Verslo moralinė ir socialinė atsakomybė: Apibrėžimas ir esmė

Šiame straipsnyje nagrinėjama humanistinės filosofijos reikšmė versle, apimant socialinę ir moralinę atsakomybę, verslo etiką ir sėkmės sąlygas. Straipsnis siekia apibrėžti verslo sąvoką, atskleisti verslo socialinės atsakomybės raidą, aptarti pagrindinius požiūrius į socialinę atsakomybę ir išanalizuoti etiką versle. Taip pat nagrinėjami verslo sėkmės veiksniai, pervartos ir peripetijos versle.

Verslo Sąvoka ir Atsakomybė

Verslą daugelis mokslininkų aiškina įvairiai. Vieni teigia, kad verslas - tai organizuotos individų pastangos pagaminti ir pateikti visuomenei reikalingą produktą ar paslaugą. Kai keli individai turi bendrą tikslą, atsiranda prielaida sukurti struktūrą, kuri padėtų tą tikslą įgyvendinti. Tokia struktūra yra organizacija - sudėtinga žmogiškųjų, finansinių, materialinių ir informacinių išteklių kombinacija. Siekdami pelno ir tenkindami visuomenės poreikius, individai yra veikiami daugelio veiksnių, priversti komunikuoti ir bendrauti tarpusavyje, o tai lemia jų elgesį, kurį nagrinėja etika.

Etikos ir teisės kategorija, atspindinti specifinį socialinį ir moralinį teisinį asmens santykį su visuomene, kuriam būdingas savo moralės ir teisės normų vykdymas, vadinama atsakomybe. Atsakomybės kategorija nusako, kiek individas sugeba būti savo veiksmų subjektas: sąmoningai, apgalvotai ir savo noru vykdyti reikalavimus, spręsti uždavinius, teisingai pasirinkti ir pasiekti rezultatą. Anzenbackeris teigia, kad atsakomybė implikuoja „atsakymą“ - tikėjimąsi gauti protingą atsakymą į klausimą, kodėl žmogus pasielgė būtent taip.

Verslo Socialinė Atsakomybė

Socialinė atsakomybė - tai sąmoningai formuojamų ekonominių, politinių, teisinių ir dorovinių santykių tarp organizacijos ir visuomenės forma. Tai pasirengimas atsakyti už savo poelgius ir veiksmus, gebėjimas atlikti pareigą ir prisiimti visuomenės sankcijas esant teisingumo arba kaltumo sąlygoms. Organizacijos socialinė atsakomybė verčia verslo atstovus būti atsakingus už savo veiksmus. Visuomenė iš organizacijų tikisi socialinės atsakomybės, todėl daugelis įmonių savo veikloje numato ir socialinius tikslus. Organizacija turėtų būti atsakinga už kiekvieną savo veiksmą, kuris paveikia žmones, jų bendruomenes ir aplinką.

Socialinė verslo atsakomybė glaudžiai susijusi su juridine atsakomybe, kuri yra siauresnė, bet kyla kaip moralinės ir socialinės atsakomybės stoka.

Taip pat skaitykite: Verslo liudijimo subsidijavimo sąlygos

Socialinė atsakomybė, kaip sisteminis dalykas, yra itin aktuali šiuolaikinėms privataus sektoriaus organizacijoms. Tai gali būti suprantama kaip neformali veikla, orientuota į organizacijų veiksmus anapus formalių įsipareigojimų, kuomet įmonės savanoriškai atsižvelgia, pripažįsta ir įvertina savo veiklos pasekmes visuomenei ir aplinkai. Visgi socialinės atsakomybės puoselėjimas verslui yra naudingas ir dėl pragmatinių priežasčių. Organizacija, įvardydama save kaip socialiai atsakingą, gali tai išnaudoti kaip marketingo instrumentą, nes daugelis atliktų tyrimų patvirtino, jog viešojo įvaizdžio ir reputacijos kūrimas per socialiai atsakingos organizacijos prizmę sąlygoja didesnius produkcijos pardavimo mastus.

Kitaip tariant, organizacija, kuri prisiima socialinę atsakomybę, rūpinasi ekologija, greta esančių bendruomenių poreikiais, pavyzdžiui, rekonstruoja greta organizacijos esančią vaikų žaidimo aikštelę, vykdo nemokamas konsultacijas siekiantiems pradėti savo verslą, finansuoja augalų ir gėlių sodinimą socialiai probleminiuose, „depresijos kamuojamuose“ rajonuose, automatiškai formuoja geresnį įvaizdį visuomenės akyse. Pavyzdžiui, realius estetinius pokyčius galėtume išvysti ir stoties rajone Vilniuje, jeigu ten pelningai veikiantis McDonald‘s restoranas nuspręstų prisiimti socialinę atsakomybę ir įgyvendinti amerikietiško „sakurų sodo“ analogijos projektą. Tačiau, greičiausiai, šis klausimas yra labiau retorinis.

Nepaisant to, socialinė atsakomybė taip pat svarbi ir dėl vidinių organizacijos veiksnių, akcentuojant tai, jog socialiai atsakinga įmonė didina savo darbuotojų lojalumą, stiprina jų identitetą, suteikiant galimybę personalo nariams save tapatinti su socialiai atsakinga, teisingai besielgiančia organizacija. Nemažiau reikšminga ir tai, jog socialinės atsakomybės užtikrinimas gali padėti organizacijoms įgyti strateginį ir konkurencinį pranašumą.

Tačiau šiuo požiūriu derėtų atsakyti į klausimą, ar yra skirtumas tarp deklaratyvios socialinės atsakomybės, tariamo suinteresuotumo moraline prasme ir realios socialinės atsakomybės, kuomet ji pasižymi moraliniais aspektais. Šią problemą norėtume iliustruoti pavyzdžiu iš alkoholio pramonės, kurio vartojimo neigiamos pasekmės Lietuvoje yra itin aktualios, atsižvelgiant į Pasaulio sveikatos organizacijos duomenis, jog pagal suvartojamą alkoholio kiekį, tenkantį vienam vyresniam nei 15 metų žmogui, Lietuva yra trečioje vietoje pasaulyje.

Socialinė atsakomybė alkoholio pramonėje yra dažnas reprezentacijos elementas, remiantis tuo, jog nepaisant vartojimo mastų, visuomenėje vyrauja neigiamas požiūris į alkoholį vartojančius asmenis ir nuolatos kalbama apie jo žalą. Didėlė alkoholio paklausa, augantys pelnai skatina didesnę korporacijų konkurenciją, todėl jos stengiasi išnaudoti socialinės atsakomybės priemones, norėdamos save pavaizduoti kaip socialiai atsakingas įmones. Alkoholio gamintojos pasitelkia internetines svetaines, skirtas socialinei atsakomybei pabrėžti, organizuodamos įvairias programas ir kampanijas. Į jas nuolatos įtraukiamos įvairios finansinio rėmimo schemos, viešieji debatai, mokymo programos, partnerystė su viešojo valdymo institucijomis bei reklama. Tokiu būdu bandoma suformuoti požiūrį, jog šioms verslo struktūroms, be finansinio suinteresuotumo, rūpi ir visuomenės problemos, kurias kelia jų produkcijos vartojimas ir vartotojams daroma žala. Visgi, mūsų požiūriu, ši veikla yra itin dviprasmiška ir joje stokojama etikos. Tačiau, nepaisant to, ji sumažina finansinį krūvį valstybei.

Taip pat skaitykite: Išsamus Sodros įmokų kodas

Verslo sektorius, prisiimdamas socialinę atsakomybę už visuomenei aktualias problemas ir viešosios politikos elementus, socialine atsakomybe dalinasi su valstybės institucijomis. Kalbant apie viešojo sektoriaus indėlį į verslo socialinės atsakomybės skatinimą, paminėtina, jog dažniausiai taikomos priemonės yra įstatymai, direktyvos ir taisyklės. Ne mažiau svarbūs ir finansiniai instrumentai - mokesčiai, jų mažinimo galimybės, subsidijos ir premijos. Paminėtinos ir informacinės priemonės, pavyzdžiui, valstybės finansuojamos kampanijos, rekomendacijų kūrimas, mokymai ir internetiniai puslapiai bei abipuse priklausomybe paremti partnerystės instrumentai. Valstybė skatina verslo struktūras prisiimti socialinę atsakomybę, o mainais į verslo skiriamus resursus, joms sumažinami tam tikri valstybės reikalavimai.

Valstybės vaidmuo socialinės atsakomybės požiūriu svarbus ir dėl įvairių aplinkosauginių, sveikatos, darbo saugos, vartotojų apsaugos standartų reikalavimų. Jų užtikrinimui viešasis sektorius turi galimybę pasitelkti įvairias „kietąsias“, įstatymo reglamentuotas priemones. Jeigu verslas šį aspektą ignoruotų, negatyvios pasekmės iš valstybės institucijų būtų neišvengiamos, nes akivaizdu, jog vienas socialiai neatsakingas veiksmas gali sąlygoti kompleksines problemas, kurių sprendimas taip pat pareikalautų bendro požiūrio. Problemos kiltų ir viešajam sektoriui (skiriant lėšas probleminėms pasekmėms neutralizuoti, pavyzdžiui sveikatos sistemai) ir verslui (skirti išteklius žalai atitaisyti, mokėti baudas, gelbėti žlungančią reputaciją, kovoti su bankroto galimybe) bei pilietinei visuomenei (spręsti bendruomenių problemas, pavyzdžiui, aplinkos užterštumo problemas dėl verslui nustatytų standartų nesilaikymo).

Pavyzdžiui, paimkime atvejį, kai švino naudojimas dažuose, skirtuose vaikų žaislams, turėjo įtakos darbuotojų, dirbančių tame fabrike, sveikatai, kėlė grėsmę aplinkiniams gyventojams, o svarbiausia vaikams, kurie žaidė šiais žaislais. Tai reiškia, kad vienas socialiai neatsakingas veiksmas gali sąlygoti plataus masto problemas visuomenėje, todėl socialinės atsakomybės skatinimas ir jos užtikrinimas privalo būti vienu iš viešojo sektoriaus uždavinių.

Kitas pavyzdys gali būti, kai valstybė sukuria mechanizmus tam, kad verslo įmonė, siekdama padidinti savo pelną, neįspėjusi darbuotojų, neperkeltų gamybos į kitą šalį, kurioje darbo jėga pigesnė. Todėl, nagrinėjant verslo ir viešųjų institucijų santykį, būtina paminėti, jog nors socialinės atsakomybės koncepcija akcentuoja savanoriškumą ir neformalumą, tačiau tam tikrais aspektais ji gali būti formalizuojama.

Nepaisant to, daugelyje socialinę atsakomybę atskleidžiančių tyrimų teigiama, jog valstybinių institucijų prašymai, įtikinėjimai ir reguliavimo priemonių mažinimas nėra dominuojantys veiksniai, nes daug didesnę svarbą užima tokie pačių organizacijų vidiniai interesai kaip didesnis pelnas, populiarumas, firmos žinomumas, rinkodara ir t.t.

Taip pat skaitykite: Verslo finansavimas Lietuvoje

Socialinė atsakomybė, kaip reiškinys kultūriniu požiūriu, yra itin įdomus dalykas postmoderniame laikmetyje, kuomet pastebimos visuotinės fragmentacijos, individualizmo, moralinio cinizmo ir hedonizmo apraiškos. Susidaro įspūdis, jog eroje, kurioje nebepasitikima tradicinėmis visuomenės struktūromis ir jungiančiomis ideologijomis, stiprėja ir persitvarkymą skatinantys bruožai, kai valstybė, organizacija ir individas nebeprieštarauja vienas kitam.

Socialinė atsakomybė

Verslo Socialinės Atsakomybės Istorinė Raida

Verslo socialinės atsakomybės užuomazgų galima rasti jau antikoje. Mesopotamijos šumerai (3000 m. pr. Kr.) turėjo minimalius atlyginimo ir darbo sąlygų įstatymus. Vėliau žmogiškosios vertybės buvo užmirštos, ir tik XIX-XX amžių sandūroje atsirado verslo socialinės koncepcija. Pirmiausia ji paplito tarp amerikiečių inžinierių, pradėjo kurtis darbininkų ekonominių interesų gynimo organizacijos - profesinės sąjungos. 1835 m. Andrew Ura išleistame trakte „Manufaktūros filosofija“ šalia įprastų gamybos dalių (mechaninė ir komercinė) pažymima ir trečioji - žmogiškoji. 1923 m. JAV įkuriama nacionalinė personalo asociacija, kurios tikslas - puoselėti organizacijos žmogiškąsias vertybes.

Šiandien organizacijos elgsena grindžiama humanistine filosofija, siekiančia palaikyti ne tik organizacijos, bet ir visos socialinės sistemos pusiausvyrą. Šiuolaikiniam požiūriui į bendrovių socialinę atsakomybę didelę įtaką turėjo amerikiečių ekonomisto G. Boywen’o 1953 m. išleista knyga „Socialinė verslininko atsakomybė“. Joje autorius suformulavo socialinės atsakomybės doktriną kaip įpareigojimą verslininkams vykdyti tokią politiką, priimti tokius sprendimus ir veikti tomis kryptimis, kurios yra visuomenės tikslų ir vertybių požiūriu pageidautinos.

Šiuolaikiniai autoriai išskiria 4 socialinės atsakomybės raidos evoliucijos etapus: filantropinę, problemos suvokimo, problemos sprendimo ir socialinio jautrumo. Kiti autoriai akcentuoja organizacijos vadovų požiūrio į socialinės atsakomybės kaitą. Organizacijų vadovų požiūris yra labai svarbus, nes moralių sprendimų priėmimas, sąlygojantis socialiai atsakingą organizacijos elgesį, daugiausia priklauso nuo organizacijai vadovaujančių asmenų moralinių nuostatų. Vienas iš vadovavimo etikos organizacijos vadovui keliamų reikalavimų yra socialinė atsakomybė.

Pagrindiniai Požiūriai Į Socialinę Atsakomybę

Yra du pagrindiniai požiūriai į socialinę atsakomybę:

• Organizacijų veikla turėtų būti nukreipta tik pelnui maksimizuoti (Vienintelės paskirties teorija).
• Gamybos organizacijos turėtų būti socialiai jautrios išorinės aplinkos reikmėms (Daugelio tikslų teorija). Šios teorijos šalininkai apibūdina verslo vaidmenį kaip platesnį nei pelno gavimas. Organizacijos pelnas turi būti socialiai reaguojantis, tai yra užsiimti platesne veikla nei ta, kuri reikalinga pelnui maksimizuoti.

Šiuolaikinį socialinės atsakomybės supratimą atskleidžia du principai: labdaros ir valdymo. Labdaros principas reiškia, kad verslas turėtų suteikti savanorišką pagalbą visuomenės sukurtiems asmenims ir jų grupėms. Taigi socialinė atsakomybė yra būdinga tai organizacijai, kuri, suprasdama ir pripažindama turinti didelę įtaką makrosocialinei sistemai, tam tikrais veiksmais siekia palaikyti ne tik savo, bet ir tos socialinės sistemos, kurios dalis ji yra, pusiausvyrą.

R. Dafto Įmonės Atsakomybės Modelis

Vieną iš labiausiai paplitusių socialinės atsakomybės modelių pateikia R. Daftas. R. Dafto įmonės atsakomybės modelį sudaro keturios atsakomybės rūšys, kurios tarpusavyje yra glaudžiai susijusios:

1. Ekonominė atsakomybė. Ši atsakomybė R. Drafto organizacijos modelyje yra visų kitų atsakomybių pagrindas. Kiekviena pelno siekianti įmonė yra ekonominis visuomenės elementas, kurio pirminis tikslas yra gaminti prekes ar teikti paslaugas, ir už tai gauti pelną. Pagrindiniais laikomi ekonominiai organizacijos interesai. Be ekonominės veiklos nebūtų ir socialinės atsakomybės. Didėjant organizacijos atsakomybei, gaunamas pelnas taip pat turi tendenciją augti, nes moralus vadovo elgesys su pavaldiniais, sąžiningas vadovavimas ir moralės normų laikymasis veikia darbuotojų darbo našumą; sąžiningas darbuotojų darbas ir etiškas karjeros siekimas nesukelia įtampos ir konfliktų įmonėje; geras psichologinis klimatas sukelia pasitenkinimą darbu ir sąlygoja geresnius darbo rezultatus. R. Drafto atliktų tyrimų rezultatai rodo teigiamą ryšį tarp įmonės finansinės veiklos ir socialinės atsakomybės.
2. Teisinė atsakomybė. Šiandien modernioje visuomenėje organizacijoms nustatomos tam tikros taisyklės, leidžiami įstatymai, kurių organizacija privalo laikytis.
3. Etinė atsakomybė. Ši atsakomybė apima veiklą, kurios paprastai nereguliuoja įstatymai ir kuri nebūtinai tenkina organizacijos ekonominius interesus.
4. Filantropinė atsakomybė. Ji reiškia savanoriškus organizacijos veiksmus, siekiant padėti bendruomenei, įnešti indėlį į visuomenės gerovę.

Įmonės socialinė atsakomybė

K. Davis Socialinės Atsakomybės Modelis

Kitą socialinės atsakomybės modelį sukūrė Keith Davis. K. Davis daro prielaidą, kad įmonė yra pajėgi daryti įtaką tokių socialinių problemų kaip mažumų įdarbinimas ar aplinkos teršimas sprendimui. Organizacija privalo išklausyti visuomenės atstovus ir siekti visuomenės gerovės. Kita vertus, visuomenė turi išklausyti ir suprasti organizacijos poziciją. K. Davis siūlo nuolatinę, atvirą ir sąžiningą komunikaciją tarp organizacijos ir visuomenės. Prieš priimant sprendimus privalu įvertinti trumpalaikius bei ilgalaikius socialinius padarinius. Negalima tikėtis iš organizacijos, kad šioji finansuos socialinių problemų sprendimus, nes jie ir keltų socialinę visuomenės gerovę. Tai reiškia, jei organizacija yra pajėgi išspręsti socialinę problemą, ji turėtų būti socialiai atsakinga už tokios problemos sprendimą.

Požiūriai Į Socialiai Atsakingą Bendrovių Elgesį

Ginčai apie verslo vaidmenį visuomenėje sukėlė daugybę argumentų „už“ ir „prieš“ socialiai atsakingą bendrovių elgesį. Socialinė atsakomybė parodo organizacijos įsipareigojimą maksimizuoti teigiamą poveikį visuomenei ir minimizuoti neigiamą įtaką.

Argumentai „už“ socialinę atsakomybę:

• Sukuriamos palankios verslui ilgalaikės perspektyvos. Socialiniai organizacijų veiksmai gerina bendruomenių gyvenimą ir mažina valstybės dalyvavimo būtinumą.
• Visuomenės poreikių ir lūkesčių pasikeitimas. Socialiniai lūkesčiai susiję su verslu pradėjo keistis XX a. šeštajame dešimtmetyje. Siekiant sumažinti skirtumų tarp naujų visuomenės lūkesčių ir realaus firmų atsako, imta jas vis labiau įtraukti į socialinių problemų sprendimą, ir šis įtraukimas pasirodė ne tik laukiamas, bet ir būtinas.
• Išteklių turėjimas ir jų skyrimas sprendžiant socialines problemas.
• Moralinis įsipareigojimas vykdyti socialiai atsakingą veiklą. Įmonė yra visuomenės narys, tad savo veiklą ir elgesį turėtų grįsti egzistuojančiomis moralės normomis.

Argumentai „prieš“ socialinę atsakomybę:

• Pelno didinimo principo paneigimas. Dalis pelno lėšų skyrimas socialinėms reikmėms mažintų pelno didinimo principo veiksmingumą. Bendrovė vykdo tik ekonomines funkcijas.
• Įsitraukimo į socialinę sritį išlaidos.
• Nepakankamas atiskaitomybės visuomenei lygis. Kadangi valdytojų niekas nerenka, tai jie nėra tiesiogiai atsakingi plačiajai visuomenei.
• Stygius gebėjimo spręsti socialines problemas. Organizacijų personalas neturi patirties leidžiančios jam užsiimti socialinių problemų sprendimu.

Kasdieninėje kalboje sąvokos „etiška“ ir „moralu“ dažniausiai vartojamos pakaitomis. Tačiau etimologiniu požiūriu, etika galioja individualaus asmens ar atskirų asmenų charakterio sričiai, o moralė - žmonių tarpusavio santykių sričiai. Moralę galime apibrėžti kaip vieną iš visuomenės sąmonės formų, socialinį institutą, reguliuojantį žmogaus elgesį visose be išimties visuomenės gyvenimo srityse. Iš moralės kyla moralinė atsakomybė. Moralinis prieštaravimas - tai situacija, kurioje asmenybės moralinė sąmonė konstatuoja, kad vieno iš galimų poelgių pasirinkimas dėl tam tikros moralinės vertybės griauna kitą svarbią asmenybei vertybę. Moralinė atsakomybė verslo organizacijoje gali būti tiek individuali, tiek kolektyvinė. Organizacijos vidaus moralinę atsakomybę reikia suvokti, kad ją sudaro jos narių moralinė atsakomybė. Nėra tokios organizacijos, kuri pati būti morali ar amorali. Organizacijoje yra individai, kurie elgesia jausdami moralinę atsakomybę kitiems arba ne. Įmonės veikla gali būti grindžiama vien tiesiogine veikla - pelno siekimu, veiklos plėtimu, įsitvirtinimu rinkoje ar konkurenciniu pirmavimu. Kiekviena įmonė yra tarsi mažas visos visuomenės modelis, atspindintis jos siekius, vertybes ir tradicijas. Įmonė - tai svarbus tarpinis elementas tarp individo ir visuomenės.

Verslo Etikos Turinys ir Samprata

JAV universitetų profesoriai - verslo etikos mokovai ir rašytojai - teikia tokį šio dalyko apibrėžimą: Verslo etika apima moralės principus ir standartus, kurie daro įtaką elgsenai verslo pasaulyje ir ją nukreipia. Jau pats dalyko apibrėžimas rodo: turime reikalą ne su etika, o su moralės reikalais. Taigi dalyko verslo etika pavadinime turėtų būti žodis moralė; pats disciplinos pavadinimas tada taptų verslo moralė. Bet termino etika skambesys paslaptingai kilnus, paperkantis, todėl jis beatodairiškai ir vartojamas. Žodžiu, jau pavadinime verslo etika esama šiek tiek blefo.

Apie 1995 metus JAV tarp verslo etikos profesorių kilo diskusija ir net polemika (ginčas) dėl verslo etikos turinio, o būtent: ar verslo etika turi apimti verslo sėkmės sąlygas ir priemones? Verslo etikai reikia teorinio pagrindo, be kurio nėra tikrumo ir veiksmingumo, tad kas gi galėtų būti toks pagrindas? Buvo pareikšta nuomonė, kad jei verslo etika apeina verslo sėkmės reikalus, tai ji išvirsta i mažavertę eklektinę rašliavą ar tuščią moralizuojantį mokymą. Manytina, kad diskutuoti neverta. Jeigu anksčiau ETIKA buvo apibrėžta kaip gyvenimo mokslas ir menas, tai pagal analogiją verslo etika (tiksliau ir teisingiau dalykas vadintinas etika versle) yra verslo mokslas ir menas, kur verslo sėkmės momentą apeiti neleistina.

Buvo bandoma formuluoti naują verslo etikos apibrėžimą, kuris apimtų verslo sėkmės dalyką ir verslininko asmenybės elevaciją. Tokius užmojus atitiktų apibrėžimas: Verslo etika yra pažinimo sritis ir taikomoji disciplina, nagrinėjanti verslo sėkmės, produktyvumo, socialinio prasmingumo ir verslininko asmenybės ugdymo prielaidas moralės bei aukštesniu lygmeniu. Šiame apibrėžime aukštesnis už moralę lygmuo reiškia, kad tikras verslininkas privalo būti opozicijoje visuomenei, valdžios struktūroms, kai šios yra atžangios ir reiškia amoralius užmojus.

Tikras verslininkas yra nesivaikanti prabangos, šlovės, populiarumo, kitų žmonių pajungimo asmenubė, kuriai vidinis tobulumas yra aukščiausias siekis, o atmoka yra žmonių gerovė. Iš pateikto naujo verslo etikos apibrėžimo galima tvirtinti, kad ir verslo etikos pagrindas yra klasikinė etika, nukreipta į asmenybės ugdymą; ir tik jos anstatas yra sėkmė, produktyvumas, įprasminimas visuomenėje.

Verslo Sėkmės Sąlygos

Sėkmė - amerikietiškos kultūros ilgalaikė šerdinė sąvoka. Tipiškas JAV pilietis be apylankų prisipažįsta: „Mes besąlygiškai garbiname sėkmę“. Sėkmė vakarietiškoje kultūroje, ypač anglosaksų, suprantama vienareikšmiškai - kaip praturtėjimas. Nėra ypatingo reikalo gilintis į praturtėjimo vertybes, kurios kaip priemonė turi pamatinę etinę vertę - leidžia ištrūkti iš nelaisvės, pavergimo, išnaudojimo, priespaudos, bėdos, skurdo ir yra būtina gyvenimo pilnatvės sąlyga. Naujame verslo etikos apibrėžime dar yra sąvoka produktyvumas, suponuojantis antrąjį verslo reikalavimą. Produktyvumas reikalauja materialinės, o tuo labiau dvasinės kultūrinės veiklos rezultato.

Dauguma reikalavimų kaliami verslininko asmenybei: jo sąmonei, supračiui, protui, mąstymui, dvasiai, įžvalgai, charakteriui. Konkrečių reikalaujamų savybių, gebėjimų, galių sąrašas nutįstų iki begalybės, todėl verta apsistoti tik ties bendriausiais ar netradiciniais temos momentais.

Asmeniui, kuris savąjį gyvenimą numato susieti su verslu, siūlomas toks „pavyzdinis“ gyvenimo planas iš penkių tarpsnių:

1. Mokymo tarpsnis. Šis tarpsnis turi trukti nuo 17 iki 27 metų, ir čia privalu įgyti apie 80 proc. būtino pasirengimo. Mokytis būtina, nors išsilavinimas nėra verslo sėkmės garantija. Reikalingas ir specialus pažinimas, bet ne mažiau svarbu ugdyti ir tobulinti savo asmenybę. Sėkmės žmonės skiriasi nuo kitų valia ir ambicija tobulintis.
2. Vadybos tarpsnis. Nuo 27 iki 35 metų privalu išmokti vadovauti, valdyti žmones, imtis lyderio vaidmens. Bet vadovu neįmanoma tapti be autoriteto, autoriteto sąlygos - kompetencija, atsakingumas, tvirtumas ir kūrybingumas. Autoritetas esti racionalus arba iracionalus. Racionalus autoritetas suderinamas su humanistine etika, pakenčia kritiką ir remiasi valdžią turinčių asmenų bei pavaldinių lygybe. Iracionalus autoritetas kyla iš totalitarinės ir autoritarinės etikos, nepakenčia kritikos, remiasi jėga, prievarta, persekiojimais ir teroru.
3. Rizikos tarpsnis. Čia amžiaus ribos - nuo 36 iki 45 metų. Šiuo gyvenimo laiku pasiekiama gebėjimų viršūnė, dar stiprios vitalinės jėgos. Verslas sulipęs su rizika, kuri organiškai būdinga rinkai ir gyvenimui apskritai.

tags: #verslo #moraline #ir #socialine #atsakomybe