Socialinė atskirtis Lietuvoje yra tema, kuri vis dažniau aptariama tiek viešojoje erdvėje, tiek akademiniuose tyrimuose. Nors šalis jau daugiau nei trisdešimt metų gyvena nepriklausomai, o ekonominiai rodikliai rodo nuoseklų augimą, socialinių skirtumų tarp skirtingų visuomenės grupių mažėjimas nevyksta taip sparčiai, kaip norėtųsi. Iš tiesų, kai kurie specialistai pastebi, kad tam tikrais aspektais šie skirtumai netgi didėja.
Kas yra socialinė atskirtis ir jos matavimas
Socialinė atskirtis apibūdina procesą, kai tam tikros visuomenės grupės ar asmenys dėl įvairių priežasčių turi ribotas galimybes dalyvauti ekonominėje, socialinėje bei kultūrinėje veikloje. Tai reiškia prastesnį priėjimą prie išsilavinimo, sveikatos priežiūros, darbo rinkos ar net informacijos. Dažniausiai socialinė atskirtis vertinama naudojant kelis rodiklius.
Gini indekso palyginimas įvairiose šalyse rodo, kad vertinant pagal šį indeksą, padėtis Lietuvoje prastesnė nei kitose ES valstybėse. Pajamų, arba vartojimo paskirstymo, netolygumą atspindi kiekybinis „Gini“ indeksas (reikšmė „0“ išreiškia visišką lygybę, o reikšmė „100“ reiškia visišką netolygumą; juo aukštesnis koeficientas, juo didesnis pajamų paskirstymo netolygumas).
Regioniniai skirtumai ir miesto-kaimo disproporcijos
Ekonominis augimas Lietuvoje pastarąjį dešimtmetį buvo gana spartus, tačiau ne visi gyventojai iš jo gauna vienodą naudą. Didžiuosiuose miestuose gyvenantys žmonės turi daugiau galimybių rasti gerai apmokamą darbą, gauti kokybiškesnes paslaugas ir mėgautis modernesne infrastruktūra. Regioninė politika taip pat turi įtakos socialinei atskirčiai. Skirtumai tarp Vilniaus regiono ir, pavyzdžiui, Utenos ar Tauragės regionų ekonominio aktyvumo yra akivaizdūs. Investicijų pritraukimas, darbo vietų kūrimas ir infrastruktūros gerinimas mažesnėse savivaldybėse galėtų ženkliai prisidėti prie tolygesnės plėtros.
Darbo rinka, pajamos ir sektoriaus skirtumai
Darbo užmokesčio skirtumai tarp sektorių taip pat išlieka dideli. IT, finansų ar gamybos sektoriuose dirbantys žmonės turi ženkliai didesnes pajamas nei tie, kurie dirba aptarnavimo ar žemės ūkio srityse. Lietuvos ekonomikos kilimo laikotarpiu didelis nedarbo lygis ir santykinai aukštas darbo santykių apmokestinimas neskatino didinti atlyginimų privačiajame sektoriuje, tad samdomųjų darbuotojų pajamos taip pat neprisidėjo prie vidurinės klasės kūrimosi. Maža to, lietuvių verslas specializavosi produktų gamybos, kuriai reikia „pigios darbo jėgos“, srityje, o valstybinis sektorius, įsipareigojęs teikti begalę viešųjų paslaugų, nesugebėjo deramai to daryti dėl prasto mokesčių surinkimo.
Taip pat skaitykite: Moraliniai aspektai slaugoje
Išsilavinimas ir socialinės mobilumo galimybės
Švietimo sistema yra vienas iš pagrindinių socialinės atskirties mažinimo įrankių. Prieiga prie kokybiško išsilavinimo leidžia asmenims geriau įsitvirtinti darbo rinkoje ir turėti didesnes pajamas. Be to, vis dar per mažai dėmesio skiriama suaugusiųjų švietimui ir nuolatiniam kompetencijų tobulinimui. Greitai kintančioje darbo rinkoje gebėjimas mokytis ir prisitaikyti yra būtinas, tačiau ne visi turi tam reikiamus resursus.
Visuomenės sluoksniavimasis: koncepcijos ir empirinis vaizdas
Nustatyti visuomenės struktūrą reikšminga ne vien mokslinio intereso patenkinimo požiūriu. Ištirti visuomenės socialinę stratifikaciją ypač svarbu ir socialinei praktikai. Aiškus visuomenės sluoksniavimosi vaizdas leidžia konkretinti tiek įstatymų leidybą, tiek diferencijuoti viešojo sektoriaus darbo priemones įvairioms gyventojų grupėms.
Šioje kolektyvinėje monografijoje yra pateikiamas originalus Lietuvos stratifikacijos modelis, besiremiantis saviidentifikacija. Remiantis juo yra atliktas reprezentatyvus sociologinis Lietuvos struktūros tyrimas. Gyventojai stratifikuoti pagal penkias socialines klases - aukščiausiąją, aukštesniąją, vidurinę, žemesniąją ir žemiausiąją, ir pagal 39 sluoksnius. Klasė ir sluoksniai charakterizuojami pagal socialinius demografinius rodiklius, atskleisti klasių ir stratų socialiniai - kultūriniai savitumais, daug dėmesio skirta socialinei atskirčiai.
| Socialinis sluoksnis | Procentinė dalis |
|---|---|
| Aukštutinis sluoksnis | 9 % |
| Vidurinis sluoksnis | 48 % (tarpinis sluoksnis, 2000 m.) |
| Vidurinio lygio/žemutiniai sluoksniai | 21 % ir 22 % |
Aiškus tyrimo rezultatas: daugiau nei pusė apklaustųjų prisiskiria vidurinei klasei, kuri svarbi užtikrinant visuomenės stabilumą ir jos raidos perspektyvą. Didžiausią Lietuvos visuomenės dalį sudaro tarpinis sluoksnis. Į jį 2000 m. pateko apie pusė (48 proc.) visų gyventojų. Per paskutinius dvejus metus Lietuvoje pastebima neigiama socialinės stratifikacijos tendencija: gerokai padidėjo gyventojų, patenkančių į žemutinį sluoksnį. Kitų trijų sluoksnių dalys bendrame gyventojų skaičiuje sumažėjo, pastebimiau - vidurinio sluoksnio.
Individuali saviidentifikacija kaip stratifikacijos pagrindas
Knygos autoriai atmeta vienašalį ekonomistų požiūrį į socialinę struktūrą, pagal kurį visuomenė sluoksniuojama tik atsižvelgiant į ekonominius rodiklius. „Mes siūlome iš esmės kitą stratifikacijos koncepciją, kai ne mokslininkai sluoksniuoja visuomenę, o patys individai priskiria save vienai ar kitai socialinei pozicijai: klasei ar sluoksniui“, - rašoma įvade. Remdamiesi šia tradicija, tyrėjai atkreipia dėmesį, kad vidurinės klasės pozicija yra labiau iškovota nei paveldėta, tad tai veiklių žmonių klasė.
Taip pat skaitykite: Visuomenės sveikatos problema – smurtas
Vidurinės klasės formavimosi ypatumai ir problemos
Ką mes turėtume laikyti vidurine klase? Kaip ji Lietuvoje formavosi ir kas ją šiandien „skandina“? Vidurinei klasei žmonės dažnai priskiriami pagal ekonominį pajamų ir išlaidų matą. Dažnai vidurine klase vadinamas visuomenės sluoksnis, kurio pajamos daugiau ar mažiau prilygsta vidutinėms šalies pajamoms. Tačiau ši apibrėžtis nėra tiksli.
Wolfensohno plėtros centras pasaulinę vidurinę klasę apibrėžia kaip namų ūkius, kurių kasdienės išlaidos sudaro nuo 10 iki 100 JAV dolerių vienam asmeniui. Kai kurie sociologai mano, kad apibrėždami vidurinę klasę turėtume vadovautis ne tiek ekonominiu matu, kiek kitais veiksniais, tarp jų ir žmogaus prisiskyrimo kuriai nors klasei kriterijumi. Žmonių, priskiriančių save vidurinei klasei, gerokai daugiau, nei šiai klasei priskirtų ekonomistai.
Sociologo nuomone, net jei vidurinei klasei save priskiriantis žmogus Lietuvoje dėl savo materialinės padėties negali gyventi oriai, tai dar nereiškia, kad jis atsiduria tarp žemiausios klasės atstovų - „ubagų“. „Ne be reikalo sakoma, kad jei laikysi save „ubagu“, tai ir būsi „ubagas“.
Gali būti skiriami trys pagrindiniai vidurinės klasės sektoriai: senoji vidurinė klasė, kurią sudaro smulkiojo verslo savininkai gamybos, prekybos, aptarnavimo ir žemės ūkio srityse; aukštesnioji vidurinė klasė, kurią sudaro daugiausia vadovaujantys darbuotojai ir profesionalai; žemesnioji vidurinė klasė: personalo darbuotojai, prekybos agentai, mokytojai, seselės ir pan. „Kuo daugiau yra aukštesniosios vidurinės klasės atstovų, tuo didesnis visuomenės socialinis potencialas“, - tvirtina A. V. Matulionis ir kiti knygos bendraautoriai sociologai.
Istoriniai kontekstai ir turto perskirstymas
Tarpukario Lietuva buvo žemės ūkio kraštas, o lėtas ekonomikos augimas sudarė nepalankias sąlygas formuotis vidurinei klasei. Antrojo pasaulinio karo metais kone visa vidurinė klasė (žydai, pasiturintys valstiečiai, inteligentija) buvo sunaikinta. Atgavus nepriklausomybę, Lietuvoje vyko precedento neturintis turto perskirstymas. Apsukresni asmenys ir funkcionieriai, pigiai supirkę investicinius čekius, įgijo daug turto ir tapo „naujaisiais lietuviais“.
Taip pat skaitykite: Slaugytojų profesijos prestižas
Staiga pasuktas ekonominės santvarkos vairas nubloškė Lietuvą, kaip ir kitas Vidurio Rytų Europos šalis, į „laukinius Vakarus“. Žemas verslumo lygis taip pat atliko svarbų vaidmenį kaip vidurinės klasės formavimosi kliuvinys. Lietuvos visuomenės nariai mieliau dirba prastai mokamus darbus „pigios darbo jėgos“ įmonėse ar nepakankamai finansuojamame viešajame sektoriuje, nei kuria savo verslą. „Santykinai nepalankus visuomenės ir valdžios požiūris į smulkiuosius verslininkus - „spekuliantus“ bei monopolijų įsigalėjimas taip pat stabdė smulkiojo verslo plėtrą“, - svarsto Ž. Mauricas.
Pajamų diferenciacija ir mokesčiai
Vidurinės klasės formavimosi trukdžiai siejasi su pajamų diferenciacija. Kai kurie ekonomistai atkreipia dėmesį į istorinius lietuvių vidurinės klasės formavimosi ypatumus. Jo nuomone, šiandien, jei lyginsime su ES gyventojų pajamomis, Lietuvos vidurinio sluoksnio atstovo mėnesio pajamos turėtų siekti bent jau apie 1 tūkst. eurų per mėnesį. Tai mažiau, nei turėtų uždirbti daugumos ES valstybių vidurinio sluoksnio atstovas, tačiau ES šalyse kainos aukštesnės nei Lietuvoje, o būtinos išlaidos didesnės.
Vyriausybės politika siekia mažinti netolygumus: esminiai skirtumai buvo panaikinti dar 2008 m. gruodį priėmus tam tikras mokesčių įstatymų pataisas. Šiuo metu ir gyventojų, ir įmonių pajamos apmokestinamos taikant 15 proc. pagrindinį pajamų mokesčio ir pelno mokesčio tarifą. Finansų ministerija taip pat džiaugiasi tuo, kad valdžios politika neva skatina iniciatyvius žmones imtis individualios veiklos: dirbantiesiems pagal verslo liudijimą nustatytas itin mažas, 5 proc., pajamų mokesčio tarifas.
Darbo jėgos didesnį apmokestinimą, palyginti su kapitalo apmokestinimu, daugiausia lemia valstybinio socialinio ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos. Tačiau „vien bendro apmokestinimo lygio - įskaitant minėtas draudimo įmokas - vertinimas pagal kiekybinį rodiklį, t. y. privalomiems mokėjimams tenkančią gautų pajamų (pelno) dalį, būtų ne visai tikslus“, teigia ministerijos atstovai.
Socialinė apsauga, pašalpos ir jų poveikis
Socialinės apsaugos sistema Lietuvoje nuolat tobulinama, tačiau jos efektyvumas vis dar kelia diskusijų. Pagalbos gavimo mechanizmai kartais yra pernelyg biurokratiniai, o socialinės paramos gavėjai susiduria su stigmatizacija. Per paskutinius 5 metus (nuo 2007 iki 2011 metų) pašalpų gavėjų skaičius padidėjo daugiau nei 6 kartus ir 2011 m. pabaigoje siekė 221 tūkst. gyventojų. Piniginės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims dydis sparčiai auga. Prieš penkerius metus (2007 m.) Lietuvoje buvo išmokėta 52 mln. litų pašalpų, 2010 m. - 510 mln. litų, 2011 m. valstybės išlaidos socialinėms pašalpoms teikti išaugo iki 612 mln. Lt.
Taip pat parama yra suteikiama studentams iš socialiai remtinų šeimų. Socialines stipendijas gali gauti aukštųjų mokyklų studentai, o socialinės stipendijos dydis yra 3 BSI (bazinės socialinės išmokos) - šiuo metu 390 Lt. per mėnesį.
Piktnaudžiavimo rizikos ir visuomenei naudinga veikla
Reikia atkreipti dėmesį į tai, jog paskutiniu metu vis daugiau savivaldybių teigia pastebinčios socialinių pašalpų gavėjų piktnaudžiavimą. Daugiausiai gudrauja individualia veikla su verslo liudijimais užsiimantys piliečiai, užsiregistravę darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir deklaruojantys mažas pajamas. Socialinių išmokų komisija aiškinasi visus, net ir anonimiškai gautus, pranešimus apie tokius asmenis.
Šiauliuose metus galioja nauja tvarka - socialiai remtini asmenys už piniginę socialinę paramą privalo atlikti visuomenei naudingą veiklą. Daugelyje Lietuvos miestų ir rajonų savivaldybių bedarbiai pašalpų gavėjai jau seniai darbuojasi visuomenės labui. Visuomenei naudingoje veikloje nedalyvaujantiems be pateisinamų priežasčių, pagal įstatymą nebeskiriamos socialinės pašalpos ir kompensacijos iki pareigos bus įvykdytos. Iš pradžių per mėnesį socialinės pašalpos gavėjams teko atidirbti 40 valandų, per dieną - iki keturių valandų.
Turtas, nekilnojamojo turto mokestis ir socialinė jautrumas
Nekilnojamojo turto mokestis (NTM) yra svarbi finansinė priemonė, kuri turi didelę įtaką tiek savininkams, tiek valstybei. NTM ne tik prisideda prie valstybės biudžeto, bet ir skatina efektyvų žemės naudojimą bei plėtros planavimą. NTM taikomas įvairiems nekilnojamojo turto objektams, įskaitant gyvenamuosius, komercinius ir pramoninius pastatus.
Nekilnojamojo turto mokestis gali būti proporcinis arba diferencijuotas. Proporcinis mokestis taikomas vienodu procentu visiems nekilnojamojo turto objektams nepriklausomai nuo jų kategorijos. Tuo tarpu diferencijuotas mokestis leidžia taikyti skirtingus procentus priklausomai nuo turto paskirties - gyvenamojo, komercinio ar pramoninio. Šis metodas leidžia atsižvelgti į skirtingus nekilnojamojo turto rinkos aspektus ir padeda užtikrinti, kad mokesčių našta būtų teisingai paskirstyta.
NT mokestį moka gyventojai už gyvenamosios, sodų, garažų, fermų, šiltnamių, ūkio, pagalbinio ūkio, mokslo, religinės, poilsio paskirties statinius (patalpas), žuvininkystės statinius ir inžinerinių statinius, kai jų bendra mokestinė vertė viršija 150 tūkst. eurų sumą. Nuo 150 tūkst. iki 300 tūkst. eurų taikomas 0,5 procento mokesčio tarifas; nuo 300 tūkst. iki 500 tūkst. eurų taikomas 1 procento mokesčio tarifas; virš 500 tūkst. eurų taikomas 2 procentų mokesčio tarifas.
Lengvatos šeimoms: asmenims auginantiems tris ir daugiau vaikų (įvaikių) iki 18 metų ir auginantiems neįgalų vaiką taikoma NT mokesčio lengvata - mokestis mokamas už dalį, kuri viršija 200 tūkst. eurų ribą. Tai padeda sumažinti finansinę naštą socialiai pažeidžiamiems gyventojams.
Nauja NTM skaičiavimo tvarka numato, kad mokesčio dydis bus labiau susijęs su bendromis rinkos tendencijomis, o ne su individualių sandorių variacijomis. Pagal naująją tvarką, nekilnojamojo turto mokestis bus skaičiuojamas ne pagal rinkos vertę, t. y. atskiro būsto pirkimo-pardavimo sandorį, o remiantis metinio vertinimo rezultatais. Tai turėtų užtikrinti didesnį stabilumą ir prognozuojamumą.
Socialiai jautresnis modelis ir praktinės priemonės
Finansų ministerija pabrėžia, kad po diskusijų su visuomene sukurtas mokesčio modelis yra socialiai jautresnis. Du trečdaliai visų būsto, kuriame deklaruota gyvenamoji vieta, savininkų nemokės šio mokesčio, o tai yra reikšmingas žingsnis siekiant užtikrinti, kad socialiai remtini asmenys nebūtų apkrauti papildomais finansiniais įsipareigojimais. Socialiai remtini ir pensinio amžiaus sulaukę asmenys turės galimybę atidėti mokesčio mokėjimą iki turto perleidimo. Asmenys norintys pasinaudoti šia galimybe - turės pateikti prašymą savivaldybėje.
Socialinės atskirties mažinimo priemonės ir rekomendacijos
Siekiant mažinti socialinę atskirtį Lietuvoje, reikia kompleksinių priemonių. Vien tik ekonominių subsidijų ar pašalpų nepakanka. Reikėtų skatinti socialinį dialogą, investuoti į žmonių ugdymą ir regioninių skirtumų mažinimą. Ekonomikos augimas ne visuomet pasiskirsto tolygiai. Taip, yra vykdomos įvairios iniciatyvos: skurdo mažinimo programos, socialinės paramos pertvarkos, investicijos į regionus.
Norint ją mažinti, būtina nuosekli valstybinė politika, paremta dialogu tarp valdžios, verslo ir pilietinės visuomenės. Solidarumo ir bendruomeniškumo stiprinimas bei stigmatizacijos mažinimas yra svarbūs socialinės integracijos skatinimui. Taip pat būtina aktyvinti suaugusiųjų švietimą ir kompetencijų kėlimą bei užtikrinti, kad mokesčių ir socialinių išmokų sistema skatintų sąžiningą dalyvavimą darbo rinkoje bei verslumą.
Poliarizuota visuomenė nestabili dėl neišvengiamo socialinės nelygybės skatinamo socialinio konflikto. Kuo gausesnė vidurinė klasė, tuo visuomenės potencialas didesnis ir ji yra stabilesnė. Lietuvos visuomenė kasmet tampa vis labiau moderni, tačiau socialinės atskirties klausimas vis dar išlieka aktualus.