Įžanga į temą: dešimtadalis planetos gyventojų susiduria su įvairiomis negaliomis - fizinėmis, intelektualinėmis, sensorinėmis ar somatinėmis. Ši didelė žmonijos dalis nusipelno dėmesio, o jų problemos yra ne mažiau svarbios nei likusių devynių dešimtadalių. Lietuvoje požiūris į neįgaliuosius pradėtas nagrinėti tik XX amžiaus dešimtajame dešimtmetyje. Šią temą tyrinėjo tokie autoriai kaip J. Ambrukaitis, V. Gudonis, A. Petruškevičius, I. Remeikytė, J. Ruškus, R. Vaičekauskaitė ir E. Novogrodskienė, nagrinėdami požiūrį į neįgaliuosius istorijos raidoje, šiuolaikinį požiūrį, tėvų ir pedagogų nuostatas, religijos ir meno įtaką bei šio fenomeno įtaką reabilitacijai ir integracijai.
Neįgaliųjų adaptacijos ir integracijos sėkmė didžia dalimi priklauso nuo visuomenės požiūrio. Užsienio autoriai taip pat skiria didelį dėmesį šio požiūrio tyrimams. Sparčiai vykstant socialiniams ir ideologiniams pokyčiams, negalia negali būti vertinama tik vienos mokslinės teorijos aspektu. Daugiamatės negalės sampratos atskleidimas yra esminis socialinės integracijos poreikis ir uždavinys. Neįgaliųjų problemų sprendimas atveria naujas perspektyvas pedagogams, socialiniams darbuotojams, mokslininkams ir politikams. Neįgaliųjų socialinės integracijos formos ir pobūdis iš esmės priklauso nuo konkrečios socialinės-kultūrinės aplinkos dominuojančių negalės vaizdinių. Dėl Vakarų šalių įtakos Lietuvoje vis dažniau pasisakoma už neįgalių asmenų integraciją į visuomenę. Priimti Invalidų integracijos ir Specialiojo ugdymo įstatymai, aktyviai veikia nevyriausybinės organizacijos, žiniasklaida rūpinasi neįgaliaisiais, prasidėjo jų integracija į bendrojo lavinimo sistemą.
Socialinis negalios vaizdinys
Žodis „negalė“ atitinka angliškąjį „handicap“. Iš istorijos ir literatūros šaltinių galime sužinoti apie neįgalių asmenų socialinę padėtį visuomenėje ir visuomenės požiūrį į juos. Lietuvoje gyvena apie 400 000 žmonių, kuriems reikalinga kitų pagalba. Žmogaus vystymąsi lemia daugybė tarpusavyje susijusių veiksnių. Skiriamos tokios bendrosios priežasčių grupės: biologinės, socialinės bei psichologinės, vidinės ir išorinės. Skirtingos vystymosi sutrikimus nulemiančios priežastys gali sukelti įvairaus laipsnio ir pobūdžio raidos nepilnavertiškumą, paliesdamos kurią nors vieną funkciją, o kartais ir ištisas sistemas.
1995 m. Lietuvos Respublikos Specialiojo ugdymo ekspertų komisijos nutarimu patvirtinta vystymosi sutrikimų klasifikacija. Klasifikacijoje pateikiamos tokios sutrikimų rūšys: intelekto sutrikimai, specifiniai pažinimo sutrikimai, emocijų ir elgesio sutrikimai, kalbos ir komunikacijos sutrikimai, klausos sutrikimai, regos sutrikimai, fiziniai ir judėjimo sutrikimai, lėtiniai somatiniai ir neurologiniai sutrikimai, kompleksiniai sutrikimai bei kiti sutrikimai ir raidą bei mokymąsi trikdantys psichosocialiniai veiksniai. Sutrikimų priežastys gali būti įgimtos arba įgytos. Taip pat buvo atskirtos sutrikimų (kaip organinis sutrikimas, kaip veiklos funkcijų apribojimas) ir negalės (kaip socialinis ribotumas) sąvokos. Tai reiškia, kad žmogus, turintis sutrikimų, gali būti arba nebūti neįgalus, o neįgalus žmogus gali turėti arba neturėti sutrikimų.
Negalios sąvokos neapibrėžtumas neleidžia atsakyti į klausimą, kas yra negalia: visuomenės socialiniai vaizdiniai, sveikatos koncepcija, kai kurių asmenų bruožai ir pan. Nustatyta, jog skirtingos žmonių negalės sukelia skirtingus socialinius vaizdinius. Fizinę žmonių negalią suformuoja pakankamai palankų vaizdinį, nes jis remiasi troškimo išgyventi jausmu. Intelekto sutrikimo socialinis vaizdinys nėra aiškus. Socialinė dezadaptacija suformuoja neigiamus vaizdinius. Mūsų visuomenės dėmesio centre atsiduria protinis sutrikimas, psichinė negalia, baltoji lazdelė, invalido vežimėlis, tačiau ne pats asmuo ir jam priklausantys asmenybės atributai. Lietuvoje neįgalieji visų pirma yra apibūdinami ne pagal savo asmens savybes, gebėjimus, bet pagal savo negalias.
Taip pat skaitykite: Moraliniai aspektai slaugoje
Socialinės nuostatos ir jų įtaka
Nuo socialinio vaizdinio sąvokos neatsiejama yra socialinės nuostatos sąvoka. Tyrimų duomenys rodo, kad ne tik įvairių visuomenės narių, bet ir pedagogų nuostatos į neįgalius žmones dažnai būna neigiamos. Pavyzdžiui, Kanadoje atlikto tyrimo rezultatai patvirtina, kad kai žmonės deklaruoja bendras nuostatas į neįgaliuosius, jos dažnai būna teigiamos, bet respondentų nuostatos labai pasikeičia, kai neįgalieji įsiterpia į asmeninę kito žmogaus erdvę. Tačiau tyrimai rodo, kad protinė negalia dažnai sukelia nepalankiausias nuostatas.
Socialinio konstravimo procese išskiriamos trys ašys, atspindinčios socialinę logiką: nuomonės ir vertinimai, socialinė politika ir intervencija bei socialinis struktūravimas. Iš jų formuojama negalės apibrėžtis. Negalės apibrėžties formavimasis priklauso nuo socialinių ir kultūrinių reiškinių, sociologinių, politinių, simbolinių ir psichologinių procesų. Priešingais laikais Vakarų Europoje formavosi psichosociologinis požiūris, kad negalia yra iš visuomenės kylanti problema, nes neigiami visuomenės vaizdiniai trukdo integracijai.
Aiškinant negalią socialinio vaizdinio ir negalės situacijos terminais, paaiškėja, kad negalės apibrėžimas, besiremiantis į individo anatominį ir fiziologinį sutrikimą, nebetenka prasmės. Skirtingos negalės provokuoja skirtingus socialinius vaizdinius. Socialinė nuostata - žmogaus pozicija objekto atžvilgiu. Todėl neįgalieji Lietuvoje dažnai patiria daug problemų visose gyvenimo srityse. Negalės socialinis vaizdinys parodo, koks yra individo santykis su negalia.
Šeima, bendruomenė ir individualios patirtys
Šeima, auginanti neįgalų vaiką, patiria stresą dėl nuolatinio rūpintojo vaidmens, o kartais ir dėl įsipareigojimų - vienas iš tėvų gali būti priverstas mesti darbą, o kitas - atsisakyti laisvalaikio. Tačiau šeimos, kurios gauna pagalbą iš šalies, tampa labiau pasirengusios patenkinti poreikius, nes turi paramos tinklą: giminaičiai ar draugai gali prižiūrėti vaiką darbų metu, o tai leidžia tėvams toliau dirbti. Tokiu atveju taip pat dažnai įmanoma ir tolesnėse veiklose išlaikyti vaikų užsiėmimus. Taigi negalios nustatymas turi būti suvokiamas ne tik kaip vaiko problema, bet kaip visos sąveikos tarp vaiko, šeimos ir aplinkos kontekstas.
Didžiausia kliūtis negalioje nėra pati negalia, bet požiūris į aplinkinių žmonių Negalėjimą. Vaiko raidą lemia ne tik klinikiniai sutrikimai, bet ir gebėjimas įsitvirtinti šeimoje bei mokymosi aplinkoje - todėl svarbu pritaikyti aplinką prie individo poreikių. Deklaruojant vaiko individualumą, skirtumus priimsime kaip pagalbos išteklius, o ne problemas. Turintis negalią vaikas gali naudoti rankas ar kojas skirtingose situacijose: kartais įgyvendinant užduotis gali būti naudojamos kojos ar burna. Taip pat svarbu suvokti, kad negalia yra ne tik medicininis faktorius, bet ir sąveika tarp vaiko gebėjimų bei aplinkos.
Taip pat skaitykite: Visuomenės sveikatos problema – smurtas
Poveikis ir galimybės raidos kontekste
Priimant požiūrį į neįgaliuosius, svarbu suvokti, kad negalia yra situacija, o žinios apie ją gali keistis pagal laiką. Įvairios šeimos patirtys rodo, kad pagalba iš šaltinių ar artimųjų gali padėti toliau auginti gebėjimus ir įtraukti į socialinį gyvenimą. Taip pat reikia iš naujo įvertinti profesinę reabilitaciją, švietimo modelius ir bendruomenės palaikymą, kad neįgalieji galėtų aktyviau dalyvauti visuomenėje. Svarbus klausimas: kaip pasiekti, kad neįgalieji ir jų šeimos taptų aktyvesni, dalyva, kūrybingi, o socialinė aplinka taptų atviresnė, empatiškesnė ir įgalinanti?
- Analizuoti teisinius ir institucininius megaprojektus, kurie skatina integraciją ir specialiojo ugdymo plėtrą Lietuvoje.
- Stiprinti socialinę nuostatų reformą per švietimą, medijų ir viešosios politikos įtaką, siekiant teigiamų stereotipų ir nuostatų apie neįgaliuosius keitimo.
- Didinti tarpinį bendradarbiavimą tarp šeimos, mokyklos, socialinių tarnybų ir nevyriausybinių organizacijų, siekiant užtikrinti lygiavertę partnerystę.
- Siūlyti praktines priemones, kurios mažina priklausomybę nuo pagalbos ir skatina individą įsitraukti į bendruomeninę veiklą.
Tarp įvairių tyrimų ir diskusijų Lietuvoje akcentuojama, kad neįgaliųjų socialinis dalyvavimas yra daugiaplanis procesas: reikia eiti nuo stereotipų link aktyvizacijos, gerinti priemones tėvų ir pedagogų požiūrių kryptingam tobulinimui, skatinti įtraukiojo ugdymo praktiką ir sudaryti palankią aplinką žmogaus gebėjimams.
Taip pat skaitykite: Slaugytojų profesijos prestižas