Pralaimėjusi Pirmąjį pasaulinį karą Vokietija 1919 m. birželį buvo priversta pasirašyti Versalio sutartį, antraip būtų sulaukusi įsiveržimo. Sutarties sąlygos Vokietijai buvo labai griežtos: šalis turėjo prisiimti atsakomybę už karą, mokėti reparacijas, apriboti kariuomenę iki 100 000 kareivių ir atiduoti kaimynėms teritorijas. Tai šalyje sukėlė nepaprastą politinį nepasitenkinimą.
Veimaro Respublika susidūrė su daugybe problemų. Šalį kamavo hiperinfliacija, politiniai nesutarimai bei prieštaringi santykiai su Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojais - Sąjungininkais. Po karo prasidėjo dideli Vokietijos ekonomikos sunkumai, daugiausia dėl karo reparacijų, kurias turėjo sumokėti pagal 1919 m. Versalio sutartį. Vyriausybė spausdino pinigus, kad galėtų sumokėti reparacijas, tačiau didėjanti hiperinfliacija paskatino neregėtą kainų šuolį ir ekonomikos griūtį.
XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Vokietija labai nukentėjo nuo Didžiosios ekonominės krizės. Jau 1932 m. birželį be darbo buvo daugiau nei 6 milijonai žmonių. Didžioji depresija tapo tuo šviesos srautu, kuris žiauriai išryškino žmonių kančias: skurdą, šaltį ir badą, svetimų šalių tariamą klestėjimą tikrųjų vokiečių sąskaita bei visuotinį politinės krypties ir pramonės trūkumą visoje šalyje.
1920 m. įkurta Nacionalsocialistinė vokiečių darbininkų partija, geriau žinoma nacių partijos pavadinimu, žadėjo stiprinti ekonomiką ir suteikti darbo vietų. Žaibiškai daugėjo palaikančiųjų nacių partiją. Tam pasitarnavo du veiksniai. Pirma, žmonės ieškojo būdų susidoroti su pašlijusia ekonomika. Antra, kraštutinių dešiniųjų pažiūrų Nacionalsocialistų partijos vadas Adolfas Hitleris pažadėjo išlyginti nuostolius, patiriamus dėl Versalio sutarties.
1932 m. liepos rinkimuose Nacių partija tapo didžiausia grupe Vokietijos parlamente. Hitleris traukė minias vokiečių. Žmonės troško pokyčių, juos papirko geresnio gyvenimo ir šlovingos Vokietijos pažadai. 1932 m. lapkritį Nacionalsocialistų partijai nepavyko įgyti daugumos rinkimuose, ji neteko dviejų milijonų balsų. Tai paskatino dalį konservatyvių politikų stoti į sąjungą su Hitleriu. Jie manė, kad susilpnėjusi Nacionalsocialistų partija gali tapti konservatorių įrankiu prieš socialistus ir komunistus.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo ir apsaugos ministerija Vokietijoje
Po derybų 1933 m. sausį Vokietijos prezidentas Paulis von Hindenburgas paskyrė Hitlerį Vokietijos kancleriu. 1933 m. sausio 30 d. Veimaro Respublikos prezidentas Paulius fon Hindenburgas paskyrė A. Hitlerį Vokietijos kancleriu. Tuo baigėsi Vokietijos demokratija.
1933 m. vasario 27 d. naktį padegtas Reichstago pastatas. Olandų komunistas Marinus van der Lubbe pripažintas kaltu dėl gaisro sukėlimo. A. Hitleris paskelbė, kad padegimas reiškia komunistų sukilimo pradžią. 1933 m. vasario 28 d. išleistas Reichstago gaisro dekretas atšaukė daugumą pilietinių laisvių, įskaitant susirinkimų teisę ir spaudos laisvę. Dekretas taip pat leido policijai neribotam laikui sulaikyti žmones be pagrindo. Įstatymą lydėjo propagandos kampanija, paskatinusi visuomenės pritarimą šiai priemonei.
1933 m. kovo 23 d. priimtas Įgalinimo aktas suteikė A. Hitlerio vyriausybei teisę leisti įstatymus be Reichstago ar prezidento pritarimo. 1933 m. kovo 23 d. Reichstage priimta Veimaro konstitucijos pataisa - Įgalinimo aktas, suteikęs A. Hitlerio vyriausybei labai didelius įgaliojimus. Ši pataisa leido A. Hitleriui ir jo kabinetui priimti įstatymus, net pažeidžiančius konstituciją, be prezidento ar Reichstago sutikimo.
Nacių partija ėmė naikinti visą politinę opoziciją ir įtvirtinti savo valdžią. Opozicijos partijų (socialistų, komunistų, liberalų ir kt.) lyderiai buvo žudomi ar areštuojami. Gegužės 10 d. vyriausybė areštavo socialdemokratų partijos turtą, o birželio 22 d. ji uždrausta. Birželio 21 d. SA surengė kratą Vokietijos nacionalinės liaudies partijos biuruose, o birželio 29 d. privertė nutraukti veiklą. 1933 m. liepos 14 d. priėmus įstatymą, nurodantį, kad nacių partija yra vienintelė teisėta partija, Vokietija tapo vienpartine valstybe.
1933-1934 m. A. Hitlerio ministrų kabinetas, naudodamasis Reichstago gaisro dekretu ir Įgalinimo aktu, pradėjo vadinamojo glaichšaltungo (vok. Gleichschaltung - ‘suvienodinimas’) procesą, dėl kurio visi gyvenimo aspektai tapo kontroliuojami partijos. Atskiros žemės, kurios nekontroliavo išrinktos nacių vyriausybės ar nacių vadovaujamos koalicijos, buvo priverstos sutikti su reichskomisarų paskyrimu, kad žemės atitiktų centrinės valdžios politiką. Komisarai turėjo teisę skirti ir paleisti vietos vyriausybes, žemių parlamentus, pareigūnus ir teisėjus.
Taip pat skaitykite: Galimybės dirbant Vokietijos senelių namuose
1933 m. balandį buvo priimta daugybė priemonių, apibrėžiančių žydų statusą ir jų teises. Nacių režimas ėmė diskriminuoti ir persekio ti žydus. 1933 m. nacionalsocialistai ėmė praktikuoti rasinę ideologiją. Jie buvo įsitikinę, kad vokiečiai esą „aukščiausioji rasė“, ir tarp germanų tautų ir jų „žemesnėmis“ laikytų rasių vykstanti kova už išlikimą.
Pagrindinis rasistinių įstatymų objektas buvo žydai. Jie tapo antrarūšiais piliečiais, negalėjo dirbti beveik jokių darbų. Po tam tikros valandos žydams buvo draudžiama vaikščioti gatvėmis, o jų turtą galima atimti be jokios priežasties. Tai sukėlė pabėgėlių krizę.
1933 m. Vokietijoje atliktas gyventojų surašymas. Jis rodo, kad žydų buvo mažiau nei 1 proc. gyventojų (apie 525 000 iš 67 milijonų). 1935 m. rugsėjį įsigalėję Niurnbergo įstatymai pavertė žydus antrarūšiais Vokietijos piliečiais. Jie buvo išstumti iš darbo valstybinėse įstaigose, universitetuose ir teismuose. Kas yra žydas, buvo sprendžiama pagal senelių praktikuotą religiją. Tai reiškė, kad tūkstančiai į kitas religijas atsivertusių žmonių buvo laikomi žydais - net katalikų kunigai ir vienuolės, protestantų dvasininkai.
1937-1939 m. žydų segregacija žengė dar toliau: jie nebegalėjo mokytis viešose mokyklose, vaikščioti tam tikrose Vokietijos miestų dalyse, lankyti teatrų, kinų ar poilsiaviečių. 1938 m. birželį Prancūzijoje įvyko Eviano konferencija, skirta žydų pabėgėlių klausimui spręsti. Dalyvavo 32 valstybių atstovai. Po konferencijos patenkinta Vokietijos vyriausybė pastebėjo, kad nors kitos vyriausybės kritikavo jos elgesį su žydais, tačiau „pelniusios galimybę“ priimti žydus imigrantus neatvėrė jiems vartų. Šis daugelio vyriausybių neįgalumas ką nors pakeisti leido naciams Vokietijoje tęsti rasistinę programą.
1938 m. lapkričio 9 d. naciai visoje šalyje surengė pogromą prieš Vokietijos ir Austrijos žydus, pavadintą Krištoline naktimi. Po jos liko sugriautos sinagogos ir žydų verslai. Suniokoti namai, suimti žydų kilmės vyrai, keli nužudyti. Po pogromo pagreitį įgijo „arianizacija“ - žydų verslų perdavimas „arijams“. Ir net po Krištolinės nakties kitos šalys neatšaukė imigracijos kvotų ir neskubėjo priimti pabėgėlių.
Taip pat skaitykite: Asociacija "Vokietijos Karių Kapų Globos Tautinė Sąjunga"
1933 m. nacių režimas pradėjo ir pirmųjų koncentracijos stovyklų kūrimą. Pirmosios koncentracijos stovyklos įkurtos 1933 m. kovo mėn. Žydai, liberalai, socialistai, komunistai ir kiti politiniai oponentai bei nepageidaujami asmenys buvo įkalinti, ištremti arba nužudyti.
Hitleris suprato, kad sąlygos perversmui buvo palankios ir teisingai nujautė, jog jis turi būti įvykdytas ne per prievartą, bet švelniai. Ši strategija labai skyrėsi nuo jo nesėkmingo bandymo perimti valdžią 1924 m., kuris baigėsi įkalinimu. Jis naudojo retoriką, kuri kalbėjo darbininkų klasės vardu, žadino motinų emocijas ir kurstė piliečių patriotizmą - visa tai buvo daroma taip, kad žmonės daugiau ar mažiau noriai paklustų jo nurodymams.
Naciai Didžiosios depresijos įkarštyje, plėtodami karo pramonę ir mišrią ekonomiką, atkūrė ekonominį stabilumą ir panaikino didelį nedarbą. Viešieji darbai - žmonės buvo įdarbinti atkuriant šalį: statant ligonines, mokyklas ir kelius. Persiginklavimas - tai buvo vienintelis reikšmingas to laikotarpio ekonomikos variklis. Valstybinė darbo tarnyba - šešių mėnesių trukmės Hitlerio ideologijos indoktrinacija, kurioje privalėjo dalyvauti kiekvienas jaunuolis; po to jie būdavo pašaukiami į privalomą karinę tarnybą.
Švietimas buvo orientuotas į rasinę biologiją, gyventojų politiką ir pasirengimą karinei tarnybai. Vaikai buvo privalomai siunčiami į gamtos stovyklas, kuriose buvo mokomi karinių ir išgyvenimo įgūdžių. Jie buvo raginami prisiekti ištikimybę valstybei ir dėvėti uniformas. Vėliau tai dar labiau sustiprindavo priklausymą Hitlerjugend - Hitlerio jaunimo organizacijoms.
Moterų karjeros ir mokymosi galimybės buvo apribotos. Nacistinėje Vokietijoje moterų gyvenimas turėjo suktis apie vadinamuosius 3K - Kinder, Küche, Kirche, t. y. vaikus, virtuvę ir bažnyčią - būtent tokia tvarka. Nuo pat režimo pradžios moterys buvo skatinamos palikti darbą, likti namuose ir gimdyti kuo daugiau arijų vaikų.
Propagandos ministras Jozefas Gebelsas, pasitelkdamas spaudą, radiją, kiną, sportą, masinius renginius bei A. Hitlerio oratorinius gabumus, diegė visuomenei nacizmo idėjas. Propagandos mašina buvo išskirtinai efektyvi skleidžiant siaubą ir formuojant visuomenės nuomonę.
1933 m. nacių valdymo pradžia taip pat ženklino Vokietijos pasukimą į totalitarizmą: 1934 m. rugpjūčio 2 d. P. fon Hindenburgui mirus A. Hitleris kaip kancleris perėmė prezidento įgaliojimus ir pasiskelbė vokiečių tautos vadu - fiureriu. Visa valdžia buvo sutelkta A. Hitlerio rankose ir jo žodis tapo aukščiausiu įstatymu.
1933 m. pavertusi Vokietiją vienpartine valstybe, nacių partija ėmė perorganizuoti visuomenę taip, kad kiekviena gyvenimo sfera atitiktų partijos tikslus: visos pilietinės organizacijos, įskaitant žemės ūkio grupes, savanorių organizacijas ir sporto klubus, vadovybę pakeitė nacių rėmėjai arba partijos nariai. Šios organizacijos arba susijungė su nacių partija, arba nutraukė veiklą.
| Sritys | Pokyčiai 1933 m. |
|---|---|
| Politika | Įgalinimo aktas; vienpartinė valstybė; opozicijos persekiojimas |
| Ekonomika | Viešieji darbai, persiginklavimas, nedarbo mažinimas |
| Teisė ir laisvės | Reichstago gaisro dekretas, spaudos ir susirinkimų laisvių atėmimas |
| Rasinė politika | Žydų ir kitų grupių segregacija ir persekiojimas |
| Švietimas ir propaganda | Indoktrinacija mokyklose, stipri valstybinė propaganda |
Visų priimtų priemonių rezultatas - greitas demokratijos sužlugdymas ir visuomenės transformacija pagal nacių ideologinius modelius. Daugelis vokiečių tuo metu jautė tam tikrą palengvėjimą - konfliktai ir gatvių susirėmimai, būdingi Veimaro erai, ėmė trauktis, o ekonominė padėtis dalinai stabilizavosi. Tačiau ši „stabilizacija“ buvo pasiekta aukojant pilietines laisves ir skatinant smurtą bei diskriminaciją prieš nepageidaujamas grupes.
10 nerimą keliančių paralelių tarp Vokietijos 1930-aisiais ir JAV 2020-aisiais
Remiantis tuo, kas įvyko 1933 metais, galima teigti, kad šie metai tapo lemtingu posūkiu: Veimaro demokratija žlugo, naciai įtvirtino autoritarinę, rasistinę ir ekspansionistinę politiką, kuri vėliau vedė prie plataus masto persekiojimų, karo ir genocido. Nors daugeliui daliai gyventojų trumpuoju laikotarpiu režimas suteikė tam tikrą ekonominį saugumą, ilgalaikės pasekmės buvo katastrofiškos tiek Vokietijai, tiek visai Europai.
tags: #vokietijos #socialine #politine #raida #1933