LTBuvusių socialistinių šalių sociologai susiduria su sunkumais, analizuojant naują socialinę tikrovę, taip pat su daugybe teorijų, nagrinėjančių socialines struktūras skirtingose šalyse. Siekiant suvokti, kaip funkcionuoja visuomenė, tyrinėjama socialinės stratifikacijos schema.
Socialinės stratifikacijos esmė ir pagrindinės sąvokos
Stratifikacija (stratification) - skirstymas į visuomeninius sluoksnius, kurie tarp žmonių įgauna hierarchinio susiskirstymo pobūdį, esant tam tikriems skirtumams (diferencijacijai). Socialinė stratifikacija atskleidžia tikrąją padėties visuomenėje prasmę. Socialinė Stratifikacija - tai visuomenės socialinės hierarchijos susiklostymas pagal įvairių socialinių grupių tam tikrus požymius (valdžios, nuosavybės, socialinio įvertinimo, psichologinio pasitenkinimo laipsnį ir kita).
Socialinė diferenciacija yra pagrindinis kintančios socialinės stratifikacijos bruožas. Socialinės diferenciacijos augimą atskleidžia materialūs dalykai (butai, automobiliai, drabužiai ir kt.) ir visuomenės nuomonė. Būtent statusiniai visuomenės narių skirtumai nulemia visuomenės socialinę stratifikaciją, „gyventojų diferenciaciją pagal hierarchiškai išsidėsčiusius sluoksnius, nes nestratifikuotos grupės ar visuomenės niekada nebuvo ir būti negali“.
Visuomenės struktūra: sąvoka ir modeliai
Pasak A. Matulionio, „struktūra yra objekto ar reiškinių sistemos sandara. Ši sąvoka sociologijoje suprantama kaip visuomenės suskirstymas į palyginti pastovius socialinius darinius, įgyjančius naujų savybių, palyginti su tomis, kurias turi jas sudarantys individai. Visuomenės socialinė struktūra yra sudėtingas dalykas, kuris paaiškina socialinius santykius ir socialinių sistemų sąveiką visuomenėje“. (A. Matulionis, 2001, 118 p.).
Visuomenės socialinės struktūros sistemos yra uždaros ir atviros. Uždaroje yra sunku pakeisti savo socialinę padėtį, atviroje - santykinai lengva. Uždarosios - tai vergovė, kastos, luomai, atviros - klasės.
Taip pat skaitykite: Moraliniai aspektai slaugoje
A. Matulionis (2001) visuomenės struktūrą siūlo analizuoti pagal du pagrindinius modelius: Tiek vienu, tiek kitu atveju yra horizontalūs ir vertikalūs ryšiai, bet dominuoja pavaldumo santykiai: vienų institutų ar grupių veiklos priklausomybė nuo kitų. Kuo visuomenė demokratiškesnė, tuo ta priklausomybė mažesnė.
Klasės ir jų teorijos
Klasės. XIX a. ir XX a. įsitvirtino dvi klasių teorijos - marksistinė ir liberalioji, kurios turi skirtingas aiškinimo perspektyvas. Marksistinė klasių teorija pirmiausia analizuoja klasių formavimąsi ir ypač akcentuoja kolektyvinės klasių veiklos atsiradimą. Kolektyvinė klasių veikla yra svarbiausia varomoji Markso istorijos jėga: visa istorija yra klasių kovos istorija ir keičiasi revoliuciniu būdu (gamybinių jėgų bei jai prieštaraujančių gamybos santykių istorija). Liberalios klasių teorijos siekis - susilpninti vyravusią klasių kovos revoliucinę perspektyvą. (V. Dumbliauskas, 1999).
Esminis visuomenės struktūros formavimosi pokylis susijęs su industrializacija. Sparčiai besivystančiai pramonei reikėjo vis naujos darbo jėgos, todėl labai sparčiai didėjo nauja socialinė grupė, savo darbo pobūdžiu gerokai besiskirianti nuo amatininkų sluoksnio, kur vyravo individualus darbas ir tarpasmeniniai santykiai. Pramoninė gamyba telkė didžiules mases žmonių, kurie buvo pavadinti darbininkais.
Pramoninės gamybos tarnautojai buvo pavadinti darbuotojais. Taigi greta vienos didelės socialinės grupės - valstiečių, susiformavo kita - darbininkai. Sparčiai kristalizavosi žmonių skaičiumi negausi socialine grupe, kuri buvo įvardyta kapitalistais. Šios naujos socialinės grupės K. Markso ir F. Engelso buvo pavadintos klasėmis. Atsiradus darbininkams ir kapitalistams kito piramidinė visuomenės struktūra, darydamasi labiau kriaušės pavidalo, nes kai kuriose labiausiai išsivysčiusiose industrinėse šalyse darbininkų jau buvo daugiau negu valstiečių, o hierarchinėje visuomenės struktūroje darbininkai jau užėmė aukštesnę vietą negu valstiečiai.
Socialinės grupės, socialinė diferenciacija ir naujos formacijos
Visuomenės skiriasi savo stratifikacijos sistemomis, todėl prasminga tyrinėti socialinių grupių ir socialinių klasių stratifikacijos kaitą Baltijos šalyse. Straipsnyje analizuojamos socialinės stratifikacijos problemos - socialinė hierarchija, socialinių grupių santykiai, socialinės nelygybės laipsnis.
Taip pat skaitykite: Visuomenės sveikatos problema – smurtas
Darbe sutelkiamas dėmesys į atskirus socialinės stratifikacijos komponentus, kurie išryškėjo pereinamuoju visuomenės raidos laikotarpiu. Mėginta palyginti realų socialinės struktūros tipą su jos atspindžiu viešojoje nuomonėje. Išskirtos įvairios naujai susiformavusios socialinės grupės.
Kitas svarbus pereinamojo laikotarpio ypatumas - tos pačios socialinės grupės ekonominio, socialinio ir kultūrinio kapitalo skirtumai (pvz., aukštasis išsilavinimas ar konkreti profesija neapibūdina individo ir socialinės grupės padėties visuomenėje).
Socialinis mobilumas: tipai ir kanalai
Pitirim Sorokin ir Socialinio Mobilumo Teorija. Žymaus rusų kilmės amerikiečių sociologo P. Sorokin’o darbai išsiskiria analitiniu mąstymu, erudicija ir plačiu analizuojamų problemų spektru. Jo knygos, tame tarpe ir „Socialinis mobilumas“ (1927).
Socialinis mobilumas yra natūrali ir normali visuomenės būsena. Socialinio Mobilumo Tipai Horizontalus mobilumas: individo perėjimas iš vienos socialinės grupės į kitą tame pačiame visuomenės stratifikacijos lygyje (pvz., darbo vietos pakeitimas), arba socialinių vertybių perėjimas tos pačios socialinės stratos ribose (pvz., pakeitęs įsitikinimus (vertybinius prioritetus) arba manydamas, turėsiąs geresnes vertikalaus mobilumo galimybes, individas pereina iš vienos partijos į kitą). Vertikalus mobilumas: tai individo judėjimas iš vieno sluoksnio į kitą (pvz.: tėvas darbininkas, o vaikas - baigęs mokslus, užima vadovaujančias pareigas). Priklausomai nuo judėjimo krypties, galima išskirti du judėjimo tipus: socialinį kilimą arba socialinį smukimą.
Socialinio Mobilumo Kanalai. P.Sorokin’as teigia, kad stratifikuotose visuomenėse pagrindine kliūtimi socialiniam mobilumui vykti yra specifiniai „filtrai“, kurių pagalba vieniems individams suteikiama galimybė „persikelti aukštyn“, o kitų judėjimą stabdo. Šie „filtrai“ sudaro individų socialinio testavimo, atrankos ir paskirstymo visuomenės stratose mechanizmą. „Filtrai“ (mokykla, kariuomenė, bažnyčia, profesinės, ekonominės, politinės organizacijos) dažniausia sutampa su pagrindiniais vertikalaus mobilumo kanalais.
Taip pat skaitykite: Slaugytojų profesijos prestižas
Remdamasis empirine medžiaga, P.Sorokin’as daro išvadą, kad „bet kurioje visuomenėje individų socialinis judėjimas ir jų paskirstymas vyksta ne atsitiktinai, bet turi privalomą ir griežtai įvairių institutų kontroliuojamą pobūdį“.
Socialinė aplinka ir jos įtaka formavimuisi
Socialinė aplinka - tai visuma žmonių, institucijų, normų ir vertybių, supančių kiekvieną individą. Ji apima šeimą, draugus, bendradarbius, mokyklą, žiniasklaidą, socialinius tinklus ir platesnę visuomenę. Socialinė aplinka nėra statiška. Ji kinta kartu su visuomenės normomis, ekonominiais pokyčiais ir kultūrinėmis tendencijomis.
Socialinė aplinka daro itin stiprią įtaką beveik visiems mūsų sprendimams - nuo to, ką valgome pusryčiams, iki to, kaip leidžiame laisvalaikį ar formuojame savo nuomonę. Šeima - pirmoji ir dažniausiai stipriausia socialinė grupė, kuriai priklausome nuo gimimo. Ji daro tiesioginę įtaką mūsų vertybėms, bendravimo įgūdžiams ir sprendimų priėmimui. Šiuolaikinėje visuomenėje ypatingai išaugo skaitmeninės socialinės aplinkos reikšmė.
Vartotojiška visuomenė ir jos poveikis stratifikacijai
Vartotojiška visuomenė, visuomenė, kuriai būdinga vartotojiška vertybinė orientacija (vartotojiškumas), vis didesnis materialinių gėrybių ir paslaugų vartojimas. Prekių gausėjimas ir perkamoji galia laikoma žmogaus gyvenimo gerovės ir visuomeninės pažangos svarbiausiais rodikliais.
Vartotojiškos visuomenės kritikai teigia, kad žmonės perka daug jiems visai nereikalingų daiktų prisidėdami prie socialinės atskirties didinimo, gamtos niokojimo, žmonių išnaudojimo, korporacijų klestėjimo. Dažnai pabrėžiamas didesnio vartojimo neigiamas socialinis poveikis: žmonės tampa vis labiau individualistai ir konkuruoja siekdami materialinės gerovės, dažnai pamina bendruomeniškumą, dvasingumą, draugiškumą.
Vartotojiška visuomenė ėmė sparčiai formuotis po pramoninės revoliucijos. Tam poveikio turėjo kylantis gyvenimo lygis ir socialinis mobilumas. 19 a. suklestėjęs kapitalizmas lėmė kapitalo (žaliavų, produkcijos, infrastruktūros) reikšmės padidėjimą. Mažinant gamybos sąnaudas ilgainiui susiformavo masinė gamyba, kuri leido pagaminti daug prekių už mažą kainą. Pasiūla ėmė augti labai sparčiai, o didėjantys atlyginimai didino žmonių perkamąją galią. Apsipirkimas tapo viena laisvalaikio ir bendravimo formų.
Istoriniai pavyzdžiai: luomai, kastos, kolonizacija
Civilizacijai vystantis, visuomenės sandara darėsi vis sudėtingesnė. pavyzdžiui, viduramžių visuomenėse atsiranda luomai, t. y. sluoksniai, gavę tam tikrų privilegijų, priklausomai nuo kilmės. Visuomenės struktūros sudėtingėjimas pirmiausia buvo susijęs su darbo pasidalijimu ir vis didesne jo diferenciacija. Ryškus visuomenės sluoksniavimosi pavyzdys yra kastos Indijoje. Išskiriamos pagal kilmę jos gyvendavo visiškai uždarą gyvenimą. Kastų maišymasis buvo neįmanomas.
Visuomenės socialinė struktūra iš esmės keitėsi po didžiųjų atradimų. Kristupui Kolumbui atradus Ameriką, Pietų ir Šiaurės Amerikos žemynai pradėti sparčiai kolonizuoti. Senoji indėnų valstybių sandara buvo griaunama ir europiniu pagrindu kuriama nauja. Svarbiu ne tik gyventojų struktūros, bet ir visos visuomenės struktūros skiriamuoju kriterijumi tapo rasė. Baltieji pasidarė valdovais, indėnai - vergais.
Institucinė dimensija ir viešasis gyvenimas
Norint užtikrinti visuomenės normalų funkcionavimą, sukuriama valstybė, kurioje konkrečias funkcijas atlieka įvairūs socialiniai institutai: parlamentas, vyriausybė, teismas, švietimo, sveikatos apsaugos, vidaus reikalų ir kitos sistemos su savo valdymo ir vykdymo struktūromis. Priklausomai nuo konkrečios situacijos ir konkrečios visuomeninės funkcijos poreikio, vienos institucijos yra kuriamos, kitos išnyksta. Transformacijos į demokratinę visuomenę laikotarpiu šie struktūriniai pokyčiai labai ryškūs.
Lietuvai teko iš naujo kurti visuomenės institutų struktūrą, nes, pavyzdžiui, milicija ir policija tik išoriškai turi panašias funkcijas, tačiau yra skirtingos sampratos: prievartos pirmuoju atveju ir paslaugos - antruoju.
Istorinių ir kultūrinių kontekstų įtaka socialinių grupių sandarai
Nagrinėjant visuomenės socialinę struktūrą pagal antrą modelį - socialinių grupių sandaros ir socialinių grupių sąveikas, labai svarbus tampa laikas ir vieta. Senovės Egipte piramidės viršūnėje buvo faraonas: žmogus-dievas (žr.1 paveikslą). Faraono galia buvo didžiulė. Po jo ėjo žynių - pirmųjų pasaulio ideologų kasta - uždaras sluoksnis. Jie taip pat buvo labai galingi, bet turėjo dalytis valdžia ir gėrybėmis ne tik su faraonu, bet ir tarpusavyje. Toliau buvo įvairūs atskirų Egipto gyvenimo sričių organizatoriai, šiandienos terminais tariant - specialistai, pavyzdžiui, karvedžiai, gydytojai, mokslininkai ir pan. Jiems talkino dar gausesnis tarnautojų būrys - ūkvedžiai (dabarties terminais vardijant - vadybininkai ar biurokratija). Toliau ėjo amatininkai. Su tam tikromis išlygomis prie jų galima priskirti karius. Po to ėjo valstiečiai, o pačiame dugne buvo vergai. Aišku, vergas neturėjo jokių teisių. Šioje shemoje išskirtas tik vienas - galios kriterijus.
Grafikas ir ilustruojančios priemonės
Ši istorinė perspektyva padeda suvokti, kaip socialinė stratifikacija kito priklausomai nuo technologinių, ekonominių ir politinių permainų, o taip pat rodo, kad socialinių grupių formavimosi dėsningumai yra glaudžiai susiję su darbo pasidalijimu, valdžia ir ekonominiais kriterijais.
Vaizdo medžiaga
Socialinis mobilumas sociologijos studentams paaiškintas per mažiau nei 3 minutes
Empirinės analizės reikšmė ir pereinamasis laikotarpis
Darbe sutelkiamas dėmesys į atskirus socialinės stratifikacijos komponentus, kurie išryškėjo pereinamuoju visuomenės raidos laikotarpiu. Mėginta palyginti realų socialinės struktūros tipą su jos atspindžiu viešojoje nuomonėje. Išskirtos įvairios naujai susiformavusios socialinės grupės.
LTBuvusių socialistinių šalių sociologai susiduria su sunkumais, analizuojant naują socialinę tikrovę, taip pat su daugybe teorijų, nagrinėjančių socialines struktūras skirtingose šalyse. Visuomenės skiriasi savo stratifikacijos sistemomis, todėl prasminga tyrinėti socialinių grupių ir socialinių klasių stratifikacijos kaitą Baltijos šalyse.
Lentelė: socialinės stratifikacijos elementai
| Elementas | Apibrėžimas |
|---|---|
| Strata/sluoksnis | Visuomenės sluoksnis, turintis tam tikrą statusą ir privilegijas |
| Diferencijacija | Skirtumai tarp individų ir grupių pagal materialinius ir nematerialinius požymius |
| Mobilumas | Individo judėjimas tarp sluoksnių (vertikalus, horizontalus) |
| Filtrai | Instituciniai mechanizmai, kontroliuojantys mobilumą (švietimas, karjera, organizacijos) |
Praktiniai pastebėjimai ir tolesni tyrimai
Socialinė diferenciacija ir socialinių grupių formavimasis besikeičiančioje visuomenėje reikalauja nuoseklių empirinių tyrimų. Remiantis aptartomis teorijomis, svarbu analizuoti konkrečias institucijas ir filtrus, per kuriuos vyksta socialinis paskirstymas ir mobilumas. Transformacijos į demokratinę visuomenę laikotarpiu struktūriniai pokyčiai yra labai ryškūs, todėl tyrimai pereinamajame laikotarpyje suteikia informacijos apie naujai susiformavusias grupes ir jų santykius su institucijomis bei ekonomine baze.
tags: #visuomenes #dalijimusi #i #socialines #grupes #desningumu