Pavilnio Istorija: Nuo Praeities Iki Šių Dienų

Pavilnys - rytinė Vilniaus miesto dalis, besidriekianti nuo kairiojo Vilnios kranto iki pietų nuo Gurių kalno. Ši vietovė, susidedanti iš Žemojo ir Aukštojo Pavilnio, pasižymi turtinga istorija ir unikaliu kraštovaizdžiu.

Pavilnio panorama nuo Tuputiškių serpantino.

Pavilnio ištakos ir Pacų giminė

Nuo senų laikų vietovė priklausė Pacų giminei, o kalvos buvo vadintos Pacų kalnais. Šios vaizdingos kalvos buvo dažniausiai Vilniaus studentų lankoma vieta.

Čia filomatai 1819 m. birželio 24 d. šventė Jano Čečioto (Jan Czeczot) vardines, per kurias Adomas Mickevičius deklamavo jambus solenizanto garbei. 1820 m. šiose vietose įvyko pirmoji slaptos anticarinės studentų draugijos gegužinė. 1821 m. gegužės pabaigoje vyko filaretų gegužinė, surengta Tomo Zano garbei.

Jos metu Adomas Mickevičius pasakė kalbą, įteikė T. Zanui žiedą už nuopelnus. Į šią gegužinę susirinko daug studentų. Tai sukėlė Vilniaus gubernatoriaus nepasitenkinimą.

Taip pat skaitykite: Kineziterapija vaikams LSMU

Pacų kalnai, Pacų giminės valdomos žemės už jų dalyvavimą sukilime buvo nusavintos ir tapo carinės valdžios nuosavybe. 1830-1831 m. Mykolas Liudvikas Pacas tapo vienu iš ginkluoto sukilimo prieš caro valdžią vadų.

Geležinkelio kolonijos įkūrimas

XIX a. pabaigoje buvo nutiestas geležinkelis Sankt Peterburgas-Varšuva, juo traukinių eismas buvo atidarytas 1862 m. kovo 15 d. Žemajame Pavilnyje buvo įrengta geležinkelio stotis. 1914 m. prie Žemojo Pavilnio platformos kasdien sustodavo aštuoni traukiniai, buvo padarytas aklikelis statybinėms medžiagoms iškrauti.

1908 m. susikūrusi visuomeninė organizacija „Vilniaus geležinkeliečių bendrija“ nusprendė Aukštajame Pavilnyje įsteigti savo gyvenvietę. Rytiniame miesto pakraštyje, prie geležinkelio, 80 ha žemės plotas buvo suskirstytas į 173 sklypus. 1911 m. čia buvo pastatyti pirmieji namai. Pradėti sodinti sodai.

Buvo nutiestas akmenimis grįstas kelias, pastatytas vandens bokštas. Gyvenvietė turėjo paštą, mokyklą. Per Pirmąjį pasaulinį karą gyvenvietė labai nukentėjo, buvo sugriauta daug namų, įrengimai suardyti. Vėliau gyvenvietė po truputį atsistatė.

Tarpukariu tai buvo prestižinė Vilniaus gyvenvietė, joje gyveno nemažai miesto savivaldybės tarnautojų, universiteto profesorių. Pavilnyje gyveno garsus kalbininkas, profesorius Janas Otrembskis (Jan Otrębski), profesorius Pranciškus Šivickis ir kiti mokslininkai.

Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai

Vilniaus geležinkeliečių kolonijos planas.

Pavilnio mokyklos istorija

1915 metais įkurtoje mokykloje pamokos vyksta lenkų kalba. Ypatingą vaidmenį šios mokyklos istorijoje atliko pirmoji jos direktorė Anna Michel, taip pat mokytojų kolektyvas: J. Voišnis, L. Maliavkova, tikybos mokytoja Kaf­arska, lenkų kalbos mokytoja W.

Mokykla vis plėtėsi ir keitė pavadinimą. 1927/28 mokslo metais ji vadinosi Vilniaus Vladislavo Sirokomlės III klasių viešoji visuotinė mokykla Nr. 23. Taip ji vadinosi iki 1929/1930 mokslo metų. 1930/31 mokslo metais ji buvo pervad­inta Vilniaus Vladislavo Sirokomlės IV klasių viešoji visuotinė mokykla Nr. 23, o nuo 1933/34 mokslo metų - Vilniaus geležinkeliečių Vladislavo Sirokomlės V klasių viešoji visuotinė mokykla Nr. 23.

1934/35 mokslo metais vyko kiti pasike­itimai: pirmajame pusmetyje atsirado šešios klasės, o metų pabaigoje mokyk­loje jau buvo septynios klasės ir ji buvo pervadinta Vilniaus geležinkeliečių kolonijos Vladislavo Sirokomlės VII klasių viešąja visuotine mokykla Nr. 23.

Po Antrojo pasaulinio karo mokymas vyko rusų kalba. Pokariu Vilniaus Geležinkeliečių kolonijos mokyklos direktoriumi tapo I. Mokykloje buvo septynios klasės. Tik 1953 metais mokykla gavo vidurinės mokyklos statusą ir pavadinimą: Vil­niaus 12-oji vidurinė mokykla. Vidurinė mokykla gyvavo iki 1961 metų.

Taip pat skaitykite: Kaip užkirsti kelią savižudybėms vaikų namuose

1956/57 mokslo metais pirmuosius brandos atestatus gavo šešiolika mokinių. Nuo 1950 metų mokykloje atsirado lenkų klasės. Vaikai iš lenkų šeimų mokykloje gavo pagrindinį septynmetį išsilavinimą. Pirmieji mokiniai septynmetę baigė 1957 metais.

Mokykla, pastatyta senais laikais, negalėjo sutalpinti visų norinčiųjų. Atsirado poreikis statyti naują mokyklą. Prie nedidelio tvenkinio, šimtamečių ąžuolų ir eglių fone, 1956 metais J. Kolaso g. 18 buvo pastatyta nauja mokykla.

Iki 1993 m. šioje mokykloje buvo mokoma trimis kalbomis: lietuvių, lenkų ir rusų. Po 1961 metų 12-oji vidurinė mokykla kelis kartus keitė savo pavadinimą.

Reikėtų paminėti ir daugelį kitų mokytojų: ilgametį direktorių I. Šestiereniką - gerbtą ir mylėtą kitų mokytojų, mokinių ir tėvų asmenį; matema­tikus N. Domanskį, P. Kucą, K. Balsį; pradinių klasių mokytojas M. Kryvkuvną, H. Smykovską, B. Babilienę, J. Cvietkovą, P. Samusienko, B. Vaitkienę; chemi­jos mokytojas: I. Šciepuro, D. Varnienę; rusų kalbos mokytojas: N. Artichovič, P. Dandanovą; lietuvių kalbos mokytoją - T. Pukelevičiūtę; lenkų kalbos mokytoją - Z. Makovską; biologijos mokytojus: L. Šestierenik, N. Koroliovą; istorijos mokytoją - J.

Nuo 1972/73 mokslo metų mokyklos direktoriumi tapo buvusi direk­toriaus pavaduotoja - N. N. Kiričenko išėjus į pensiją, 1987/88 mokslo metais mokyklos direktoriaus pareigas užėmė jaunas matematikos mokytojas A. Direktorius Adam Blaškevič su 1990 m. 1990 metais direktoriaus pavaduotojos pastangomis atnaujintas moks­las vyresnėse lenkų klasėse.

1992/93 mokslo metais su pirmuoju skambučiu į mokyklą atėjo taip pat vyresniųjų lietuviškų klasių mokinių. 1993 metais miesto tarybos Pavilnio rajono deputato A. Blaškevič ir tėvų pastangų dėka Pa­vilnyje buvo atidaryta nauja lietuviška 3-oji pagrindinė mokykla, kurios direk­toriumi tapo L.

Po to, kai A. Blaškevič tapo Jono Pauliaus II mokyklos direktoriumi, 1993 metais Pavilnio mokyklos direktorės pareigas užėmė daugiametė direk­toriaus pavaduotoja Teresa Klimašauskienė. Dabar mokykloje yra aštuoniolika klasių (9 lenkiškosios ir 9 rusiškosios), joje mokosi du šimtai dvidešimt mokinių.

Čia dirba dvidešimt šeši mokytojai, iš kurių šeši turėjo vyresniojo mokytojo kategoriją: N. Jelizarenko, J. Klimašauskaitė, R. Kutanina, L. Šileikienė, J. Vasilevska. Mokytojų kolektyvas, 1995 m. Mokykloje veikia dainų ir šokių ansamblis „Strumyk“ , kuriame daugiau nei septyniasdešimt penki vaikai.

Ansambliui vadovauja J. Šliachtovič ir L. Voitkevič. Ansamblis savo pasirodymais džiugina Pavilnio gyventojus, lanko 3-iąją mokyklą-internatą, Antavilių senelių globos namus ir kitas institucijas. Per aštuoniasdešimt šviečiamosios veiklos metų mokykla sugebėjo tin­kamai auklėti moksleivius. Mokytojai su mokinių tėvais, 1994 m.

Pavilnys Antrojo Pasaulinio karo metais

Antrojo pasaulinio karo metais Pavilnys buvo kovos su sovietų ir vokiečių okupantais centru. Jame buvo išplėtotas slapto mokymo tinklas. Pavilnyje vyko operacijos „Ostra Brama“ („Aušros vartai“) veiksmai - lenkų Armijos Krajovos kovotojai susigrūmė su šarvuotu vokiečių traukiniu.

Kristaus Karaliaus ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčia Pavilnyje.

Pavilnio architektūra ir gamta

Urbanistiniu požiūriu Pavilnys - tai gerai suplanuota gyvenvietė su erdviomis gatvėmis, su liepų alėjomis ir dideliais sodų sklypais. Yra geometrinio plano parkas. Pavilnyje daugiausiai statė medinių namų, vėliau atsirado ir mūrinių.

Dar galima pamatyti prieškariu statytų medinių vilų, turinčių išliekamąją medinės architektūros vertę (pvz., Pavilnio g. 41, Vandens g. 37, Žiedų g. 18). Pavilnys yra individualių namų mikrorajonas. Pavilnyje galima pamatyti įdomų architektūros paminklą - Kristaus Karaliaus ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčią. Tai yra vienintelė Vilniuje medinė katalikų bažnyčia.

Sumanymas statyti bažnyčią kilo 1927 m. Buvo numatytas sklypas bažnyčios statybai, pradėtos rinkti lėšos. Po kelerių metų buvo patvirtintas projektas (archit. Stefanas Narembskis). 1935 m. bažnyčia buvo pastatyta.

Bažnyčia yra stačiakampio plano, trinavė. Prieangio frontoną puošia Šv. Kristoforo atvaizdas. Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčią reikėjo atstatyti. Ji veikė ir sovietmečiu.

Unikalus objektas - akmenimis grįstas Tuputiškių serpantinas (vingiuota kalnų kelio dalis) - Žiedų gatvė, jungianti Žemąjį Pavilnį su Aukštuoju Pavilniu. Į stačią kalvą vingiuojantį kelią išgrindė vietiniai gyventojai. 1997 m. jis įtrauktas į Kultūros paveldo objektų sąrašą (unik.

Dalis Pavilnio teritorijos priklauso Pavilnių regioniniam parkui. Pavilnyje yra gyvenę keli žymūs rašytojai. Pavilnyje buvo baltarusių rašytojo Jokubo Kolaso (1882-1956) žmonos Marijos Kamenskajos namas. Čia rašytojas gyveno 1912-1915 m.

Lenkų rašytojo Tadeušo Konvickio, 1929 m. gimusio ir augusio Pavilnyje, daugelio kūrinių veiksmas vyksta gimtosiose vietose. Knygose „Kronika wypadków miłosnych“ (,,Meilės atsitikimų kronika“) ir „Dziura w niebie“ („Skylė danguje“) jis rašo apie čia praleistus savo gyvenimo metus, aprašo gimtinės grožį.

Apie Pavilnį ir čia gyvenusį rašytoją Tadeušą Konvickį rašo teatrologė Gražina Mareckaitė knygoje „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“ [9], literatūros istorikas Juzefas Šostakovski (Józef Szostakowski) knygoje „Wilno i okolice“ [16]. Pavilnys yra minimas rašytojo Eduardo Jonušo romanuose („Geismų įkaitai“, „Namų sargas“).

Šiuolaikinis lenkų rašytojas Marek Lavrinovič (Ławrynowicz) knygoje, kurios išėjo jau du leidimai lenkų kalba „Diabeł na dzwonnicy“ („Velnias ant varpinės“) (Warszava, 1996, 1998) mini tarpukario Pavilnį.

Pavilnio biblioteka ir bendruomenės namai

Nuo 1948 m. Pavilnyje veikia biblioteka, priklausanti Vilniaus miesto savivaldybės centrinei bibliotekai (Garsioji g. Sostinėje, Pavilnyje, vietoje avarinės būklės bibliotekos, įsikūrusios adresu Garsioji g. Numatomos, kad Garsiosios ir Pavilnio sodų 9-osios gatvių sankirtoje esančiame sklype iškils dviejų aukštų, apie 970 kv. metrų ploto pastatas, sudarytas iš atskirų korpusų.

Komplekse taip pat numatytos patalpos seniūnijai ir erdvės komercinei veiklai. „Čia bus įrengta universali iki 100 žmonių talpinanti salė, edukacijų bei repeticijų erdvė, jaukus vaikų kambarys ir skaitykla, atskirus pastato korpusus jungianti galerija.

Kaip praneša Vilniaus miesto savivaldybė, naujajame projekte daug dėmesio planuojama skirti aktyviam lauko poilsiui. Šiam tikslui šalia bendruomenės namų bus įrengta bendra viešoji erdvė, kurioje numatyti pasivaikščiojimo takai, suformuotos poilsio vietos, žaidimo zonos po atviru dangumi.

Pietinėje pagrindinio pastato pusėje bus statomas amfiteatras, taip pat gyventojų susirinkimo aikštelės, kurios galės būti naudojamos ir kaip lauko klasės. Pavilnio bibliotekos rekonstrukcijos darbus numatoma pradėti 2026 m. viduryje. Investicijos į rekonstrukciją siekė 1,9 mln. eurų.

Būsimi Pavilnio bendruomenės namai. Vizualizacija.

Diemedžio mokykla Pavilnyje

Šalia vaikų meninio ugdymo centro „Diemedis“ Pavilnio regioniniame parke įsikurs mokykla. Kaip praneša INREAL grupė, pradėta administracinio pastato rekonstrukciją Pavilnio regioniniame parke, A.Kojelavičiaus g. 1, šalia 2019 metais išplėtoto vaikų darželio (vaikų ugdymo centro). Po rekonstrukcijos naujose 1.210 m² ploto A+ energinės klasės patalpose įsikurs „Diemedžio“ mokykla 5-8 klasių moksleiviams.

Projektą planuojama baigti 2021 m. III ketv. Investicijos į rekonstrukciją sieks 1,7 mln. eurų. „Darželio ir pradinės mokyklos projekto visapusiška sėkmė paskatino tęsti teritorijos konversiją - šalia ugdymo įstaigos mažiesiems sukurti erdves vyresniems „Diemedžio“ auklėtiniams. Šalia mokyklos pastato bus įrengtas 100 m bėgimo takas ir 1.000 m² ploto sporto ir renginių aikštelė.

„Diemedis“ turi stiprią vertybinę sistemą, kurią perima čia ugdomi vaikai. Norime, kad tai, kas sukuriama darželyje ir pradinėse klasėse, turėtų tąsą mokykloje“, - sako „Diemedžio“ direktorius Virgilijus Pupeikis. Pasak jo, privatūs darželiai ir mokyklos sukuria pasirinkimo įvairovę ir užpildo nišas bendrojo vaikų ugdymo sistemoje.

Mokykloje bus įrengtas geoterminis šildymas, ir vėsinimas (priklausomai nuo metų laiko). Aukšto efektyvumo rekuperacinė vėdinimo sistema sukuria patalpose komfortišką mikroklimatą. Rūbinėje įrengtos šildomos sienos efektyviam drabužių džiovinimui. Aukšti ir dideli patalpų langai praplės patalpų erdves gamtos vaizdais.

Atsižvelgiant į sklypo vietą regioniniame parke, šalia esančius Ancučių ir Pūčkorių kraštovaizdžio draustinius, pasirinkta „sodybos“ rekonstrukcijos vizija. „Vieno aukšto kresni ir pailgi tūriai su dvišlaičiais stogais yra priderinti prie reljefo ir apjungti taip, kad sudarytų vidines erdves-kiemelius, būdingus etninėms sodyboms“, - pasakoja MB „Kūnas“ architektas Marius Morkūnas.

Anot jo, pastato skliautų puošyba atskleidžia detalių grožį ir santykio tarp mažo ir didelio pusiausvyrą. „Idėja integruoti vaikų ugdymo įstaigą į Augalų centrą gimė pokalbiuose apie jaunąją kartą, tolstančią nuo gamtos.

Šis sumanymas įsiliejo į „Inreal“ grupės plėtros strategiją - kurti ypatingus projektus išskirtinėse vietose“, - pranešime teigė „Inreal“ grupės vadovas Gediminas Pruskus. Pastatui suteikia A+ energinė klasė, o jo sandarumas atitinka A++ parametrus.

Geoterminis grindų šildymas ir vėsinimas, priklausomai nuo metų laiko, bei rekuperacinė vėdinimo sistema sukuria patalpose komfortišką mikroklimatą. Rūbinėje įrengtos šildomos sienos efektyviam drabužių džiovinimui. „Šioje vietoje laiką praleidę vaikai tikrai žinos, jog tulpės, braškės ir kopūstai auga ne parduotuvių lentynose. Jie jaus žemę ne tik po kojomis, bet ir tarp pirštelių“, - kalbėjo „Diemedžio“ direktorius Virgilijus Pupeikis.

Pastate suprojektuoti uždari kiemeliai-sodai, kuriuose patys vaikai galės sodinti ir prižiūrėti augalus. Šiuo metu yra sudarytos 182 sutartys su būsimų įstaigų auklėtinių šeimomis. 86 jų - ikimokyklinukai, likusieji - 1-5 klasių moksleiviai.

Šaltiniai

• Balčiūnienė, Nijolė. Tuputiškės, Pavilnys. - Iliustr. // Balčiūnienė, Nijolė. Abipus Neries: Pavilnių ir Verkių regioniniai parkai. - Vilnius, 2008. - P. 2.
• Baškytė, Rūta. Vilniaus regioniniai parkai: [atgyja, vilioja, dabina] / Rūta Baškytė, Paulius Kavaliauskas. - Vilnius, 2002, p. 3.
• Isokas, Gediminas. Pavilnio parkas. - Iliustr. // Isokas, Gediminas. Lietuvos gamtos paminklai. - Vilnius, 1995. - P. 382-383.
• Jurkštas, Jonas. Vilniaus vietovardžiai. - Vilnius, 1985, p. 4a.
• Kazlauskas, Albertas. Vilniaus gatvės gyvos: atgal į periferiją. - [Vilnius], [2018], p. 5.
• Klimašauskienė, Teresa. Pavilnys, 1908-2008: Wileńska Kolonia Kolejowa. - Wilno, 2008 . - 307, [1] p.: iliustr., faks., portr. - Gretut.
• Kviklys, Bronius. Pavilnys. - Iliustr. // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva. - Vilnius, 1989. - T. 1, p. 7.
• Mareckaitė, Gražina. Šiapus ir anapus Vilniaus vartų. - Vilnius, 2009, p. 8.
• Pavilnio Kristaus Karaliaus ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčios istorija. - Vilnius, 2005.
• Pavilnys // Visuotinė lietuvių enciklopedija. - Vilnius, 2010. − T. 17, p.
• Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija [interaktyvus]. 2008-2016 [žiūrėta 2016-08-11].
• Surgailis, Andrius. Medinis Vilnius = Wooden Vilnius: [fotoalbumas]. - Vilnius, [2006], p.
• Vidugiris, Aloyzas. Naujosios Vilnios vardas ir jos apylinkių etnolingvistinė raida (iki 1939) // Kalbos kultūra. - Nr. 56 (1989), p.
• Viliūnienė, Gina. Vilniaus šventovės: istorija, legendos, asmenybės, dabartis / tekstų autorė Gina Viliūnienė, fotografijos Raimondo Urbakavičiaus. - Vilnius, 2012, p.
• Krzywicki, Tomasz. Szlakiem Mickiewicza: przewodnik po Nowogródczyżnie, Wilnie i Kownie. - Wilno, 1994, p.
• Rosiak, Stefan. Wileńska Kolonia Kolejowa, 1908-1933 / Stefan Rosiak. Kolonia Wileńska - Pavilnys / T. Klimašauskienė. - Wyd. 2. - Wilno, 1995. - 91 p.: iliustr. - (Studium Vilnense; 1995, vol. 6, nr. 3). - „Wileńska Kolonia Kolejowa“ persp. Orig. skelbimo duomenys: Wilno, 1933. - Bibliogr.: p.
• Šostakovski, Juzef. Wilno i okolice: przewodnik literacki. - Wilno, 2012, p.

Parengė: Petras Stepankevičius (Vilniaus m.

tags: #vaiku #namai #pavilnyje