Socialinė fotografija - tai meninio sumanymo realizavimas fotografijos priemonėmis. Tai ne tik vaizdų fiksavimas, bet ir gilus įsiskverbimas į visuomenės gyvenimą, siekiant atskleisti socialines problemas ir skatinti pokyčius.
Jacob Riis - Lodgers in a crowded Bayard Street tenement - c1889
Socialinės Fotografijos Esmė
Dokumentinė fotografija ieško autentiškumo, tikrumo, esminių dalykų. Pirmiausia ji yra siejama su humanistine veikla, blogio demaskavimu ir socialinio teisingumo siekiu. Tokia veikla neįmanoma be empatiško ryšio su žmonėmis, be susitapatinimo su jų gyvenimo aplinka, kasdieniais išbandymais ir viltingais siekiais.
Tačiau vien įsigyvenimo į tokią veiklą neužtenka. Reikia suprasti pamatinius visuomenės funkcionavimo dėsnius, reikia matyti socialines blogio šaknis, reikia perprasti smulkiausios buitinės detalės ir nelygybę maskuojančios valdančiųjų retorikos ryšį, reikia mokėti įžvelgti politiką nežymiuose kasdienybės fragmentuose. Todėl, norint prasmingai fotografuoti visuomenę, jos gyvenimą, kolektyvų, šeimų, individų, vaikų, vyrų ar moterų, turtuolių ar benamių, kaimiečių ar miestiečių gyvenimą, pirmiausia reikia būti geru sociologu.
Neatsitiktinai dokumentinė fotografija dar vadinama socialine fotografija. Negana to, socialinės fotografijos pradininkai ir buvo universitetinį išsilavinimą įgiję ir teisingumo ištroškę sociologijos mokslų atstovai. Tik taip galėjo būti sukurti stiprūs socialinės fotografijos pamatai, jie suteikė labai svarbius orientyrus ateinančioms humaniškai angažuotų fotografų kartoms.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Socialinės Fotografijos Istorija
Dokumentinės fotografijos ištakų galima būtų ieškoti XIX a. vidurio socialinėje žurnalistikoje. Dar 1851 metais britų žurnalistas Henry Mayhew (1812-1887) publikuoja fotografinių vaizdų pagrindu sukurtomis ksilografijomis iliustruotą išsamų tyrimą apie Londono darbininkus, lūšnynų gyventojus, benamius vaikus. Tai blizgaus Londono centro ignoruojamas tamsos, skurdo, purvo, ligų, mirties ir amžino nepritekliaus pasaulis.
Jau grynai fotografinėmis priemonėmis Niujorke panašų socialinės nelygybės tyrimą pratęsia tikrieji socialinės fotografijos pradininkai ir neprilygstantys meistrai Jacobas Augustas Riisas (1849-1914) ir Lewisas Wickesas Hine'as (1874-1940). Dėl nelaimingos meilės ir nedarbo J. A. Riisas 1870 metais iš Danijos emigruoja į Ameriką ir kelerius metus dirba juodžiausius darbus glausdamasis Niujorko lūšnynuose.
Lewis Hine - Breaker Boys
Žymūs Socialiniai Fotografai
- Jacob August Riis: Jo knyga „Kaip gyvena kita pusė“ (HowThe Other Half Lives) apie Niujorko lūšnynų pasmerktuosius sukrėtė visuomenę.
- Lewis Wickes Hine: Sukūrė neprilygstamą fotografijų galeriją apie vaikų išnaudojimą, kurios poveikis visuomenei iki šiol iki galo neįvertintas.
- Walker Evans: Kūrė socialinį, istorinis, antropologinis, psichologinis, meninis visos Amerikos portretą.
- Aleksandras Macijauskas: Fotografas ir žurnalistas, kurio estetika grįsta dokumentiškumu ir reportažu.
Šie fotografai savo darbais atskleidė socialines problemas, kurios dažnai likdavo nepastebėtos. Jų fotografijos tapo įrankiu, skatinančiu visuomenę susimąstyti ir imtis veiksmų.
Socialinės Fotografijos Įtaka
Socialinės fotografijos įtaka yra didžiulė. Ji ne tik informuoja apie padėtį, atskleidžia visas šiurpą keliančias detales - tai vizualaus įtikinimo būdas, emocinio šoko šaltinis ir empatijos bei mąstymo sužadinimo priemonė. Būtent todėl pats L. W. Hine'as šias fotografijas vadina ne dokumentais, o „fotointerpretacijomis“. Jam svarbu dalytis savo supratimu, savo emocijomis, savo viltimis rodant šias fotografijas visuomenei. Pirmiausia yra kvietimas socialiniam veiksmui, tai priekaišto ir pokyčių vilties vaizdai.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Socialinės Fotografijos Funkcijos
- Informavimas: Parodo visuomenei problemas, kurios dažnai lieka nepastebėtos.
- Švietimas: Skatina mąstyti apie socialines problemas ir jų priežastis.
- Įgalinimas: Suteikia balsą tiems, kurie neturi galimybės būti išgirsti.
- Pokyčių skatinimas: Įkvepia imtis veiksmų, siekiant pagerinti visuomenės gyvenimą.
Socialinė Fotografija Lietuvoje
Tarpukaryje Lietuvoje socialinės dokumentikos beveik nėra. Nuotraukos pateikiamos labiau kaip tautinio identiteto išlaikymas (B. K. Daugėla ir kt.). Taip, 1937 m. 8-iem fotografams Paryžiaus pasaulinėje parodoje įteikti apdovanojimai - už etniškumą. Tačiau fotografija nebuvo politinės polemikos priemonė. Tad J. Bulhako recenzijoje 1940 m.
Atskiri darbai (pvz., A. Nyderlandų tapyba, turinčia misterijų dvasią. žmogus: žvejas mariose (V. Straukas), senukai soduose (R. zakristijonas bažnyčioje (R. Požerskis), vaikai internate (V. Šonta) ir pan. dienų socialinės interpretacijos: žmogus ir naminė, kaimynai, gaidys (R. darbuotojai (R. Pigagaitė).
Šiandien Lietuvoje yra fotografų, kurie tęsia socialinės fotografijos tradicijas. Fotografė Dovilė Budreikaitė-Dagienė, skaitanti paskaitas apie dokumentinę ir reportažinę fotografiją, sulaukė neeilinio pripažinimo. Ji - pirmoji Lietuvos fotomenininkė, kurios sukurta nuotraukų serija „Berniukas su lazda“ pelnė antrą vietą pasauliniame fotografijos konkurse Sony World Photography Awards profesionalų „Gyvenimo būdo“ kategorijoje.
Fotografijos Mokymasis
Pasak menininkės, „fotografijos, kaip ir viso kito, išmokstama“. Ji pasitelkė fotožurnalistikos tėvuvadinamo fotografo mintį: „Henri Cartier-Bressonas4 yra pasakęs - „pirmosios 10 000 tavo fotografijų yra pačios blogiausios“5. Šiais skaitmeninių technologijų laikais skaičių tikriausiai būtų galima padauginti iš 100. Iš tiesų fotografijos mokytis reikia ne tik spaudžiant kameros mygtuką. Literatūra, dailė, kinas, muzika, pasaulio pažinimas, empatija - visa tai lavina fotografo akį.
Literatūrinį pradą fotografijoje įkūnija senas žmogus, jo raukšlėtas veidas (V. montažas „Pasaka“, R. Rakausko ciklas „Žydėjimas“, R. Požerskio „Atlaidai“, A. „Atmintis“, „Kaimo turgūs“ ir t.t.). ryšininkas su praeitimi. ir kitus šviesuolius? Bejėgiai vaikai ir visokie nevykėliai. Senas žmogus - dažnas ir pokario Europos fotografijoje. A. Ją perteikia ir A. bei „Demonstracijos“, A. Kunčiaus „Sekmadieniai“, R. Požerskio „Atlaidai“, V. Strauko „Paskutinis skambutis“, J. „Vestuvės“ ir kiti ciklai.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Socialinė fotografija yra galingas įrankis, kuris gali padėti mums geriau suprasti pasaulį ir jame vykstančius procesus. Ji gali atskleisti socialines problemas, skatinti pokyčius ir įkvėpti žmones imtis veiksmų.
tags: #socialine #fotografija #kas #tai