Netoli Marijampolės, Avikilų kaime, įsikūrusi viešoji įstaiga Marijampolės vaiko tėviškės namai veiklą pradėjo dar 1997 metais šviesaus atminimo kunigo monsinjoro Vytauto Kazlausko iniciatyva. Šie namai per beveik tris dešimtmečius išgyveno daug permainų, įvairių reformų vėjų. Kaip ir kuo dabar gyvena ši įstaiga, apie kurią kažkada daug kalbėta, kuri susidurdavo su skaudžiomis problemomis dėl ten gyvenusių vaikų elgesio?
Pats monsinjoras yra kalbėjęs, kad ta idėja ne vienam atrodė kaip „seno kunigo pamišėliškos kalbos“. Monsinjoro V. Kazlausko (1919-2008) tuomečiai pamąstymai apie namus, kuriuose tėvų apleisti, palikti vaikai augtų drauge su savo broliais ir seserimis, prižiūrimi mamomis vadinamų auklėtojų, daugeliui atrodė neįgyvendinami ir keistoki. Grįžęs iš Italijos, kur daug metų dirbo lietuviškų Vatikano radijo laidų vedėju, monsinjoras su seserimi padovanojo būsimiems Marijampolės vaiko tėviškės namams Avikiluose esančią savo tėvų žemę bei senąją šeimos sodybą.
Siekdamas įkurti tėvų globos netekusiems vaikams namus, kunigas kreipėsi pagalbos į žmones, gyvenančius užsienyje ir Lietuvoje. Dar 1992 metais tuometis Vilkaviškio vyskupas Juozas Žemaitis pašventino pirmųjų trijų namų Avikiluose pamatus, o 1997 m. birželio 21 d. įvyko atidarymo iškilmės.
Monsinjoras Vytautas Kazlauskas
Permainos ir Reformos
Marijampolės vaiko tėviškės namai patyrė daug reformų. Nuo 2003 m. lapkričio 30 d. Septyniolika metų įstaigai vadovavo Vytautas Šulinskas, o jam pasitraukus 2019 metais direktoriaus pareigas perėmė Odeta Šteinienė, dirbusi šioje įstaigoje socialine pedagoge dar nuo 2007 metų. „Nebuvo lengva pasiryžti ir imtis vadovo pareigų. Ilgai svarsčiau, abejojau, nes gerai žinojau, kad laukia nelengvas darbas ir daug iššūkių“, - prisiminė O.
Taip pat skaitykite: Kaip pildyti 9-SD formą?
Anksčiau buvo tokia valstybės politika, kad vienoje teritorijoje negali gyventi daugiau nei aštuoni vaikai. Tad bandėme prisitaikyti prie visų reformų, keitėme licencijas, įvykdėme visas sąlygas, išdalinome sklypais mūsų teritoriją į atskiras dalis ir atsirado galimybė turėti daugiau globotinių.
Dabartinė Veikla
Šiuo metu Marijampolės vaiko tėviškės namuose yra trys šeimyniniai namai, kuriuose pagal įstaigos turimas licencijas gali gyventi 24 tėvų globos netekę vaikai, vaikai su negalia, iš rizikos šeimų, taip pat patekę čia dėl įvairių trumpalaikių situacijų, kai negalėjo būti namuose su tėvais. Dabar čia - 16 vaikų, tad laisvų vietų dar yra.
Dabar mūsų kolektyvas gana jaunas, dar besiformuojantis, yra 14 darbuotojų, kurie dirba tiesiogiai su vaikais. Iš ankstesniais metais dirbusių žmonių dauguma išėjo, kadangi jau galvota, kad įstaigą teks uždaryti. Dar tebedirba trys moterys, kurios čia darbavosi ir anksčiau, viena iš jų - nuo pat įstaigos įkūrimo, - pasakojo O.
Čia įsikūrusių vaikų amžius yra labai įvairus. Jeigu tai būna trumpalaikė, iki trijų mėnesių globa, kartais į Avikilus patenka net vos kelių dienų ar mėnesių kūdikiai, nes jų tėvų šeimose susiklosto kažkokia sudėtinga padėtis ir vaiką tenka bent trumpam paimti.
„Mes esame viskam pasiruošę, nes visokių situacijų pasitaiko. Vyriausi čia gyvenantys vaikai jau yra sulaukę 18 metų. Yra buvę, kad gyveno ir 23-24 metų jaunimas, jei dar mokėsi profesinio rengimo centruose. Šiuo metu visi globotiniai mokosi bendrojo lavinimo mokyklose: dalis - Liudvinave, kiti - Marijampolėje, Jungėnų pagrindinėje mokykloje. Į mokyklas juos išvežioja pati direktorė.
Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius
Vaikai, gyvenantys šiuose namuose, yra patyrę daug likimo smūgių, jų istorijos sudėtingos ir skaudžios, o sielos - sužeistos. Neišmylėti, neretai buvę apleisti, skriausti vaikai atsiveža čia ir pyktį, ir agresiją, ir nusivylimą suaugusiųjų pasauliu.
„Vaikai atvyksta patyrę didžiules traumas, jų psichologinė būsena dažnai būna labai pažeidžiama. Per tiek metų mes išbandėme įvairias priemones, kai suvaldyti juos būna sunku. Kažkada samdėme apsaugą, bet įsitikinome, kad nelabai kas padeda, išskyrus elgesio taisykles ir meilę vaikui.
Anot O. Šteinienės, atvejų, kai globotiniai išeina ir negrįžta, pasitaiko, ir visuomenei atrodo, kad tai kažkas ypatinga, bet vaikai niekur nedingsta, po kurio laiko grįžta ir sako, kad tiesiog norėję pabūti su draugais. „Mes privalome į tokius atvejus reaguoti, skelbiame paieškas, jei nežinome, kur jie, bet atvejų, kad jie išeitų ir negrįžtų, tiesiog nebūna.
Monsinjoro V. Vyrų darbuotojų visada trūko, o ir dabar jų visai nėra, su vaikais dirba tik moterys. Į klausimą, ar jos susitvarko, kai iškyla problemų dėl vaikų elgesio, O. Šteinienė atsako, kad išties sudėtingais atvejais į pagalbą kviečiami policijos pareigūnai, bet taip būna retai, dažniausiai moterys pačios susitvarko.
Direktorė pasakoja, kad, kai artėja laikas palikti Avikilus, dalis auklėtinių trokšta kuo greičiau išeiti ir kurti asmeninį gyvenimą, o kiti nenori išeiti, neskuba, net kai jiems pasiūloma naudotis jaunuolių palydėjimo programų ar kitomis galimybėmis.
Taip pat skaitykite: Konvencija ir autizmas: svarbūs aspektai
Ar būna atvejų, kai kažkada čia gyvenę ir dabar jau suaugę buvę globotiniai atvažiuoja į Avikilus, nori susitikti buvusius darbuotojus, pasidomėti, kaip viskas čia atrodo dabar? „Tikrai būna, ir tos akimirkos mums yra geriausias atlyginimas už darbą. Ypač šiais metais sulaukėme nemažai tokių apsilankymų.
Buvo ir tokių tėčių, kurie atvažiuoja ir mums girdint pasakoja savo vaikams ir žmonoms, kaip čia gyveno. Sulaukiame gražių žodžių, nes prabėgus metams, jau suaugę buvę globotiniai neretai kitaip žiūri į gyvenimą ir jo vertybes. Jie dovanoja gėlių, dėkoja už tuos metus ir tokiomis akimirkomis labiausiai suvoki, kad ne veltui dirbi šį labai nelengvą darbą. Būna, kad buvę globotiniai tiesiog paskambina kurį vakarą ir nori pasikalbėti.
Prieglobstis Ukrainiečiams
Avikiluose globojamų vaikų dabar gyvena nedaug, bet čia yra įsikūrę ir ukrainiečiai, kurie bėgo nuo karo ir prieglobstį rado šiuose namuose. Tai jau kitos istorijos, bet ir jos neretai taip pat skaudžios, sudėtingos.
- Kai 2022 metais prasidėjo karas Ukrainoje, su mūsų steigėjais priėmėme sprendimą, kad turime neapgyvendintų patalpų ir galime jose leisti įsikurti karo baisumus išgyvenančios šalies žmonėms. Tuo metu globotinių buvo labai mažai. Labai greitai susikooperuota, buvę tušti namai šiek tiek atnaujinti, apdailinti, ir pas mus jau vasario 28-ąją atvažiavo pirmieji 12 ukrainiečių. Iš pradžių jie tik trumpam apsigyvendavo ir išvažiuodavo kitur, o vėliau atvykdavo šeimos, kurios pasilikdavo. Atvažiavo ir gausių šeimų, po 10-13 asmenų. Šiandien pas mus šešiuose namuose nuolat gyvena apie 50 ukrainiečių, - sakė O.
Paklausta, kaip pabėgėliai sužino apie galimybę čia įsikurti, ji teigia, kad, matyt, per vieni kitus, informacija plinta ir socialiniuose tinkluose. Būta atvejų, kai pabėgėliai nuomojosi butus, bet jiems buvo per brangu. Avikiluose vienas asmuo už gyvenimą nuo šių metų vasario moka tik 60 eurų. Iš pradžių čia jie gyvendavo visai nemokamai, vėliau nuomos kaina buvo simbolinė, o dabar ji irgi padengia tik dalį išlaidų.
- Išsilaikyti nėra lengva. Mūsų misija yra padėti žmogui, o ne siekti kažkokio pelno. Mes stengiamės išgyventi, stengiamės toliau kurti ir plėsti mūsų įstaigą, turime minčių pasiūlyti įvairesnes socialines paslaugas. Už vieno vaiko globą ir išlaikymą šiuo metu gauname po 2500 eurų. Pagal valstybės politiką vaikai turėtų gyventi kuo arčiau gyvenamosios vietos, todėl iš kitų savivaldybių jie atvyksta tik tuo atveju, kai jau tikrai nėra galimybės gyventi jų pačių gyvenamojoje vietoje.
O. Šteinienės teigimu, ukrainiečiai taip pat dažnai papasakoja apie sudėtingus savo likimus, sugriautus namus, kare žuvusius ar sužeistus artimuosius. Būna ir kitokių istorijų - kaimelio teritorijoje tebestovi automobilis ukrainietiškais numeriais, nes jo savininkas susirgo, ir išvykęs gydytis į Ukrainą neišgyveno. Pasitaiko ir gerokai šviesesnių istorijų - viena čia gyvenanti mergina per tą laiką jau ir ištekėjo. Vestuvės pagal ukrainietiškas tradicijas vyko Avikiluose, jose dalyvavo ir čia šiuo metu gyvenantys vaikai. Įdomu ir tai, kad du ukrainiečių vaikai jau yra gimę čia, yra ir naujagimių, kurių ukrainietės susilaukė jau išsikėlusios iš Avikilų gyventi kitur.
- Mes su vyru į Avikilus atvykome 2023 metais, o mūsų dukros su šeimomis čia įsikūrė dar 2022 metų rudenį. Visi gyvename tame pačiame name, iš viso devyni žmonės. Tikrai galiu pasakyti, kad esame patenkinti, viskas mums čia gerai. Namas erdvus, puikiai sutelpame. Kartu dabar čia gyvena mano dukros Katia ir Tania, du žentai, taip pat 17 metų anūkė, kuri mokosi Liudvinave, ir dar žento mama. Mūsų šeimos nariai dirba „Mantingoje“, žentas remontuoja automobilius. Mus pakvietė dukros, sakė, kad čia gerai, normalios sąlygos gyventi ir dirbti.
Mes iš karto važiuoti neskubėjome, nenorėjome palikti namų, nes visas mūsų gyvenimas tame kaime Chersono srityje praėjo. Kai 2023 metų birželio pradžioje rusai susprogdino Kachovkos hidroelektrinę, ėmė kilti Dniepro upės vanduo ir jis grėsmingai artėjo prie mūsų namų. Pasilikti ten jau negalėjome, kariškiai valtimis mus išgabeno į Chersoną, o tada vaikai atvažiavo į Odesą ir mus parsivežė į Lietuvą. Labiausiai buvo neramu, kad viską reikėjo palikti, rūpėjo, kaip ten namai. Visą gyvenimą tame kaime gyvenome, niekur nebuvome išvažiavę ir net pagalvoti negalėjome, kad teks palikti namus, kad atsidursime Lietuvoje.
O čia dabar ramu, gražu, darai, ką nori, gyvenimas geras, puiki direktorė, sugyvename visi gerai ir tikrai esame patenkinti. Lietuviškai jau šiek tiek suprantu, bet jūsų kalba sunki, jos jau neišmoksiu, jaunimui mokytis lengviau. Čia, šalia namelyje, vaikai gyvena, girdžiu, kaip jie kalbasi, tai ir aš mokausi tuo pačiu. Bendraujame su kitais čia gyvenančiais ukrainiečiais, yra šeima netgi iš to paties kaimo, kuriame ir mes gyvenome iki karo. Visai neseniai, lapkričio pradžioje, dar vieni atvažiavo, tai ir su jais susipažinsime, pabendrausime.
Pragyvenimo lygis čia tikrai aukštesnis nei Ukrainoje, galime pirkti, ką tik norime, o anksčiau sau negalėdavome to leisti. Dėl ateities - jau esame senyvo amžiaus, man 64 metai, tai, kur vaikai, ten ir mes. Tikime, kad karas vis tiek kada nors baigsis, nors jau tuoj bus ketveri metai, kai jis tęsiasi. Domimės naujienomis, sekame, kas vyksta, kokia padėtis fronte. Ne viskuo gali tikėti, ką išgirsti. Kai karas baigsis, manau, išvažiuosime atgal į Ukrainą, nors ten namų jau ir nėra, bet kažkur įsikursime. Kad tik pagaliau sulauktume taikos.
Avikilų Kaimo Demografija
2011 m. surašymo duomenimis, vidutinis Lietuvos kaimo gyventojų amžius yra 40 metų ir kasmet senėja. Šiuo požiūriu netoli Marijampolės esantis Avikilų kaimas turbūt be konkurencijos yra pats jauniausias Lietuvoje: gyventojų amžiaus vidurkis čia - tik 22 metai! Tarp 147 Avikilų gyventojų - daugiau kaip šimtas vaikų, o kaimo pasidižiavimas - šimtametė Ona Mačiunskienė. Tokia išskirtinė demografinė situacija šiame kaime susidarė dėl jame įkurtų „Marijampolės vaiko tėviškės namų“.
Vienuolikoje šeimų gyvenančiais našlaičiais ir beglobiais vaikais besirūpinanti ši nevyriausybinė organizacija stengiasi ugdyti vaikus pagal natūralios šeimos modelį. Keliaujant iš Marijampolės Kalvarijos link, tuoj už miesto, matyti keturiolikos dailių namelių kaimas - tėviškės namai. Vyresnieji prisimena, kad šie vienas į kitą panašūs nameliai iškilo pirmaisiais atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės metais. 1992 m. buvo pašventinti pirmųjų namų pamatai, po penkerių metų vyko kaimelio atidarymo iškilmės.
Vytautas Kazlauskas - žmogus-legenda. Žmogus, besąlygiškai mylėjęs visus vaikus. Žmogus, atvežęs tėviškės namų idėją iš Italijos į Lietuvą. Žmogus, nepasirašinėjęs sutarčių - Garbės žodis jam buvo pati rimčiausia sutartis. Iš didelio tikėjimo žmonių padorumu ir sąžiningumu, pinigus vaikų namams atveždavo tiesiog kišenėse.
Po daugiau nei keturiasdešimties metų ketindamas grįžti iš Italijos, monsinjoras galvojo, ką galėtų parvežti Lietuvai. Jo manymu, geriausia dovana tėvynei galėjo būti idėja - subrandinta, išmėginta Vakaruose ir pritaikoma Lietuvoje. Jis nusprendė padėti labiausiai nuskriaustiems ir pamirštiems beglobiams vaikams.
Tarptautinės SOS vaikų kaimų organizacijos „SOS-Kinderdorf International“ pavyzdžiu, padedamas draugų ir bendraminčių italų verslininkų, Amerikos, Australijos Lietuvių, Kanados lietuvių moterų katalikių draugijos, savo gimtajame Avikilų kaime, tėvų žemėje ir dovanotuose aplinkiniuose sklypuose, mons. Ne vienas turbūt puikiai prisimena pirmąją Vaiko tėviškės namų „mamą“ Zinutę (Kuzmickaitę-Urbienę), kuri tuomet dar visiškai jauna mergina ėmėsi globoti 4 vaikus, gyveno su jais senajame Vytauto Kazlausko tėvų name. Vaikų kaimas su naujais namais susikūrė vėliau.
Gana greitai buvo pastatyta 14 namelių, juose apsigyveno suburtos „šeimos“. Mons. Vytautas Kazlauskas, grįžęs iš Italijos į gimtuosius Avikilus, visada aplankydavo visus namelius, pakalbindavo vaikus ir jų „mamas“, „tetas“.
Su monsinjoru dažnai teko bendrauti ir dabartiniam direktoriui Vytautui Šulinskui - šis lankydavo jį Kaune esančiuose namuose. „Visada monsinjoras pats paserviruodavo stalą - lininė staltiesė, du balti puodeliai, su paauksintu krašteliu cukrinukė. Būtinai prie kavos pasiūlydavo grietinėlės. Ir ilgai kalbėdavomės. Atrodė, apie vaikus monsinjoras žinojo viską - ne tik jų vardus, bet ir dar neilgas gyvenimo istorijas. Buvo kalbamasi ir apie lėšas, kurių labai trūksta ir svarstoma, kur jų gauti.
Po to, kai monsinjoras iškeliavo Amžinybėn, pradėta galvoti, kaip įamžinti šio neeilinio mūsų krašto žmogaus, intelektualo, dvasininko, Marijampolės garbės piliečio, profesoriaus, habilituoto humanitarinių ir teologijos mokslų daktaro atminimą. Darbas jau pradėtas - 2010 m. išleista Angelės Buškevičienės ir Valdo Kubiliaus knyga „Monsinjoras Vytautas Kazlauskas: Tiesa padarys Jus laisvus“.
Sustoti nesinori. Norėtųsi Jo kurtas kaimo, valstybės vizijas geriau suvokti iš atsiminimų, kuriuos galėtų papasakoti jį pažinoję žmonės, buvę bičiuliai. „Mintis sukurti muziejų mums kilo tuomet, kai pamatėm, koks didžiulis yra monsinjoro dvasinis palikimas, kokia didelė jo meilė gimtajam Avikilų kaimui“ - pasakoja direktorius.
Monsinjoras Vytautas Kazlauskas, kurdamas Vaiko tėviškės namus, norėjo beglobiams vaikams duoti tai, kas žmogui yra brangiausia ir ko jie, dar būdami vaikai, yra netekę - ne tik motiną, šeimą, namus, bet ir tėviškę, kurią jie galėtų pamilti ir į kurią visada galėtų sugrįžti. Tęsdami monsinjoro misiją, muziejų norime sukurti vaikams. Jame bus ne tik žaismingai, kūrybingai, bet ir Lietuvos istorijos kontekste patraukliai bei inovatyviai pateikta Avikilų kaimo istorija ir įamžintas monsinjoro atminimas.
Juk net nereikia sakyti, kaip be galo svarbu kiekvienam žmogui žinoti savo krašto istoriją, turėti savo krašto herojų, tad norime, kad ir mūsų vaikai turėtų savo tėviškės istoriją, per kurią jie pajustų ryšį su šia vieta ir kuri paliktų pėdsaką jų savimonėje. Avikilų istorija yra savita, įspūdinga čia gyvenusių žmonių istorijomis, kurias šiandien žymi išlikę laiko ženklai - paminklai, kryžiai, kapinės, partizanų žuvimo vietos, pavieniai buvusių sodybų medžiai ir tušti laukai… Jame atsispindi ir visos Lietuvos istorija.
Avikilai yra vienas seniausių Liudvinavo krašto kaimų, minimas jau 1744 m. Vilniaus vyskupijos susirinkimo aprašyme, kuriame kaimas yra priskirtas Liudvinavo parapijai. Tai buvęs senovinis rėžinis kaimas, kurį 18 a. valdė ponas Pilchovskis. Pagal 1901 m. E. Voltero parengtą Suvalkų gubernijos gyvenviečių sąrašą, Avikiluose tuo metu gyveno 256 žmonės, iš kurių visi buvo lietuviai, iš jų 11 mokėjo skaityti ir rašyti rusiškai, 10 - lietuviškai, o lenkiškai nemokėjo nė vienas. Visi gyventojai pažymėti katalikais. Tuo metu tai buvo vienas didžiausių kaimų Liudvinavo valsčiuje.
Skaudžiausią smūgį kaimui sudavė Antrasis pasaulinis karas ir sovietų okupacija, atnešusi represijas, trėmimus, kolektyvizaciją. Į nelygią kovą už Lietuvos laisvę tuomet stojo avikiliečiai Vincas Baronas - Vyšnelis, Vincas Kazlauskas - Karosas, Vincas Bražinskas.
Norėtume, kad Jūsų dėka informacija apie Avikiluose kuriamą muziejų ir čia esančius „Marijampolės vaiko tėviškės namus“ pasiektų tuos žmones, kurie galbūt kažkada šiame kaime gyveno ir galėtų pasidalinti savo prisiminimais, žiniomis apie jo istoriją, čia gyvenusius žmones… Gal pažinojote monsinjorą ar pažįstate jo bičiulių, kurie būsimam muziejui galėtų padovanoti kokių nors su šiuo žmogumi-legenda susijusių relikvijų, fotografijų, prisiminimų. Galbūt Kanadoje, Italijoje, Australijoje turite pažįstamų, su kuriais jis bendravo. Mums svarbus kiekvienas sakinys, kiekviena smulkmena, sena nuotrauka… Jūsų piniginė auka šiam muziejui paspartintų jo įkūrimo darbus.
Laukiame visokios su Avikilais ir monsinjoru Vytautu Kazlausku susijusios informacijos - iš anksto esame Jums už tai dėkingi. Rašykite, skambinkite mums, atvažiuokite pas mus. El. (8343) 92932, mob.
Statistika
Trumpa statistika apie Marijampolės vaiko tėviškės namus:
| Rodiklis | Duomenys |
|---|---|
| Įkūrimo metai | 1997 |
| Gyventojų amžiaus vidurkis Avikiluose | 22 metai |
| Šeimyninių namų skaičius | 3 |
| Licencijuotų vietų skaičius | 24 |
| Šiuo metu gyvenančių vaikų skaičius | 16 |
| Darbuotojų, dirbančių tiesiogiai su vaikais, skaičius | 14 |
| Ukrainiečių, gyvenančių įstaigoje, skaičius | apie 50 |
| Mokestis už gyvenimą ukrainiečiams (nuo 2024 vasario) | 60 eurų/mėn. |
| Finansavimas vienam vaikui | 2500 eurų/mėn. |
Marijampolės apskritis Lietuvos žemėlapyje