Socialinis darbas - tai visuomeninė veikla, kurios tikslas - padėti socialinėje atskirtyje atsidūrusiems asmenims savarankiškai ir visavertiškai gyventi visuomenėje dėl ekonominių, sveikatos, asmeninių ir kitų priežasčių.
Šiame straipsnyje aptarsime socialinių darbuotojų darbą, iššūkius, su kuriais jie susiduria, ir galimybes gerinti teikiamų paslaugų kokybę.
Socialinis darbuotojas bendrauja su klientu.
Socialinio darbuotojo profesija ir jos svarba
Lietuvoje socialinio darbuotojo profesija pradėjo formuotis gana vėlai, tik atkūrus nepriklausomybę, tačiau socialinio darbo profesionalizacija vyko labai sparčiai. Nuo 1990 ėmus naikinti aprūpinimo sovietinę sistemą išryškėjo profesionalios socialinės pagalbos poreikis, todėl 1990-2000 socialinis darbas plėtojosi labai sparčiai.
Buvo kuriama socialinių paslaugų sistema, pertvarkomos globos įstaigos, steigiamos socialinio darbo organizacijos, savivaldybėse ir seniūnijose įvesti socialinių darbuotojų etatai, aukštosiose mokyklose pradėta rengti socialinio darbo specialistus, buvo perkvalifikuojami kitų sričių specialistai.
Taip pat skaitykite: LSMU katedros veikla
Viešojoje erdvėje ir politinėje plotmėje socialinio darbo sritis sulaukia vis daugiau dėmesio. Keičiasi įprastos veiklos praktikos, įgyvendinamos pertvarkos įvairiose socialinio darbo srityse, visuomenėje besikeičiantys ekonominio ir socialinio gyvenimo aspektai sąlygoja poreikį analizuoti pokyčius socialinio darbuotojo veiklos turinyje.
21 a. pradžioje socialinis darbas vis aiškiau identifikuojamas kaip profesinė praktika ir akademinė disciplina, bet, palyginti su Vakarų visuomenėmis, kiek mažiau išplėtotas, skatinamas ir vertinamas.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos iniciatyva nuo 2004 kasmet rugsėjo 27 dieną minima Socialinių darbuotojų diena.
Socialinis darbuotojas sprendžia teisines, socialines, medicinines ir daugelį kitų problemų. Socialinio darbuotojo darbe labai svarbu, nors dažnai ir sunku, išlikti pozityviam ir motyvuotam, visada matyti darbo prasmę, būti kantriam, mokėti išlaukti, tikėti tuo, ką darai.
Pasak Michailo, socialinio darbuotojo svarba visuomenėje yra didelė, bet dar nepakankamai vertinama. „Socialinis darbuotojas - tai toks dar vienas "šeimos gydytojas", kuris „gydo“ ne fizines, bet socialines ligas, kuriomis serga šeima ar atskiras jos narys. „Gydyti“ neretai tenka ne pačius maloniausius atvejus. Turiu mintyje smurto, priklausomybių, nusikalstamumo pasekmes“.
Taip pat skaitykite: Karjeros formavimas ir žalioji ekonomika
Savo profesijos atstovams - socialiniams darbuotojams - Michailas linki nesustoti, per daug „neįsipatoginti“ ir nelikti visą laiką tik ten, kur saugu ir gera, būti žingeidiems, drąsiai priimti iššūkius, bandyti naujus ir vėl atrasti senus dalykus, mokytis bei patirti, geriau pažinti save.
„Jei mes norime, kad mūsų klientai keistųsi, darytų tai, kas jiems nėra įprasta, tobulėtų - tą patį turime daryti ir patys“, - sako Michailas ir drąsina kolegas.
Profesinės kompetencijos ir reikalavimai
Norint tapti socialiniu darbuotoju, reikia atitikti tam tikrus išsilavinimo ir kompetencijos reikalavimus:
- Išsilavinimas: Reikia baigti socialinio darbo arba artimos srities bakalauro studijas.
- Praktika: Studijų metu svarbu atlikti praktiką įvairiose socialinėse įstaigose, tokiuose kaip vaikų namai, senelių globos namai ar priklausomybės turinčių asmenų reabilitacijos centrai.
- Specializacija ir tobulinimasis: Po bakalauro studijų galima gilinti žinias ir įgūdžius, pasirinkus specializaciją. Pavyzdžiui, tai gali būti darbas su vaikais, senjorais, žmonėmis su negalia ar priklausomybėmis sergančiais asmenimis.
- Licencija ir sertifikatai: Kai kuriose šalyse socialiniams darbuotojams reikalingos licencijos arba sertifikatai, kad galėtų praktikuoti savo darbą.
- Darbo patirtis: Baigus studijas ir įgijus reikiamą kvalifikaciją, socialinis darbuotojas pradeda dirbti pasirinktoje srityje.
Kiekviena socialinio darbo sritis turi savo tikslus ir iššūkius. Socialinis darbuotojas privalo nuolat atnaujinti žinias ir lavinti įgūdžius, tokius kaip tarpasmeniniai santykiai, tarpinstitucinis bendradarbiavimas ir problemų sprendimas. Socialinio darbuotojo iššūkiai apima didelę emocinę naštą ir ribotus išteklius regionuose.
Socialiniai darbuotojai gali dirbti įvairiose srityse ir organizacijose, tačiau kai kurie pasirenka dirbti kaip laisvai samdomi darbuotojai. Laisvai samdomas socialinis darbuotojas teikia paslaugas pagal sutartį, dirbdamas su įvairiomis organizacijomis, vyriausybinėmis institucijomis ar asmeniniais klientais. Dažniausiai tai apima konsultacijas, projektų valdymą ar psichosocialinę pagalbą.
Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius
Socialinio darbuotojo darbo pavyzdžiai
Vilniuje veikiančiame Palaimintojo Jurgio Matulaičio socialiniame centre Michailas dirba su jaunesnio amžiaus, 12 - 14 metų paaugliais programoje „Tranzitas“.
Taip pat jis koordinuoja ypatingą projektą, kol kas tokį vienintelį Lietuvoje - programą „Mobilus kiemas", kurioje bendrauja su vaikais Vilniaus Šeškinės mikrorajono kiemuose.
Programa „Mobilus kiemas" Vilniaus Šeškinės mikrorajone.
Dienos grupė „Tranzitas“
Dienos grupė „Tranzitas“, kuriai vadovauja socialinis darbuotojas Michailas Arefjevas, yra skirta 12-14 metų paaugliams, susiduriantiems su įvairiais sunkumais šeimoje ar mokykloje. Socialinio darbuotojo tikslas - padėti lengviau išgyventi ankstyvosios paauglystės laikotarpiu kylančius sunkumus, ugdyti jaunuolių socialinius, kasdienio gyvenimo ir mokymosi įgūdžius bei kurti saugią aplinką bendravimui su bendraamžiais.
„Ankstyvoji paauglystė - nelengvas laikas. Tokio amžiaus vaikas jau nebėra vaikas. Jis išgyvena pradinį asmenybės formavimosi etapą, ima domėtis nebevaikiškomis temomis, aktyviai ieškoti savo tapatybės, atsakymo į klausimą: „kas aš esu?“. Tokio amžiaus vaikams dar trūksta savarankiškumo, atsakomybės, neretai jiems kyla bendravimo problemų, konfliktų su aplinka ir savimi. Bandau jiems padėti, pasitelkiu savo žinias, stengiuosi tapti jiems vyresniuoju draugu, patarėju“, - sako Michailas.
Tris dienas per savaitę vykstančiuose susitikimuose paaugliai valgo, mokosi bei kartu leidžia laisvalaikį. Per užsiėmimus Michailas su jais bendrauja neformaliai, interaktyviais metodais siekia gerinti jų socialinius bei mokymosi įgūdžius, nevengia tarpusavio santykių, lytiškumo bei žalingų įpročių temų. Pasak Michailo, užsiėmimų metu labai svarbus atsakomybės ugdymas - paaugliai yra kviečiami prisiimti trumpalaikių ir ilgalaikių atsakomybių, pavyzdžiui, prižiūrėti priemones, tvarkytis arba būti atsakingi už tam tikras laikinas veiklas.
„Stengiuosi padėti jiems augti, prisiimti atsakomybę už save, įsipareigoti. Dienos grupėje leidžiu jiems patiems rinktis ir spręsti, ką norėtų veikti. Pavyzdžiui, jei jie pasirenka drauge žiūrėti filmą, tada skatinu pasiskirstyti kas už ką bus atsakingas: kas išrinks filmą, sujungs aparatūrą, kas po filmo peržiūros viską sutvarkys, kas nueis į parduotuvę ir nupirks traškučių, jei yra noras juos valgyti žiūrint filmą. Taigi, suteikiu jiems pasirinkimo laisvę ir kartu prašau prisiimti atsakomybę“, - apie savo darbo metodus pasakoja Michailas.
Su vaikais jis sako bendraujantis kaip lygus su lygiais, neprimeta jiems savo valios, tačiau moko, rodo pavyzdį, siekia jiems sukurti saugią ir draugišką aplinką.
„Aš esu tas, kuris leidžiu su vaikais laiką, būnu su jais kartu, savo pavyzdžiu juos mokau, stengiuosi, kad mūsų santykis būtų lygiavertis. Esu jiems draugas, kuris gali patarti, palydėti, nukreipti. Žinoma, kartais ir pavadovauju, kai to būtinai reikia. Aš nesu viršesnis. Jei mes dėl ko nors balsuojame, tai mano balsas yra vienas iš visų, jis nėra lemiantis. Vaikams labai svarbu patirti, kad juos girdi, išklauso suaugęs žmogus, kad atsižvelgia į jų nuomonę“, - tokiu būdu Michailas sako skatinantis vaikų pasitikėjimą savimi, taip pat ir suaugusiaisiais.
Projektas „Mobilus kiemas“
Programa „Mobilus kiemas“, kurią koordinuoja Michailas, veikia jau trečią sezoną. Ji yra skirta mobiliems užsiėmimams su vaikais ir paaugliais ne socialinio centro patalpose, bet ten, kur jie leidžia savo laisvalaikį: gatvėje, daugiabučių kiemuose.
„Matulaičio socialinis centras „aptarnauja“, teikia paslaugas trims mikrorajonams: Viršuliškėms, Justiniškėms ir Šeškinei. Iš pradžių norėjome dirbti Viršuliškių kiemuose, bet pamatėme, kad Šeškinėje yra didesnis poreikis, pakankamai daug vaikų, palyginti su kitais rajonais“, - pasakoja Michailas.
Socialinio centro darbuotojų ir savanorių komanda gegužės - rugsėjo mėnesiais keletą kartų per savaitę atvyksta į skirtingus Šeškinės daugiabučių kiemus, kuriuose, naudodami specialią priemonę ant ratų - mobilią lentą su žaidimais ir edukacinėmis užduotimis - bendrauja su vaikais ir paaugliais.
„Šiltuoju metų laiku mes ateiname į kiemus su specialia priemone ant ratų - mobilia lenta, ant kurios yra įvairūs žaidimai ir edukacinės užduotys. Ant pačios lentos galima piešti su kreida. Atsinešame kamuolių, kitų priemonių ir kviečiame vaikus pažaisti, pabendrauti“, - apie „Mobilųjį kiemą“ pasakoja Michailas.
Veiklos tikslas - suteikti vaikams ir paaugliams prasmingą užimtumą, pasiūlyti įdomios veiklos vasaros atostogų metu, sukurti saugią erdvę geriau save pažinti, atrasti savo stipriąsias savybes ir pomėgius, stiprinti pasitikėjimą savimi, bendrauti ir mokytis vieniems iš kitų.
Užsiėmimuose gali dalyvauti visi norintys, neprivalu išbūti visą laiką - kiekvienas gali nuspręsti, kiek jis nori dalyvauti. „Mobilaus kiemo“ klientai yra Šeškinės rajono vaikai ir jų tėvai ar seneliai, jei jie ateina kartu su vaikais, tad iš esmės - visa bendruomenė.
„Mes dirbame su visais vaikais, kurie prieina prie mūsų tam tikrame kieme (iš viso yra 3 kiemai). Paslauga yra skirta visiems vaikams be išimties, neskirstant pagal kažkokius kriterijus“, - sako Michailas. Pasak jo, atvykus į kiemą, nesistengiama įkyriai raginti prisijungti prie žaidimų, kviečiama mandagiai ir visiems suteikiama laisvė rinktis.
„Tiesiog stengiamės būti draugiški, bet neįkyrūs. Jei matome, kad vaikai susidomėję, bet nedrįsta prieiti - patys juos pakalbiname, pakviečiame prieiti arčiau ir pasižiūrėti, išbandyti žaidimus. Būna įvairių atvejų. Vieni vaikai būna drąsūs, žingeidūs, patys prieina ir domisi, bet nemaža dalis yra santūrūs, vengia bendravimo, nėra atviri, nors matome, kad jiems įdomu, kas čia vyksta. Yra ir tokių vaikų ar suaugusiųjų, kurie eidami pro šalį, piktai šnairuoja“, - pasakoja Michailas pridurdamas, kad nugalėti nepasitikėjimą yra sunkiausia, nes reikia įveikti stereotipinį žmonių mąstymą.
Nepatenkintų klientų problemos ir jų sprendimo būdai
Nors „Mobilaus kiemo“ paslauga yra skirta visiems, į užsiėmimus įtraukiami visi, kas tik nori prisijungti. Michailas neslepia, kad neretai tenka dirbti su socialiai apleistais vaikais, tačiau sudėtingais, problemų turinčiais vaikais socialinis darbuotojas jų nevadina.
„Mes vaikų, su kuriais bendraujame nevadiname „sudėtingais“ ir apskritai jų tokiais nelaikome - vaikai kaip vaikai, kiekvienas vis kitoks. Priimame juos tokius, kokie jie yra, stengiamės rasti bendrą kalbą su visais“, - sako Michailas.
Visgi Michailas neslepia, kad tenka susidurti ir su nemandagiu elgesiu, pasipriešinimu ar net agresija. Tokiais atvejais pasitelkiama kantrybė, profesinės žinios ir patirtis.
„Viename iš kiemų kaskart atvykę sutikdavome grupelę paaugliukų, maždaug 10-11 metų amžiaus. Jie jautėsi to kiemo „šeimininkais“ ir ilgą laiką mūsų santykiai nebuvo patys geriausi: jie dažnai būdavo nepatenkinti, ko mes čia ateiname, šaukdavo, kad išeitume, net prasivardžiuodavo ar priėję provokuodavo - prirašydavo ant lentos keiksmažodžių, nepadorių piešinių ir panašiai. Taip jie tikrindavo mūsų ribas, stebėdavo, kaip mes reaguosime. Kadangi nemoralizavome, jiems nedraudėme ir nesibarėme, o bandėme ieškoti dialogo, ilgainiui mūsų santykis pagerėjo. Nebuvo jis draugiškas, bet galėdavome pasišnekėti jiems rūpimomis temomis, padiskutuoti“, - pasakoja socialinis darbuotojas Michailas Arefjevas.
Jo manymu, minėtas atvejis parodo, koks svarbus yra toks netradicinis socialinis - edukacinis darbas gatvėje, ne įstaigose: „Ne visus vaikus galima pasiekti tradiciniais darbo metodais. Jie gyvena savo gyvenimus ir tik atėjęs pas juos į tas erdves, kur jie leidžia laisvalaikį, o ne kviesdamas ar versdamas ateiti pas save, tu galbūt gali pasiekti juos, stiprinti ryšį ir dirbti kur kas efektyviau“.
Tyrimas apie socialinių paslaugų kokybę
Šiame skyriuje apžvelgsime tyrimą, kuris buvo atliktas Panevėžio ir Šiaulių socialinių paslaugų centruose, siekiant įvertinti socialinių paslaugų organizavimo ypatumus ir klientų pasitenkinimą socialinio darbuotojo veikla.
Tyrimo metodika
Tyrimo objektu pasirinkti neįgalūs Panevėžio bei Šiaulių socialinių paslaugų centrų klientai. Nuo 2013-11-29 iki 2014-01-31 Panevėžio bei Šiaulių socialinių paslaugų centruose buvo atlikta anoniminė anketinė neįgalių klientų apklausa. Apklausta 210 respondentų.
Tyrimo duomenų statistinei analizei buvo naudotas SPSS 17.0 for Windows duomenų apdorojimo paketas. Požymių ryšiams vertinti sudarytos susijusių požymių lentelės, požymių priklausomybei nustatyti skaičiuotas chi-kvadrat (χ2) kriterijus su jo laisvės laipsnių skaičiumi. Proporcijų lygybei tikrinti skaičiuotas z-kriterijus. Dviejų nepriklausomų imčių neparametrinių kintamųjų vidutinėms reikšmėms palyginti naudotas Mann-Witney U testas.
Tyrimo rezultatai
Tyrimo rezultatai parodė, kad dažniausia paslauga, kurią socialinių paslaugų centrai teikia klientams buvo paslauga klientų namuose (61 proc.). Gauti statistiškai reikšmingi skirtumai vertinant paslaugų reikalingumą, paslaugų laukimo laiką, apmokėjimą už paslaugas.
Rezultatai parodė, kad 80,0 proc. respondentų teigė gaunantys kokybiškas socialines paslaugas. Iš dalies patenkintų buvo 16,7 proc. Labiausiai patenkinti tyrimo dalyviai buvo tada, kai jautė socialinio darbuotojo geranoriškumą bei pagarbą (atitinakamai 97,1 proc. 85,9 proc.). Labiausiai nepatenkinti paslaugomis buvo tie tyrimo dalyviai, kurie iš dalies jautė laiko, skirto jiems, trūkumą (62,9 proc.).
Rezultatai atskleidė, kad 73,8 proc. tyrimo dalyvių buvo patenkinti dokumentų sutvarkymo ir paslaugų paskyrimo terminais, tačiau pačiu paslaugų organizavimu buvo patenkinti tik 49,5 proc. respondentų. Paslaugų organizavimu iš dalies patenkinti buvo 41 proc., o nepatenkintų - 8,6 proc. respondentų. Paslaugų paskyrimo terminais nepatenkintų buvo 4,3 proc.
Šiaulių socialinių paslaugų centro klientai jiems suteiktomis paslaugomis buvo statistiškai reikšmingai dažniau patenkinti negu Panevėžio socialinių paslaugų centrų klientai (p=0,038).
Tyrimo išvados
- Remiantis tyrimo duomenimis galime teigti, kad statistiškai reikšmingai dažniau Šiaulių miesto socialinių paslaugų centro klientai kreipėsi dėl aprūpinimo techninėmis priemonėmis, gavo tokias socialines paslaugas, kokios buvo reikalingos bei informaciją gavo iš kaimynų, seniūnijos darbuotojų bei nevyriausybinių organizacijų. Tuo tarpu Panevėžio miesto socialinių paslaugų centro klientai statistiškai reikšmingai dažniau paslaugų laukdavo daugiau kaip mėnesį ir dalinai už jas mokėdavo. Be to jiems trūko informavimo ir tarpininkavimo paslaugų.
- Didžioji dauguma respondentų buvo patenkinti suteiktomis socialinėmis paslaugomis. Pasitenkinimą didino tokie veiksniai, kaip kreipiamas dėmesys į pageidavimus ir pasiūlymus, sveikatos priežiūros žinios bei, kad paslaugas teikia tas pats socialinis darbuotojas.
- Tyrimo duomenys atskleidė, Šiaulių miesto socialinių paslaugų centro klientai jiems suteiktomis paslaugomis buvo statistiškai reikšmingai dažniau patenkinti.
| Rodiklis | Šiaulių SPC | Panevėžio SPC |
|---|---|---|
| Kreipėsi dėl aprūpinimo techninėmis priemonėmis | Dažniau | Retiau |
| Gavo reikalingas socialines paslaugas | Dažniau | Retiau |
| Informaciją gavo iš kaimynų, seniūnijos, NVO | Dažniau | Retiau |
| Paslaugų laukė > 1 mėn. | Retiau | Dažniau |
| Dalinai mokėjo už paslaugas | Retiau | Dažniau |
| Trūko informavimo ir tarpininkavimo paslaugų | Retiau | Dažniau |
| Patenkinti suteiktomis paslaugomis | Dažniau | Retiau |
Šiaulių ir Panevėžio socialinių paslaugų centrų palyginimas
tags: #nepatenkinti #klentai #issilieja #ant #socialiniu #darbuotoju