Pastaruoju metu vis daugiau svarstoma, kaip reformuoti vaikų globos namų sistemą, taip pat egzistuoja įvairios savanoriavimo ir materialinės pagalbos iniciatyvos, tačiau akivaizdu, kad tūkstančiai vienišų vaikų Lietuvoje tebeauga ne itin nuo sovietmečio pasikeitusiomis sąlygomis. Kūdikių namai - bene pažeidžiamiausios, labiausiai rūpesčio ir dėmesio reikiamos visuomenės dalies globos įstaigos. Lietuvos TSR pamažu buvo įsteigti šešeri sutrikusio vystymosi kūdikių globos namai, išsidėstę skirtingų regionų centruose: Vilniuje, Kaune, Giruliuose, Panevėžyje, Šiauliuose ir Alytuje. Čia augo sovietinės valstybės valiai palikti fizinę, protinę negalią turintys ar sveiki, sutrikusio vystymosi kūdikiai iki 4-5 metų amžiaus.
Panagrinėsime vieną iš šių globos įstaigų - Žolyno gatvėje stovėjusius Vilniaus kūdikių namus ir jų veiklą vėlyvuoju sovietmečiu. Išlikęs šios įstaigos archyvas (1966-1990) leidžia atsakyti į daug klausimų: kas ir kaip dirbo, gyveno, kas ir kaip augo, kas vyko kūdikių namuose, kaip jie atrodė, kokios moralinės normos vyravo ir kokios perspektyvos laukė čia patekusių kūdikių. Dažnai priežastys, kodėl vyravo toks požiūris ir elgesys su bejėgiais, faktiškai jokiomis teisėmis neapsaugotais vaikais, glūdi giliau - demoralizuotame visuotinės beprasmybės ir skurdo gyvenime.
Perestrojkos metais buvo iniciatyvų steigti nedidelius šeimos tipo vaikų namus, tačiau kūdikių namų Lietuvoje pertvarkos nepasiekė. Į Žolyno gatvę Vilniaus kūdikių namai buvo perkelti 1966 m. Jie įsikūrė miškų apsuptyje, atokiai nuo miesto, izoliuotoje vietoje. Artimiausia viešojo transporto stotelė buvo už dviejų kilometrų. Dviejų aukštų ir dviejų korpusų kūdikių namų pastate taip pat veikė siuvykla, virtuvė ir skalbykla. Visos patalpos, taip pat ir pagalbinės, buvo ankštos, todėl vaikų grupių kambariai neatitiko net Sovietijos standartų. Įstaigoje stovėjo 180 lovų, o vaikų skaičius varijuodavo nuo 170 iki 230 vienu metu, todėl kūdikių namai buvo nuolat perpildyti.
Struktūra, personalas ir kasdienybė
1986 m. kūdikių namai buvo pertvarkyti į specialiuosius kūdikių namus vaikams su organiniais pakenkimais ir centrinės nervų sistemos sutrikimais. Lovų, kėdžių, stalų, rūbų, indų, žaislų, maisto stygius buvo šių namų kasdienybė, tačiau tai nereiškia, kad jie buvo menkai finansuojami. Finansavimo pakako, lėšų net likdavo - tą pastebėdavo patys vyriausieji gydytojai, tačiau trūkstamų daiktų nebūdavo galima nusipirkti dėl riboto įsigyjarmo kiekio ir griežtų nurodymų. O šiose parduotuvėse dažnai reikiamų prekių nebuvo ar jų būdavo nepakankamai. Kita vertus, personalas labai dažnai ir ne mažais kiekiais vogdavo. 1989 m. patikrinimo akte surašyti trūkumai rodo siaubingą patalpų vaizdą: trupančios ir varvančios sienos, didelė nešvara - neplaunami tualetai, virtuvė, nešvarūs, apdužę indai, neskalbta, sena patalynė, tragiškas reikalingų daiktų trūkumas.
Medikų ir auklėtojų tarnyboje vyravo grėsmės jausmas: dažnai vaikai būdavo sumušami, įvykių spektras - nuo smurto iki itin žiaurių atvejų. Pavyzdžiui, 1983 m. rugsėjo mėn. 17 d. vienas atvejis: auklėtoja paėmė vaiką už rankos, pakėlė ir trenkė į duris. Tokie incidentai rodo, kad dirbti su vaikais kartais reiškė būti nuolatiniame įtampa ir pavojingose situacijose. Taip pat trūko kvalifikuoto personalo: iki 1989 m. nebuvo suformuotos atskiros patalpos mergaitėms-auklėtojoms, o pradėjus dirbti vyriausiosios gydytojos pabrėždavo, jog nėra daug vilčių į šeimą, todėl svarbiausia - išmokyti vaiką bent tiek, kad jis nepadarytų gėdos įstaigoje.
Taip pat skaitykite: Kineziterapija vaikams LSMU
Vaikai, jų gyvenimas ir vystymasis
Iki 1986 m. Vilniaus kūdikių namuose dirbęs ne ūkinės dalies personalas turėjo būti su medicininiu išsilavinimu, o vėliau auklėtojoms teko atlikti medicinos sesers funkcijas. Personalas dažnai buvo trūkstamas: 1980 m. iš 217 etatų užpildyti buvo 206, o tik 137 žmonės dirbo, įskaitant administraciją. Darbuotojos dirbdavo po du ir daugiau etatų, o jų elgesys kartais buvo žiaurus. Dažnai vaikai buvo sumušami, o kartais smurtas įvykdavo dėl vaiko nepaklusnumo ar užgauto pykčio.
Be to, vaisingas pasakojimas apie vaikų vystymąsi yra trumpai apibūdintas: sveikų vaikų augimas gali labai greitai sutrikti dėl ribotos priežiūros ir higienos trūkumų. Dažnai į įstaigą atvykdavo vaikai su sunkiomis ligomis ir nevaldomais atvejais, o higienos reikalavimai dažnai neatitiko normų: vaikai skiepijami su vienu švirkštu, nenaudojamas tualetinis popierius ar rankšluosčiai, maudosi rečiau, o sergamumas kildavo. Tačiau dauguma vaikų atsidurdavo ten dėl vienišų motinų ar finansinių sunkumų, o ne dėl karo ar prievartos.
Skirtingos grupės ir ugdymo pažangos
Vaikai buvo skirstomi į apie dvylika grupių, kuriose augo 15-18 vaikų. Yra atskiros grupės spastiškų ir cerebrinio paralyžiaus turinčių vaikų. Senosios rusų kalbos grupės buvo sukurtos, kad būtų išvengta didesnio kalbos atsilikimo tarp vaikų. Sveikų vaikų raida galėjo būti pastebima per kalbos įgūdžių plėtrą, tačiau vertinimo normos buvo griežtos: 5 mėnesių vaikui tikimasi sėdėti ant puodo, o 1,5 metų - išreikšti iki 30 žodžių. Peržiūros pagal normas dažnai baudė, jei vaikui nepavykdavo laikytis reikalavimų.
Kūdikių namuose augusių vaikų mirčių skaičius kilo dėl nepriežiūros: plaučių uždegimo, dizenterijos, encefalito ir kt. nuo 1984 m. mirties rodikliai išaugo. Dėl netinkamos priežiūros vaikai galėjo apsinuodyti chloru, chloraminu, klijais ir kitomis medžiagomis. Taip pat svarbu paminėti, kad mirčių priežastys ne visada buvo vien ligos - tai dažnai buvo aplaidžios priežiūros pasekmė.
Iniciatyvos ir pokyčiai
Nors 1966 m. kūdikių namai buvo perkelti į Žolyno gatvę, reformos vis tiek buvo ribotos: įstaigos normalizavimas ir personalo kvalifikacijos kėlimos parodė, kad reformos ėmėsi lėtai. Perestrojkos metais buvo vystyta tik minorinės iniciatyvos steigti šeimos tipo globos namus, bet plačios pertvarkos nepavyko pasiekti. Tarp pagrindinių iššūkių - personalo trūkumas, žemas atlyginimas, siaura galimybių riba įsigyti reikiamus daiktus, prasta buitinė infrastruktūra ir didelė perpildymo problema.
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
Apžvalga ir perspektyva
Ši archyvinė medžiaga leidžia suprasti, kaip sovietinės sistemos principai formavo vaikų globos įstaigas ir kas buvo laikoma prioritetu - ugdymu, medicinine priežiūra ar socialine parama. Vaikų namai parodė, kad be nuoseklios reformos, su tinkama statistika ir išteklių paskirstymu šios įstaigos gali neatitikti net minimalių priežiūros standarto. Nors Žolyno gatvės kūdikių namai išliko kaip įspūdingas istorinis pavyzdys, ši patirtis skatina Rimtą diskusiją apie šiuolaikinės globos sistemos tikslus, žmogaus teises ir vaikų gerovę.
Ukmergės vaikų globos namai 1996 m.
Prisimenant istoriją, svarbu įvertinti, kaip dabartinės iniciatyvos - savanoriavimo programos, materialinė pagalba, ir nauji globos modeliai - gali pakeisti situaciją Lietuvoje šiandien, taip pat kokiu keliu šalis judės link vaikų teisų užtikrinimo ir tinkamos globos sistemos kūrimo.
Taip pat skaitykite: Kaip užkirsti kelią savižudybėms vaikų namuose