Priklausomybės tarp vaikų ir paauglių - tai didėjanti problema, kelianti nerimą visuomenei. Priklausomybė - tai pirminė, lėtinė, neurobiologinė liga, kurios vystymąsi ir išraišką lemia genetiniai, psichosocialiniai ir aplinkos faktoriai. Arba kitaip: priklausomybė - tai psichinė būsena, kuomet esi pripratęs prie medžiagos ir be jos negali gyventi.
Kas yra priklausomybė ir kaip ją apibrėžia mokslas bei praktika?
Tarptautinės statistinės ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacijoje (TLK-10 AM) priklausomybės sindromas apibrėžiamas kaip fiziologinių ir kognityvinių reiškinių kompleksas, kuriame medžiagos arba medžiagų klasės vartojimas individui yra daug svarbesnis nei kitas elgesys, anksčiau labiau vertintas. Kai kurios ligos, turinčios priklausomybės požymių, ligų klasifikacijoje įvardijamos kaip įpročių ir potraukių sutrikimai. Ši kategorija apima tam tikrus elgesio sutrikimus, kurie nepriskiriami kitiems kodams.
Formaliai „priklausomybė“ yra ligos diagnozė, kurią nustato psichiatras. Priklausomybė - tai lėtinis sutrikimas, kuriam neretai būdingi atkryčiai (recidyvai). Psichinė priklausomybė - liguistas noras sistemingai ar periodiškai vartoti narkotines medžiagas, norint patirti tam tikrą malonią būseną. Fizinė priklausomybė - (narkotikas) jau tampa būtina organizmo biologinei ir cheminei pusiausvyrai išlaikyti. Tolerancija - silpnėjanti organizmo reakcija į tą patį narkotinės medžiagos kiekį. Abstinencijos sindromas - nenugalimas potraukis narkotikui ir jam būdingi aiškūs fiziniai bei psichiniai simptomai.
Plati priklausomybių samprata
Apibrėžties nėra vienareikšmės: nemaža dalis žmogaus elgesio sutrikimų, anksčiau įvardintų kaip žalingi įpročiai, šiandien pervardijami į priklausomybes. Tokių naujų priklausomybių sąrašas susidaro gana ilgas: darbomanija, telemanija, priklausomybė nuo mobilaus telefono, socialinių tinklų, pirkimo (šopomanija), sekso, maisto, saldumynų, nuo meilės (santykių), nuo įvaizdžio ir pan. Tai rodo, jog priklausomybės samprata apima tiek medžiagines, tiek elgesio priklausomybes.
Vaikų ir paauglių priklausomybių rūšys
- Psichoaktyviųjų medžiagų priklausomybės: alkoholis, tabakas, elektroninės cigaretės, kanapės, psichotropiniai ir sintetiniai narkotikai.
- Elgesio priklausomybės: priklausomybė nuo vaizdo žaidimų, socialinių tinklų, interneto, lošimų, pirkimo, darbo ir kt.
Vaikų ir paauglių priklausomybės yra įvairios, tai ne tik alkoholis ir narkotikai, bet ir priklausomybė nuo vaizdo žaidimų, socialinių tinklų, technologijų, lošimų ir kitų elgesio priklausomybių.
Taip pat skaitykite: Kineziterapija vaikams LSMU
Kodėl priklausomybių daugėja tarp vaikų ir paauglių?
Natūraliai kyla klausimas - kodėl priklausomybių daugėja? Pirmiausia - technologijų įtaka, stresas, psichologinė įtampa, socialiniai veiksniai, pavyzdžiui, bendraamžių kultūrinių normų įtaka ir, žinoma, tėvų ir mokyklos įtaka. Pavyzdžiui, tėvai skiria mažai dėmesio arba nesupranta priklausomybių nuo šiuolaikinių technologijų.
Lietuvoje vyrauja tam tikros priklausomybės, kurios dažniausiai susijusios su psichoaktyviąsias medžiagomis, azartiniais lošimais, technologijomis. Labiausiai paplitęs yra alkoholis, nes jis lengvai prieinamas ir nėra stipriai stigmatizuojamas visuomenėje, kas palengvina jo plitimą. Žinoma, labai paplitęs tabako ir elektroninių cigarečių vartojimas. Elektroninės cigaretės ypač patrauklios savo skoniu, mažu draudimo lygiu, ir jaunimui atrodo, kad tai yra alternatyva tradiciniam tabako vartojimui.
Kita plintanti priklausomybė - nuo kanapių (marihuanos). Viena iš priežasčių yra tai, kad kai kuriose šalyse jos yra legalizuotos medicininiam ir rekreaciniam vartojimui. Įmonės, gaminančios kanapių produkciją, daug dėmesio skiria jos reklamai, bando sukurti „madą“ ją vartoti. Vis labiau ir labiau plinta psichotropinių, sintetinių narkotikų vartojimas, ypač naktiniuose klubuose, vakarėliuose ir pan. jaunimas nori ekstremalių (egzotiškų) pojūčių, bet tam ieško įvairų psichotropinių medžiagų.
Veiksniai, skatinantys vaikų priklausomybes
- Psichologiniai ir emociniai veiksniai: nerimas, depresija, žemas savęs vertinimas.
- Bendraamžių įtaka: spaudimas, noras priklausyti grupei.
- Smalsumas ir noras eksperimentuoti.
- Lengva prieiga prie medžiagų: narkotinių medžiagų gausa ir prieinamumas šiandien toks didelis, kokio niekada nebuvo.
- Šeimos ir socialiniai veiksniai: problemos šeimoje, tėvų priklausomybės, prastas tėvystės įgūdžių lygis.
- Akademiniai sunkumai: nesėkmės mokykloje, problemos su autoritetais.
- Asmenybės bruožai: nuobodulys, stimulų paieška, impulsyvumas.
Kas dažniausiai sieja vaikus ir paauglius, turinčius įvairias priklausomybes? Psichologiniai ir emociniai sunkumai, socialinė aplinka ir bendraamžių įtaka, lengva prieiga prie priklausomybę skatinančių medžiagų, akademiniai sunkumai, asmenybės bruožai ir šeimos problemos.
Kaip atpažinti priklausomybę vaikui ar paaugliui?
Visuomet galima atpažinti iš bendro elgesio pasikeitimų. Pirmiausiai prarastas susidomėjimas ankstesniais pomėgiais (meta būrelius, nebeskaito, nebegroja, nebesportuoja). Pasikeičia valgymo ir miego įpročiai - mažėja apetitas ir miegas. Mažėja rūpinimasis savo išvaizda. Pasikeičia draugų ratas. Pablogėja santykiai su draugais ir su šeimos nariais. Labai audringos reakcijos, pykčio priepuoliai. Krenta pažangumas, nebenori nieko, dėmesio koncentracijos stoka. Tai ypač būdinga marichuanai. Gali būti abejingumas viskam, naujų daiktų atsiradimas, kartais vagystės, melavimas, nuotaikų kaita stipresnė nei tiesiog paauglystės metu.
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
Nevertėtų remtis tik vienu požymiu. Reikia pasiaiškinti su draugais, su pačiu vaiku. Kyla toks jausmas, kad labai pasikeitė vaikas. Naudoti „veidrodžio efektą“: ar tu manai, kad... ar aš tave teisingai supratau? Ką tu apie tai galvoji? Aš matau, aš pastebėjau, kad yra taip ir anaip - kaip man paaiškintum?
Kaip kalbėtis su vaiku apie priklausomybę?
Kalbėtis kuo paprasčiau ir neišgasdinant. Svarbiausia - nekaltinti, daugiau klausytis nei kalbėti, nekritikuoti asmenybės, o kalbėti apie konkrečius poelgius. Tonas turi būti ramus, nepakeltas. Pasakyti tai, kad pastebėjau, kad tas ar anas pasikeitė. Nenaudoti „tu“ - nes tai bus kaip kaltinimas. Leisti suprasti, kad mes rūpinamės, kad norim suteikti pagalbą. Jei vaikas nekalba - palikti jam vietos pačiam ateiti ir pasikalbėti.
Prevencija šeimoje ir mokykloje
Pradėkite kalbėtis su vaikais nuo 4-5 metų. Su mažais vaikais pradėkime kalbėtis apie saugumą buityje: pirmiausiai - vaistai, nelaikyti ne vietoje. Kai vaikai jau pradinukai, galime pradėti jiems suprantama kalba pasakoti apie alkoholį ir tabaką. Svarbiausiai - negasdinti. Apie tabaką ir alkoholį vaikai turi žinoti apie įstatymiškai nustatytas ribas vartojimui ir apie vartojimo amžių.
Ugdyti emocinius ir socialinius įgūdžius, stiprinti emocinį ryšį su vaiku, diegti sveikas vertybes šeimoje, rodyti pozityvų pavyzdį, nustatyti taisykles ir aiškias ribas, skatinti prasmingus užsiėmimus, skirti dėmesio vaiko aplinkai ir draugams - visa tai padeda apsisaugoti nuo priklausomybių.
T. Lagūnavičius akcentuoja empatišką bendravimą, sveikus šeimos įpročius, mokėjimą valdyti stresą, išmokyti paauglį pasirūpinti savimi iškilus problemoms ir t. t. O svarbiausia - nuolatinis dėmesys ir bendravimas su vaiku.
Taip pat skaitykite: Kaip užkirsti kelią savižudybėms vaikų namuose
Ką daryti, jei įtariate priklausomybę?
- Neignoruoti problemos.
- Kalbėtis su vaiku ir išklausyti.
- Ieškoti psichologo ar psichiatro pagalbos.
- Kreiptis į priklausomybių gydymo centrus, mokyklos psichologą.
- Prašyti pagalbos šeimai.
- Nusiteikti, kad tai bus ilgas procesas: galimi recidyvai, o svarbiausia - siekti atstatyti pasitikėjimą tarp šeimos narių.
Jeigu reikalinga profesionali pagalba, tėvai, globėjai arba artimieji, įtarę, kad vaikas eksperimentuoja arba žalingai vartoja psichoaktyviąsias medžiagas, gali atvykti pasikonsultuoti su vaikų ir paauglių skyrių specialistais Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Gydytojas vaikų ir paauglių psichiatras konsultacijos metu įvertins sveikatos būklę, ir, nustačius žalingą vartojimą ar priklausomybės diagnozę, suteiks informaciją apie priklausomybės sutrikimą bei galimus gydymo būdus.
Paslaugų vietos ir praktinė informacija
Paslaugos teikiamos ambulatoriškai (dienos stacionaras). Konsultacijos vyksta Vaikų dienos stacionaro skyriuje Vilniuje (Šlaito g. 14), Vaikų ir paauglių psichosocialinės reabilitacijos skyriuje Kaune (Giedraičių g. 8), Vaikų dienos stacionaro skyriuje Klaipėdoje (Jaunystės g. 4). Dienos stacionaro darbo laikas 7.30-17.30 val. 0 46 43 31 66 ir susitarkite dėl jums patogaus susitikimo laiko.
Jaunuoliams ir jų tėvams / globėjams teikiamos gydytojo psichiatro, psichologo, socialinio darbuotojo, ergoterapeuto konsultacijos, skatinamas pozityvus bendravimas tarp šeimos narių, sudaromas ilgalaikis pagalbos planas. Šis planas apima psichikos sveikatos gerinimą ir svarbias šeimos gyvenimo sritis - šeimos santykio stiprinimą, užimtumą ir laisvalaikį, profesinį orientavimą, teisinių klausimų sprendimą. Dienos stacionare lavinami jaunuolio emociniai, socialiniai, pažintiniai ir mokymosi įgūdžiai ir tokiu būdu kompleksiškai sprendžiamos rizikingo elgesio ir žalingo vartojimo sukeliamos problemos.
Reabilitacija ir gydymas
Vaikų ir jaunimo reabilitacijos skyriaus dienos stacionaras gali aptarnauti mažas grupes, gydymo ciklai skiriasi - ilgiausias ciklas iki 30 lovadienių. Priimdami sprendimą dėl gydymo, specialistai atsižvelgia į paciento raidą, vartojimo trukmę ir gretutines problemas. Jei konstatuojamas priklausomybės sindromas arba žalingas psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas, dėl kurio atsiranda psichikos ir elgesio sutrikimų, taikomos individualizuotos programos.
Gydytojas vaikų ir paauglių psichiatras, psichologai, socialiniai darbuotojai, ergoterapeutai dirba komandoje. Vaikui yra sudaromas individualus gydymo / pagalbos planas, apimantis psichikos sveikatos gerinimą ir svarbias šeimos gyvenimo sritis. Suteikiami instrumentai tėvams, kad jie galėtų dirbti toliau su vaiku po dienos stacionaro ciklo.
Kritinis požiūris į „netradicinius“ gydymo būdus
Populiariausi alternatyvūs metodai - įtaigos metodai, hipnozė, energetiniai, ekstrasensų ar kitokie nepatvirtinti būdai. Nors dalis žmonių ieško įvairių pagalbos formų, svarbu atkreipti dėmesį, kad formalių priklausomybių gydymo ir sveikimo metodų, pagrįstų moksliniais tyrimais ir patirtimi, nėra daug. Sveikimo procesas reikalauja laiko, žmogaus pastangų ir profesionalios pagalbos. Slopinti simptomus ar pasikliauti vien neefektyviais metodais gali būti žalinga.
Sveikimas ir ilgalaikė parama
Sveikimo procesas - tai ne vien svaiginančių medžiagų ar destruktyvios elgsenos atsisakymas, tai gyvenimo būdo keitimas, įsitikinimų, mąstymo bei elgesio korekcija, mokymasis kontroliuoti ir reikšti emocijas neapsvaigus, naujų vertybių suradimas ir prarastų susigrąžinimas. Dažnai reikalinga šeimos pagalba, ilgalaikė parama ir pasitikėjimo atstatymas. Priklausomybė yra labai susijusi su neigimu: kol žmogus nepripažįsta problemos, sunku pradėti gydymą.
Praktinis pavyzdys, kada reikėtų sunerimti
Lektorius pateikia konkretų pavyzdį: 15 metų vaikinas pradėjo praleidinėti pamokas dėl to, kad negalėdavo ryte atsikelti ir nueiti į mokyklą. Išanalizavę priežastis tėvai pamatė, kad nuo 11 iki 12 val. per dieną jis praleidžia socialiniuose tinkluose. Laiku neina gulti, neišsimiega, todėl mokykla tampa antraeiliu dalyku. Pradėjo ignoruoti šeimos narius ir draugus, užblokavus internetą elgėsi agresyviai, sakė, kad išgyvena didelį stresą. Po šių įvykių tėvai nusprendė kreiptis į psichologą ir psichiatrą. Šiuo metu vyksta konsultacijos, prognozės pozityvios, tikimasi, kad bus pakoreguotas elgesio modelis ir bus pasiekta teigiamų rezultatų.
Apie atsakomybę: šeima ir visuomenė
Priklausomybė - tai visos šeimos liga. Net jei nuo svaigalų tampa priklausomas tik vienas šeimos narys, tai neišvengiamai veikia ir visą jo aplinką. Šeimos aplinka dažnai būna chaotiška, neprognozuojama, trūksta tėvystės įgūdžių ir tarpusavio bendravimo. Moksliniai faktai byloja, kad vaikai jaučiasi vieniši, pikti, nusivylę ar nervingi dėl tėvų negalėjimo nustoti vartoti alkoholį.
Specialistai taip pat teigia, jog daug kas priklauso ne tik nuo priklausomą žmogų turinčios šeimos narių, bet ir nuo visuomenės politikos, paslaugų prieinamumo bei švietimo iniciatyvų. Švietimo bendruomenė ir mokyklos gali prisidėti prie prevencijos: būti pavyzdys savo elgesiu, skleisti tą pačią žinutę kaip šeima, dalyvauti programose kaip „Mokyklų be priklausomybių klubas“.
Rizikos amžius ir prevencijos pradžia
Pavojingiausias amžius yra paauglystė. Koks pats pavojingiausias amžius kai vaikai gali nuklysti į priklausomybes? Nuo 15 iki 20 metų. Tuo metu jie gali jau gauti, kartais net ir atrodo kaip suaugę žmonės. Pradeda mėginti 12-13 metų. Dėl to rekomenduojama pradėti kalbėtis su vaikais nuo ankstyvo amžiaus, nuosekliai didinant temų sudėtingumą.
Santrauka svarbių požymių ir veiksmų
| Požymis | Ką daryti |
|---|---|
| Prarastas susidomėjimas pomėgiais, pažangos kritimas | Kalbėtis, ieškoti profesionalios pagalbos, megzti ryšį su mokykla |
| Miego ir valgymo pokyčiai, nuotaikų svyravimai | Stebėti, konsultuotis su psichologu/psichiatru |
| Agresyvios reakcijos uždraudus prieigą prie ekrano ar medžiagų | Ieškoti specialistų pagalbos, nesikaltinti vaiko |
| Nauji įtartini draugai, finansinės problemos, vagystės | Kreiptis į reabilitacijos paslaugas, socialinius darbuotojus |
Jeigu pastebite kelių požymių sankaupą, nereikėtų delsti: kreipkitės į specialistus, kalbėkitės su vaiku, ieškokite ilgalaikės pagalbos ir paramos.
tags: #vaiku #priklausomybe #apibrezimas