Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, gana greitai buvo suvokta, kad sovietmečiu vartoti terminai, apibūdinantys negalią turinčius žmones, yra įžeidžiantys ir žeminantys asmenį. Vienas iš tokių terminų, bene mažiausiai įžeidžiantis, buvo „invalido“ terminas, kuris vis dar tebėra įtrauktas į Dabartinį lietuvių kalbos žodyną.
1999 m. Socialinės apsaugos terminų žodyne oficialiai įtrauktas negalios terminas, apibrėžiamas kaip „ribotas žmogaus pajėgumas atlikti įprastus ir normalius kiekvienam sveikam asmeniui veiksmus“. Lietuvoje žodis negalia labai prigijo oficialioje ir praktinėje vartosenoje, laikomas tinkamu ir pakankamai pagarbiu asmenį su sutrikimais pavadinti.
Tačiau, nors terminai pasikeitė, abejonių kelia, ar tikrai įvyko esminis perėjimas nuo žeminančio prie pagarbaus negalią turinčio asmens įvardijimo. Dažnai viešojoje erdvėje dar pasitaiko frazių, kurios menkina asmenis ar institucijas, pavyzdžiui, „neįgali valdžia“, „neįgalus vadovas“. Terminas neįgalus pažodžiui atitinka anglų kalbos žodį disabled, tačiau netikslios jo naudojimo priežastys kyla iš socialinio negalios modelio nesupratimo.
Terminų „invalidas“ ir „neįgalusis“ reikšmė
Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne žodis „invalidas“ apibūdinamas kaip „visai ar iš dalies netekęs darbingumo žmogus“, o „neįgalusis“ - „visai ar iš dalies negalintis dirbti“. Invalido terminas istoriškai buvo susijęs su karo sužeistaisiais, pripažintais netinkamais karinei tarnybai, o šiandien Lietuvoje neįgalumo ir darbingumo nustatymo tvarka yra proceso, kurio tikslas - asmens negalėjimo, nedarbingumo nustatymas dėl ligos ar kitų priežasčių, dalis.
Asmenį menkinančios žodžių „invalidas“ ir „neįgalus“ reikšmės yra akivaizdžios, nes abi pabrėžia asmens nepajėgumą. Tad esmės nepakeitėme, kai vieną terminą pakeitėme kitu. Tokio nepakeitimo priežastys yra dvi: pirmoji - pažodinis vertimas iš anglų kalbos, antroji - socialinio konteksto nesuvokimas ir teorinio neraštingumo egzistavimas kalbant apie negalios reikšmę.
Taip pat skaitykite: Senatvinės demencijos gydymas
Socialinis negalios modelis ir Jungtinių Tautų konvencija
Socialinis negalios modelis teigia, kad asmuo nėra priežastis savo negaliai, bet yra socialinių aplinkų nugalėtas arba išstumtas. Pavyzdžiui, fizinių kliūčių stoka uždaro kelią neįgaliesiems dalyvauti visuomenės gyvenime. Žmogaus teisėmis grįsta Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija (JT Konvencija), kurią inicijavo patys neįgalieji ir kurią Lietuva ratifikavo 2010 metais, naudoja terminą „asmuo su negalia“ (angl. person with disability), pabrėždama asmens orumą ir lygias teises.
Lietuviškas terminas „neįgalusis“ neturi tiesioginių sąsajų su šiuo modeliu - jis nei atspindi socialinį įgalinimą, nei akcentuoja asmens orumą. Prancūziškas žodis handicap, susijęs su angliška fraze „hand in cap“ (ranka kepurėje), reiškia lygius šansus, kas itin atitinka JT Konvencijos principus.
Teisiniai aspektai Lietuvoje
Lietuvoje nuo 1991 metų iki 2005 naujindamas Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymą oficialiai įteisino terminą „neįgalusis“, panaikindamas buvusias tris invalidumo grupes. Nustatytas pereinamasis laikotarpis, kuriuo buvo prilyginamos senosios grupės procentiniams darbingumo lygiams: I grupė - 20 % darbingumo (nedarbingas), II - 35 %, III - 50 %.
Darbingumo lygį nustato gydytojų konsultacinės komisijos (GKK) ir Asmens su negalia teisių apsaugos agentūra pagal medicininius ir funkcinius kriterijus: ligos, sužalojimai, įgimti defektai, bei asmens galėjimas atlikti įprastą veiklą ir dalyvauti visuomenės gyvenime.
| Darbingumo procentas | Statusas |
|---|---|
| 0-25 % | Nedarbingas |
| 30-55 % | Iš dalies darbinga |
| 60-100 % | Darbinga |
Darbingumo lygis gali būti nustatomas terminuotam laikui (nuo 6 mėnesių iki 2 metų) arba neterminuotai dėl ypatingų priežasčių, pavyzdžiui, nelaimingo atsitikimo darbe. Senatvės pensijos amžiaus žmonėms darbingumo lygis nėra nustatomas, jiems miesto ar rajono savivaldybių sprendimu priskiriami specialieji poreikiai.
Taip pat skaitykite: Kriterijai darbingumui nustatyti
Socialinė integracija ir iššūkiai
Negalią turintys asmenys vis dar susiduria su daugybe kliūčių: netikėjimu jų gebėjimais, darbo sąlygų trūkumu, bendrojo ugdymo neprieinamumu, nepakankamu universalaus dizaino aplinkos pritaikymu ir komunikacijos formų įvairove.
Kartais žodžiu „neįgalus“ pabrėžiamas asmens ar institucijos nepajėgumas, o „invalidas“ ir šiandien kai kur vartojamas, nepaisant jo istoriškai žeminančio atspalvio. Lietuvos žmonių su negalia sąjunga aiškiai pasisako už naujesnę, neturinčią neigiamo konteksto terminologiją.
Statistika ir darbo rinkos aktyvumas
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis 2022 metų pabaigoje Lietuvoje buvo apie 223 000 asmenų su negalia, iš kurių 146 700 darbingo amžiaus, 60 000 - pensinio amžiaus ir 16 000 - vaikai.
Daugiausiai darbingo amžiaus neįgaliųjų pripažįstami dėl piktybinių navikų, kraujotakos ir raumenų sistemų ligų, vaikų - dėl nervų sistemos ar jutimo organų sutrikimų. Sunkiausia negalia dažniausiai siejama su navikais, kraujotakos bei psichikos sutrikimais.
Darbingumo praradimo dydis tiesiogiai veikia darbo rinkos aktyvumą: kuo mažesnis praradimas, tuo didesnis įdarbinamumas. Pavyzdžiui, 45-55 % darbingumo netekę asmenys dirba kas antras, o turintys 75-100 % darbingumo praradimą - tik apie 9 %.
Taip pat skaitykite: VSD įstatymo 8 str. 1 d. aiškinimas
Socialinės apsaugos sistema ir jos transformacijos
Socialinės apsaugos sistema remiasi darbo užmokesčio ir įmokų mokėjimu, leidžiančiu gauti išmokas, kurios iš dalies kompensuoja darbo našumo sumažėjimą dėl neįgalumo.
Nuo 2024 metų planuojamos ir vykdomos reformos, leidžiančios „Sodrai“ tikrinti gydytojų sprendimus dėl neįgalumo grupių nustatymo, užtikrinti skaidrumą ir kovoti su piktnaudžiavimu išmokomis. Pasikeitimai susiję su perskirstytais socialinio draudimo tarifais, taip pat su individualios veiklos apmokestinimu.
Be to, siūlomos įstatymų pataisos numato panaikinti diskriminacinius skirtumus išmokose, pavyzdžiui, didinant slaugos ir pagalbos kompensacijas ir užtikrinant platesnes specialiųjų poreikių tenkinimo galimybes visiems neįgaliesiems.
Terminologijos aktualumas ir visuomenės požiūris
Terminų „invalidas“ ir „neįgalusis“ vartojimas kelia diskusijas. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos atstovės teigimu, žodis „invalidas“ neturi menkinančios reikšmės, taikomos tam tikros žymos prie žodžių, turinčių neigiamą atspalvį, šalia „invalidas“ nėra.
Kita vertus, žmonių su negalia organizacijos dažnai vertina „invalidą“ kaip žeminantį, ir dėl šios priežasties šis terminas Lietuvoje palaipsniui keičiamas į „neįgalųjį“. Terminų vartojimas atspindi istorinę realybę ir kolektyvinę sąmonę, o jų keitimas reikalauja ne tik lingvistinių, bet ir socialinių pokyčių.
„Dienos klausimas“: Pasipiktinimas švietime: ar ugdysime beraščius?
Apibendrinant, Lietuvos įstatymai ir tarptautinės sutartys, ypač JT Neįgaliųjų teisių konvencija, skatina ne tik terminų keitimą, bet ir esminį požiūrio į negalią pasikeitimą - nuo asmenų ribojimų vertinimo prie socialinių aplinkų pritaikymo ir pagarbos žmogaus orumui.