Paliatyvioji pagalba - tai ligonio, sergančio nepagydoma, progresuojančia liga, priežiūra. Paliatyvioji pagalba Lietuvoje - tai sveikatos priežiūros paslauga, skirta nepagydomai sergantiems žmonėms. Pagrindinis tikslas - užtikrinti žmogaus gyvenimo kokybę ir orumą, kai liga nebėra pagydoma. Paliatyvioji pagalba yra medicinos kryptis, kurios tikslas - padėti žmogui gyventi kuo geriau su sunkia liga. Joje svarbiausia ne vien gyvenimo trukmė, o gyvenimo kokybė, orumas ir kančios mažinimas.
PP apibūdinama kaip sritis, kuri nepriklausomai nuo organų būklės, amžiaus, ligos ar patologijos tipo tenkina specifinius individualaus paciento ir jo šeimos poreikius [10]. PP - tai unikalaus paciento gydymo būdas ir pagalba, kuri paprastai nebūna labai ilga. Unikali todėl, kad į priežiūrą įtraukiama patys ligoniai, šeima, draugai, teikiamos paslaugos interdisciplininės komandos principu, o parama šeimai teikiama ir po artimojo mirties.
Paliatyviosios pagalbos apibrėžimas ir ištakos
Paliatyviosios (PP) apibrėžimas evoliucionavo keletą metų ir priklausė nuo paliatyviosios pagalbos plėtros įvairiose šalyse. Žodis „paliatyvus“ kilęs iš lotynų kalbos žodžio pallium ir reiškia apsiaustą, kaukę, stogą, skydą. Etimologiškai paliatyvioji pagalba suprantama kaip nepagydomų ligonių sveikatos problemų mažinimas.
Dvidešimtojo amžiaus dešimtmetyje daugelyje Pasaulio šalių dėmesio centre yra paliatyvioji pagalba (PP) 1990 m. PSO suformulavo PP apibrėžimą: "Aktyvi visapusė paciento, sergančio nepagydoma liga, priežiūra. Pimiausia yra skausmo, kitų simptomų, taip pat psichologinių, socialinių bei dvasinių problemų kontrolė. PP tikslas - pasiekti kuo geresnės pacientų ir jų šeimų gyvenimo kokybės, kuri apibrėžia įvairiapusę žmogaus prigimties ir laiko aukščiausiu tikslu." Naujasis PSO PP apibrėžimas labiau pabrėžia kentėjimo profilaktiką: "Paliatyvioji pagalba - būdas, kuriuo gerinama pacientų ir jų šeimų, susiduriančių su problemomis, susijusiomis su gyvybei pavojų keliančiomis ligomis, gyvenimo kokybė, stengiantis išvengti arba palengvinti kentėjimą tokiomis priemonėmis kaip ankstyva diagnostika ir tikslus įvertinimas bei skausmo ir kitų problemų - fizinių, psichologinių bei dvasinių gydymas".
Mokslininkai D. Clark ir J. Seymur, kalbėdami apie skausmo malšinimą, vartoja žodį palliation ir analizuoja jį dviem aspektais. Pirmasis aspektas remiasi lotyniškojo žodžio palla (drabužis) ar pallium (apsiaustas) reikšme, o tai inicijuoja žmogiškojo veiksmo pasyvumą, lyg pats žmogus nieko negali daryti [1]. Antrasis aspektas remiasi indoeuropietiškąja tradicija, kuri paliatyviąją priežiūrą supranta kaip skydą - saugią priemonę apsaugoti pacientą nuo simptomų agresyvumo [4].
Taip pat skaitykite: Paliatyvioji slauga: situacija Lietuvoje
Be sąvokos paliatyvioji priežiūra (angl. palliative care), dar vartojama sąvoka paliatyvioji medicina (angl. palliative medicine), kuri apibrėžiama kaip specialus gydymo būdas, jungiantis įvairias medicinos disciplinas: farmakoterapiją, chirurgiją, chemoterapiją, radioterapiją, imuninę terapiją, siekiant užtikrinti paciento, sergančio nepagydoma liga, fizinę, psichologinę, dvasinę ir socialinę gerovę. Ji nesiekia išgydyti, bet siekia pagerinti paciento ir jo šeimos gyvenimo kokybę [3].
Tarptautiniai politikos rėmai ir rekomendacijos
Barselonos (1995), Poznanės (1998), Seulo (2005) deklaracijose bei Europos Sąjungos Ministrų Tarybos komiteto rekomendacijoje (2003) raginama Pasaulio šalių Parlamentus ir vyriausybes įtraukti PP į kiekvienos šalies sveikatos priežiūros teikiamas paslaugas ir sukurti PP vieningą ir veiksmingą sistemą.
Paliatyviosios pagalbos principai
- Atidžiai išklausyti pacientą.
- Diagnozuoti prieš pradedant gydymą.
- Labai gerai žinoti apie skiriamų vaistų poveikį.
- Jei įmanoma, skirti vaistus, kurie vienu metu veikia keletą simptomų.
- Pacientui pateikiamas vaistų vartojimo planas turi būti kiek galima aiškesnis.
Paliatyvioji priežiūra skirta ne ligai, o žmogui. Paliatyvioji pagalba - tai rūpestis ir pagalba.
Daugiadisciplinė komanda ir vaidmenys
Paliatyvioji pagalba apima psichologinius, socialinius, dvasinius ir religinius pacientų priežiūros aspektus, todėl suburiama daugiadisciplinė komanda, kuri galėtų patenkinti visus paciento poreikius. Paliatyviąją pagalbą teikia gydytojai, bendrosios praktikos slaugytojai, jų padėjėjai, socialiniai darbuotojai, psichologai, dvasiniai asistentai, dietistai, o esant poreikiui - ir psichiatrai, dvasininkai, sielovadininkai ar savanoriai.
Komanda sudaroma pagal paciento poreikius, kiti komandos nariai įtraukiami pagal klinikinę patirtį ir paciento norus. Gali būti įtraukiami šie specialistai: muzikos terapeutas, psichologas, fizioterapeutas, ergoterapeutas, užimtumo terapeutas, dietologas, psichiatras, logopedas ir kiti.
Taip pat skaitykite: Paliatyvios pagalbos pradininkas
Paslaugų formos ir prieinamumas
Paliatyviosios pagalbos paslaugos gali būti teikiamos tiek gydymo įstaigose, tiek paciento namuose. Paliatyvioji pagalba gali būti derinama su aktyviu ligos gydymu arba tapti pagrindiniu tikslu. Iš PSDF biudžeto kompensuojamos trijų rūšių paliatyviosios pagalbos paslaugos: stacionarinės, ambulatorinės ir dienos stacionaro. Ar paliatyvioji pagalba reikalinga ir kokios rūšies, visais atvejais sprendžia gydantis gydytojas.
Poliklinika ar šeimos klinika, prie kurios pacientas yra prisirašęs, privalo užtikrinti ambulatorinės paliatyviosios pagalbos teikimą. Ši pagalba yra nemokama, jei ją paskiria gydytojas ir paslauga teikiama per valstybės finansuojamą sveikatos sistemą (PSDF).
Stacionarinė paliatyvioji pagalba
Stacionarinės paliatyviosios pagalbos paslaugos teikiamos suaugusiems pacientams, kurių sveikatos būklė atitinka numatytus kriterijus. Siuntimą stacionarinėms paliatyviosios pagalbos paslaugoms gauti išrašo gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į teisės aktuose numatytus paliatyviosios pagalbos kriterijus. Siuntimo nereikia, kai pacientas iš palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus perkeliamas į tos pačios gydymo įstaigos paliatyviosios pagalbos skyrių.
Svarbu žinoti, kad kol pacientui paliatyvioji pagalba teikiama stacionare, medicinos pagalbos priemonės (sauskelnės, įklotai, vienkartinės paklodės, vienkartinis priemonių rinkinys vaistų lašinimo infuzinei pompai, stomos, stomos odos priežiūros priemonės ir kt.) jam negali būti išrašomos.
Ambulatorinė paliatyvioji pagalba
Ambulatorinė paliatyvioji pagalba nėra tas pat, kas slaugos paslaugos namuose. Paliatyvioji pagalba skirta tik nepagydoma liga sergantiems pacientams. Ambulatorinę paliatyviąją pagalbą pagal kompetenciją teikia specialistų komanda, kurią sudaro gydytojas, slaugytojas, slaugytojo padėjėjas, socialinis darbuotojas, medicinos psichologas, kineziterapeutas. Kreipkitės į šeimos ar gydantį gydytoją.
Taip pat skaitykite: Nepagydomos ligos ir slauga
Dienos stacionaro paliatyvioji pagalba
Dienos stacionaro paliatyvioji pagalba skirta pacientams, kuriems reikia nuolatinės priežiūros, tačiau jie gali grįžti į namus vakarais. Dienos stacionaro paslaugas teikia specialistų komanda, į kurią paprastai įeina slaugytojas, slaugytojo padėjėjas, socialinis darbuotojas, medicinos psichologas ir kineziterapeutas. Komandos darbą koordinuoja slaugytojas, kuris pagal poreikį gali įtraukti ir kitus specialistus. Esant indikacijų, pacientai gali būti siunčiami į ASPĮ, teikiančias reikiamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas (pvz., stomoms suformuoti esant mechaniniam žarnų nepraeinamumui ir kt.).
Slauga namuose ir dvasinė parama
Gydytojas, atvykęs į paciento namus, sudarys paciento priežiūros ir gydymo planą. paciento slaugos poreikių nustatymas ir jų įgyvendinimas (gyvybinių veiklų vertinimas ir stebėjimas, paciento slaugos plano sudarymas, paciento asmens higiena, pragulų profilaktika ir kt.), kaip yra reglamentuota Ambulatorinių slaugos paslaugų namuose teikimo reikalavimų apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr.
Pacientui ir (ar) jo artimiesiems pageidaujant, pacientui ir (ar) jo artimiesiems gali būti teikiama dvasinė pagalba. Esant poreikiui ši pagalba taip pat teikiama paliatyviosios pagalbos sveikatos priežiūros specialistams.
Medicininiai kriterijai ir funkciniai rodikliai
Chirurgiškai negydoma liga, hemiplegija, paraplegija arba tetraplegija, smegenų edema ar koma, Bartelio (angl. Barthel) indeksas ne didesnis kaip 40 balų arba pagal Glazgo (angl. Rezistentiškas gydymui širdies nepakankamumas - IV funkcinė klasė, kai Bartelio (angl. Progresuojantis, gydymui atsparus kvėpavimo nepakankamumas, kai Bartelio (angl. Lėtinio, greitai progresuojančio kepenų nepakankamumo terminalinė stadija ir gyvybei pavojingos komplikacijos, Bartelio (angl.
Dvipusė hemiparezė ir (ar) smegenėlių ir smegenų kamieno pažeidimo simptomai, ir (ar) recidyvuojanti pneumonija, ir (ar) pseudobulbarinis ir (ar) bulbarinis paralyžius, Bartelio (angl. Progresuojantis raumenų silpnumas ir (ar) sąmonės sutrikimai, ir (ar) pulmokardialinis nepakankamumas, ir (ar) kvėpavimo sutrikimas, Bartelio (angl.
Pagal Glazgo (angl. ...
| Kriterijų grupė | Pavyzdiniai požymiai |
|---|---|
| Dekompensuotos būklės | Rezistentiškas gydymui širdies nepakankamumas - IV klasė; kvėpavimo nepakankamumas |
| Nervų sistemos pažeida | Dvipusė hemiparezė; bulbarinis/pseudobulbarinis paralyžius; sąmonės sutrikimai |
| Funkciniai rodikliai | Barthel indeksas ≤ 40 balų; Glazgo skalė - sunkūs sutrikimai |
| Kepenų ligos | Terminalinė kepenų nepakankamumo stadija su komplikacijomis |
Psichologiniai paliatyviosios pagalbos aspektai
Kiekvienas žmogus, kuriam gydytojas diagnozavo nepagydomą ligą, patiria didžiulį šoką, jo sukeliamos reakcijos gali būti labai skirtingos. Vieni pradeda blaškytis, panikuoti, protestuoti, jaučia nerimą ir baimę, pyksta ant viso pasaulio, kiti nuolat verkia. Dar kitus apima apatija, jie į nieką nereaguoja.
Kai kuriuos pacientus persekioja kaltės jausmas, apima įvairios baimės - mirties, negalios, kūno subjaurojimo, priklausomybės ir artimų santykių nutrūkimo. Daliai pacientų tokios ligos diagnozė sukelia depresiją, jiems gali sutrikti kognityvinė veikla, pasireikšti delyras, adaptacijos ar nerimo sutrikimai. Sergančio žmogaus ateitis dažnai tampa neapibrėžta, žmogus praranda džiaugsmą ir teigiamas gyvenimo nuostatas.
Įvairiuose diagnozės nustatymo, gydymo, sveikimo etapuose jiems periodiškai pasikartoja liūdesio ir gedėjimo būsenos. Labai svarbu laiku nustatyti ir gydyti psichiatrinius simptomus. Svarbiausi depresijos požymiai: liūdna nuotaika, ašarojimas, prislėgtumas, atsiribojimas, nenoras bendrauti, pesimizmas, kaltės, menkavertiškumo jausmai bei suicidinės mintys. Somatiniai depresijos požymiai (apetito ir svorio pasikeitimas, sutrikęs miegas, nuovargis, energijos stoka, sumažėjusi dėmesio koncentracija ir sumenkęs gebėjimas priimti sprendimus) gali atsirasti ne tik dėl depresijos, bet ir dėl somatinių ligų ar paciento vartojamų vaistų.
Terminalinėse stadijose depresija yra gydoma palaikomąją ir kognityvinę / elgesio psichoterapiją derinant su antidepresantų skyrimu. Terminalinių stadijų delyras paprastai būna polietiologinis, todėl pirmiausia siekiama nepabloginti paciento gyvenimo kokybės ir vengti bereikalingų diagnostinių procedūrų, sukurti palaikančią aplinką.
Nepagydoma liga žmogų tarsi izoliuoja nuo aplinkinių, nes draugai ir šeimos nariai dažnai nenori kalbėti su sergančiu žmogumi apie jo ligą. Toks žmogus vis labiau atitrūksta nuo aplinkinių, jis vis daugiau laiko praleidžia gydymo įstaigose. Tokiais atvejais žmogui yra svarbi draugų, šeimos narių ar psichoterapinės grupės teikiama socialinė pagalba. Jam būtina pasidalyti susikaupusiais jausmais.
Nepagydoma liga visada kelia daugybę jausmų (baimę, pyktį, liūdesį), juos svarbu atvirai išsakyti, bet nemažiau svarbu yra pripažinti kylančią mirties baimę. Ją jaučia visi žmonės, bet susirgus nepagydoma liga mirtis tarsi priartėja. Artimieji, gydytojas, slaugytoja, psichoterapeutas ir kiekvienas, kuriuo pacientas pasitiki, turi nebijoti kalbėti apie paciento nerimą dėl mirties, padėti jam išsiaiškinti gyvenimo prioritetus, atsisakyti nebūtinų įsipareigojimų ir pasirinkti tai, kas teikia džiaugsmą.
Itin aktualu sustiprinti šeimos ryšius, būtina išnaudoti turimą laiką džiaugsmingai bendraujant su mylimais žmonėmis. Svarbu padėti ligoniui kontroliuoti pojūčius įvairiais savitaigos ir relaksacijos būdais - tokiais kaip progresyvinė raumenų relaksacija, autogeninė treniruotė, dėmesingas įsisąmoninimas, joga ir kiti. Reikia skatinti atrasti būdų pasidžiaugti gyvenimu (pvz., pasivaikščiojimai, skaitymas, filmai, gėlių auginimas, savanoriška pagalba kitiems), vengti izoliacijos. Apie savo ligą žmogus turėtų kalbėti paprastai, planuoti ateitį, nebijoti kreiptis psichoterapinės pagalbos.
Skausmo valdymas paliatyviojoje pagalboje
Ūminis skausmas prasideda staiga, kai kuri nors kūno dalis pažeidžiama: nudeginama, įpjaunama, sumušama ir pan. Šis skausmas žmogui naudingas, nes atkreipia dėmesį į pažeidimą. Ūminis skausmas gali atsirasti ir dėl šalutinių onkologinės ligos gydymo poveikių, kaip antai: burnos gleivinė pasidaro skausminga dėl taikomos chemoterapijos. Lėtinis skausmas tęsiasi ilgą laiką ir gali tapti nuolatinis. Poilsis paprastai nepalengvina situacijos.
Kartais skauda kūno vietą, esančią toli nuo naviko, nors metastazių ten ir nėra. Šio tipo skausmas vadinamas refrakteriniu skausmu. Jei kilo naujas skausmo protrūkis, dažniausiai imama nerimauti, kad liga atsinaujino. Neigiamos emocijos: baimė, nerimas, pyktis, pagieža, depresija, netikėta bloga žinia ar kitoks stresas skausmo pojūtį padidina. Daugelio ligų (astmos, širdies ligų, skrandžio opaligės) simptomai sustiprėja (suaktyvėja), kai nuotaika prislėgta.
Skausmą kuo išsamiau turite apibūdinti gydytojui ir slaugytojui: Kur skauda? Ar skauda vienoje vietoje ar keliose? Kiek skausmas nemalonus? Ar skausmas silpnas, vidutinis, stiprus ar labai stiprus? Kas skausmą palengvina ar sustiprina? Ar jaučiatės geriau stovėdami, sėdėdami ar atsigulę? Ar palengvėja nuo šilumos ar nuo šalčio? Ar padeda nuskausminamieji vaistai: paracetamolis, aspirinas? Ar vaistai panaikina skausmą ar tik sumažina? Kuriam laikui? Ar skauda visą laiką? Ar skausmas atsiranda ir stiprėja? Ar jaučiate skausmą ramiai sėdėdami? Ar skausmas stiprėja, jei judate? Ar jis stipresnis naktį? Ar skausmas neleidžia užmigti? Kaip skausmas veikia jūsų dienos režimą? Ar skausmas atitraukia nuo skaitymo, ar pažadina iš miego?
Yra daug vaistų, gydančių įvairaus tipo ir intensyvumo skausmą. Tai vadinamieji analgetikai. Kai kuriuos pacientus vargina lėtinis skausmas, kai skausmas tęsiasi ilgą laiką ir gali būti nuolatinis. Šiems pacientams nuskausminamuosius rekomenduojama vartoti reguliariai, nes skausmo lengviau išvengti ir jį kontroliuoti, kol netapo stiprus. Nekentėkite skausmo. Jei tik galite, vaistus vartokite per burną. Tam tikrais lėtinio skausmo atvejais gali būti taikomas kasdienybėje vadinamas invazinis skausmo gydymo būdas, kai skausmui malšinti atliekamos įvairios sudėtingos invazinės procedūros.
Skausmui malšinti nuskausminamieji vaistai ar jų kombinacijos taikomos atsižvelgiant į skausmo stiprumą. Tarptautinė ekspertų grupė skausmo gydymo schemas pagal jų nuskausminamąjį efektą suskirstė į 3 pakopas. Šių laiptų esmė, jei paciento skausmo nenumalšina vienos gydymo pakopos vaistai, tai gydytojas gali paskirti vaistus iš kitos pakopos, nebemėgindamas tos pačios pakopos kitų vaistų.
| Pakopa | Pavyzdžiai | Pastabos |
|---|---|---|
| 1 pakopa | Paracetamolis, aspirinas, ibuprofenas | Mažina uždegimą ir skausmą; galimi virškinimo sutrikimai |
| 2 pakopa | Kodeinas, tramadolis (pvz., kartu su paracetamoliu - Ultracod) | Vidutiniam skausmui; būtini laisvinamieji dėl obstipacijos |
| 3 pakopa | Morfinas, fentanilis (pleistrai), kiti stiprūs opioidai | Dozė titruojama; stebimi šalutiniai poveikiai |
Paprastai pradedama nuo mažiausių dozių, kurios palaipsniui didinamos, kol skausmas numalšinamas geriausiai. Stipriųjų opioidų vartojimo dozei sureguliuoti reikia keleto dienų. Vartodami opioidinius nuskausminamuosius, galite jaustis pavargę, mieguisti. Būtinai informuokite gydytoją, jei vairuojate ar turite dirbti su mechanizmais. Visi opioidiniai analgetikai sukelia panašius šalutinius poveikius. Svarbiausi yra vidurių užkietėjimas ir pykinimas. Šalutiniai poveikiai gali būti sumažinami kitais vaistais.
Morfinas - dažniausiai vartojamas opioidinis analgetikas. Trumpai veikiantis morfinas dažniausiai leidžiamas kas keturias ar šešias valandas, tačiau gali būti leidžiamas ir dažniau priklausomai nuo skausmo stiprumo. Morfino šalutiniai poveikiai tokie patys kaip stipriųjų opioidų.
Fentanilio pleistrai atrodo kaip ir įprasti vandeniui nepralaidūs pleistrai. Dozę nustatys gydytojas, nes pleistrai yra įvairaus stiprumo. Jie priklijuojami ant odos viršutinėje kūno dalyje, ten, kur neskauda, nėra plaukų, žaizdų. Jei oda plaukuota, plaukus reikia nukirpti žirklėmis (skusti negalima, siekiant nesudirginti odos). Vaistas iš lėto per odą rezorbuojasi į organizmo vidų. Veiksmingas poveikis pasireiškia per 24 valandas po pirmojo pleistro užklijavimo. Pleistrai keičiami kas tris paras (žymėkite savo dienyne, kad nepamirštumėte). Naujas pleistras klijuojamas kitoje vietoje. Vėl toje pačioje vietoje pleistrą galima klijuoti tik po septynių dienų.
Su užklijuotu pleistru galite trumpai maudytis vonioje, po dušu ar plaukioti. Šiluma greitina fentanilio rezorbciją per odą. Todėl, jei jums pakilo kūno temperatūra, būtinai nedelsdami praneškite gydytojui ar slaugytojui, nes dėl padidėjusios kūno temperatūros per odą gali prasiskverbti per daug vaisto. Reikia saugotis, kad ant odos esantis pleistras nebūtų tiesiogiai veikiamas karščio.
Poliežuvinės tabletės neturi būti praryjamos - jos turi visiškai ištirpti po liežuviu jų nekramtant ir nečiulpiant. Priprasti prie nuskausminamųjų, kai vaistai vartojami fiziniam skausmui mažinti neįmanoma. Stipriesiems opioidams maksimalios dozės nenustatomos. Tačiau staigiai didinti jų dozes yra pavojinga.
Kada baigiasi gydymas ir prasideda slauga?
Šis klausimas dažnai kelia daug nerimo, pykčio ir nesusipratimų. Pacientai klausia: „Kodėl manęs nebegydo? Ar tai reiškia, kad jau nieko nebeįmanoma padaryti?“ Artimieji dažnai jaučiasi bejėgiai: „Mes norime, kad žmogus gyventų kuo ilgiau.“ Svarbu žinoti - aktyvaus gydymo nutraukimas nereiškia, kad žmogus paliekamas be pagalbos. Būna situacijų, kai liga progresuoja, o organizmas tampa per silpnas atlaikyti agresyvų gydymą. Tai gali būti susiję su širdies, inkstų, kepenų veiklos sutrikimais ar bendra dideliu silpnumu.
Paliatyvioji priežiūra skirta ne ligai, o žmogui. Kartais tai vadinama palaikomąja pagalba arba „best supportive care“. Labai dažnai artimieji į gydymo procesą įsitraukia tik tada, kai būklė stipriai pablogėja. Iki tol pacientai dažnai nesiskundžia, slepia savo savijautą, nenori „apkrauti“ šeimos. Kai aktyvus gydymas nutraukiamas, tai nereiškia, kad gyvenimas baigėsi. Svarbiausias yra pats pacientas. Jei jis gali išreikšti savo valią, jo sprendimas yra pagrindinis. Nes nežinojimas sukelia baimę. Paliatyvioji priežiūra nėra pasidavimas.
Informacija parengta pagal gyd. onkologės chemoterapeutės Editos Juodžbalienės medžiagą.
Šeimos sveikata ir palaikymas
Nepagydoma liga žmogų tarsi izoliuoja nuo aplinkinių, nes draugai ir šeimos nariai dažnai nenori kalbėti su sergančiu žmogumi apie jo ligą. Itin aktualu sustiprinti šeimos ryšius, būtina išnaudoti turimą laiką džiaugsmingai bendraujant su mylimais žmonėmis. Pacientui ir (ar) jo artimiesiems pageidaujant, pacientui ir (ar) jo artimiesiems gali būti teikiama dvasinė pagalba.
- Paramos šeimai teikimas ir po artimojo mirties.
- Socialinė pagalba per draugus, šeimos narius ar psichoterapines grupes.
- Atviras pokalbis apie mirties baimę ir gyvenimo prioritetus.
Prieinamumo žingsniai pacientui ir artimiesiems
- Kreipkitės į šeimos ar gydantį gydytoją.
- Gydytojas, atvykęs į paciento namus, sudarys paciento priežiūros ir gydymo planą.
- Ar paliatyvioji pagalba reikalinga ir kokios rūšies, visais atvejais sprendžia gydantis gydytojas.
- Ši pagalba yra nemokama, jei ją paskiria gydytojas ir paslauga teikiama per valstybės finansuojamą sveikatos sistemą (PSDF).