Keliaujant iš Marijampolės Kalvarijos link, netoli miesto, iškyla keturiolikos dailių namelių kaimas - tai Marijampolės vaiko tėviškės namai. Vyresnieji prisimena, kad šie vienas į kitą panašūs nameliai iškilo pirmaisiais atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės metais. 1992 m. buvo pašventinti pirmųjų namų pamatai, o po penkerių metų vyko kaimelio atidarymo iškilmės.
Vaiko Tėviškės Namų Įkūrimo Istorija
Vytautas Kazlauskas - žmogus-legenda. Žmogus, besąlygiškai mylėjęs visus vaikus. Žmogus, atvežęs tėviškės namų idėją iš Italijos į Lietuvą. Žmogus, nepasirašinėjęs sutarčių - Garbės žodis jam buvo pati rimčiausia sutartis. Iš didelio tikėjimo žmonių padorumu ir sąžiningumu, pinigus vaikų namams atveždavo tiesiog kišenėse.
Po daugiau nei keturiasdešimties metų ketindamas grįžti iš Italijos, monsinjoras galvojo, ką galėtų parvežti Lietuvai. Jo manymu, geriausia dovana tėvynei galėjo būti idėja - subrandinta, išmėginta Vakaruose ir pritaikoma Lietuvoje. Jis nusprendė padėti labiausiai nuskriaustiems ir pamirštiems beglobiams vaikams. Tarptautinės SOS vaikų kaimų organizacijos „SOS-Kinderdorf International“ pavyzdžiu, padedamas draugų ir bendraminčių italų verslininkų, Amerikos, Australijos Lietuvių, Kanados lietuvių moterų katalikių draugijos, savo gimtajame Avikilų kaime, tėvų žemėje ir dovanotuose aplinkiniuose sklypuose, mons.
Ne vienas turbūt puikiai prisimena pirmąją Vaiko tėviškės namų „mamą“ Zinutę (Kuzmickaitę-Urbienę), kuri tuomet dar visiškai jauna mergina ėmėsi globoti 4 vaikus, gyveno su jais senajame Vytauto Kazlausko tėvų name. Vaikų kaimas su naujais namais susikūrė vėliau.
Gana greitai buvo pastatyta 14 namelių, juose apsigyveno suburtos „šeimos“. Mons. Vytautas Kazlauskas, grįžęs iš Italijos į gimtuosius Avikilus, visada aplankydavo visus namelius, pakalbindavo vaikus ir jų „mamas“, „tetas“.
Taip pat skaitykite: Vaiko Tėviškės Namai Avikiluose
Su monsinjoru dažnai teko bendrauti ir dabartiniam direktoriui Vytautui Šulinskui - šis lankydavo jį Kaune esančiuose namuose. „Visada monsinjoras pats paserviruodavo stalą - lininė staltiesė, du balti puodeliai, su paauksintu krašteliu cukrinukė. Būtinai prie kavos pasiūlydavo grietinėlės. Ir ilgai kalbėdavomės. Atrodė, apie vaikus monsinjoras žinojo viską - ne tik jų vardus, bet ir dar neilgas gyvenimo istorijas. Buvo kalbamasi ir apie lėšas, kurių labai trūksta ir svarstoma, kur jų gauti.
Po to, kai monsinjoras iškeliavo Amžinybėn, pradėta galvoti, kaip įamžinti šio neeilinio mūsų krašto žmogaus, intelektualo, dvasininko, Marijampolės garbės piliečio, profesoriaus, habilituoto humanitarinių ir teologijos mokslų daktaro atminimą. Darbas jau pradėtas - 2010 m. išleista Angelės Buškevičienės ir Valdo Kubiliaus knyga „Monsinjoras Vytautas Kazlauskas: Tiesa padarys Jus laisvus“.
Sustoti nesinori. Norėtųsi Jo kurtas kaimo, valstybės vizijas geriau suvokti iš atsiminimų, kuriuos galėtų papasakoti jį pažinoję žmonės, buvę bičiuliai. „Mintis sukurti muziejų mums kilo tuomet, kai pamatėm, koks didžiulis yra monsinjoro dvasinis palikimas, kokia didelė jo meilė gimtajam Avikilų kaimui“ - pasakoja direktorius.
Kaip apie save sakė pats monsinjoras Vytautas Kazlauskas: „Kai kam atrodė, kad tai seno kunigo pamišėliškos kalbos“. Grįžęs iš Italijos, kur daugelį metų dirbo lietuviškų Vatikano radijo laidų vedėju, monsinjoras su seserimi padovanojo būsimiems „Marijampolės vaiko tėviškės namams“ Avikiluose esančią savo tėvų žemę bei senąją šeimos sodybą. Siekdamas įkurti tėvų globos netekusiems vaikams namus, kunigas kreipėsi pagalbos į žmones gyvenančius užsienyje ir Lietuvoje.
1997 m. birželio 21 d. toje vietoje, kur kadaise plytėjo tušti laukai ir vieniša monsinjoro V. Kazlausko šeimos sodyba, šurmuliavo susirinkusi minia. Kaip tik tą dieną Avikiluose vyko „Marijampolės vaiko tėviškės namų“ atidarymo iškilmės, po atviru dangumi buvo laikomos šv. Mišios.
Taip pat skaitykite: Labdaros fondo veiklos apžvalga
Marijampolės Vaiko Tėviškės Namų Misija ir Veikla
Viešoji įstaiga Marijampolės vaiko tėviškės namai yra pelno nesiekianti Nevyriausybinė organizacija, besirūpinanti našlaičių ir beglobių vaikų globa bei kurianti našlaičių globos ir ugdymo sistemą pagal natūralios šeimos modelį. Marijampolės vaiko tėviškės namai veikia vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos įstatymais, Vyriausybės nutarimais, kitais Respublikoje galiojančiais teisės aktais, steigėjų sprendimais. Įstaiga įsteigta 1997 m. lapkričio 3 d. labdaros ir paramos fondo „Vaiko tėviškės namai“ nutarimu. Nuo 2003 m. lapkričio 30 d.
Jaukiuose nameliuose vaikai gyvena šeimynomis, dažniausiai po 8-9 vaikus. Globos namuose gyvenantiems vaikams sukurta namų aplinka, kurioje kiekvienas vaikas jaučiasi reikalingas, mylimas, saugus šeimos narys, todėl gali išaugti visavertis asmuo. Šeimynų vaikai lanko mokyklas Marijampolėje ir Liudvinave. Į jas vyksta mokykliniais autobusais arba viešuoju transportu.
Avikilų Kaimo Istorija ir Muziejaus Idėja
Monsinjoras Vytautas Kazlauskas, kurdamas Vaiko tėviškės namus, norėjo beglobiams vaikams duoti tai, kas žmogui yra brangiausia ir ko jie, dar būdami vaikai, yra netekę - ne tik motiną, šeimą, namus, bet ir tėviškę, kurią jie galėtų pamilti ir į kurią visada galėtų sugrįžti. Tęsdami monsinjoro misiją, muziejų norime sukurti vaikams. Jame bus ne tik žaismingai, kūrybingai, bet ir Lietuvos istorijos kontekste patraukliai bei inovatyviai pateikta Avikilų kaimo istorija ir įamžintas monsinjoro atminimas.
Juk net nereikia sakyti, kaip be galo svarbu kiekvienam žmogui žinoti savo krašto istoriją, turėti savo krašto herojų, tad norime, kad ir mūsų vaikai turėtų savo tėviškės istoriją, per kurią jie pajustų ryšį su šia vieta ir kuri paliktų pėdsaką jų savimonėje. Avikilų istorija yra savita, įspūdinga čia gyvenusių žmonių istorijomis, kurias šiandien žymi išlikę laiko ženklai - paminklai, kryžiai, kapinės, partizanų žuvimo vietos, pavieniai buvusių sodybų medžiai ir tušti laukai… Jame atsispindi ir visos Lietuvos istorija.
Avikilai yra vienas seniausių Liudvinavo krašto kaimų, minimas jau 1744 m. Vilniaus vyskupijos susirinkimo aprašyme, kuriame kaimas yra priskirtas Liudvinavo parapijai. Tai buvęs senovinis rėžinis kaimas, kurį 18 a. valdė ponas Pilchovskis. Pagal 1901 m. E. Voltero parengtą Suvalkų gubernijos gyvenviečių sąrašą, Avikiluose tuo metu gyveno 256 žmonės, iš kurių visi buvo lietuviai, iš jų 11 mokėjo skaityti ir rašyti rusiškai, 10 - lietuviškai, o lenkiškai nemokėjo nė vienas. Visi gyventojai pažymėti katalikais. Tuo metu tai buvo vienas didžiausių kaimų Liudvinavo valsčiuje.
Taip pat skaitykite: Kaip pildyti 9-SD formą?
Skaudžiausią smūgį kaimui sudavė Antrasis pasaulinis karas ir sovietų okupacija, atnešusi represijas, trėmimus, kolektyvizaciją. Į nelygią kovą už Lietuvos laisvę tuomet stojo avikiliečiai Vincas Baronas - Vyšnelis, Vincas Kazlauskas - Karosas, Vincas Bražinskas.
Norėtume, kad Jūsų dėka informacija apie Avikiluose kuriamą muziejų ir čia esančius „Marijampolės vaiko tėviškės namus“ pasiektų tuos žmones, kurie galbūt kažkada šiame kaime gyveno ir galėtų pasidalinti savo prisiminimais, žiniomis apie jo istoriją, čia gyvenusius žmones… Gal pažinojote monsinjorą ar pažįstate jo bičiulių, kurie būsimam muziejui galėtų padovanoti kokių nors su šiuo žmogumi-legenda susijusių relikvijų, fotografijų, prisiminimų. Galbūt Kanadoje, Italijoje, Australijoje turite pažįstamų, su kuriais jis bendravo. Mums svarbus kiekvienas sakinys, kiekviena smulkmena, sena nuotrauka…
Jūsų piniginė auka šiam muziejui paspartintų jo įkūrimo darbus. Laukiame visokios su Avikilais ir monsinjoru Vytautu Kazlausku susijusios informacijos - iš anksto esame Jums už tai dėkingi. Rašykite, skambinkite mums, atvažiuokite pas mus. El. (8343) 92932, mob.
Finansiniai Duomenys
Viešoji įstaiga Marijampolės vaiko tėviškės namai, įregistruota 1997 metais, veikia Marijampolės savivaldybėje, Avikilų kaime, Marijampolės apskrityje. Įstaiga priskiriama namų ūkiams paslaugas teikiančių ne pelno institucijų sektoriui, jos pagrindinė veikla pagal EVRK kodą R.87.99.00 - kita, niekur kitur nepriskirta, stacionarinė globos veikla. Teisinė forma - viešoji įstaiga, privati nuosavybė, kurioje nėra užsienio investuotojų kapitalo.
| Rodiklis | 2024 m. |
|---|---|
| Pajamos | 211,7 tūkst. EUR |
| Grynasis nuostolis | 93,1 tūkst. EUR |
| Pelningumo marža | -44 % |
| Nuosavybės grąža (ROE) | -15,5 % |
| Turto grąža (ROA) | -15,0 % |
| Nuosavo kapitalo dalis | 96,7 % |
| Įsipareigojimų santykis | 0,03 |
| Darbuotojų skaičius | 13 |
| Vidutinis mėnesinis darbo užmokestis | 1 342,54 EUR |
| Numatomos metinės darbo sąnaudos | 209,4 tūkst. EUR |
Pagalba Ukrainos Pabėgėliams
Nuo karo pabėgę ir ramaus gyvenimo ieškoję ukrainiečiai, čia įsikūrę 4 namuose - iš viso apie 30-40 žmonių. Nepaisant didelio ukrainiečių skaičiaus, vietos jiems čia netrūksta, nes gyvenamosios patalpos yra erdvios - kiekvienas namas yra virš 300 kvadratinių metrų ploto su visais patogumais: baldais, virtuvės įranga, vonios kambariais.
Pirmieji gyventojai iš Ukrainos nameliuose apsigyveno vasario 28 d., prabėgus vos kelioms dienoms nuo karo pradžios. Kaip ,,Sūduvos gidui“ pasakojo šios įstaigos vadovė Odeta Šteinienė, apgyvendintieji čia įsikūrę grupelėmis, po maždaug 8-9 žmones viename name. Avikiluose esantys ukrainiečiai yra atvykę iš visos Ukrainos - kaip teigė direktorė O.
Įstaigos direktorė džiaugiasi, jog ukrainiečių atvykimas ne tik, kad nesukėlė papildomų rūpesčių, bet atvirkščiai, visus džiugina. Pirmosiomis karo dienomis, čia sulaukta daugybė geros valios žmonių, kurie prisidėdavo prie pabėgėlių gerbūvio, kuo tik galėdami. Direktorė dėkinga visiems prisidėjusiems žmonėms, kurių buvo tiek daug, kad išvardinti visus būtų labai sudėtinga. Dabar, anot O.
Viešosios įstaigos Marijampolės vaiko tėviškės namų direktorė tikina, kad stengiamasi sukurti kuo privatesnę aplinką atvykėliams - leisti gyventi taip, kaip savo namuose ir tik jiems paprašius pagalbos, eiti pas juos į svečius. Patys ukrainiečiai gyvenimo sąlygomis čia patenkinti - aplink ramu, netoli miestas, didžioji dalis jame ir dirba, išskyrus mamas, su mažamečiais vaikais, kurių čia taip pat yra.
Įstaigos vadovė su pasididžiavimu papasakojo istoriją, kaip vos su kelių mėnesių kūdikiu atvykusi ukrainietė, dabar jau regi pirmuosius vaikelio žingsnius būtent čia, Avikiluose. Pastarosios čia yra vienos naujausių gyventojų, kadangi Avikiluose įsikūrė prieš pat mūsų švęstas Šv. Velykas (stačiatikiai ukrainiečiai Šv.
Pasiteiravus, kodėl tik po dviejų mėnesių nuo karo pradžios moterys pasiryžo su savo vaikais palikti Tėvynę, šios teigė, jog iki tol situacija jų mieste buvo gana rami ir tik jai pablogėjus, nusprendė išvykti. Laimingi čia ir jų vaikai: mokyklinio amžiaus berniukai lanko FK ,,Sūduva“ futbolo centrą, trečiadieniais vyksta įvairios meninės veiklos. Puikiai sutarti pavyksta ir su vietiniais vaikais, globotiniais, su kuriais susibendrauja šiuolaikiškai - telefone esančių vertėjų pagalba.
Berniukams neatitrūkti nuo mylimos ir laikinai paliktos gimtinės, padeda ir nuotolinės pamokos su jų mokyklomis Ukrainoje. Anot O. Deja, bet neabejojama, kad karas užtruks, tad Marijampolės vaiko tėviškės namai yra pasirengę ir ateičiai - čia dar likę keletas laisvų namų, iš kurių trys yra numatyti išskirtiniams atvejams - vaikams, kurie atvyktų iš Ukrainos be jokių artimųjų. Tokiu atveju, kartu su vaikais dirbtų įstaigos darbuotojai, tačiau direktorė džiaugiasi, kad nors tam yra pasirengta, bet, ačiū Dievui, kol kas tokių mažųjų nesulaukta. „Slava Ukraini! Ukrainietės Vira ir Liliia kartu su savo sūnumis ir įstaigos direktore O. prisitaiko prie jų poreikių ir norų.
Darbuotojų Atsiminimai ir Linkėjimai
Nelinkusi atvirauti Reda sutiko papasakoti savo istoriją Marijampolės vaiko tėviškės namuose. „Pirmoji pažintis su Marijampole ir su Vaiko tėviškės namais 1996 m. vasario mėn. paliko neišdildomą įspūdį, kuris galutinai įtikino, kad privalau pasirinkti būtent šį darbą. Jau tais pačiais metais birželio 25 diena išliks atmintyje visam gyvenimui. Rugpjūčio mėnesį į mūsų šeimą atvyko dar 5 vaikai. Kartu gyvenome, žaidėme, dirbome. Bėgo dienos, savaitės, mėnesiai. Vaikai augo, rūpesčiai didėjo. 1998m. gegužės mėn. pas mus atvyko mažylis Ernestukas. Jo trys broliukai ir sesutė jau gyveno pas mus. Jis buvo toks mažytis ir bejėgis, kad nepamilti jo nebuvo galima. Nuo tos dienos Ernestas nesitraukė nuo manęs nė per žingsnį iki pilnametystės. Jis tapo neatskiriama mano gyvenimo dalimi.
Laikas bėgo greitai. Vieni vaikai užaugo, pradėjo savarankišką gyvenimą. Juos pakeitė kiti. Keletą vaikų įsivaikino. Vilmantas ir Karolina šiuo metu gyvena Čikagoje. Visi vaikai, kuriuos auginau, jau sukūrė šeimas, augina savo vaikus. Džiugu, kad visi vaikai surado savąjį pašaukimą, eina gyvenimo keliu drąsiai ir tirtai. Per tuos metus teko patirti daug sunkumų. Kartais atrodė, kad nebepajėgsiu, nebegalėsiu toliau dirbti. Ir įvykdavo stebuklas. Aš visada stengiausi gyventi ir dirbti kaip mokė mama, močiutė. Nelaukiau pagyrimų, padėkų. Aišku, visada malonu, kai pastebi ir įvertina darbą. Bet didžiausia padėka yra vaikų dėmesys.
Prieš trejetą metų sulaukiau ypatingos dovanos. Dvi sesutės - Jūratė ir Sonata Leščinskaitės, gyvenančios Italijoje, nutarė padovanoti man atostogas Italijoje. O Jūratė pakvietė mane į savo vestuves. Buvau sutikta kaip karalienė. Tiek dėmesio nebuvau sulaukusi per visą savo gyvenimą. Atvirai kalbant, darbas su vaikais - tai ne darbas, o greičiau gyvenimo būdas, nes vaikai pareikalauja žymiai daugiau pastangų, negu tik buvimas šalia nuo 8 iki 17 valandos.
Taigi, jau dvidešimtus metus įstaigoje skaičiuojanti Reda Stalnionytė kolegėms linki: „kantrybės, tikėjimo, meilės ir vilties, kad viskas bus gerai.
Kultūrinė ir Patriotine Veikla
Tarptautinę vaikų knygos dieną šiais metais minime Balandžio 5 dieną. 14 įvairaus amžiaus globos namų auklėtinių, lankančių Dailės terapijos užsiėmimus, lankėsi Marijampolės Meilės Lukšienės švietimo centre, Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje. Kultūrinių renginių organizatorė Laimutė Kraukšlienė mums ne tik pristatė lietuvių ir užsienio autorių meninę kūrybą, bet taip pat skaitė ištraukas iš vaikiškų knygelių, meno knygų. O vaikai pasidalino savos kūrybos eilėraščiais apie meilę knygai. Susitikime skambėjo ir specialiai šiai dienai iš anglų kalbos išverstas Violetos Palčinskaitės eilėraštis "Skaitymo džiaugsmas". Vaikams suorganizavome mini viktoriną, kurios metu jie laimėjo naujų knygelių, žurnaliukų skaitymui. Džiugių šv.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė ragina kūrybingai ir prasmingai minėti Valstybės atkūrimo dieną ir prisijungti prie akcijos „Vasario 16-ąją švęsk linksmai ir išradingai“. Artėjant iškilmingai dienai vaikai rašė laiškus Tėvynei. Štai 11 metų Darijus rašo: „Gerb. Tėvyne Lietuva, Aš labai džiaugiuosi, kad Tu esi laisva, linksma. Lietuvą aš myliu už tai, kad su Jos pagalba aš greitai augu ir gerai mokinuosi. Linkiu, kad Lietuvos vadovai būtų dosnūs vargšams. Ačiū visiems, kuriantiems mums ateitį“.
O Skaistė, 15m., išsakė tokias mintis: „Man lietuve būti yra garbė. Didžiuojuosi mūsų gynėjais, kurie kovojo už mūsų visų laisvę, savo kalbą. Branginu viską, ką turiu, Lietuvos gamtą. Mintis palydėjo Patriotinių dainų karaoke vakaras Vasario 16-osios išvakarėse. Šeimynos rengė teatralizuotus dainų pasirodymus. Daugiausiai simpatijų sulaukė 9 namelio šeimynos pasirodymas su vietoje išaustos tautinės juostos pagerbimu. Apdovanoti ir tautine simbolika išpuošti nameliai. Valstybės atkūrimo dieną susirinkome Šv. Mišiose už Tėvynę, kurias aukojo kun. klebonas Marius Rudzinskas Marijampolės Šv. Jono Pauliaus II parapijos koplyčioje. Ir kokios šventės be vaišių - po Šv.
Kaip teigia Tėviškės namų direktorius, „džiaukimės, kad galime švęsti tautines šventes, kad galime didžiuotis savo krašto vaikais, kad galime drąsiai dainuoti apie Laisvę... Sveikiname visus su Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Mūsų laikas... Sausio 13-oji - Laisvės gynėjų diena.