Vaiko priklausomybė nuo telefono: požymiai ir ką daryti?

Sparčiai tobulėjant skaitmeninėms technologijoms, mobilieji telefonai tapo neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi. Šiuolaikinis telefonas gali būti naudojamas kaip susisiekimo, mokymosi, informacijos paieškos priemonė, taip pat gali atlikti knygos, susitikimų kalendoriaus, žadintuvo, skaičiuotuvo, žemėlapio, žaidimų įrenginio bei įvairias kitas funkcijas. Išmanusis telefonas yra galingas ir naudingas prietaisas palengvinantis mūsų kasdienybę, tačiau nuolatinis šio įrenginio naudojimas gali turėti ir neigiamų pasekmių.

Priklausomybė nuo mobiliojo telefono - tai nenugalimas noras naudotis šiuo įrenginiu, negalėjimas nuo jo atsitraukti bei abstinencijos simptomų pasireiškimas ilgesnį laiką juo nepasinaudojus. Tad kaip atpažinti, kad vaikas yra per daug priklausomas nuo ekranų?

Priklausomybės nuo telefono požymiai

Apie tai tv3.lt portalui kalba psichologas-psichoterapeutas dr. Julius Burkauskas bei Vilniaus universiteto (VU) Vaikų universiteto projektų vadovė, „EdTech Lithuania“ asociacijos Valdybos narė Akvilė Alauskaitė.

Remiantis Smartphone Addiction Scale (SAS) (Kwon et al., 2013) bei Nomophobia Questionnaire (NMP-Q) (Yildirim & Correia, 2015)), galima išskirti šiuos dažniausius priklausomybės nuo telefono simptomus:

1. Nuolatinis noras tikrinti telefoną: Asmuo jaučia stiprų impulsą dažnai žvilgtelėti į ekraną net ir be pranešimų ar realios būtinybės. Kartais tai vyksta automatiškai ar nevalingai.
2. Nerimas ar diskomfortas be telefono (nomofobija): Stiprūs neigiami jausmai (nerimas, panika, dirglumas), kai telefonas pamirštas, išsikrovęs ar neprieinamas. Asmuo gali imtis net skubių veiksmų norėdamas grįžti prie telefono.
3. Miego sutrikimai: Vartotojas iki vėlumos naršo telefone, sunkiai atsijungia. Prabudimai naktį tikrinant žinutes ar socialinius tinklus.
4. Dėmesio ir koncentracijos sumažėjimas: Sunku susikaupti be nuolatinio trukdymo iš telefono. Neretai pertraukiamas darbas, mokymasis ar net pokalbiai dėl gaunamų pranešimų.
5. Telefonas naudojamas kaip streso ar emocijų reguliavimo priemonė: Griebiamasi telefono patyrus nuobodulį, nerimą ar liūdesį. Priklausomybė stiprėja kaip vengimo ar „savigydos“ strategija.
6. Santykių ir socialinio gyvenimo nuskurdimas: Asmuo gali labiau įsitraukti į virtualų bendravimą nei į realius santykius. Dažnai ignoruoja aplinkinius dėl telefono („phubbing“).
7. Pakenkimas kasdieniam funkcionavimui: Nukenčia mokymasis, darbas ar asmeniniai įsipareigojimai dėl per ilgo naudojimosi telefonu. Atsiranda konfliktų su artimaisiais dėl telefono naudojimo trukmės.

Psichologas Julius Burkauskas pastebi, jog per ilgo naudojimosi ekranais problema Lietuvoje auga: „Vis jaunesni vaikai pradeda naudotis išmaniaisiais įrenginiais, o vyresni dažnai praleidžia prie jų daugiau laiko nei rekomenduojama.“

Taip pat skaitykite: Kineziterapija vaikams LSMU

A. Alauskaitė pabrėžia, kad šeimos ir švietimo bendruomenė stipriai jaučia problemos mastą: „Tėvai dažnai pastebi, kad vaikai būna pavargę, mažiau motyvuoti ar sunkiau susikoncentruoja po ilgo buvimo prie ekranų. Mokytojai mini, kad mokiniai sunkiau išlaiko dėmesį klasėje.“ Vis dėlto, tėvai ir mokytojai dažnai jaučiasi bejėgiai prieš kasdienybės dalimi tapusias technologijas, teigia specialistė. Anot jos, draudimais problemos neišspręsime - reikia ieškoti balanso.

Priklausomybės nuo telefono priežastys

Priklausomybę nuo telefono gali lemti įvairūs veiksniai:

1. Dopamino sistema ir atlygio mechanizmas: Telefonų programėlės (ypač socialiniai tinklai) sukurti taip, kad nuolat stimuliuotų smegenų atlygio centrą. Kiekvienas pranešimas, „like“, žinutė ar notifikacija išskiria dopaminą - „malonumo hormoną“. Tai sukuria ciklą: gavau - jaučiu malonumą - noriu dar.
2. Vengimas ir emocijų reguliavimas: Daugelis žmonių griebiasi telefono kaip priemonės nejausti - nuobodulio, nerimo, liūdesio, vienatvės. Telefonas tampa „emociniu skausmą malšinančiu vaistu“, padedančiu išvengti nemalonių minčių ar situacijų.
3. Žema savivertė ir tapatumo paieškos: Paaugliai ar suaugusieji, turintys žemesnę savivertę, dažniau įsitraukia į socialinius tinklus ieškodami patvirtinimo („patinka“), dėmesio ar identiteto. Virtuali erdvė tampa vieta, kurioje lengviau būti „geresne versija savęs“.
4. FOMO (Fear of Missing Out - baimė kažką praleisti): Baimė nebūti informuotam, praleisti svarbią žinutę, renginį ar socialinį momentą verčia žmones nuolat tikrinti telefoną. Tai ypač pasireiškia paaugliams ir jauniems suaugusiems.
5. Socialinė norma ir spaudimas būti „prisijungus“: Nuolatinis pasiekiamumas šiuolaikinėje kultūroje laikomas norma. Jeigu greitai neatsakai į žinutes ar nesi aktyvus internete - gali būti laikomas asocialiu ar nedraugišku. Tai ypač aktualu paaugliams.
6. Technologijų dizainas (skaitmeninis „priklausomybės dizainas“): Telefonai ir programėlės kuriamos taip, kad maksimaliai išlaikytų dėmesį: begalinės naujienų srauto juostos, spalvų schemos, pranešimų garsai. Vartotojas lieka ilgiau nei planavo - nes sistema sąmoningai tai skatina.
7. Pandemijos poveikis ir skaitmeninė priklausomybė: COVID-19 pandemijos metu išaugęs nuotolinis bendravimas ir mokymasis paskatino daugelį žmonių dar labiau priklausyti nuo ekranų. Po pandemijos įpročiai dažnai liko, net kai grįžta gyvas bendravimas.

„Vaikų per didelis ekranų naudojimas nėra vien tik blogas įprotis. Iš mokslinės perspektyvos jis turi daug bendrų bruožų su elgesio priklausomybėmis. Nors klasikinės priklausomybės dažniausiai siejamos su psichoaktyvių medžiagų vartojimu, šiandien aišku, kad tokios veiklos kaip interneto naudojimas ar kompiuteriniai žaidimai taip pat gali aktyvuoti smegenų atlygio sistemas”, - įspėja J. Burkauskas.

Pasak jo, tai skatina nuolat ieškoti pakartotinio malonumo, todėl žmogaus elgesys gali tapti sunkiai kontroliuojamas, nepaisant akivaizdžių neigiamų pasekmių: „Tokiu atveju mes kalbame ne tik apie netinkamą įprotį, bet apie potencialią priklausomybės formą arba probleminį ekranų naudojimą, kuris gali trikdyti kasdienį gyvenimą, paveikti emocinę ir socialinę sveikatą bei turėti rimtų pasekmių vaiko raidai.“

Technologijų poveikis žmogaus psichikai

Per didelis naudojimasis technologijomis gali turėti neigiamą poveikį žmogaus psichikai:

Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai

1. Dėmesio ir koncentracijos sutrikimai: Technologijos, ypač išmanieji telefonai, prisideda prie dėmesio suskaidymo.
2. Emocinė reguliacija ir nerimas: Technologijos gali veikti kaip vengimo priemonė, trukdanti natūraliam emocijų apdorojimui. Nuolatinis prisijungimas didina nerimą, o pranešimų ar socialinio dėmesio laukimas sukelia stresą.
3. Miego sutrikimai: Mėlynoji ekranų šviesa trikdo melatonino - miego hormono - gamybą. Be to, nuolatinė informacijos srauto stimuliacija prieš miegą neleidžia nervų sistemai nurimti.
4. Savivertė ir socialiniai palyginimai: Socialinių tinklų naudojimas skatina palyginimą su kitais. Kadangi ten dažniausiai rodoma idealizuota realybė, žmogus gali jaustis nepilnavertis, nepakankamas ar nelaimingas.
5. Priklausomybės formavimasis: Technologijų naudojimas gali tapti kompulsyvus: žmogus praranda laiko kontrolę, patiria „nutraukimo simptomus“, kai neturi prieigos prie įrenginių, ir toliau naudoja nepaisant žalos.
6. Socialinių įgūdžių silpnėjimas: Kai tiesioginis bendravimas pakeičiamas virtualiu, sumažėja empatijos, gebėjimo išlaikyti akių kontaktą, kūno kalbos interpretavimo ir konfliktų sprendimo įgūdžiai.

Priklausomybės nuo telefono pasekmės

Priklausomybė nuo telefono gali sukelti įvairias neigiamas pasekmes:

• Nerimas.
• Depresija.
• Socialinė izoliacija.
• Miego sutrikimai.
• Akies nuovargis.
• Sumažėjęs darbingumas ir produktyvumas.
• Vaikų ir paauglių raidos sulėtėjimas.
• Padidėjusi traumų rizika.
• Finansinis nuostolis.
• Santykių konfliktai ir emocinis atsitraukimas.
• Savęs tapatumo susilpnėjimas (ypač paauglystėje).

Kada susirūpinti?

„Pirmieji probleminio naudojimo požymiai dažniausiai pasireiškia tuo, kad vaikas vis dažniau renkasi ekraną vietoje kitų veiklų, tampa irzlus, kai naudojimąsi bandoma riboti. Prasideda miego problemos, nuovargis, mažėja fizinis aktyvumas. Jei ekranai pradeda trukdyti mokymuisi, bendravimui ar pomėgiams, tai jau aiškus signalas, kad reikia susirūpinti“, - apie pirmuosius požymius, padėsiančius atpažinti potencialią priklausomybę nuo ekranų, pasakoja Julius Burkauskas.

Anot specialisto, tobula laiko riba prie ekranų priklauso nuo vaiko amžiaus ir rutinos. Vaikams iki dvejų metų ekranai nerekomenduojami, išskyrus vaizdo skambučius su artimaisiais. Ikimokyklinukams patariama prie ekranų praleisti iki 1 valandos per dieną, pradinukams - iki 2 valandų. Paaugliams jau galima leisti prie išmaniųjų įrenginių praleisti iki 3 valandų per dieną, tačiau tik tuo atveju, jeigu tai netrukdo miegui, judėjimui, mokymuisi ir bendravimui gyvai.

Akvilė Alauskaitė priduria, jog jaunesni vaikai technologijas dažniausiai vartoja kaip pramogą, o paaugliai - kaip socialinę erdvę. „Jiems tai bendravimo, savęs pristatymo ir identiteto kūrimo platforma, tad paaugliams ypač svarbus kritinis mąstymas: kaip jie kuria savo įvaizdį, ką dalinasi, ar supranta, kad virtuali realybė ne visada atitinka tikrąją“, - sako ji.

Tėvai - pavyzdys numeris vienas

„Vaikai mokosi stebėdami artimiausią aplinką, todėl jei tėvai daug laiko praleidžia prie telefono, vaikai linkę elgtis taip pat“, - apie tai, jog tėvai daro didžiulę įtaką vaikų ekranų įpročiams, aiškina J. Burkauskas.

Taip pat skaitykite: Kaip užkirsti kelią savižudybėms vaikų namuose

„Pastebima, kad vaikų ekranų laikas glaudžiai siejasi su tuo, kiek ir kaip technologijas naudoja jų tėvai. Jei suaugusieji nuolat „prikibę“ prie ekranų, mažėja bendravimo akis į akį, silpnėja ryšys šeimoje, o ekranai tampa įprasta kasdienio gyvenimo dalimi“, - dalijasi specialistas.

Pasak psichologo, yra labai svarbu, kad tėvai patys rodytų pavyzdį - tik tada ribos taps logiškos vaikams. VU Vaikų universiteto projektų vadovė antrina psichologui: „Tėvai gali padėti vaikams susikurti dienos rutiną, kurioje yra ir ekranų laikas, ir aktyvios veiklos. O svarbiausia, turi patys rodyti pavyzdį. Jei vaikas mato, kad tėvai nuolat telefone, jo neįtikins jokie ribojimai.“

Kokias klaidas daro tėvai?

Anot J. Burkausko, dažniausios tėvų, bandančių valdyti vaikų prie ekranų praleidžiamą laiką, klaidos kyla iš nenuoseklumo ir perteklinio griežtumo.

„Kartais tėvai taiko griežtus draudimus, bet patys tuo metu naudojasi telefonu, taip siųsdami prieštaringą signalą“, - apie pirmąją klaidą pasakoja specialistas.

Psichologas atkreipia dėmesį ir į tai, jog tėvai dažnai problema ima rūpintis per vėlai: „Ribos nustatomos tik tada, kai problema jau įsisenėjusi, o ne iš anksto, formuojant sveikus įpročius. Dalis tėvų riboja tik laiką, bet visiškai nekreipia dėmesio į turinį, nors žalingas poveikis dažnai susijęs būtent su tuo, ką vaikas žiūri ar žaidžia.“

A. Alauskaitė akcentuoja, kad net ribojant laiką prie ekranų verta atkreipti dėmesį į turinio kokybę: „Mažesniems vaikams reikalinga pagalba atrinkti kokybišką turinį, o vyresniems - pagalba formuojant sveiką santykį su savimi skaitmeninėje erdvėje.“

Psichologas J. Burkauskas sako, jog yra klaidinga manyti, kad vien draudimas išspręs problemą - jis siūlo pateikti alternatyvių veiklų, skatinti bendrą laiką be ekranų ir paaiškinti vaikui ribų prasmę. Jam pritaria ir Akvilė Alauskaitė: „Tyrimai rodo, kad net 78 proc. vaikų viršija rekomenduojamą 2 valandų ekranų laiką per dieną - tai daro įtaką jų emocinei sveikatai ir mokymosi rezultatams. Bet ribojimas neturi būti tik „laikrodis“: reikia kalbėtis, ką jie ten veikia. Ar tai yra turinys, kuris lavina, įkvepia, ar tik mechaniškas scrollinimas. Tėvai gali padėti vaikams susikurti dienos rutiną, kurioje yra ir ekranų laikas, ir aktyvios veiklos.

Nustatytos aiškios taisyklės taip pat gali padėti valdyti šeimos ekranų laiką, pasakoja J. Burkauskas: „Pavyzdžiui, ekranai nevartojami valgant, prieš miegą ar bendro laiko metu. Patartina nustatyti aiškią trukmę pagal vaiko amžių, kartu aptarti, ką galima žiūrėti ar žaisti, ir padėti rinktis kokybišką turinį.“

Julius Burkauskas primena ir apie Skaitmeninės etikos centro ir „Paramos vaikams centro“ sukurtą „Šeimos susitarimą“, kuris, anot jo, galėtų tapti puikia pradžia pokalbiui apie ekranus.

A. Alauskaitė primena ir apie švietimo erdvėse diegiamą sveiką santykį su technologijomis ir sako, jog kalbama vis daugiau, bet dar nepakankamai: „Mūsų tyrimai ir tarptautinė praktika rodo, kad būtina ne tik perspėti apie rizikas, bet ir ugdyti įgūdžius: kaip atsirinkti informaciją, kaip nepaskęsti turinio sraute, kaip atsakingai naudoti socialinius tinklus. Jei mokyklos kalba apie sveiką mitybą ar fizinį aktyvumą, tai ir „skaitmeninė higiena“ turėtų tapti tokia pat įprasta ugdymo dalimi.“

Amžiaus ribojimai socialiniuose tinkluose: kodėl svarbu laikytis? Visi socialiniai tinklai ir jų išmaniųjų telefonų programėlės turi amžiaus apribojimus. Daugeliu populiarių socialinių tinklų oficialiai galima naudotis nuo 13 metų. Svarbu laikytis nurodytų amžiaus apribojimų, nes bendravimas socialiniame tinkle reikalauja didelės socialinės ir emocinės brandos, gebėjimo reaguoti į sudėtingas situacijas ar galimai trikdantį turinį, taip pat priimti saugius sprendimus.

Susitarimai dėl laiko prie ekranų - misija įmanoma. Tyrimai rodo, kad aiškių susitarimų šeimoje laikymasis padeda vaikams susiplanuoti ir laiką prie ekranų. Padėkite vaikams suplanuoti ir laikytis sveikos dienos rutinos: pakankamai išsimiegoti, pavalgyti ir pajudėti, pabūti lauke. Svarbu, kad vaikai kiekvieną dieną turėtų pakankamai „gyvo“ bendravimo ir patirtų sėkmę atlikdami savo pareigas. Aptarkite su vaiku, kada ir kur namuose naudojami ekranai.

Kaip derinti naudą ir rizikas?

Technologijos gali būti naudingos mokymuisi, kūrybai ir net socialinių įgūdžių lavinimui, tačiau viskas priklauso nuo konteksto ir proporcijų.

„Skaitmeninės priemonės, tinkamai integruotos į vaiko kasdienę rutiną, gali veikti kaip kognityvinių funkcijų stimuliatoriai - jos suteikia prieigą prie edukacinių išteklių, lavina probleminio sprendimo įgūdžius. Tačiau šie efektai išryškėja tik tada, kai technologijų naudojimas yra struktūruotas, laike apribotas ir atitinka raidos etapą“, - tikina J. Burkauskas.

Pasak specialisto, technologijų naudojimą rekomenduojama derinti su fiziniu aktyvumu, bendravimu ir žaidimu, kad jos liktų tik pagalbine, o ne dominuojančia gyvenimo veiklų dalimi.

Praktiniai patarimai, kaip sumažinti priklausomybę nuo telefono

Tėvai, pastebėję priklausomybės nuo telefono požymius, gali imtis įvairių priemonių:

1. Nustatyti ekrano laiką (screen time): Naudokite programėles arba telefono nustatymus, kad stebėtumėte, kiek laiko praleidžiate telefone ir kokiose programėlėse.
2. Įsivardinti naudojimo tikslą: Paklauskite savęs: Kodėl dabar paėmiau telefoną? Ką noriu pasiekti? Skatinkite sąmoningą naudojimą, o ne automatinį tikrinimą be priežasties.
3. Atjungti nereikalingus pranešimus: Išjunkite „push“ pranešimus socialiniams tinklams, naujienoms, žaidimams. Kuo mažiau trukdžių - tuo mažiau pagundų. Palik tik svarbius (pvz., skambučiai, kalendorius).
4. Naudoti „grayscale“ (pilką ekraną) režimą: Spalvos ekranuose stimuliuoja smegenis. Perjungus ekraną į juodai baltą režimą - telefonas tampa mažiau patrauklus. Tai mažina emocinį prisirišimą ir norą vėl tikrinti.
5. Fiziniai atstumai - taisyklė: „iš akių, iš proto“: Laikykite telefoną ne šalia lovos, darbo stalo ar pietų metu. Geriau naudokite laikrodį vietoje telefono. Taip pat prieš miegą padėkite telefoną į kitą kambarį arba įjunkite „Flight Mode“ rėžimą.
6. Įtraukti telefonų laisvas valandas arba zonas: Sukurkite ritualus: be telefono pirmą valandą ryte ir paskutinę valandą vakare.

Dr. Julius Burkauskas sako, jog patys įrenginiai ar praleistas laikas prie jų - tikrai nėra blogai, tačiau skatina atkreipti dėmesį į tai, ar ekranai nepradeda keisti miego režimo, trikdyti judėjimo ar net gyvo bendravimo įpročių. „Galime sakyti, kad tai ne tik suaugusiųjų baimės - rizika vaikų raidai ir emocinei sveikatai yra reali“, - perspėja psichologas.

Specialisto teigimu, per didelis ekranų naudojimas veikia ir fizinę, ir emocinę vaikų sveikatą: „Pirmiausia, mažėja fizinis aktyvumas, todėl didėja antsvorio rizika. Dažni ir laikysenos, regėjimo, miego sutrikimai. Antra, kenčia emocinė sveikata - vaikai tampa dirglesni, sunkiau suvaldo emocijas, jiems sudėtingiau sukaupti dėmesį, prastėja atmintis.“

Be to, probleminis socialinių tinklų ar žaidimų naudojimas yra siejamas su nerimu, liūdesiu, žemesne saviverte, o taip pat išstumia ir gyvą bendravimą, dėl ko silpsta socialiniai įgūdžiai, mažėja empatija ir gebėjimas spręsti konfliktus, sako pašnekovas.

tags: #vaiku #priklausomybe #nuo #telefono