Straipsnyje nagrinėjama, kaip perteikiamas deontinis modalumas Europos Sąjungos teisės aktų vertimuose į lietuvių kalbą. Tyrimui pasitelkti lygiagrečiojo tekstyno EUR-Lex2/2016 duomenys. Trumpai aptariami deontinio modalumo raiškos anglų ir lietuvių kalbose klausimai. Toliau aptariami tekstyno duomenys ir dažniausiai fiksuotos leksinės samplaikos, kuriomis realizuojamas deontinis modalumas anglų kalbos potekstynyje.
Kalbotyros darbuose paprastai skiriamas episteminis, dinaminis ir deontinis modalumas (Nuyts 2014: 4). Deontinis modalumas nuo kitų modalumo rūšių skiriasi visų pirma tuo, kad juo reiškiami valios aktai - prievolės, leidimai, draudimai ir taisyklės ir pageidavimai (Downing ir Locke 1992: 382; Palmer 2001: 9; Huddlestone 2002: 52), taip pat nefaktyviniai, į ateitį orientuoti veiksmai (Huddlestone 2002: 178). Kadangi deontiniu modalumu gali būti realizuojami preskriptyviniai teiginiai, kuriais kuriamos nuostatos, taisyklės ar prievolės (Garzone 2001: 17-18), jis dažnai vartojamas teisės diskurse, ypač įpareigojamąją galią turinčiuose dokumentuose, pavyzdžiui, sutartyse ir teisės aktuose.
Teisės tekstų vertimas sudaro didelę vertimų rinkos dalį. Vieni dažniausiai į lietuvių kalbą verčiamų teisės dokumentų - Europos Sąjungos (ES) teisės aktai: reglamentai, direktyvos, sprendimai ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimai, nutartys ir nuomonės. Vis dėlto deontinio modalumo raiška ES teisės aktų vertimuose į lietuvių kalbą nėra sulaukusi daug dėmesio. Šiuo straipsniu siekiama bent iš dalies užpildyti šią nišą. Atliekamas tekstynų inspiruotas tyrimas, kurio duomenų šaltinis - daugiakryptis lygiagretusis tekstynas EUR-Lex2/2016, prieinamas Sketch Engine platformoje.
Anglų kalboje deontinis modalumas reiškiamas iš esmės tomis pačiomis priemonėmis kaip ir episteminis ar dinaminis modalumas, t. y. modaliniais veiksmažodžiais (shall, must, should ir kt.) ir modalinėmis konstrukcijomis (pavyzdžiui, ought to have to, , is to) (Huddlestone 2002: 186; 205; 206). Modalumo rūšį apibrėžia ne raiškos forma, bet sakinio turinys. Aptardama deontinį modalumą Suikkanen (2018: 354) nurodo, kad jam reikšti vartojami modaliniai veiksmažodžiai gali būti įvairaus „stiprumo“: skiriami griežto būtinumo, silpno būtinumo ir galimumo deontiniai modaliniai veiksmažodžiai. Jos skirstymas daugmaž atitinka ankstesnes Huddlestone (2002) kategorijas. Deontiniam būtinumui jis priskiria modalinius veiksmažodžius must, shall, need, will ir konstrukciją have (got), taip pat būdvardžius necessary, imperative ir essential.
Kaip jau minėta, tos pačios modalinės raiškos priemonės gali būti vartojamas skirtingos rūšies modalumui realizuoti. Palmer (2001: 15) pateikia tokius tris pavyzdžius su modaliniu veiksmažodžiu can. Tai, kad (1) sakinys iliustruoja propoziciją, kurioje vartojamas episteminis modalumas, rodo dedukcinis kalbėtojo požiūris į faktyvinę situaciją. Manytina, kad naudodamasis turimomis žiniomis kalbėtojas prieina prie loginės išvados, kad asmuo, kurį jis turi omenyje, tuo metu tiesiog negali būti tam tikroje vietoje. (2) sakinyje can realizuojamas kalbėtojo leidimas nefaktyviniam veiksmui įvykti. Tas veiksmas gali įvykti tik kalbėtojui (deontiniam šaltiniui) leidus. (3) sakinyje konstatuojamas objektyvus faktas.
Taip pat skaitykite: Lietuvos VSD sistema
Anglų kalboje deontinis modalumas turi plačią pragmatinę aprėptį. Šiame sakinyje deontinis šaltinis kelia aiškų ir besąlygišką reikalavimą, kad asmuo, kuriam skirtas šis paliepimas, grįžtų ne vėliau nei nurodyta. Abiem atvejais propozicijoje nustatoma ta pati prievolė (kai jis išeis, turės grįžti iki tam tikro laiko, nes kalbėtojas to nori, tai jo valios aktas). Vidutinio stiprumo deontinis modalumas taip pat reiškia kalbėtojo norą, kad būtų atliekamas koks nors veiksmas. Kitaip nei deontinio būtinumo atveju, tas noras reiškiamas ne prievole, o greičiau - pageidavimu. ‘Turėtum grįžti namo iki penktos valandos, nes kils pūga’. Šiuo atveju nefaktyvinis veiksmas turėtų realizuotis todėl, kad deontinio šaltinis, įvertinęs situaciją, nori, jog kad adresatas pareitų iki tam tikro laiko, nes taip būtų saugiau. Žinoma, adresatas tiesiogiai neįpareigojamas penktą valandą jau būti namie, bet jam pateikiama rekomendacija, kurios geriau laikytis savo paties labui. (7) pavyzdyje deontinis šaltinis neprieštarauja galimam adresato sprendimui. Taigi deontiniu galimumu reiškiami ir leidimai, ir draudimai. Apibendrinant galima teigti, kad anglų kalboje deontiniu modalumu realizuojamos įvairios pragmatinės reikšmės: pareigos, prievolės, leidimai, draudimai ir pasiūlymai (rekomendacijos).
Lietuvių kalboje deontinis modalumas gali būti reiškiamas liepiamąja nuosaka ir deontiniais predikatais (Holvoet ir Judžentis 2004: 85) bei tariamąja nuosaka (Holvoet ir Judžentis 2004: 95; taip pat žr. Semėnienė 2014). Liepiamąja nuosaka nustatomas paliepimas, kuris turi išsipildyti nefaktyviniame veiksme. Pavyzdžiui, sakinyje „Atsiverskite knygą“ kalbėtojas reiškia savo valios aktą, kuris realizuosis klausytojui atsivertus knygą. Tai yra tam tikra prievolė, kuri išsipildys ne kalbamuoju momentu, o bent šiek tiek vėliau. Šį sakinį galima būtų perteikti ir deontiniu predikatu. Holvoet ir Judžentis (2003: 168) deontiniams predikatams priskiria tokius veiksmažodžius kaip reikėti, turėti, norėti, reikalauti, prašyti, įkalbėti ir kt.). Pasitelkus deontinį predikatą gaunamas sakinys „Turite atsiversti knygą“. Šiuo atveju deontinis šaltinis taip pat adresatui priskiria tam tikrą prievolę (knygos atsivertimas yra veiksmas, kurį turima atlikti). Jeigu veiksmažodį turite pakeistume veiksmažodžiu prašau, nustatytume nebe prievolę, o reikštume pageidavimą, kad mūsų valios aktas būtų išpildytas. Todėl galima teigti, kad ir lietuvių kalboje deontinis modalumas gali turėti įvairialypę pragmatiką, kuri apima ir prievoles, ir prašymus, ir siūlymus.
Be to, deontinių predikatų reikšmės koreliuoja su gretimo veiksmažodžio nuosaka. Pavyzdžiui, jeigu paimtume sakinį „Reikia, kad atsiverstumėte knygą“, matytume, kad juo suponuojamas kalbėtojo valios aktas, kad knyga būtų atverčiama, bet, kitaip nei sakinyje „Turite atsiversti knygą“, atrodytų, kad jį lemia kokia nors išorinė reikiamybė, kuria kalbėtojas remia savo liepimą. Šiuo atžvilgiu toks sakinys primena (6) pavyzdį, nes juose abiejuose matomas deontinio šaltinio liepimas, reiškiamas pageidavimu. Vis dėlto ir lietuvių kalboje modalumo raiškos priemonės nėra modalumo rūšį determinuojantis veiksnys. Nepaisant to, kad modalumas visuose sakiniuose realizuojamas tuo pačiu veiksmažodžiu, juo implikuojamos skirtingos reikšmės. (9) pavyzdyje juo reiškiamas episteminis modalumas, nes daroma prielaida apie tikrovę vadovaujantis turimomis žiniomis. (10) pavyzdys iliustruoja deontinį modalumą, nes juo prašoma leidimo. O (11) pavyzdyje konstatuojamas faktas, todėl jame galėti perteikia dinaminį modalumą.
Kaip jau minėta, deontinis modalumas yra labai svarbus teisės tekstų elementas, nes juo realizuojami įvairūs į teisinio reglamentavimo sritį patenkantys aspektai, kaip antai prievolės, leidimai ir draudimai. Todėl siekiant vertime tinkamai perteikti originalo deontines reikšmes, svarbiausia jas tinkamai suvokti. Žinoma, profesionalūs vertėjai geba skirti ir suprasti bent esmines originalo tekste vartojamas deontines priemones, bet kartais iš pažiūros gerai pažįstami originalo deontiniai predikatai dėl savo polisemijos ar pragmatikos ypatybių gali kelti keblumų. Pavyzdžiui, teisės anglų kalboje dažnai pernelyg atsainiai vartojamas deontinis veiksmažodis shall, kurio pirminė paskirtis - nustatyti pareigas. Nepaisant to, jis gali būti pasitelkiamas ir liepimams, ir draudimams, ir leidimams reikšti (Garner 1995: 939-940). Vertėjas, vadovaudamasis kontekstu, turėtų įvertinti, ar shall vartojamas savo pirmine reikšme, ar reikšmėmis, kurias jam priskyrė originalo teksto autorius.
Kaip ir bendrinėje anglų kalboje, teisės diskurse deontinis būtinumas gali būti apipinamas savotiškais sąšvelniais, t. y., iš pirmo pažiūros negriežtos deontinės struktūros iš tiesų maskuoja deontinio šaltinio įsitikinimą, kad adresatas turėtų atlikti kokį nors veiksmą, kuris pristatomas kaip pageidavimas ar rekomendacija. (12b) ‚Žalos atlyginimas turėtų (turi?) būti apskaičiuojamas taip, kad ieškovas gautų kuo didesnę kompensaciją‘ [vertimas mano. Iš pirmo žvilgsnio čia nėra jokio griežto įpareigojimo tam tikru būdu apskaičiuoti žalą, nes originalo sakinyje vartojamas should paprastai reiškia patarimą, pageidavimą ar kokį kitą nebūtiną veiksmą. Kita vertus, Huddlestone (2002: 186) teigimu, deontinė should reikšmė suponuoja, kad kalbėtojas propozicijoje nurodo, kas turėtų būti padaryta, nes tai, jo nuomone, būtų teisinga arba tikslinga. Kalbėtojas ir cituojamu atveju atviru tekstu neįpareigoja imtis konkrečių veiksmų - žalos atlyginimas turėtų, bet ne turi būti apskaičiuojamas tam tikru būdu. Kita vertus, akivaizdu, kad tai teisingas ir lauktinas sprendimas. Garner (1995: 805) taip pat nurodo, kad teisės kalboje deontinis should iš tiesų tam tikromis aplinkybėmis gali vartojamas privalomoms normoms įvardyti, pavyzdžiui, nustatant teisėjų darbo etikos normas („A judge should...“). Todėl (12a) atveju akylesnis vertėjas susiduria su dilema - kaip traktuoti should, kad vertime tinkamai būtų perteikta jo reikšmė?
Taip pat skaitykite: Apvalinimo pavyzdžiai
Tyrimas grindžiamas Sketch Engine platformoje prieinamo daugiakrypčio lygiagrečiojo tekstyno EUR-Lex2/2016 duomenimis. Tai yra šiuo metu didžiausias ir išsamiausias ES teisės aktų lygiagretusis tekstynas. Šiam tyrimui aktuali tik dvikryptė anglų-lietuvių kalbų kombinacija. Teisės aktų anglų kalba potekstynį (toliau - EURLEXEN)sudaro 629 722 593 žodžiai, lietuvių kalba - (EURLEXLT) - 323 151 426 žodžiai. Lietuviškoji dalis mažesnės apimties, nes tekstynas apima daug dokumentų nuo pat 1958 m., kurių didelė dalis į lietuvių kalbą nebuvo versta. Sketch Engine įrankiui duota užduotis atlikti automatinę EURLEXEN leksinių samplaikų (n-gramų), kurias sudaro keturi dėmenys analizę. Atlikus automatinę leksinių samplaikų analizę, rankiniu būdu išrinkta dešimt dažniausių deontinę reikšmę turinčių leksinių samplaikų. Sprendimas atlikti keturių dėmenų leksinių samplaikų analizę grįstas tuo, kad trijų-keturių dėmenų leksinės samplaikos yra palankiausios tyrimams atlikti, kadangi jos geriau parodo, kokios kolokacijos linkusios kartotis tam tikrame registre (cf. Cortes 2004: 400). Taigi keturių dėmenų leksinės samplaikos leidžia įvertinti, kokiais pasakymais paprastai realizuojamos deontinės reikšmės.
Dažniausiai Fiksuotos Deontinę Reikšmę Turinčios Leksinių Samplaikos
1 lentelėje nurodomos dešimt dažniausiai fiksuotų deontinį modalumą reiškiančių leksinių samplaikų, taip pat nurodomas jų absoliutus ir normalizuotas (milijonui žodžių) dažniai.
| Leksinė samplaika | Absoliutus dažnis | Normalizuotas dažnis (milijonui žodžių) |
|---|---|---|
| has a duty to | ... | ... |
| shall be liable to | ... | ... |
| shall be subject to | ... | ... |
Kaip matyti, daugeliu atvejų deontinę reikšmę turinčios leksinės samplaikos sudaromos su modaliniu veiksmažodžiu shall, kuris teisės kalboje vartotinas tais atvejais, kai deontinis šaltinis nustato adresato pareigą („has a duty to“) (Garner 1995: 940). Nors šiame tekstyne shall neabejotinai yra dažniausias deontinio modalumo raiškos būdas, Biber et al. gramatikos, kuri parengta remiantis labai išsamaus bendrinio anglų kalbos tekstyno Longman Spoken and Written English Corpus (LSWE) (1999) duomenimis1, shall yra rečiausiai vartojamas anglų kalbos modalinis veiksmažodis. Dažniausiai jis sutinkamas rašytiniuose tekstuose - grožinės literatūros registre fiksuota 400 atvejų milijonui žodžių, o akademinių tekstų registre - 200 atvejų milijonui žodžių (Biber et al. 1999: 489). Taigi, shall distribucija EURLEXEN tekstyne panaši į distribuciją kituose aukštesnio registro rašytiniuose anglų kalbos tekstuose. Kitos deontinio modalumo raiškos priemonės vartotos kur kas rečiau.
2 lentelėje pateikiamos tik dažniausios deontinį modalumą reiškiančios leksinės samplaikos be komponento shall. Iliustratyvumo tikslais išrinkta po vieną tokią leksinę samplaiką.
| Leksinė samplaika | Absoliutus dažnis | Normalizuotas dažnis (milijonui žodžių) |
|---|---|---|
| ... must be ... | ... | ... |
Matyti, kad tarp šių leksinių samplaikų EURLEXEN potekstynyje gana dažna leksinė samplaika su komponentu must, kuris deontine reikšme vartojamas tada, kai nustatoma prievolė (Huddlestone 2002: 194), ar griežtas reikalavimas (Garner 1995: 578). Statistiškai must yra vienas rečiau vartojamų anglų kalbos modalinių veiksmažodžių (Biber et al. 1999: 486). Vis dėlto, LSWE jis visuose registruose fiksuojamas daug dažniau nei shall. Pavyzdžiui, rašytiniame akademiniame diskurse must vartojamas 1 200 atvejų milijonui žodžių (Biber et al. 1999: 489), t. y., šešis kartus dažniau nei shall. Šiuo atveju EURLEXEN, priešingai, matyti daug didesnis polinkis vartoti shall.
Taip pat skaitykite: Kaip pakeisti neveiksnaus asmens globėją?
Tai būtų galima paaiškinti dviem aspektais. Viena vertus, kaip jau minėta, shall teisės anglų kalboje yra asimiliavęs daug jam nebūdingų reikšmių, įskaitant tas, kuriomis kuriamos ne pareigos, o prievolės, realizuotinos veiksmažodžiu must. Nepaisant to, shall įsitvirtinęs teisės anglų kalbos vartosenoje (Bhatia 1993: 101-102) ir, kaip rodo Sandrelli (2018) atlikta ES direktyvų ir jas įgyvendinančių Jungtinės Karalystės teisės aktų analizė, ES anglų kalboje shall apskritai vartojamas žymiai dažniau net ir tomis reikšmėmis, kuriose geriau tiktų must. Leksinės samplaikos su komponentais may ir should fiksuotos žymiai rečiau, bet rečiausiai deontinis modalumas realizuotas konstrukcija ought to - didžiausias dažnis siekia vos 0,83 atvejo milijonui žodžių. Apskritai anglų kalboje may įvairiomis reikšmėmis vartojamas palyginti dažnai, ypač rašytiniame diskurse (LSWE - 2 800 atvejų milijonui žodžių akademiniame diskurse; Biber et al. 1999: 489). Deontine reikšme jis paprastai vartojamas nustatant leidimus, o su neiginiu (may not) - draudimus (Huddlestone 2002: 182). Teisės anglų kalboje deontinis may atitinkamai paprastai naudojamas leidimams, o su neiginiu - draudimams reikšti (Russel 1994: 96), nors kai kurie tyrėjai teigia, kad draudimų reikšme geriau vartoti must not (Garner 1995:553). Manytina, kad EURLEXEN leksinės samplaikos su komponentu may fiksuotos palyginti retai todėl, kad ES teisės aktai labiau orientuoti į valstybių narių įpareigojimus ir prievoles, o ne į draudimus ar leidimus joms atlikti kokius nors veiksmus. Turbūt dėl panašios priežasties fiksuotas ir nedidelis deontines reikšmes turinčių leksinių samplaikų su komponentu should dažnis.
Apskritai should anglų kalboje įvairiuose registruose skirtingomis reikšmėmis vartojamas palyginti dažnai. Pavyzdžiui, LSWE akademiniame rašytiniame diskurse jo vartojimo dažnis siekia 1 200 atvejų milijonui žodžių (Biber et al. 1999: 489). Kaip jau minėta, deontinis should suponuoja, kad kalbėtojas reiškia pageidavimą, kurį įgyvendinti, jo nuomone,...
tags: #vertimas #pakeitimas #ir #kompensacija