Venesuela - šalis, pasižyminti įvairialype kultūra ir turtinga istorija. Ši apžvalga apima svarbius aspektus, pradedant populiariomis turistinėmis vietomis ir baigiant šalies gyventojų mentalitetu.
Istorinė apžvalga ir politinė raida
Venesuela (isp. Venezuela), oficialiai Venesuelos Bolivaro Respublika (isp. República Bolivariana de Venezuela) - valstybė Pietų Amerikos šiaurinėje pakrantėje. XIX a. pradžioje Venesueloje gyvenę ispanų kolonistų palikuonys save suvokė jau kaip atskirą nuo ispanų visuomenę.
Venesuela buvo kolonizuota Ispanijos 1522 m., o 1821 m. paskelbė nepriklausomybę. XIX a. Venesuelos gyvenimas pasižymėjo ypatingu politiniu nestabilumu. XX a. pirmoje pusėje Venesuela buvo valdoma autoritarinių režimų, kurie nedaug kuo tesiskyrė nuo XIX a. karinių diktatūrų.
Svarbus šalies ekonominio ir socialinio gyvenimo lūžis įvyko netrukus po Pirmojo pasaulinio karo, kai žemės ūkio produktų gamybą Venesueloje nustelbė naftos verslas. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, tapo demokratine respublika, tačiau neišvengė politinių krizių.
1999 m. priimta Konstitucija pakeitė politinę sistemą: Venesueloje yra prezidentinė federacinė respublika. Prezidentas yra šalies ir vyriausybės vadovas bei vyriausiasis kariuomenės vadas. Jis renkamas visuotiniu balsavimu šešeriems metams.
Taip pat skaitykite: Kultūriniai Venesuelos visuomenės aspektai
2002 m. balandį Venesueloje įvyko nesėkmingas perversmo bandymas: H. Čavesas trumpam buvo nušalintas, tačiau per kelias dienas sugrąžintas į valdžią. Po H. Čaveso mirties 2013 m. prezidentu tapo Nikolasas Maduro. 2010-aisiais paaštrėjo ekonominė ir socialinė krizė, kurią lydėjo masiniai protestai.
Naftos įtaka, ekonomika ir krizė
Venesuela, įsikūrusi virš naftos telkinių, kurie kartais laikomi didžiausiais pasaulyje, buvo vienintelė ne Artimųjų Rytų šalis, patekusi į OPEC - tai reiškė jos svarbos pasaulinėje naftos pramonėje pripažinimą. Pagrindinė ūkio šaka yra naftos gavyba, jos perdirbimas eksportui bei vidaus vartojimui.
XX a. šalyje atradus naftą, Venesuela tapo viena iš didžiųjų jos eksportuotojų, iš šio išteklio gaunamos pajamos sudaro apie penktadalį BVP. OPEC skaičiavimais, Venesuelos naftos rezervai siekia 300 mlrd. barelių.
Tuo metu Venesuela troško diversifikuoti savo ekonomiką ir išvengti vadinamo išteklių prakeiksmo - įprasto reiškinio, kai lengvi pinigai iš tokių gamtinių iškasenų kaip nafta ar auksas priverčia vyriausybes apleisti kitas ekonomikos šakas. Tačiau iki 8-ojo dešimtmečio Venesueloje itin pakilo naftos kainos, padėjusios suklestėti ekonomikai.
1973 metais arabų šalys sustabdė naftos eksportą. Venesuelos nafta tapo geidžiama visame pasaulyje. Venesuela staiga virto stebuklinga valstybe, nes pinigai patys krito į kišenę. Jos gyventojai tapo turtuoliais per vieną savaitę.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
8-ajame dešimtmetyje Venesueloje prasidėjo socialinė suirutė: politikoje išsikerojo korupcija, žmonės ėmė gerti, vartoti kvaišalus. Prasidėjo beprotiškas pinigų švaistymas. Pinigai arba iškeliavo iš šalies, arba juos „suvalgė” korupcija. Įvairių šaltinių duomenimis, iš Venesuelos į Majamį per dešimt metų iškeliavo nuo 50 iki 80 milijardų dolerių.
Venesuelos naftos pramonės nuosmukis iš tikrųjų prasidėjo nuo jos nacionalizavimo 1976 metais. Prezidentas Carlosas Andres Perezes siekė, kad valstybė įgautų kur kas svaresnį vaidmenį ekonomikos srityje, ir itin norėjo, kad sparčiai augančios pajamos iš naftos paskatintų plėtrą. Tais metais, kad perimtų naftos telkinių kontrolę, Karakasas uždraudė užsienio naftos įmonių veiklą ir įsteigė naują valstybinį naftos monopolį „Petroleos de Venezuela“ (PDVSA).
2001 metais H. Chávez priėmė naują energetikos įstatymą, smarkiai padidinusį mokesčius, kuriuos užsienio naftos įmonės privalėjo mokėti vyriausybei. 2002 metais H. Chávez žengė dar du žingsnius, kad kadaise klestėjusią PDVSA paverstų savo asmeninėmis valdomis.
Smukusi naftos gavyba praėjusių metų rudenį pasiekė žemiausią lygį per 28 metus, kai per dieną nebuvo išgaunama nė 2 mln. barelių. Smukusių pajamų iš naftos ir nevykusio vyriausybės valdymo derinys iš esmės pražudė šalies ekonomiką ir sukėlė humanitarinę krizę, kuri kėsinasi apimti visą regioną.
Socialinė struktūra ir gyvenimo būdas
Venesuela iki 3-iojo-4-ojo dešimtmečių buvo išskirtinai neturtinga valstybė. JAV naftos bendrovių pastangomis Venesuela po karo tapo stambia planetos eksportuotoja. Bet tai truko iki vienos niūrios 1983 metų žiemos penktadienio popietės. Bolivaras per kelias valandas nuvertėjo daugiau nei perpus: nuo 4,3 iki 9 už vieną JAV dolerį. Dar po kiek laiko bolivaro kursas dolerio atžvilgiu pasiekė 7000!
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Baigėsi šampano vonių laikai, ir mes supratome, kas esame. O esame valstybė, kurioje daugiau nei 80 proc. žmonių gyvena žemiau absoliučios skurdo ribos. Todėl kalbėjimas apie vidurinį sluoksnį, vidutinę šeimą Venesueloje yra sąlygiškas. Vidurinis sluoksnis Venesueloje tirpsta kaip sniegas pavasarį. Jo vis mažiau.
Vadinamieji vidutiniokai gyvena nuosavame name, jokiu būdu ne bute. Turi vieną arba kelis automobilius. Kita mūsų visuomenės savybė - ji išlieka mačistinė. Iki 8-ojo dešimtmečio moterims buvo draudžiamos tam tikros profesijos. Štai kodėl tradicinis venesueliečių šeimos modelis numato, kad ištekėjusi moteris rūpinasi namais.
Susiklostė paradoksali situacija: politikais nepatenkinta visuomenė ne tiek priekaištavo valdžiai dėl pinigų švaistymo ir „dolce vita” (išvertus iš italų k. - „saldus gyvenimas”), kiek pati godžiai tiesė ranką į prabangą ir malonumus. Todėl kai 1989 metais Karakase prasidėjo masinis sukilimas ir varguoliai pradėjo plėšti turtuolių vilas, paaiškėjo keistas dalykas: jie nė nemanė grobti maisto produktų. Iš prabangių namų žmonės vilko odinius fotelius, aukštosios mados drabužius, prancūzišką šampaną.
Venesueliečių mentalitetas ir kasdienybė
Romos venesuelietis A. Mendoza, piešdamas savo šalies portretą, nestokoja ironijos, istorinių įžvalgų ir kritikos. „Aš tikrai nesu Venesuelos patriotas. Dėl vienos paprastos priežasties: įžiūriu gerokai daugiau savo šalies trūkumų negu privalumų”, - šyptelėjo A. Mendoza.
Labai greitai pastebėsite, kad tipiškas venesuelietis yra šventiškai nusiteikęs. Venesuelietis visada yra linksmas, jo mėgstamiausias žodis - „fiesta” (išvertus iš ispanų k. „šventė”). Venesueliečių linksmumas turi tam tikrų tik jiems būdingų bruožų. Venesueliečiai yra linksmi, šventiškai nusiteikę ir dar simpatiški. Maloniai simpatiški.
Venesuelietės yra gražiausios pasaulyje. Tai oficialiai pripažintas faktas, kurį liudija tam tikri skaičiai: Venesuelos moterys šešiskart laimėjo „Mis visata” grožio titulą ir šešis kartus - „Mis pasaulis”. Venesuelos moterys iš tiesų yra gražios. Beje, mūsų moterys yra ne tik dailios, bet ir labai gudrios. Jos moka gražiai elgtis, puikiai rengiasi, jos žino, kaip priversti vyrus kraustytis iš proto ir mergintis. Jos sumaniai administruoja savo žavesį bei moteriškumą. Užsieniečiai, pretenduojantys į dailios venesuelietės širdį, paprastai būna išsunkiami iki paskutinio siūlo!
O štai vyrai - atstumiantys. Venesuelos vyrai neturi kokios nors tipiškos charakteristikos dėl tam tikrų istorinių motyvų. Venesuelos vyrai yra atgrasūs dėl įvairių priežasčių: bloga mityba, rūkymas ir pernelyg didelis alkoholio vartojimas. Tačiau svarbiausias dalykas - jiems nebūdinga asmenybės disciplina.
Venesueliečiai - be galo paviršutiniški žmonės. Tai, mano nuomone, didžiausias trūkumas. Gyvenimo džiaugsmas prasideda ir baigiasi žodžiu „fiesta”. Kas lieka, kai baigiasi fiesta? Nieko. Tipiškas venesuelietis nemėgsta dirbti. Jis labai tingus. Be to, yra narcizas.
Imkime tautos didvyrį Simoną Bolivarą, kurio vardu ir nuopelnais Venesueloje naudojasi politikai, - kiekvienas pagal poreikius. S. Bolivaras - mitologizuotas stabas, kažkas panašaus į Achilą ar Enėją. Švenčiant jo gimimo metines, per radiją išgirdau frazę: „S. Bolivaras - didžiausias žmonijos didvyris po Jėzaus Kristaus.” Šis palyginimas atspindi venesueliečio mentalitetą: „Mes esame didi tauta.”
Kultūra, regionai ir turizmas
Venesuela vilioja užsieniečius moterų grožiu, įspūdinga gamta, nuostabiomis salomis. 14 kartų už Lietuvą didesnė Venesuela siūlo įvairią gamtinę įvairovę: Andai, Orinoko žemuma ir Gvianos plokščiakalnis. Venesueloje yra palyginti neaukštas Andų kalnų grandinės šiaurinis pakraštys, Orinoko žemumoje plyti savanos plotai, toliau pietuose - Amazonijos džiunglės.
Venesuela pasižymi labai didele gamtine įvairove, endeminių gyvūnų ir augalų rūšių gausa. Venesuela skirstoma į 10 gamtinių regionų. Miškai šalyje užima 52 % teritorijos, tačiau jų nykimas yra vienas sparčiausių Pietų Amerikoje.
Pavyzdžiui, Puerto La Cruz regionas pritraukia turistus dėl savo nuostabių paplūdimių ir Parque Nacional Mochima. Puerto La Cruz - svarbus Anzoátegui regiono uostamiestis ir viena populiariausių turistinių vietų Venesueloje, žinoma dėl savo nuostabių paplūdimių, gamtos ir kultūros derinio.
Pampán - nedidelis miestas Trujillo valstijoje, žinomas dėl savo natūralios gamtos grožio, kultūros paveldo ir tradicinių gyvenimo būdo elementų. Plaza Bolívar de Pampán, San Juan Bautista bažnyčia, Páramo Los Pinos gamtos rezervatas ir kiti objektai supažindina su regiono istorija ir ekosistemomis.
Saugumas, imigracija ir tarptautiniai santykiai
Venesuela išgyvena gilią socialinę, ekonominę ir demokratijos krizę. Krizė paskatino didelę emigraciją: UNHCR nurodo, kad pasaulyje yra beveik 7,9 mln. Venesuelos piliečių. Daugiausia pavojų turistų tyko šalies sostinėje Karakase. Šis miestas garsėja didžiausiu apiplėšimų ir nužudymų skaičiumi.
A. Mendoza siūlo nežiopsoti: daugiausia grėsmių tyko sostinėje. Karakase kiekvienas siautėja, kaip išmano. Žmonės nuo smurto irgi kiekvienas ginasi, kaip išmano. Tikėtis, kad užpuolimo atveju padės vietos teisėsauga, neverta. Advokatai Karakase - korumpuoti. Policininkai - korumpuoti. O banditai yra banditai, jie - negailestingi ir neatleidžia atvykėliams klaidų.
Praėjusiais metais diplomatiniai ginčai ir tarptautinė politika taip pat prisidėjo prie krizės. Europarlamentarai ragina ES vyriausiąją užsienio reikalų įgaliotinę ir valstybes pripažinti p. „EP reiškia visapusišką paramą Venesuelos Nacionalinei Asamblėjai, kuri yra vienintelė teisėta demokratiškai išrinkta šios šalies institucija. Europarlamentarai taip pat pasmerkė nuožmias represijas ir smurtą Venesueloje bei reikalauja, kad šios šalies valdžios institucijos liautųsi pažeidinėjusios žmogaus teises. Jie ragina atlikti nepriklausomus ir išsamius tyrimus dėl įvykdytų nužudymų, taip pat paleisti sulaikytus žurnalistus.
Staiga įsisiūbavus Venesuelos politinei krizei, didžiosios galios pasiskirstė į sau jau įprastas geopolitinę kryptį rodančias stovyklas. Rusija, Kinija, Iranas, Sirija ir Kuba stojo į dabartinio prezidento Maduro pusę, o JAV, Kanada, didžioji dalis Lotynų Amerikos šalių ir Vakarų Europa palaiko p. Guaido, opozicionierių, pasiskelbusį prezidentu.
Administracinis suskirstymas ir ginkluotosios pajėgos
Venesuela suskirstyta į 23 valstijas (isp. estado), sostinės apygardą (Distrito Capital) su Karakasu ir federalines valdas (Dependencias Federales). Venesuelos karinės pajėgos vadinamos Nacionalinėmis Bolivaro karinėmis pajėgomis. Be armijos, karinio laivyno ir oro pajėgų Venesueloje taip pat yra nacionalinė gvardija ir daugiausiai vidaus saugumą prižiūrinti milicija.
Kultūriniai iššūkiai ir perspektyvos
Venesuela - turtinga istorija ir kultūra, tačiau jos socialinė ir ekonominė raida parodė, kaip didžiuliai gamtiniai ištekliai gali ne užtikrinti ilgalaikio gerbūvio, o sukelti „išteklių prakeiksmą”. Dėl nevaldytų lėšų srautų, korupcijos ir blogo valdymo šalis atsidūrė gilios krizės būklėje. H. Chavezo epochos politinės praktikos bei naftos pramonės transformacijos pėdsakai ilgai formuos Venesuelos visuomenę.
Exclusive interview with Venezuela’s interim leader
| Temos | Pagrindiniai faktai |
|---|---|
| Ekonomika | Pagrindinis sektorius - nafta; rezervai ~300 mlrd. barelių; nuo 2013 m. - gilėjanti krizė |
| Socialinė struktūra | Silpnas vidurinis sluoksnis; didelė emigracija; mačistinė visuomenė |
| Kultūra | Linksmas „fiesta” mentalitetas; stipri Bolivaro mito reikšmė |
| Saugumas | Karakasas - didžiausias nusikalstamumo židinys; rizika turistams užmiestyje |
Venesuelos socialinė ir kultūrinė aplinka - tai mišrus vaizdas: šventiškas ir charizmatiškas mentalitetas, turtingas gamtinis ir kultūrinis palikimas, bet kartu ir gilūs politiniai, ekonominiai bei socialiniai iššūkiai. Pokyčiams reikia ne tik politinių reformų, bet ir laiko bei visuomenės mąstysenos kaitos.