Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas yra vienas iš pagrindinių socialinės apsaugos sistemos elementų šalyje. Šis įstatymas reglamentuoja socialinio draudimo santykius, apibrėžia draudimo rūšis, įmokų mokėjimo tvarką bei išmokų skyrimo sąlygas. Valstybinis socialinis draudimas - valstybės nustatytų socialinių ekonominių priemonių sistema, teikianti apdraustiesiems Lietuvos Respublikos gyventojams, taip pat įstatymo nustatytais atvejais apdraustųjų šeimų nariams gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų, jei jie negali dėl įstatymo numatytų priežasčių pasirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba dėl įstatymo numatytų svarbių priežasčių turi papildomų išlaidų.
Socialinis draudimas yra privalomas kiekvienam nuolatiniam Lietuvos Respublikos gyventojui, dirbančiam pagal darbo sutartį ar individualiai. Daliai piliečių draustis neprivaloma - tai besimokantis, studijuojantis jaunimas, laisvieji menininkai, bedarbiai, namų šeimininkės. Neapseinama ir be tokių asmenų, kurie socialinio draudimo vengia - dirba nesudarydami darbo sutarčių (nelegaliai) arba patys nesidrausdami.Įmonės bei dirbantieji asmenys įmokas socialiniam draudimui dažnai vertina kaip jiems “uždėtą” sunkią naštą, kadangi šios įmokos padidina darbo jėgos kainą, mažina dirbančiųjų pajamas.
Įstatymo istorija ir priėmimas
Įstatymas įsigaliojo 1991 m. birželio 1 d. Jį priėmė Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba - Atkuriamasis Seimas. Įstatymas buvo paskelbtas "Lietuvos aide" 1991 m. gegužės 31 d., Nr. 107-0, ir "Valstybės žiniose" 1991 m. birželio 20 d., Nr. 17-447. Socialinis draudimas sudaro didžiausią socialinės apsaugos sistemos dalį. Jis apima kone visus Lietuvos gyventojus, o daugiau nei ketvirtadalis gauna jo mokamas išmokas. Socialinio draudimo sistemos pagrindinis tikslas yra garantuoti pajamas apdraustiesiems netekus darbingumo dėl ligos, motinystės, senatvės, invalidumo ar kitais įstatyme numatytais atvejais.
Socialinis draudimas, kaip ir visa socialinė apsauga, remiasi fundamentaliais universalumo, solidarumo ir kitais principais. Socialinio draudimo sistema veikia einamojo finansavimo (pay-as-you-go) principu. Nuo pat pradžių buvo siekiama, kad socialinio draudimo sistema būtų pakankamai savarankiška. Tai pasireiškė socialinio draudimo biudžeto atskyrimu nuo valstybės biudžeto, taip pat projektuojant trišalę socialinio draudimo valdymo sistemą.
Valstybinio socialinio draudimo biudžeto atskyrimas nuo valstybės biudžeto reiškė, kad jo lėšos naudojamos tik Valstybinio socialinio draudimo įstatyme numatytoms išmokoms. Principai, kuriais pagrįsta socialinio draudimo sistema, per trylika Lietuvos nepriklausomybės metų jau išlaikė ne tik pirmuosius bandymus, bet ir užtikrino socialinę rimtį bei didelės dalies gyventojų pajamas. Lietuvos socialiniam draudimui suformuoti įvykdyti tradiciniai draudimo rūšių modeliai: pensijų, ligos ir motinystės, sveikatos, nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų.
Taip pat skaitykite: VPB Oficialus Biuletenis
Privalomos įmokos, biudžetas ir valdžios pokyčiai
Privalomosios įmokos socialiniam draudimui nuo įsigaliojimo 1991 m. birželio 1 d. moka visi dirbantys pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu. Šiems dirbantiesiems privalomų įmokų mokėjimas nebuvo ir nėra susijęs su amžiumi. Taigi privalomas įmokas moka ir dirbantys pensininkai. Įmokų tarifas buvo 31 proc. nuo apskaičiuoto darbo užmokesčio iki 2000 m., kai Seimas nustatė 34 proc. tarifą (31 proc. darbdaviui ir 3 proc. darbuotojui).
Nuo 2004 m. sausio 1 d. įteisintas socialinio draudimo įmokos dalies kaupimas, taip padėtas pagrindas kaupiamajam pensijų draudimui. Taip pat buvo siekiama, kad sistema būtų pakankamai savarankiška - biudžeto atskyrimas nuo valstybės biudžeto ir trišalė socialinio draudimo valdymo sistema. Valstybinio socialinio draudimo biudžetas skiriamas tik įstatyme numatytiems išmokoms.
Grupėmis finansuojamos išmokos ir jų įvairinimas
Iki 1997 m. vidurio dalis sveikatos draudimo išlaidų buvo finansuojama iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto. Nuo 1997 m. liepos įsigaliojus Sveikatos draudimo įstatymui, socialinio draudimo įmokos dalis sveikatos draudimui perėjo į Privalomąjį sveikatos draudimo fondą. Nuo 1991 m. pradžios socialinis draudimas draudė įvairias kategorijas: dirbančius pagal darbo sutartis, savarankiškai, o vėliau - ir valstybės karinių struktūrų darbuotojus. Taip pat įveikti papildomi asmenys - religinių bendruomenių atstovai, vienuoliai, globėjai ir kt., kai jie priklausė valstybiniam socialiniam draudimui pagal naujas normas.
Socialinio draudimo išmokos: trumpalaikės ir ilgalaikės
Pagal mokėjimo laiką socialinio draudimo išmokos gali būti skirstomos į trumpalaikes ir ilgalaikes. Taip pat per socialinį draudimą mokamos ir kitos išmokos. Išlaidos pensijoms bei pašalpoms lemia įstatymų apibrėžti socialinės apsaugos įsipareigojimai, kurie paprastai nustato gavėjus, kvalifikacines sąlygas ir išmokų dydžių didinimą infliacijos atveju. Trumpalaikėms pašalpoms finansuoti yra naudojama einamojo finansavimo sistema - išlaidos padengiamos iš tuo pačiu laikotarpiu gautų įmokų. Ilgalaikėms išmokoms - bazinis pensijų modelis, o jų dydžiai priklauso nuo stažo ir pajamų, iš kurių buvo mokėtos įmokos.
Ilgalaikės išmokos šiuo metu apima senatvės, invalidumo, našlių ir našlaičių pensijas, išankstines senatvės pensijas ir kitas išmokas. Trumpalaikėms pašalpoms priskiriamos ligos, motinystės, motinystės (tėvystės), nelaimingų atsitikimų darbe išmokos, laidojimo ir transporto išlaidų kompensacijos bei reabilitacijos pašalpos. Ligos pašalpa pradedama mokėti nuo pirmosios nedarbingumo dienos; nuo 1995 m. suteikta stažo reikalavimų principų reformos, bei įvedus naujus įstatymus - teises į ligos pašalpas įgijo ir apdraustieji, turėję reikiamą stažą.
Taip pat skaitykite: VSD įmokos kodas 313
Naujosios 1991 metų redakcijos ypatybės ir vystymosi kryptys
1991-1995 m. laikotarpiu vyksta pirmosios naujojo laikotarpio reformos - motinystės, vaiko priežiūros ir kitų socialinių išmokų peržiūra. Vaiko priežiūros pašalpa pradėta skirti vienam iš apdraustųjų vaiką auginančių tėvų, siekiant lygiateisiškumo, kad galėtų ji būti skiriama ir vyrams. Nuo 1995 m. sumažėjo laikotarpis, per kurį vaiko priežiūros pašalpa skirta, bet didėjo pačios pašalpos dydis. Nuo 2004 m. motinystės (tėvystės) pašalpa pakilo iki 70 proc. Taip pat buvo įvestos papildomos nuostatos, kurios suteikė teisę gauti motinystės pašalpą asmenims, atleidžiamiesiems nėštumo metu.
Nuo 1991 m. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba rinkdavo įmokas ir pervesdavo į atskirus fondus, pavyzdžiui Užimtumo fondą bedarbio pašalpoms ir aktyvioms rinkos programoms finansuoti. Sveikatos draudimo išmokos, susijusios su sanatoriniu ir reabiltaciniu gydymu bei vaistų kompensacijomis, pradėtos finansuoti iš atskirų fondų nuo 1991 m. pabaigos. Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pagrindą sudaro įmokos - jų dalis siekia apie 98 proc. visų pajamų. Likusią dalį sudaro fonduose gautos pajamos ir savanoriškai apsidraudusių asmenų įmokos.
Ūkinių, sociologiniu požiūriu svarbių pokyčių kontekste, 2009-2010 m. pereinamojo laikotarpio metu įvestos nuostatos dėl ūkininkų socialinio draudimo įmokų. Iki 2009 m. ūkininkai buvo atleisti nuo privalomųjų įmokų mokėjimo; nuo 2009 m. jie pradėjo mokėti įmokas tiek pensijų draudimui, tiek motinystės, tėvystės pašalpoms. Pereinamasis laikotarpis buvo skirtas lengviau įsilieti į sistemą ir užtikrinti teises perskaičiuojant senatvės ir netekto darbingumo pensijų dydžius.
Istorinis kontekstas: Lietuvos socialinis draudimas iki nepriklausomybės atkūrimo
Lietuvoje socialinis draudimas savo istoriją skaičiuoja nuo 1926 m., kai prezidentas A. Stulginskis paskelbė Vyriausiosios socialinio draudimo valdybos įstatymą. Ligonių kasos pradėtos steigti 1928 m. pabaigoje, o įstaigos tvarkė ligų draudimą, rūpinosi socialine globa, našlaičių ir senelių prieglaudomis. Okupuotos Lietuvos laikotarpiu socialinio draudimo funkcijas vykdė profesinės sąjungos, kurios vardu mokėjo įnašus ir teikdavo įvairias pašalpas. Pensijų sistema buvo orientuota į senatvės, invalidumo ir maitintojo netekimo atvejus, o pensijų amžiaus lygiai buvo nustatyti reforma laikotarpiu 1994-1995 metais.
1991 m. pradžioje suformuotos senosios tradicijos perėjo į naująjį vadovavimo modelį: įkurtas Valstybinio socialinio draudimo fondas, kuris turėjo savo biudžetą, struktūrą ir pavidalus. Atkurtos Lietuvos laikotarpiu buvo įvesta socialinio draudimo sistema, kuri jungė įmokas, biudžetą ir išmokas bei formavo pirmuosius trišalės valdymo principus. Taip sujungtos senosios tradicijos su naujais teisės aktais, kurie įtvirtino įmokų, išmokų, socialinės paramos ir valstybės vaidmens balansą.
Taip pat skaitykite: Socialinio draudimo įmokų pavyzdžiai
Socialinio draudimo įmokos: kas moka ir kokia tvarka
Privalomos įmokos nuo pat įstatymo įsigaliojimo moka visi dirbantys pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu. Įmokų tarifas buvo 31 proc. iki 2000 m., kai buvo padidintas iki 34 proc. iš kurių darbdavys moka 31 proc., o įmokas darbuotojas - 3 proc. Nuo 2002 m. spalio 1 d. įmokos pradėtos registruoti per teritorines mokesčių inspekcijas. Įmokų dydis nustatomas atsižvelgiant į apskaičiuotą darbo užmokestį ir minimalų išmokų dydį, taip pat įmokų pagrindą lemia darbo užmokestis, atlyginimai ir kitos išmokos, nepriklausomai nuo šaltinio.
Ūkininkų socialinių įmokų režimas tapo sudėtingesnis: nuo 2011 m. įmokų dydis priklauso nuo ūkio ekonominio dydžio (EDV). 2009-2010 metais pereinamuoju laikotarpiu ūkininkai mokėjo sumažinto tarifo įmokas, kurios vėliau buvo perskaičiuotos pagal naujus kriterijus. Nuo 2009 m. įsipareigojo gauti pensijų, ligos, motinystės ir kt. išmokas. Tokiu būdu ūkininkų įmokos tapo visavertė socialinio draudimo dalis, skirta užtikrinti teisę į pensijas ir pašalpas.
Duomenų ir priemonių įvadas į šiuolaikinę sistemą
Kartais įmokos yra mokamos pavedimais per banką ar pašto laidais. Delspinigiai ir baudos skaičiuojami už nevykdomas įmokas. Socialinio draudimo fondo biudžetą sudaro didžioji dalis įmokų (apie 98 proc.), likusi dalis - darbo užmokesčio fondų ir kitų pajamų. Šiandien pagrindinis išlaidų šaltinis yra įmokos, kurias moka darbdaviai ir apdraustieji, bei papildomai papildomos įmokos iš papildomų fondų.
Pagal tarptautinius susitarimus Lietuva reguliuoja socialinį draudimą užsienyje dirbantiems asmenims, užtikrindama jų teises į socialinę apsaugą vykstant senam laikotarpiui arba dirbant užsienyje. Šios sutartys užtikrina, kad dirbantys užsienyje asmenys nesusidurtų su dvigubomis socialinio draudimo išmokomis ar įmokomis.
KRUVINOS LIETUVOS SIENOS- GINTARAS ŽAGUNIS 1991
Tarp tradicinių socialinio draudimo rūšių Lietuvoje įsitvirtino pensijos, ligos ir motinystės, sveikatos draudimas, nedarbo pašalpos, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų draudimas. Ilgalaikės išmokos apima senatvės, invalidumo, našlių ir našlaičių pensijas bei kitas poistines išmokas, o trumpalaikės - ligos, motinystės, laidotuvių pašalpas ir reabilitacijos išmokas, kurios dažnai kompensuoja prarastas darbo pajamas.
Ši istorija rodo logišką perėjimą nuo ankstesnių laikų į šiuolaikinę, įmokomis pagrįstą sistemą, kuri siekia universalumo, solidarumo ir finansinės darnumo. 1991 metų redakcija tapo kertiniu akmeniu pokyčiuose, kurių dėka Lietuva įtvirtino valstybės socialinį draudimą kaip pagrindinę socialinės apsaugos funkciją, o vėlesnės reformos pritaikė modelį prie ekonomikos pokyčių ir demografinių tendencijų.
Pagal šią istoriją galima išskirti kelias pagrindines kryptis: universalumo principo išlaikymas, trišalės valdymo modelio kūrimas, einamojo finansavimo principas su ateities kaupimu nuo 2004 m., bei nuolatinė reformų adaptacija prie ekonominių ir demografinių pokyčių.
tags: #valstybinio #socialinio #draudimo #istatymas #1991