Šv. Jeronimas, arba Euzebijus Hieronimas Sofronijus, gimė 347 metais Stridone, Dalmatijoje. Jis - garsus teologas, Vakarų Bažnyčios tėvas. Jeronimas išvertė Senąjį ir Naująjį Testamentus iš graikų ir hebrajų kalbų į lotynų kalbą ir parašė komentarus. 1953 m. įsikūrusi FIT (Fédération internationale des traducteurs - The International Federation of Translators - Tarptautinė vertėjų federacija) 1991 metais Jeronimo mirties dieną paskelbė Tarptautine vertėjų diena, taip skatindama vertėjų solidarumą ir siekdama populiarinti vertėjo profesiją.
Šv. Jeronimas dailėje >> lena Spirgevičiūtė. Autorius kun. Juokais sakoma: jei svajoji po mirties būti paskelbtas šventuoju, pirmiausia turėtum gimti italu arba lenku, nes šios tautos greičiausiai „gamina“ šventuosius.
Gausesnį šių tautybių šventųjų skaičių, be Dievo Apvaizdos veikimo, lemia ir gausesni žmogiškieji ir finansiniai ištekliai, skiriami parengti būsimų šventųjų bylas beatifikacijos bei kanonizacijos darbams - tai iš tiesų labai sudėtingas ir kruopštus procesas, kurio trukmė priklauso nuo jau minėtų sudedamųjų dalių.
Konkretus šventasis yra dovana ne vien tautai, iš kurios jis buvo kilęs, bet Visuotinei Bažnyčiai, kuriai priklausė. Prisimindamas Dievo tarnaitę Eleną Spirgevičiūtę, kviečiu susipažinti su keliais liudijimais, kaip būsima šventoji (drįstu taip rašyti) prakalbino ne savo tautiečius, o Visuotinės Bažnyčios narius.
„WakeUp Project“ yra katalikiško jaunimo ir pasauliečių komanda, kuri, naudodamasi videotechnologijomis, vykdo evangelizaciją. Nuo 2019 m. ši komanda ėmė kurti videociklą apie skaistumo ir tyrumo liudytojus „Martyrs of purity. In defensum castitatem“ (Tyrumo kankiniai.
Taip pat skaitykite: Globėjai
Taip ji tapo Kristaus meilės pavyzdžiu, istorinio laiko tamsybėse, kurios ją supo. 15 000 kilometrų atstumas tarp Lietuvos ir Fidžio salų, esančių Ramiajame vandenyne, atrodo įspūdingas, kaip ir šių šalių skirtingumas. Autorius ją atrado atsitiktinai, ieškodamas informacijos apie būsimus šventuosius.
Tikiu, kad išaus toji diena, kuomet Elena Spirgevičiūtė bus paskelbta palaimintąja bei šventąja, ir ji praturtins visą Bažnyčią. Išlikusios III-V a. Romos katakombos liudija ankstyvosios krikščionių bendruomenės pagarbą mirusiesiems.
Tačiau ano meto krikščionims mirusiųjų kankinių karstai buvo išskirtinės kulto vietos: jos ne tik lankomos, bet prie jų meldžiamasi, ant mirusiųjų kankinių karstų-sarkofagų aukojamos šv. Mišios, tikima, kad kankinių užtarimas yra galingas meldžiant Dievo malonės.
Ankstyvaisiais Viduramžiais miestai, net kraštai turėjo karstus šventųjų kankinių, kurie kartu buvo pripažinti tos teritorijos globėjais. Taip, perkėlus šventojo karstą į Konstantinopolį, atsirado Bizantijos Bažnyčios šventasis globėjas apaštalas Andriejus.
Aleksandrijos šventojo globėjo evangelisto Morkaus karstą VII a. parsigabeno venecijiečiai ir jį paskelbė Venecijos valstybės globėju. Panašiai ir į Kompostelą (Ispanija) buvo parvežti šv. Jokūbo palaikai ir šventasis apaštalas paskelbtas šalies globėju.
Taip pat skaitykite: Viskas apie nuolatinius globėjus
Garsus Tesalonikų miesto globėjas yra ir kankinys šv. Demetrijus. Vėlyvaisiais Viduramžiais jau ir atskiri vienuolynai, bažnyčios, valdovų ir didikų pilys, kilmingųjų šeimos turėjo šventuosius globėjus.
To meto amatininkų cechai, korporacijos, brolijos ir bendrijos savo veiklą siejo ir prašė globoti šventųjų globėjų. Prekybininkų globėju laikytas šv. Mikalojus, ugniagesių - šv. Florijonas, riterių - šv. Jurgis, medžiotojų - šv. Eustachijus, auksakalių - pranašas Elijas, našlių - šv. Monika, keliautojų - šv. Kristoforas buvo pripažinti ir tarptautiniu mastu.
Kadangi 1636 m. popiežius Urbonas VIII šv. Kazimierą paskelbė pirmuoju Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės globėju šalia jau esančių šv. Jurgio, šv. Mikalojaus ir šv. Bonifacijaus, juos perėmė seniausia Lietuvoje Vilniaus arkivyskupija.
Atkurtosios Lietuvos Respublikos šventaisiais globėjais buvo išrinkti šv. Kazimieras ir šv. Kauno arkivyskupija šventąjį globėją perėmė iš Žemaičių vyskupijos - juo tapo šv. Jonas Krikštytojas.
Vertėjų dievas Hermis ir jo svarba
Rašytojos kalba, pasakyta atidarant ketvirtąjį Gdansko literatūrinių susitikimų festivalį 2019 m. birželį. Publikuota žurnale „Książki“ (2019 m. Nr. Mėgstu užimti panoptikinę perspektyvinę ir į viską - bent minutėlę - pažvelgti iš viršaus.
Taip pat skaitykite: Socialinės globos sistemos pertvarka
Toje organiškoje struktūroje knygų vertėjai yra veiksniai, be kurių ši negalėtų egzistuoti, nes jie yra sudėtiniai kažkokio nervinius impulsus perduodančio audinio elementai, kažkokio tinklo, kuris padeda perduoti informaciją iš vienos to kūrinio vietos į kitą.
Nieko keisto, kad per amžius vertėjų dievas, globėjas ir patronas yra Hermis. Dievas, turintis humoro jausmą, linkęs meluoti ir juokauti.
Tai jis palaiko mums draugiją kelionėse ir būtent jo balsas mums prabyla iš kelionių vadovų. Veda mus klystkeliais, moko skaityti žemėlapius, perveda per sienas.
Iš esmės pasirodo ten, kur tik įvyksta koks nors komunikacijos aktas. Vos tik atveriame burną, norėdami kitam ką nors pasakyti, - Hermis jau čia. Kai skaitome laikraštį, naršome internete, siunčiame žinutę - jis ten yra.
Vienas iš jo titulų - Hermeneutas - tai vertėjas žodžiu ir raštu. Jaučiu silpnybę šiam dievui, o kartu ir stiprų ryšį su juo. Rašytoja Olga Tokarczuk. Tai rodo tam tikrą naivumą, kuris tik žvelgiantiems iš aukšto ir besijaučiantiems pranašesniais gali pasirodyti primityvus ar apgailėtinas.
Vis dėlto dažnai pasidaro juokinga, kai žinome, kad kiekvienas iš mūsų kada nors yra patyręs kokį nors nesusipratimą, patekęs į tiesiog neįtikėtiną situaciją. Nesusipratimas reiškia vienatvę ir tam tikrą distanciją, kuri paprastai išryškėja esant nepažįstamam kontekstui.
Tai stipriausio ir gėdingiausio intravertiškumo rūšis, nes juk gėdijamės, kad kažko nesuprantame. Mūsų kultūra auklėja mus suprasti ir taip suteikia galimybę kontroliuoti pasaulį.
Vis dėlto būna tokių akimirkų, o dažniausiai jų pasitaiko tolimesnių kelionių metu, kai nežinojimas tampa išlaisvinančiu išgyvenimu. Jį galime patirti mums visiškai nepažįstamose vietose, kur viskas rodosi kitoniška, nauja, nesuprantama.
Kvapai šokiruoja, spalvos akina neregėtais atspalviais ir ryškumu, kvėpuojame kitokiu oru, stebina oro temperatūra. Po instinktyvaus panikos priepuolio mūsų kvėpavimas pamažu rimsta, o smegenys naujoje tvirtovėje ima intensyviai ieškoti kokių nors detalių, suveiksiančių kaip kablys, kurio patemptas mūsų protas tarsi nusilpęs variklis galėtų vėl užsivesti.
Po kelių dienų bergždžio darbo ir prasmės paieškų, pasikartojančių ženklų siejimo su kokia nors situacija smegenys nurimsta ir pereina į būseną, panašią į meditaciją. Nustoja ženklus laikyti informacijos nešėjais, žiūri į juos kaip į gražų ornamentą, kaip į kažką organiško, natūralaus, į formą be reikšmės; juk taip žvelgiame į gamtą - kaip į informaciją, atsietą nuo prasmės.
Šnekamoji kalba praeivių lūpose primena paukščių čiulbėjimą, galima jos klausytis išskiriant paskirus garsus, tačiau neteikiant jiems didelės reikšmės. Galima stebėti lūpų judesius, veido raumenų darbą - sekti, kaip šoka antakiai, dirba skruostai, ką tarp tų keistų garsų išdarinėja žmogaus akys.
Smagu stebėti rankų bei viso kūno judesius. Kai kurie iš jų atrodys pažįstami - linktelėjo galva, nusišypsojo, - tačiau kiti - pamojavo delnais prieš veidą, loštelėjo galvą atgal - nieko mums nesako.
Vis dėlto kiekvieną iš šių gestų, žinomų ar svetimų, reikia išsiversti - o čia ir slypi spąstai. Tokioje tolimoje kelionėje turime pratintis prie svetimumo.
Tą jautė Marco Polo, kai pasiekė kinų valdovo rūmus, ir tą patį jaučia šiuolaikiniai turistai, kuriuos, sutemus vaikštinėjančius, pavyzdžiui, po Radžastano Džodhpurą, apima keista, pribloškianti būsena - tarsi jų būtis būtų sustojusi.
Nieko nesupranta, niekur nepritampa, niekam nerūpi. Kai akis į akį susiduriame su faktu, kad nemokame vietinės kalbos, šiur̃kščios iliuzinės pasaulio vizijos, kurioje pasaulis atrodo savas ir kontroliuojamas, siūlės tampa pernelyg matomos, o mes patys imame žvelgti per atstumą, tarsi šešėliai slenkantys per ženklų ir taisyklių sluoksnius.
Man tai neseniai nutiko keliaujant po Rumuniją, kai pakelės bare, kur stiprinosi vietiniai vairuotojai, iš valgiaraščio išsirinkau visiškai atpažįstamai atrodžiusį patiekalą: „Zama de cocos de casa si taitei de casa“. Mano álkanos ir nekañtrios vegetarės smegenys paskubomis atpažino šį pavadinimą kaip tailandietišką sriubą su kokosų pienu.
Ši keista proto būsena iš esmės yra kūrybinė būsena. Mūsų protas mobilizuojasi alinančiam darbui, liepdamas panaudoti visą metų metus kauptą žinių, patirties ir intuicijos kapitalą.
Manau, kad kiekvienas privalo patirti tą keistą tuštumos būseną, būseną prieš suprantant, prieš aprėpiant pasaulį protu ir sąryšių, saitų, asociacijų tinklais, kurie sujungia mūsų patyrimą apie pasaulį ir teikia mums viltį, jog pasaulis - tai kažkas pastovaus, kažkas valdomo nenuginčijamų ir pasikartojančių dėsnių, kažkas, kuo gali pasitikėti.
Kartu tokia būsena mums iškalbingai rodo, kad pasaulis gali egzistuoti ir funkcionuoti remdamasis kitomis nei aplinkinių ar mūsų nuostatomis ir nuo to jam nei šilta, nei šalta. Nobelio literatūros premijos laureatai lenkų rašytoja Olga Tokarczuk ir austrų rašytojas Peteris Handke.
Kai Hermis dar gulėjo lopšyje, niekas nė neįtarė, kad šis kūdikis turi kažkokių ypatingų gebėjimų, nesvarbu, kad paties Dzeuso sūnus. Atrodė, kad po Romos imperijos griūties, po plėšikaujančių barbarų antplūdžio Europoje dingo bet koks intelektinės tradicijos paveldas.
Jie savo valstybės sostinėje Bagdade įkūrė didelę akademiją, skirtą būtent vertimui. Šiuose garsiuose Išminties rūmuose daugybė vertėjų į arabų kalbą vertė praktiškai viską iš eilės - tai, kas atkeliaudavo iš visos imperijos teritorijos.
Arabai ypač jautė silpnybę graikams: Archimedui, Teofrastui, Ptolemajui, Hipokratui, Euklidui. Tačiau labiausiai mėgo Aristotelį. Juos domino mokslo darbai - ne tik geografija, astronomija, medicina, bet ir astrologija bei magija.
Gal kai kuriems iš mūsų gaila, kad arabai visai nesidomėjo istoriniais veikalais ar poezija. Nei Herodotas, nei Homeras, nei Tukididas ar Aristofanas jų nedomino. Nė dramų nevertė, todėl tiek daug jų amžiams pradingo. Jie, pragmatiški Rytų gyventojai, labiau buvo linkę užsiimti kalbotyra, gramatika ar stilistika.
Šiaip ar taip, kol Europą vis dar gaubė smilkstančių civilizacijos griuvėsių dūmai ir tvaikas, kelis ankstyvųjų viduramžių šimtmečius svarbiausi griūvančios civilizacijos tekstai, tartum nugvelbta Apolono karvių banda, kitomis kalbomis dulkėjo Bagdado ir kitų arabų bibliotekų lentynose.
Ir visa tai tokiais laikais, kurie, kaip žinome, buvo vieni iš tamsiausių mūsų žemyno istorijos puslapių, kai karai ir barbarų antplūdžiai lygino miestus su žeme, niokojo dirbamus laukus, smurtas ir ligos marino žmones.
Istorijos malūnai sukasi lėtai, paklusdami taisyklėms, kurias išmano tik jie patys, tad XII amžiuje situacija pasikeitė, ir kitoje Viduržemio jūros baseino pusėje nutiko panaši į anksčiau aprašytą istorija.
Arabai, vis labiau traukdamiesi iš Europos ir stumiami į dabartinės Ispanijos pietus, po savęs paliko turtingus, gražius miestus, neįprastą muziką ir aukštą kultūrą. Ir bibliotekas.
Karo nugalėtojams iš paskos traukė vienuoliai ir knygų žmonės, kurių nejaudino joks kitas turtas, išskyrus pergamentus ir kodeksus. Atkovoto Toledo arkivyskupas įsteigė garsiąją Toledo vertėjų mokyklą, jie tarsi archeologai atrasdavo ir grąžindavo Vakarams vieną kūrinį po kito.
Dažnai buvo verčiama iš arabų kalbos į kastilų, tik po to - iš kastilų į lotynų. Veiklių, garbingų vertėjų išmokslinimas Toledo mokykloje truko daug metų.
Žinau, kad įsiminti visas šias pavardes gali būti išties sunku, tačiau šiandien jomis privalo būti pavadintos Europos miestų gatvės: Adelardas Batietis, Robertas Česterietis, Alfredas Anglas, Danielius Morlietis, Gerardas Kremonietis, Platonas Trivolietis, Burgundas Pizietis, Jokūbas Venecijietis, Eugenijus Palermietis, Mykolas Škotas, Hermanas Korintietis, Wilhelmas Morbekietis, Abraomas bar Chija.
Kol šie žmonės nebuvo atlikę savo vertimų, Vakarai težinojo tik du Aristotelio veikalus ir vos vieną Porfirijaus kūrinį, panašų į Platono „Timają“, be to, dar kelis graikų kūrinius.
Visi išversti Aristotelio darbai su senoviniais, bizantiškais ir musulmoniškais komentarais, taip pat kitų graikų ir arabų knygų rinkinys padarė perversmą viduramžių filosofijos moksle. Kokio didžiulio būta darbo, galima tik įsivaizduoti.
Arabų kalba yra be galo plastiška, leidžia sukurti daugybę sinonimų. Pavyzdžiui, žodis „žaltys“ jų gali turėti apie 500! Vertėjai sukosi kaip išmanydami, ir dažnai, nežinodami kokios nors sąvokos ir negalėdami jos surasti savo vertinguose, vienų kitiems skolintuose ir pildytuose žodynuose, lotyniškais rašmenimis užrašydavo jos arabišką tarimą.
Taip nejučiom tarytum jūreivių atgabenamos svetimų kraštų sėklos - nelyg keleviai be bilieto, - atkeliavo vakariečiams nežinomos sąvokos: alembikas, algebra, algoritmas, boraksas, cirkonis, eliksyras, jazminas, kamparas, artišokas, kava, liutnia, nadyras, ryžiai, šerbetas, šafranas, talkas, zenitas - ir daugybė kitų. Rašytoja Olga Tokarczuk.
Kartą buvau susitikusi su pažįstama prancūzų rašytoja. Sėdėjome ir prie kavos kalbėjomės apie mėgstamas knygas. Vardijome tas, kurios mums darė didelį įspūdį, ir svarstėme apie tas, kurios pasaulyje buvo garbstomos ir galėjo mumyse sukelti panašius jausmus.
Pasakojau jai, kad su dideliu malonumu skaitau Montaigne‘į, ir skaitau ne iš eilės, nuo pirmo iki paskutinio puslapio, o mėgstu vis grįžti prie jo, atsiversti atsitiktinį puslapį, kad patirčiau malonumą būti vedama jo minties vingiais, kad išgryninčiau mintis.