Pastaruoju metu Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio valstybių, didėjant pensinio amžiaus žmonių skaičiui kiekvienas susimąsto, ar sulaukus pensinio amžiaus valstybė garantuos pakankamą pensiją pragyvenimui. Todėl šalies vyriausybė siūlo pasirinkti vieną iš radikalesnių kelių - dalinai privatizuoti socialinio draudimo pensijų sistemą. Taip atsirastų privatūs pensijų fondai, į kuriuos būtų pervedama penktadalis dabartiniu metu socialiniam pensijų draudimui mokamų įmokų. Atitinkamai į pensijų fondus sumokėtos įmokų dalies dydžiu sumažėtų valstybės įsipareigojimai apdraustiesiems.
Socialinės apsaugos sistema, sukurta pagal Vokietijos valstybės vadovo Oto Bismarko (Otto von Bismarck, 1815-1898) pasiūlymus, kai valstybės tikslas yra rūpintis visų gyventojų gerove, ypač palaikant labiausiai remtinus gyventojus ir pasitelkiant tam tikras institucijas bei bendruomenės išteklius.
Pensijas pirmą kartą įvedė Vokietijos kancleris Otto von Bismarkas 1889 m. Jo pradėtos pensijų reformos esmė - sudaryti dirbantiems piliečiams galimybę mokėti įmokas į valstybinį pensijų fondą ir užsitikrinti pajamas senatvėje.
Žmonija apsiėjo be socialinio draudimo ilgus amžius, nes žmonės dėl prastų gyvenimo sąlygų ir ligų gyvendavo gana trumpai. Net O. fon Bismarkas, įžvalgusis socialinio draudimo pradininkas, norėdamas nukreipti darbininkų dėmesį nuo tuo metu Europoje klaidžiojusių K. Markso ir F. Engelso šmėklų, pensiją nutarė mokėti nuo 70 metų, kai vidutinis darbininkų amžius buvo 45 metai.
Panagrinėkime, kaip socialinis draudimas atsirado Lietuvoje.
Taip pat skaitykite: Statistikos departamento duomenys apie pensijas
Socialinis draudimas Lietuvoje
Lietuvoje socialinis draudimas atsirado 1926 m. kovo 23 d., kai Prezidentas Aleksandras Stulginskis paskelbė Vyriausiosios socialinio draudimo valdybos įstatymą. Valdyba veikė prie Vidaus reikalų ministerijos. Tarpukario laikotarpiu Lietuvoje labiausiai buvo išplėtotas ligos draudimas, tik prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo įvestas nelaimingų atsitikimų darbe draudimas. Ligonių kasos Lietuvoje pradėtos steigti 1928 m. pabaigoje.
Buvo įsteigta 16 ligonių kasų: dešimt iš jų - teritorinės, kitos - atskirų įstaigų ir įmonių: Susisiekimo ministerijos, Eigulių, Elektros akcinės bendrovės, Lietuvos banko, Šv. Zitos draugijos, Vytauto Didžiojo universiteto. Pensinio draudimo nebuvo.
Ligonių kasų įstatymas numatė, kad ligos draudimu draudžiami visi, kurie tarnauja valstybei, savivaldybėms ar privatiems asmenims, bei jų šeimų nariai. Tačiau ligos draudimu nebuvo draudžiami žemės ūkio darbininkai, valstybės tarnautojai ir darbuotojai, kurie uždirbo daugiau kaip 400 litų per mėnesį. Kadangi dauguma žmonių tuo metu buvo žemdirbiai, socialinis draudimas apėmė gana nedidelę dalį gyventojų.
Draudimas suteikė nemokamą gydymą, ligos, laidojimo, motinystės ir žindymo pašalpas. Ligos pašalpa sudarė nuo 50 iki 100 proc. algos, atsižvelgiant į ligonio šeimos padėtį. Pašalpos dydį nustatydavo ligonių kasa. Ligos draudimas buvo finansuojamas įmokomis, kurios negalėjo būti didesnės už 3 proc. algos: 40 proc. šios sumos mokėjo darbdavys, 60 proc. - apdraustasis (nuo 1934 m. - 6 proc. algos: 3 proc. + 3 proc.). Valstybės iždas mokėjo 5 proc. draudėjų ir narių įmokų sumos. Ligonių kasų administravimo išlaidos buvo apribotos, jos negalėjo viršyti 8-10 proc. metinių konkrečios kasos pajamų.
1938 m. statistika rodo, jog tuo metu ligonių kasose buvo 141 375 apdraustųjų (77 504 kasų nariai ir 63 871 jų šeimų narys). Tai tesudarė 3-4 proc. šalies gyventojų. Tarpukario Lietuvoje nebuvo spėta įgyvendinti pensijų draudimo. Valstybė mokėjo pensijas tik kariams, valstybės tarnautojams ir pasižymėjusiems visuomenės veikėjams. Tad pensijas Lietuvos žmonės pirmąkart istorijoje pradėjo gauti tik sovietų laikais. Žinoma, pensijų sistemą būtų įdiegusi ir pati Lietuva.
Taip pat skaitykite: Pensijų fondų pasirinkimas Lietuvoje
Okupavus Lietuvą buvo pritaikytas sovietinis socialinio draudimo modelis - šias funkcijas vykdė profesinės sąjungos, valdžiusios ne tik socialinio draudimo lėšas, bet ir sanatorijas, profilaktoriumus, poilsio namus, kultūros ir švietimo, turizmo ir sporto įstaigas. Lietuva savo atskiro valstybinio socialinio draudimo biudžeto neturėjo. Visi įnašai patekdavo į bendrą socialinio draudimo biudžetą, kuris buvo dalis TSRS valstybinio biudžeto.
Lietuvos įmonės, įstaigos ir organizacijos profesinėms sąjungoms mokėjo įnašus. Vietinių profsąjungų leidimu darbdaviai iš šių lėšų mokėdavo pensijas dirbantiems pensininkams, laikinojo nedarbingumo, nėštumo ir gimdymo, vaikų gimimo, vaikų priežiūros, laidojimo ir kitas pašalpas. Kūdikio gimimo pašalpa buvo mokama vienam iš tėvų, išdirbusiam įmonėje be pertraukos ne mažiau kaip tris mėnesius. Ji buvo 30 rublių dydžio už kiekvieną gimusį vaiką (atlyginimas dažniausiai siekdavo 100-150 rublių). Laidojimo pašalpa (5-20 rublių) priklausė nuo laidojimo vietos ir mirusiojo amžiaus.
Socialistinėje Lietuvoje pensijos buvo skiriamos senatvės, invalidumo ir maitintojo netekimo atvejais, taip pat asmenims, nustatytą laiką ėjusiems tam tikrą tarnybą. Senatvės pensijos amžius, kurį vėliau paveldėjo ir naujai sukurta nepriklausomos Lietuvos socialinio draudimo sistema, buvo 55 metai vyrams ir 50 metų moterims. Senatvės pensijai gauti buvo nustatytas 25 metų darbo stažas vyrams ir 20 metų - moterims. Senatvės pensija siekė pusę atlyginimo, tad kai kuriais laikotarpiais, kai stingant darbo vietų pensininkams būdavo uždrausta dirbti, jiems tikrai buvo nesaldu.
Pertvarkos laikotarpiu tapo aišku, kad didžioji valstybė nėra pajėgi pakelti socialinio aprūpinimo naštos. 1990 m. Maskva planavo Lietuvai net 420 mln. rublių deficitą socialinėms reikmėms. Tai paskatino atsiskirti nuo centralizuoto biudžeto ir ieškoti savų finansavimo šaltinių.
1990-ųjų vasario 13 dieną tuometė Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos TSR Valstybinio socialinio draudimo sistemos pertvarkymo“, kuriame nurodoma iš Lietuvos profesinių sąjungų perimti socialinį draudimą valstybės žinion. Tais pačiais metais, praėjus vos kelioms dienoms po nepriklausomybės atkūrimo, prie Darbo ir socialinio aprūpinimo ministerijos buvo sukurta Vyriausioji valstybinio socialinio draudimo valdyba, kuriai pavesta Respublikoje vykdyti socialinio draudimo funkcijas.
Taip pat skaitykite: INVL pensijų fondų rezultatai
Pagrindinis valstybinės pensijų sistemos tikslas buvo ne apsaugoti gyventojus, o skatinti juos keltis į miestus ir dirbti pramonėje. Per kitą šimtmetį beveik visas pasaulis pasuko tuo pačiu keliu (iš žymesnių valstybių tik JAV neturi visuotinės valstybinių pensijų sistemos).
Gerovės valstybės koncepcija
XIX amžiuje vykę pokyčiai, susiję su industrinės visuomenės plėtra, mokslinio pozityvizmo įsivyravimu, iki tol dominavusios solidarumo sampratos neigimu, sudarė prielaidų atsirasti moderniai socialinės valstybės (taip pat vadinama „gerovės valstybe“) koncepcijai, ją įtvirtinant nacionaliniame teisiniame reguliavime. Toks požiūris demokratinėse valstybėse taip pat suponavo būtinybę atkurti pasitikėjimą valstybe: patikint jai ir įtvirtinant piliečių socialinės gerovės garantijas, kurių užtikrinimas sprendžiamas ekonominių ir socialinių santykių srityje.
Gerovės valstybės elementai istorinėje raidoje kito, todėl šiuolaikinės gerovės valstybės uždavinys Prancūzijos teisės sistemoje yra įtvirtinti tokį teisinį reguliavimą, kuris atitiktų realius visuomenės poreikius, įgyvendinant konstitucinius teisėtų lūkesčių, socialinio teisingumo, socialinio solidarumo ir kitus socialinės apsaugos principus. Viešųjų paslaugų plėtra, socialinio draudimo raida, darbuotojų kolektyvinių teisių ir laisvių apsauga lėmė, kad Prancūzijos Konstitucijos 1 straipsnyje Prancūzija įvardijama socialine Respublika.
Dažniausiai cituojamas leidinys, kalbant apie gerovės valstybę tiek siaurąja, tiek plačiąja prasme, bei pagrindinis tarptautinio atskirų gerovės valstybių palyginimo kriterijus yra Gosta Esping-Andersen „The Three Worls of Welfare Capitalism“, publikuotas 1990 metais.
Socialdemokratiniame modelyje valstybė prisiima itin plačią atsakomybę už visuomenės gerovę, taikydama universalią socialinę apsaugą, t. y. socialinė apsauga taikoma visiems piliečiams, nereikalaujant jokių kitų sąlygų atitikties. Liberaliajame modelyje, kurį kitas autorius, Leibfried, vadina „anglosaksų“ modeliu, valstybės kišimasis yra minimalus, paliekant didžiąją dalį atsakomybės už savo likimą pačiai visuomenei, kuri, pasikliaudama laisvąja rinka, turi pasirūpinti savo gerove. Šiame modelyje socialinės išmokos yra minimalios, greta kiekvieno asmeninio indėlio į savo ir savo šeimos gerovę, kurios tik padeda sušvelninti rizikos ištiktų asmenų padėtį.
Gosta Esping-Andersen išskiriamame trečiajame, konservatyviajame modelyje, kurį Leibfried vadina Bismarko modeliu, valstybės įsikišimas, siekiant visuomenės gerovės, yra dalinis, t. y. valstybei ir patiems individams tarsi pasidalijant atsakomybę. Šiame modelyje ypač reikšmingas yra šeimos vaidmuo ir socialinis draudimas, dėl to pajamų perskirstymas nėra itin didelis. Valstybė, siekdama padėti, įsikiša tada, kai šeimoje individai nebeišgali patys susitvarkyti su iškilusiomis socialinėmis rizikomis, gerovės susikūrimo ir išsaugojimo sunkumais, jai tenka kompensacinė funkcija, o, Leibfried teigimu, šiame modelyje valstybei gali tekti netgi darbdavio vaidmuo.
Nepaisant suformuotų trijų teorinių modelių, tam tikroms valstybėms dažniausiai yra būdingi mišrūs gerovės valstybės tipai, turintys daugmaž vienam ar kitam modeliui būdingų bruožų, dėl kurių galima šias valstybes teoriškai priskirti vienai iš trijų kategorijų.
Tačiau taip pat, remiantis šio autoriaus skirstymu ir minėta istorine prancūziškąja l’État-providence idėja bei vokiškąja Sozialstaat ir britiškąja Welfare state sąvokomis, galima suformuluoti teorinį bendrinį gerovės valstybės apibrėžimą, nesvarbu, apie kokį konkretų modelį yra kalbama. Istoriškai vokiškoji Sozialstaat apibrėžia gerovės arba kitaip socialinės valstybės koncepciją, kuri Vokietijoje buvo pateikta 1850 metais teisininko, sociologo ir ekonomisto Lorenz von Stein ir įkvėpė Otto von Bismarck, siekusio socialinės taikos valstybėje, įtvirtintą, socialiniu draudimu grįstą modelį bei tebegalioja iki šių dienų. Pagal šią koncepciją, valstybė turi socialinę pareigą, kurią Bismarkas realizavo įtvirtindamas valstybėje socialinio draudimo sistemą, apimančią daug įstatymų, reglamentuojančių privalomojo socialinio draudimo santykius. Taigi vokiškoji gerovės valstybė istoriškai yra tokia valstybė, kuri prisiima atsakomybę už dirbančiųjų likimą ir mainais už tai tikisi iš jų absoliutaus lojalumo solidarumo išraiška.
Trečioji, anglosaksų Welfare state koncepcija, įvardyta arkivyskupo William Temple, atsirado tik Antrojo pasaulinio karo metu. XIX amžiaus pradžioje „socialinio draudimo visiems“ idėja, kaip demokratijos ir socialinės taikos stiprinimo priemonė, pradėjo vis labiau stiprėti tarptautiniu mastu. Tai atspindima ir 1941 metais pasirašytos Atlanto Chartijos penktame straipsnyje, kuriame teigiama, kad tarptautinis bendradarbiavimas yra būtinas, siekiant visiems geriausių darbo sąlygų užtikrinimo, ekonomikos augimo ir socialinės apsaugos.
Po karo Welfare state greit tapo kalboje vartotinu terminu, iš pradžių apibūdinančiu naują britų universalią socialinę politiką, apimančią nemokamą mokslą, paramą būstui, senatvės pensiją etc. Po Antrojo pasaulinio karo pradėjo kurtis šiuolaikinės gerovės valstybės, turinčios kelių skirtingų pirminių modelių bruožus, dėl to, F.-X Merrien teigimu, jos tam tikra prasme gali būti laikomos Beveridžo „vaikais“ su Bismarko palikimu. Vis dėlto svarbiais laikytini gerovės valstybių tikslai - vertybės, o ne vien pasirinkti.
Privatūs pensijų fondai
Šalies vyriausybė siūlo pasirinkti vieną iš radikalesnių kelių - dalinai privatizuoti socialinio draudimo pensijų sistemą. Taip atsirastų privatūs pensijų fondai, į kuriuos būtų pervedama penktadalis dabartiniu metu socialiniam pensijų draudimui mokamų įmokų. Atitinkamai į pensijų fondus sumokėtos įmokų dalies dydžiu sumažėtų valstybės įsipareigojimai apdraustiesiems.
Taupyti pensijai per privačias institucijas yra labai naudinga piliečiams. Privačių fondų dėka kiekvienas gali taupyti tiek, kiek gali ir kiek jam reikia, kad senatvėje galėtų būti patenkintas savo gyvenimo lygiu. Netgi atskaičius privačių fondų pelną ir išlaidas, privačios pensijos yra potencialiai didesnės.
Papildoma nauda yra tokia, kad, tapdamas pensijų fondo dalyviu, pilietis neturi rūpintis investicijomis į vertybinius popierius ar kitą turtą. Šalies ekonomikos atžvilgiu tai taip pat yra naudinga, nes SoDra gautas įmokas panaudoja dabartinių pensijų mokėjimui, o ne investicijoms, kaip daro privačios pensijų kaupimo įmonės. Privatūs pensijų fondai, skatindami ūkio plėtrą, atlieka labai svarbų vaidmenį šalies ekonominiame gyvenime.
Vienintelė rizika, susijusi su privačiomis pensijomis yra ta, kad fondo vertė gali ne tik didėti, bet ir sumažėti, nors taip atsitinka labai retai ir tik pasaulinio ekonominio nuosmukio metu.
Pirmąją pensijų reformą 1981 m. įgyvendino Čilė. Jos dėka taupymas padidėjo kelis kartus. Pensijų fondai tapo pagrindiniais investuotojais į šalies kompanijų akcijas. Tai leido Čilės ekonomikai tapti daugiau nepriklausoma ir stabilesne nei daugumos kitų Pietų Amerikos valstybių. Pensijos nebepriklauso nuo politikų, todėl šalies politinis gyvenimas tampa stabilesnis. Čilės dirbantieji taip pat išlošė. Kasmetinės palūkanos sudaro vidutiniškai 10,5%.
Dabar vykdoma reforma Lietuvoje yra tam tikrais atžvilgiais panaši į Čilės. Tačiau Čilė beveik visiškai atsisakė valstybės vaidmens pensijų sistemoje. Valstybė įsipareigoja mokėti tik minimalią pensiją, jeigu piliečio santaupos yra nepakankamos. Visa kita yra patikėta privatiems pensijų fondams. Tuo tarpu Lietuva įveda trijų pakopų sistemą, kur valstybė išlaiko šiek tiek apribotą vaidmenį socialinio draudimo srityje.
Rizikos, kad pradings pensijos, kaupiamos privačiuose fonduose, nėra. Pensijų fondus valdys institucijos, gavusios licenzijas veiklai. Pensijų fondo turtas bus atskirtas tiek nuo įmonės, valdančios pensijų fondą, tiek nuo depozitoriumo turto. Be to, investuojama į saugius pajamų šaltinius (pavyzdžiui, valstybių vertybinius popierius).
Pensijų reforma Lietuvoje leis greičiau pasivyti išsivysčiusias Vakarų valstybes, paskatins civilinės visuomenės vystymąsi, padės pakelti gyvenimo lygį, stabilizuoti ekonomiką.
Pensijų sistemos reforma Lietuvoje
Pensijų reforma siekiama paskatinti taupymą šalyje bei sumažinti mokesčių vengimą. Kaupiamųjų fondų atsiradimas sustiprina kapitalo rinkos augimą bei finansų infrastruktūros plėtrą. Įmokų bei mokesčių vengimas turėtų sumažėti dėl to, kad sumažės perskirstymas pensijų sistemoje ir didės paskatos joje dalyvauti.
Turi būti sukurta tokia pensijų sistema, kuri ne tik garantuotų jos ilgalaikį finansinį stabilumą ir gyvybingumą, bet ir Lietuvos gyventojų pritarimą.
Neatidėliotinas pensijų reformos uždavinys yra finansiškai subalansuoti socialinio draudimo pensijų sistemą taip, kad ji galėtų artimiausiais metais veikti be finansinio deficito.
Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, veiks trijų pakopų sistema. Pirmoji pakopa, kai 34 proc. darbuotojo atlyginimo yra pervedama į SoDrą (25,9 proc. skiriama pensijoms, o 8,1 proc. Antroji pakopa, kai dalis SoDrai mokamų įmokų kaupiama pasirinktame pensijų fonde. 2004 m. į pensijų fondus galima bus pervesti 2,5 proc., 2005 m. - 3,5 proc., 2006 m. - 4,5 proc. ir nuo 2007 m. 5,5 proc. 3 pav. Trečioji pakopa - privačių fondų pensijos, finansuojamos fizinių asmenų bei įmonių.
Pensijų fondas - fiziniams asmenims, savanoriškai kaupiantiems pensijas bei mokantiems pensijų įmokas į pensijų fondą, bendrosios dalinės nuosavybės teise, priklausantis pensijų turtas, kurio valdymas perduotas pensijų fondo valdymo įmonei, ir kuris investuojamas pagal to pensijų fondo taisykles. Kiekvienas dalyvis turi individualią sąskaitą ir gali pasirinkti vieną iš keleto krypčių bei rizikos fondų. Depozitoriumas - tai institucija, kurioje yra saugomas pensijų turtas. Pensijų fondas, depozitoriumas ir pensijų fondo valdymo įmonė yra visiškai atskirti objektai.
Pensija, kurią moka pensininkams SoDra, yra suskirstyta į dvi dalis: bazinę pensiją ir papildomą pensiją. Bazinės pensijos dydis yra nustatomas įstatymų ir visiems yra vienodas (šiuo atveju - tai 152 litai). Teisę tapti pensijų fondų dalyviu turi asmuo, privalomai draudžiamas valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagrindinei ir papildomai pensijai. Privatūs pensijų fondai negalės atsisakyti sudaryti sutarties su asmeniu, kuris pagal Pensijų sistemos reformos įstatymą turi teisę dalyvauti pensijų kaupime. Dalyvauti pensijų kaupime negalės ir tie asmenys, kurie jau yra sulaukę pensinio amžiaus.
Atskaitymai iš pensijų turto pagal kiekvieną pensijų kaupimo sutartį dėl dalyvavimo pensijų fonde per metus gali sudaryti ne daugiau kaip 1 procentą nuo fondo dalyvio sąskaitoje apskaitytų lėšų vidutinės metinės vertės ir ne daugiau kaip 10 procentų pensijų fondo dalyvio vardu įmokėtų įmokų.
Šiuo metu Lietuvoje egzistuojantis pensijų sistemos modelis, paremtas einamosiomis įplaukomis ir išmokomis, nėra adekvatus šiandieninei situacijai, kadangi įplaukos į socialinio draudimo fondo biudžetą auga kur kas lėčiau nei išmokos. Tokiu būdu susidarė ženklus socialinio draudimo fondo biudžeto deficitas, keliantis grėsmę visai socialinio draudimo sistemai.
Pensijos kaupimas fonduose yra ilgalaikis taupymas. Neaišku, kas atsitiks po keleto metų. Žinoma, pensijų fondai turi tam tikras rizikas, apie kurias reikia kalbėti, tačiau teigti, jog pasilikti valstybinėje sistemoje yra mažiau rizikinga, neteisinga. Pasak A.Rumsko (A.Rumskas, 2003), ateis laikas, kai valstybė paprasčiausiai pritrūks finansų išlaikyti valstybinę sistemą. Tai yra dar viena priežastis, kodėl pensijų fondai yra naudingi žmonėms. Tačiau pensijų sistemos reforma toli gražu nepaneigia valstybinės pensijos dalies reikšmės. Teiginys, jog pensijas perdavus privačiam verslui, nebeliks kam rūpintis patekusiais į socialinę atskirtį, nėra teisingas. Būtent pirmoji pensijų pakopa, kur teikiama minimali pensija pragyvenimui, saugos tuos žmones. Pensijų reforma yra skirta tiems, kurie nusiteikę neatiduoti savo ateities į valstybės rankas, o patys nori pasirūpinti savo pensija.
Pensijų reformos turinį Lietuvoje sudaro trijų pakopų sistema. Pirmoji pakopa - valstybinio socialinio draudimo (SoDros) pensijos. Antrąją pakopą sudaro privačių pensijų fondų pensijos, finansuojamos iš mokesčių, kuriuos piliečiai moka valstybei. Privačios pensijos yra kaupiamojo pobūdžio.
Pensijų reformos dalyviai gali būti asmenys, privalomai drausti socialiniu pensijų draudimu pagrindinei ir papildomai pensijai gauti.
Išvados
Socialinės apsaugos sistema, sukurta pagal Oto fon Bismarko pasiūlymus, tapo pavyzdžiu daugeliui šalių. Lietuva, perėjusi sudėtingą raidos kelią, taip pat siekia užtikrinti gyventojų gerovę per socialinio draudimo ir pensijų sistemas. Privatūs pensijų fondai tampa vis svarbesne šios sistemos dalimi, suteikdami galimybę piliečiams aktyviau rūpintis savo ateitimi.
Tačiau ramybės žmonės turbūt niekada neužsitarnaus: kartu su vidutine gyvenimo trukme palaipsniui ėmė ilgėti ir pensinis amžius - pensija lėtai, bet užtikrintai slenka 70 metų link. Kol galiausiai viskas baigsis taip pat, kaip buvo viduramžiais, - žmogus turės dirbti beveik iki mirties...
Akivaizdu, kad nauja realybė Europoje dar nėra iki galo suvokta, tad kol kas valstybės, taip pat ir Lietuva, tik „pudruoja“ senąsias sistemas, tikėdamosi jas išlaikyti, tačiau esminių pokyčių nesiima.