Vienas iš žymiausių ryšių su visuomene disciplinos atstovų, istorinėje apžvalgoje E.Bernays yra pasakęs, kad ryšiai su visuomene yra socialinės atsakomybės veikla. Tai gali skambėti kaip prieštaravimas, ypač prisimenant, kad ryšiai su visuomene išaugo iš propagandos, „publikos kvailinimo“ požiūrio. Tačiau pradedant I.
Organizacijos socialinės atsakomybės užuomazgų galima rasti jau antikoje. Vėliau ilgus amžius žmogiškosios vertybės buvo užmirštos ir tik 18a. 19a. pradžioje garsiau prabilta apie darbuotojų poreikius. 20a. viduryje daugelis organizacijų suvokia esančios didesnės sistemos dalimi. Atsiranda naujos vertybės: socialinė atsakomybė, socialinis jautrumas.
Socialinės Atsakomybės Svarba
Poreikis organizacijai būti atsakingai kyla iš visuomenės reikalavimų. Kuo daugiau visuomenė reikalauja iš organizacijos, tuo labiau ši turi atsižvelgti į visuomenės interesus. Istorijos eigoje visuomenės poreikiai nuolat augo. Tačiau visuomenės reikalavimai yra nevienodi įvairiose šalyse. Pavyzdžiui, Nyderlanduose organizacijų atsakomybės reikalavimas yra netgi įtvirtintas teisiškai - stambios organizacijos privalo spausdinti metines „socialines ataskaitas“.
Kokie argumentai, skatinantys organizacijas veikti „socialiai atsakingai“, tai yra, veikti pagal visuomenės interesus? Atsakymas į šį klausimą kartu yra atsakymas į klausimą, kam organizacijai apskritai reikia ryšių su visuomene. Pirmas atsakymas pabrėžia altruizmą, organizacijų pareiga laikytis atsakomybės, net jei tai neatitinka jų interesų. Laikantis šio požiūrio, bet kurio verslo, bet kurios organizacijos pagrindinis tikslas ir paskirtis yra tarnauti visuomenės interesams. Šis argumentas skamba gražiai, tačiau ne visada yra efektyvus, ypač jei altruizmo principų laikymasis organizacijai gresia pelno praradimu.
Publikos, kurios sužino, kad organizacija vykdo kokią nors veiklą, pažeidžiančią jų interesus, tai yra, kad organizacija nesilaiko socialinės atsakomybės, gali kreiptis pagalbos į valdžios organus. Pastarieji gali atsižvelgti į visuomenės reikalavimus ir priimti reguliuojančius aktus ar kitus suvaržymus bei draudimus, varžančius organizacijos (jos vienos ar visos šakos) veiklą. Tai reiškia, kad organizacija turėtų laikytis socialinės atsakomybės tam, kad turėtų veiklos laisvę.
Taip pat skaitykite: Socialinis statusas ir vartojimas
Kitas argumentas yra tas, kad publikos, kurios mato organizacijos atsakomybę, gali pačios imtis veiksmų, turinčių įtakos organizacijai. Paprasčiausias pavyzdys būtų tos organizacijos produktų boikotas ar tiesiog sumažėjęs vartojimas, jos paslaugų atsisakymas ir panašiai. Tai yra, publika renkasi pirmiausiai tą organizaciją, kuri yra socialiai atsakinga. Organizacijos atsakomybė tampa vienu iš veiksnių konkurencinėje kovoje.
Trys socialinės atsakomybės dimensijos
Organizacijos Atsakomybės Sritys
Kiekviena organizacija yra įvairiai atsakinga publikai. Atsakomybių išvardinimas leidžia iš anksto numatyti, ko visuomenė tikisi iš organizacijų. Taigi šis sąrašas gali būti naudojamas kaip priemonė, siekiant numatyti ryšių su visuomene veiklos sritis, nes jis atsako į klausimą, kaip organizacija gali būti atsakinga publikai:
- Ekonominis poveikis.
- Produktų kokybė.
- Ryšiai su klientais.
- Poveikis aplinkai.
- Išteklių taupymas.
- Ryšiai su darbuotojais.
- Darbuotojų pasitenkinimas darbu.
- Darbuotojų sauga.
- Investicijos.
- Ryšiai su bendruomene.
- Ryšiai su valdžios ir valdymo institucijomis. Tai organizacijos atsakomybė už savo pastangas paveikti valdžios ir valdymo institucijas, šioms priimant sprendimus, teisinius aktus.
Ryšių su Visuomene Svarba
Ryšiai su visuomene pirmiausia yra komunikacija:
- Pranešti organizacijos vadovybei apie tai, ką publika laiko atsakinga arba neatsakinga veikla. Taip gali būti iš anksto užkertamas kelias galimiems konfliktams. Jei organizacija iš anksto žino, dėl kokių jos veiksmų gali kilti konfliktai su visuomene, ir nesielgia taip, vėliau nereikia taisyti konflikto pasekmių.
- Pranešti visuomenei, ką organizacija daro, kas atitinka visuomenės interesus, arba pranešti apie tai, ką ji daro, kad ištaisytų visuomenės interesų neatitinkančios veiklos padarinius. Tai dažniausiai atliekama metinių ir vadinamųjų “socialiniu ataskaitų” forma, tačiau tokia informacija gali būti paskleidžiama bet kuriomis ryšių su visuomene priemonėmis. (Grunig J.E., Hunt T., 1984).
Socialinės Atsakomybės Principai
Socialinė atsakomybė reiškia, kad priimant sprendimus specialistai už kiekvieną savo veiksmą, kuris paveikia žmones, jų bendruomenes ir aplinką. Neigiama verslo įtaka žmonėms ir visuomenei turi būti pripažįstama, o padaryta žala atlyginama iš bendrovės pelno.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Vadovas, kuris tik siekia didinti pelną, savo versle nesiremia jokiais socialinės atsakomybės principais, nors jo veikla ir yra legali. Pelnas yra piramidės pagrindas (pavaizduotos 1 paveiksle), kita pakopa yra įstatyminė atsakomybė. Piramidės viršūnėje yra savanoriška atsakomybė. visuomenės veiklas. Tokios organizacijos laimi darbuotojų, klientų, bei visos visuomenės pasitikėjimą ir pagarbą, taip pat ilgainiui gali tikėtis ir didesnio pelno.
Vadovas, kuris remiasi reaguojančia strategija, bet kuriuo atveju neigs savo atsakomybę, stengdamas išlaikyti esamą padėtį. Gynybinės strategijos principo laikosi vadovas, kuris manevruodamas įsakymais ir visuomeniniais santykiais stengiasi išvengti papildomos atsakomybės. Prisitaikymo strategija pastebima tada, kai organizacija yra priversta prisiimti papildomą atsakomybę. Įvairūs išoriniai veiksniai verčia prisitaikyti prie naujų reikalavimų (pvz., spaudimas iš specialių interesų grupių ar grasinantys vyriausybės veiksmai). Išankstinio veiksmo strategija apima programos rengimą, kuri tarnauja kaip gamybos modelis.
Socialinė atsakomybė būdinga tai organizacijai, kuri suprasdama ir pripažindama turinti didelę įtaką makrosocialinei sistemai, tam tikrais veiksmais siekia palaikyti ne tik savo, bet ir tos socialinės sistemos, kurios dalis ji yra, pusiausvyrą. Tokios organizacijoje puoselėjamos vertybės kaip socialinė atsakomybė, socialinis jautrumas, suformavo naują socioekonominį organizacijos modelį. Organizacijos besiremiančios šiuo modeliu, priima sprendimus atsižvelgdamos ne tik į ekonominius, bet ir į socialinius vertinimus.
Pagal socialinės atsakomybės kaip socialinės reakcijos sampratą visuomenė turi teisę reikalauti ir gauti iš organizacijos daugiau nei vien produkciją ir paslaugas. Organizacija turi būti atsakinga už visuomenės, globalinių, ekologinių problemų sprendimą. Parama, labdara, kita filantropinė organizacijos veikla irgi laikoma socialiai atsakinga veikla. Socialiai jautri organizacija ne tik paklūsta įstatymams, ne tik reaguoja į visuomenės problemas, numato ateities poreikius ir galimus būdus jiems patenkinti, bendrauja su vyriausybe, siekdama socialiai teisingų įstatymų, bet ir aktyviai ieško socialinių problemų sprendimo.
Specialistai pažymi socialinės atsakomybės du principus: labdaros ir valdymo.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Atsakomybė Darbuotojams
Darbuotojai turi teisę į privatumą ir laisvę; privatumas yra vertingas, o jo pažeidimas sukelia nerimą ir nepasitikėjimą. Svarbu garantuoti darbuotojų dalyvavimą priimant sprendimus, kurie susiję su jų gyvenimu.
Vadovo, kaip ir organizacijos, socialinė atsakomybė savo darbuotojams ne viską gali. Straipsnyje „Direktorius bandė sunaikinti įkalčius“ pasakojama apie nesąžiningus bendrovės „Piniava“ vadovų veiksmus. Ši įmonė verčiasi statybos montavimo darbais Lietuvoje ir Kaliningrado srityje, kurioje dirba virš 100 žmonių. Vadovai iš valstybės biudžeto apgaule mėgino susigrąžinti per 76 tūkst.Lt pridėtinės vertės mokesčio (PVM). Darbus iš tikrųjų atlikdavo „Piniavos“ darbuotojai, o pinigus pasisavindavo bendrovės vadovai. Pas generalinį direktorių buvo rasti įvairių suklastotų dokumentų, neoficialių pinigų išmokėjimo įmonės darbuotojams žiniaraščių. Bendrovės kompiuteryje apteikti PVM sąskaitų faktūrų spausdinimui parengti fiktyvių įmonių duomenys. Kaip matome, vadovai visai nejautė socialinės atsakomybės savo darbuotojams.
Kitas straipsnis „Darbininkams nepavyko sugėdinti buvusio vadovo“. „Alytaus tekstilei“ labai trūksta lėšų, daugiau kaip 3 mėnesius vėluoja atlyginimai, pagrindinė akcininkė kompanija iš Honkongo bankrutavo neįvykdžiusi pažadų. Per 5 metus Alytuje ji turėjo investuoti 240 mln.Lt. Darbininkai piktinasi, kad buvęs vadovas G.Andriuškevičius dėl to nejaučia jokios kaltės. Birželio mėnesį jis pirmas iš beveik 3 tūkst. darbuotojų parašė prašymą atleisti iš darbo, nes atlyginimas vėlavo daugiau kaip 2 mėnesius, ir kreipėsi į teismą dėl atlyginimų ir kompensacijų. Jam jau buvo sumokėti pinigai už 2 mėnesių atlyginimą ir išeitinę pašalpą, tačiau jis pareikalavo dar 80 tūkst.Lt kompensacijos. Tačiau į tą kompensaciją jis neturėjo teisės, nes neįvykdė sutarties reikalavimų, t.y. atleistas arba savo noru išėjęs iš darbo be „Alytaus tekstilės“ vadovo sutikimo negalėjo niekur kitur įsidarbinti, bet net neatsiklausęs jis tuoj pat pradėjo dirbti Taline (vienos „Alytaus tekstilės“ akcininkės direktoriumi). Po kelių mėnesio kitos bendrovės generaliniu direktoriumi. Darbininkai tokį jo elgesį vadino įžūliu. Kaip matome, vadovas G.Andriuškevičius nejaučia jokios atsakomybės dėl „Alytaus tekstilės“ ir jos darbininkų likimo. Jam svarbiausia - savavališki tikslai.
Vis labiau plinta įsitikinimas, jog korporacijų pareigūnai ir darbo sąjungų vadovai turi imtis „socialinės atsakomybės”, o ne vien rūpintis savo akcininkų ar narių interesais. Toks įsitikinimas rodo, kad iš esmės nesuprantame laisvosios ekonomikos pobūdžio ir prigimties. Tokios ekonomikos rodo, kad, jei laikomasi žaidimo taisyklių, t.y. veikiama esant atvirai ir laisvai konkurencijai, nesigriebiant apgaulės ar klaidinimo, verslas turi vieną vienintelę socialinę pareigą - naudoti savo išteklius veiklai, kuri didina jo pelną. Panaši darbo sąjungų vadovu „socialinė“ pareiga - tarnauti savo sąjungų narių interesams.
Turbūt jokia kita nuostata taip nesugriautų laisvosios visuomenės pamatų, kaip korporacijų pareigūnų įsipareigojimas vykdyti kitokias socialines priedermes nei priedermė uždirbti kuo daugiau pinigu savo akcininkams. Tai yra iš esmės ardomoji nuostata. Jei verslininkai turi kitokių socialinių pareigų negu pareigą didinti savo akcininkų pelną, tai kaip jie gali žinoti, kokios tos pareigos? Ar gali kažkokie privatūs asmenys patys spręsti tai, kas yra socialinis interesas? Ar jie gali spręsti, kokią naštą verta užsikrauti sau ar užkrauti savo akcininkams to socialinio intereso labui? Ar leistina, kad valstybės mokesčių, išlaidų ir kontrolės funkcijas vykdytų žmonės, kurie kartu atsako už konkrečias įmones ir kuriems šias pareigas paskyrė privačios grupės? Jei verslininkai būtų valstybės tarnautojai, o ne savo akcininkų įgaliotiniai, tai demokratinėje santvarkoje juos anksčiau ar vėliau tektų rinkti per visuotinius rinkimus bei skirti. Dar iki tol, kol tai įvyktų, iš jų būtų atimta teisė priimti sprendimus.
Jei plieno kaina yra valdžios reikalas, kaip skelbia socialinės atsakomybės doktrina, tai jis negali būti paliktas privataus sprendimo nuožiūrai. Atskiras tos doktrinos aspektas, kurį atskleidžia šis pavyzdys ir kuris šiandien dažniausiai pabrėžiamas, - tariamoji verslo ir darbo pareiga palaikyti žemas kainas ir atlyginimus dėl to, kad būtų išvengta kainų infliacijos.
Tarkime, jog kainoms kylant - galiausiai, žinoma, dėl didinamos pinigų masės - visi verslininkai ir darbo sąjungų vadovai prisiimtų šią atsakomybę ir, tarkime, jiems pavyktų sustabdyti kainų kilimą. Turėtume savotišką kainų ir atlyginimų kontrolę be atviros infliacijos. Kokie būtų rezultatai? Akivaizdu, kad kiltų prekių stygius, darbo stygius, atsirastų pilkoji ir juodoji rinka. Jei kainoms neleidžiama veikti kaip prekių ir darbo paskirstymo mechanizmui, tą mechanizmą turi pakeisti kitokios priemonės. Ar alternatyvios paskirstymo sistemos gali būti privačios? Nebent labai trumpam ir tik siauroje bei nereikšmingoje srityje. Tačiau jei tai paliestų daugybę svarbių prekių, neišvengiamai kiltų spaudimas - veikiausiai nesulaikomas, - kad valdžia imtųsi prekių normavimo, kad ji pradėtų kontroliuoti atlyginimus ir imtųsi priemonių skirstant darbus. Jeigu kainų kontrolė, paremta įstatymu ar savanoriška, ir būtų efektyvi, galiausiai ji panaikintų laisvosios verslininkystės sistemą ir ją pakeistų centralizuotai tvarkoma sistema. Tačiau ji nesugebėtų sulaikyti infliacijos. Istorija puikiai rodo, jog vidutinį kainų ir atlyginimų dydį lemia pinigų kiekis, o ne verslininkų ar darbininkų godumas.
Pagrindiniai principai čia bus etiškas elgesys, pagarba žmogaus teisėms, aplinkosauga ir skaidrumas vykdant veiklą. Tai gali didinti verslo konkurencinį pranašumą rinkoje ir stiprinti prekės ženklo vertę. Tai skatina jų lojalumą įmonei, mažina personalo kaitą ir didina bendrą pasitenkinimą atliekamu darbu. Tokios veiklos gali apimti paramą vietos projektams, investicijas į atsinaujinančią energiją ar iniciatyvas mažinti atliekų kiekį. Įmonės, kurios aiškiai komunikuoja savo įsipareigojimus šiose srityse, gali formuoti stipresnį ir emociniu lygmeniu grįstą ryšį su savo klientais.
Sėkmingai komunikuoti įmonės socialinės atsakomybės veiklas ir pasiekimus suinteresuotiesiems asmenims gali būti sudėtinga, ypač siekiant išvengti „žaliojo plovimo” (angl. "greenwashing") įtarimų.
Apibendrinant, socialinė atsakomybė - tai ne tik verslo ar organizacijos, bet ir kiekvieno asmens sąmoningas indėlis į visuomenės gerovę.
Socialinės Atsakomybės Sritys
| Sritis | Apibūdinimas |
|---|---|
| Ekonominė | Organizacijos veiklos poveikis ekonomikai, pelningumas, investicijos. |
| Socialinė | Ryšiai su darbuotojais, klientais, bendruomene, parama socialiniams projektams. |
| Aplinkosauginė | Poveikis aplinkai, išteklių taupymas, aplinkosaugos iniciatyvos. |
| Teisinė | Laikymasis įstatymų ir tarptautinių normų. |
tags: #vartotojo #socialines #atsakomybes #suvokimas