Slaugos atsiradimą skatino poreikis rūpintis silpnesniais, bejėgiais, kenčiančiais, sergančiais šeimos nariais, kilęs iš esminio tėvystės ir motinystės, genties išlikimo instinkto.
Motinų rūpinimasis savo naujagimiais ir mažais vaikais lėmė tai, kad pirminėje bendruomenėje slaugos funkcija priklausė daugiausia moterims, buvo instinktyvi ir pagrįsta patyrimu bei stebėjimu.
Slaugos istorija
Senovės Indijoje slaugytojais daugiausia dirbo dvasininkų luomui priklausę vyrai. Traktate Gydytojas, vaistai, slaugytojas ir ligonis aprašoma slaugytojo savybės ir funkcijos.
Senovės Egipte slauga, kaip ir medicina, kilo iš burtininkavimo ir kerėjimo. Vadinamieji sveikatos amatininkai (slaugytojų pirmtakai) ligoniams kalbėdavo užkeikimus, atlikdavo ritualus ir šokius, slaugai ir gydymui naudojo vidurių paleidžiamuosius žolių mišinius, ugnį, vandenį, reikalaudavo nešioti amuletus ir melstis dievams, t. p. taikė trepanaciją.
Senovės Graikijoje kūrėsi medicinos centrai, kur dirbo žyniai, gydytojai ir jų padėjėjai, vadinami krepšių nešiotojais (juose nešiodavo priemones, kurių reikia ligoniams prižiūrėti). Jie būdavo daugiausia vergai vyrai. Vieni asistavo žyniams, kiti slaugydavo. Buvo taikoma dieta, propaguojamas vegetarizmas, fizioterapinės procedūros, saulės vonios, poilsiaujama ant jūros kranto.
Taip pat skaitykite: Kineziterapija vaikams LSMU
Tikėta, kad saulės dievas Apolonas rūpinasi žmonių sveikata, jo sūnus Asklepijas yra gydytojų vadovas, kurio dukros rūpinosi slaugos bei sveikatos ugdymu: Higiėja buvo sveikatos, Panacėja (Panakėja) - sveikatos sugrąžinimo ir stiprinimo, Aglaja ir Meditrina - sveikatos saugojimo deivės.
Hipokratas atmetė mitus, prietarus, magiją ir rėmėsi medicinos mokslo samprata.
Senovės Romoje buvo rūpinamasi kūno, dantų priežiūra, asmens higiena. Kurtos prieglaudos, ambulatorijos ir ligoninės, kuriose slaugos paslaugas teikdavo kariuomenės sanitarai.
Galenas organizavo ligonių lankymą, siekė, kad slauga būtų pagrįsta gailestingumu, padėdavo gaminti vaistus. Jis plačiai taikė gydymą vandeniu, tam buvo įkurtos viešosios pirtys, kurių darbuotojai atlikdavo vandens procedūras, fizinius pratimus, masažą gydomaisiais aliejais.
Senovės žydų sveikatos priežiūra buvo grindžiama Tora, joje nurodoma, kaip apsisaugoti nuo užkrečiamųjų ligų, nurodoma moters higiena per mėnesines ir gimdymą, berniukų apipjaustymo apeigos. Judėjų bendruomenėje organizuotos sveikatos prižiūrėtojų grupės, kurios lankydavo ligonius, parūpindavo vaistų, maisto.
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
Kinijoje gydymui ir slaugai naudotas masažas, vandens procedūros, fiziniai pratimai, žolės, mineralai, taurės, maudymas voniose, labiausiai išpopuliarėjo akupunktūra.
Viduramžių laikotarpiu slaugos profesijai didelę įtaką davė krikščionybė. Dvasininkų pastangomis pastatyta ligoninių, vienuoliai teikdavo pastogę piligrimams, beturčiams, slaugydavo ligonius. Įsteigtos vyrų ir moterų diakonų pareigos, jie rūpinosi ligonių ir vargšų globa, vėliau diakonų namai tapo ligoninėmis. Pirmoji diakonė buvo graikų aristokratė Feba - vizituojančioji namų slaugytoja. Romos aristokratė Fabijola 390 savo namuose įkūrė viešą krikščionišką nemokamą ligoninę, dirbo joje slaugytoja.
Pirmieji vienuolynai įsikūrė Egipte, Romoje, Marselyje, vėliau - visoje Vakarų Europoje. Vienuolynuose dirbo nuolatiniai slaugytojai. Vieną pirmųjų slaugos ligoninių 651 įkūrė šv. Augustino ordino seserys Paryžiuje. Augustiniečių ordinas yra pirmoji oficiali visuomeninė moterų slaugytojų organizacija. Šv. Dvasios ordinas įkurtas apie 1180 Monpellier Prancūzijoje. Slauga rūpinosi moterų ir vyrų religinės bendruomenės: 12 a. pabaigoje pradėjusios kurtis beginės prižiūrėjo ligonius, senelius, 13 a. pirmoje pusėje įsikūrę begardai rūpinosi ligonių globa ir mokymu.
12-14 a. sužeistuosius ligonius ir neįgaliuosius slaugė kariniai (šv. Jono, teutonų, šv. Lozoriaus) ir religiniai (šv. Augustino, šv. Pranciškaus) ordinai. Šių ordinų nariai dirbo ligoninėse, lankydavo ligonius namuose, statė nuosavas ligonines, rūpinosi mirusiųjų laidojimu. Slauga buvo kvalifikuota ir veiksminga. Viduramžiais atsidavę savo darbui slaugytojai buvo skelbiami šventaisiais. Iš kanonizuotų slaugytojų žinomesnės šv. Kotryna Sienietė, šv. Hildegarda Bingenietė iš Vokietijos, šv. Elžbieta Vengrė, šv. Brigita iš Švedijos, šv. Jadvyga, Lenkijos karalienė.
16 a. skilus krikščionybei protestantizmą išpažįstančiose šalyse slauga labai sumenko, uždarytos katalikų bažnyčios, vienuolynai ir prie jų veikusios ligoninės, trūko kvalifikuotų slaugytojų, dirbo žemesnių socialinių sluoksnių atstovai.
Taip pat skaitykite: Kaip užkirsti kelią savižudybėms vaikų namuose
19 a. atgimė teigiamas požiūris į slaugą. Pastorius T. Fliedneris (1800-64) ir jo žmona diakonė Friederike Fliedner, 1836 Kaiserswertho miestelyje prie Reino įkūrė pirmąją Vokietijoje slaugos ligoninę. Ligonius prižiūrėjo jaunos moterys. Iš gydytojų, vyresnių slaugytojų jos mokėsi medicinos, farmakologijos, teorinių disciplinų.
19 a. slaugos pažangai padėjo sergančiųjų socialinės aplinkos reikšmės supratimas ir moterims sudarytos galimybės mokytis. Didžiausią įtaką šiuolaikinei slaugai atsirasti turėjo įžymi slaugytoja F. Nightingale. Ji Krymo kare organizavo gailestingųjų seserų būrį ir dalyvavo fronte (pirmą kartą britų armijoje moterims buvo leista dirbti slaugytojomis).
Florence Nightingale
F. Nightingale 1859 Didžiojoje Britanijoje ir 1860 Jungtinėse Amerikos Valstijose išleido knygą Pastabos apie slaugą (Notes on Nursing), jos iniciatyva Šv. Tomo ligoninėje Londone įsteigta pirmoji slaugytojų mokykla. Mokymas buvo paremtas teorija ir praktika, studijų programa ir mokymo metodai, paplitę pasaulyje, skatino individualią slaugą, akcentavo ligonio stebėjimą, slaugos duomenų rinkimą ir dokumentavimo svarbą, ligonio asmens higieną ir švarios aplinkos palaikymo reikšmę. Sukurta F. Nigthingale priesaika, kurioje pabrėžiami profesionalios slaugos doriniai ir etiniai reikalavimai.
20 a. pradžioje Jungtinėse Amerikos Valstijose prasidėjo greitas sveikatos priežiūros ir slaugos mokymo progresas. Slaugytojai Mary Adelaide Nutting (1858-1948, Jungtinės Amerikos Valstijos) pavyko pasiekti, kad slaugos mokymas būtų universitetinis, 1907 ji tapo pirmąja slaugos profesore. 1927 Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybė patvirtino oficialius reikalavimus universitetinėms slaugos studijoms, įkurtos bakalauro, magistro ir doktorantūros programos. Prie slaugos universitetinių studijų kūrimo prisidėjo Raudonojo Kryžiaus organizacija, Rockefellerio fondas, Lenkijos žydų jungtinis komitetas, Austrijos gerovės fondas. Belgijoje 1935 atidaryta Slaugos universitetinė mokykla, 4 dešimtmetyje panašių mokyklų įkurta Prancūzijoje, Ispanijoje.
20 a. viduryje pasikeitė slaugos turinys ir tikslai, susiformavo slauga kaip mokslo samprata. Jungtinėse Amerikos Valstijose įgyvendinti mokslu paremti slaugos modeliai.
Hildegard E. Peplau (1909-1999, Jungtinės Amerikos Valstijos) knygoje Tarpasmeniniai ryšiai slaugoje (Interpersonal Relations in Nursing, 1952) apibūdina slaugos modelį kaip besiformuojantį slaugytojo ir ligonio asmeninių santykių procesą.
Faye Glenn Abdellah (1919-2017, Jungtinės Amerikos Valstijos) 1960 aprašydama slaugą labiausiai rūpinosi ligoniu ir jo problemomis, slaugos planavimu. 1961 Ida Jean Orlando (gimęs 1926, Jungtinės Amerikos Valstijos) aprašė slaugą, kaip tarpasmeninės slaugytojo ir ligonio sąveikos procesą. 1974 Callista Roy (g. 1939, Jungtinės Amerikos Valstijos) paskelbė prisitaikymo (adaptacijos) modelio principus. Nancy Roper (1918-2004, Didžioji Britanija), Winifred W. Logan, Alison L. Tierney sukūrė gyvenimo veiklos modelį (aprašė knygoje Slaugos elementai / The Elements of Nursing 1980).
Pasaulio sveikatos organizacija kelia slaugytojams reikalavimą įgyti kompetenciją dešimtyje sričių: kritinio mąstymo, bendravimo, technologijų panaudojimo, žmoniškųjų vertybių, etiško mąstymo, globalios sveikatos priežiūros politikos, organizavimo ir finansavimo, sveikatos priežiūros, apimties koordinavimo, sveikatos pagalbos vystymo ir plėtojimo, profesinio tobulėjimo.
Vienos seniausių profesijų žmonijos istorijoje yra medicina ir slauga. Šios sritys visuomet buvo labai tarpusavyje susijusios. Ir seniau, ir dabar siekiama kuo geriau pasirūpinti kitu žmogumi ir jam padėti.
Šiuolaikinės slaugos teorijos ir modeliai
1860m. - Naitingail. “Pastabos apie slaugą”. Kiekvienam pac-tui reikalinga individuali slauga. Reikia vertinti situacija. Infekcijų pavojus, asmens higienos reikalavimų laikymas.
1950-60m. bandoma analizuot atskirų priemonių svarbą slaugos procese. Ypatinga slaugytojo ir pac-to tarpusavio bendravimo svarba (1961)/ 1964 - būtina slaugos praktiką pagrįsti teorija.Ne tik gydyti, bet ir mokyti.
1966 pateiktas Virginijos Henderson sl. modelis - sl. t.b. taikoma ne tik sergantiems.
1970 - Marta Rogers -sveikatą įtakoja apl. veiksniai, todel reikia siekt harmonijos su apl.
1971-85 - Neuman - sveikatos sistemų modelis. Roy - adaptacijos modelis. Vatson - žmogiškojo rūpinimosi modelis.
Suma sumarum - pac-tu poreikiai - patys svarbiausi, sl. t.b. nukreipta į gydymo tikslus, problemas.
Sl. Henderson, Roper, Orem slaugos modeliai
V. jei turėtų pakankamai jėjų, noro ir žinių. Tikslas - padėti patenkinti savo poreikius (14 gyvyb. veiklų). Sveikata - tai kai žmogus pats pajėgia patenkinti biologinius, psichol. poreikius. Sl. - menas, kuris lb. priklauso nuo asmenybės. Modelio trūkumai - fiziologiniai poreikiai vyrauja virš psichologinių.
Orem: žm. turi l. didelį poreikį rūpintis savimi pats ir kuo mažiau būti priklausomas nuo kt. Sl menas - tai sugebėjimas padėti, sugalvojant, pateikiant ir administruojant individualią savirūpos sistemą.Trūkumai - daugiau dėmesio skiriama fizinei, o ne psichosocialinei sslaugai.
Roper: remiasi visų kt. modelių dalimis. Tai 12 gyvyb. veiklų modelis. Pagr. idėja - žm-aus gyvenias - gyvyb. veiklų visuma, jos yra kiekvienam individualios ir gyvenimo periodais keičiasi, tačiau žm. visalaik stengiasi išlikti savarankiškas. Gyvyb. veiklas veikia: boil., psichol., polit.-ekonom., soc.-kult., aplinkos veiksniai. Kai žm suserga - problemos realios ir potenc. Slaugytoja t. atsižvelgti į pac-to savarank., vertinti poreikius, skatinti daryti sprendimus. Modelio mintis - sl.
Pagrindinės gyvybinės veiklos pagal Roper modelį
- Saugios aplinkos palaikymas
- Bendravimas
- Kvėpavimas
- Valgymas, gėrimas
- Tuštinimasis, šlapinimasis
- Švarinimasis, rengimasis
- Kūno t-ros palaikymas
- Judėjimas
- Darbas ir žaidimai
- Lyties raiška
- Miegas
Įtakojantys faktoriai: amžius, priklausomybė/nepriklausomybė.
Įtakojantys veiksniai:
- biologiniai
- psichologiniai
- soc.-kult.
- aplinkos
Slaugos proceso samprata ir svarba.
Sl. procesas - logiška, sisteminga, nuosekli pac-to priežiūra. Pac-ta reikia vertinti kaip visumą, kurią veikia daugyvė faktorių.
Apima 4 etapus:
- Vertinimas (surinkus t.t. duomenis reikia nustatyti problemas ir poreikius)
- Planavimas (išdėstyti problemas pagal svarbą, nutarti kokiais būdais jas spręsim, iškeliam tikslą)
- Veiksmų atlikimas
- Slaugos duomenų surinkimas: sl. duomenų rūšys ir šaltiniai.
Sl. Šaltiniai:
- Pirminiai - tai tokie duomenys, kuriuos surenka pati sl. - tai tiesiogine info iš pac-to. Svarbiausi duomenų šaltiniaig.b. stebėjimas, pokalbis, apklausa.
- Antriniai - iš šeimos narių ir giminaičių, slaugos ataskaitos, parangtos kt. slaugytojų aar įstaigų, kt. specialybių atstovų duomenys, kolegu susirinkimai.
Metodai:
- Stebėjimas, tyrinėjimas (stebim būklę, pulsą, KS, t-rą, kt. rodiklius, išvaizda, protiniai sugebėjimai, sąmonė, atliekame reikalingus tyrimus)
- Bendravimas ir apklausa (surinkti gyvenimo anamnenę remiantis gyvyb. veiklom)
- Slaugos diagnozavimas
Slaugos duomenų analizė ir interpretavimas. Pac-to slaugos poreikių nustatymas. Slaugos diagnozės suformulavimas.
Tam, kad nustatyt diagnozę, reikia surinkti info. Sužinom iš apklausos, iš artimųjų, ligos istorijos, kkt. išrašų, iš kolegų. Apžiūra, apčiuopa, auskultacija.
Info rinkimas: pagal organų sutrikimą, pagal gyvyb. veiklų sutr., psich., socialines veiklas, pagal įpročius.
Problema- tai org-mo sutrikimai, kurie trukdo pac-tui patenkinti poreikius. Sl. problema g.b. reali ir potenciali.
Sl. problemos pagal svarbą: gyvybei gręsiančios, niokojančios problemos, gręsiančios gerovei. Sl. diagnozė nust. po problemų įvertinimo. Nustatom sl. poreikių prioritetus. Kokių priemonių imtis, ką gali daryti pats pac-tas, kokia reikalinga globa. Prioritetai g. keistis kiekv. min.
Sl. diagnozė - tai pac-to problema + priežastis. Tai sprendimas arba išvada, kurią daro sl., ivertinę duomenis, rodančius kokie pokyčiai, trūkuai ar ribojimai realiai ar potencialiai trukdo patenkinti žm-aus poreikius. Sl. diagn. nebūtinai t.b. susijusi su liga ar patologija. Sl. diagn. bruožai: tai teiginys apie pac-to problemą, tai nuoroda į sv. būklę ar galimą sv.
Planavimo tikslas - užkirsti kelią, kad potencialios probl. netaptų akivaizdžiomis, sumažinti arba išspręsti akivaizdžias probl. arba padėti žm-ui prie tų probl. prisitaikyti.
Planavimo pakopos:
- nustatyti norimus rezultatus su pac-tu
- nust. veiksmus
- aptarti sl. planą su pac-tu
- aptarti sl. planą su komanda, kad būtų užtikrintas įgyvendinimo tęstinumas
Tikslų nustatymas: ilgalaikiai ir trumpalaikiai. Jie t.b. pasiekiami, aiškiai suformuluoti.
Sl. planavimo svarba: įgyvendinama nnuosekli, efektyvi, visapusiška ir ilgalaikė slauga, užtikrinamas slaugos tęstinumas, iš anksto numatomos sl. priemonės. Sl. planą sudaro: sl. tikslų suformulavimas, sl. baigčių prognozavimas, sl. veiksmų ir procedūrų numatymas.
Prioritetų nustatymas: pirmiausia šalinamos gyvybei grėsmingos būklės. Tai nuolatinis duomenų rinkimas, registravimas, darbo vertinimas, būklės stebėjimas, prioritetų nust., dirbti pagal planą.
Pagr. slaugos veiksmų grupės:
- ligoniui reikalingų tyrimų atlikimas (parengimas, bandinio paėmimas, pac-to priežiūra tyrimo metu)
- gydytojo paskirtų vaistų administravimasir procedūrų atlikimas
- slaugos procedūrų atlikimas, kurios užtikrintų norm. gyvyb. veiklų funkcionavimą
Sl procedūrų atlikimas: