Vaikų socialinių kompetencijų ugdymas šeimoje

Šiuolaikinėje visuomenėje vis daugiau kalbama apie smurto apraiškas. Empatija - tai gebėjimas pajusti ir suprasti kitų emocijas, įsijausti į kito būseną, pamatyti situaciją kito žmogaus akimis ir jautriai į tai sureaguoti. Tai vienas svarbiausių įgūdžių, skatinančių mus elgtis moraliai, teisingai, užjausti ir rūpintis kitais. Asmens ugdymo procesas, paremtas gėrio idėja, suteikia ugdytiniui visuminį realybės vaizdą ir plečia jo socialinio buvimo bei veikimo ribas.

Vis dažniau girdime apie vaikų pyktį, abejingumą ir patyčias. Daug kalbama apie tai, ką daryti patyčių situacijose; tačiau patartina ugdyti empatiją ir gerumą ikimokyklinio amžiaus vaikams, o tai yra geriausia prevencija nuo smurto kultūros, kuri tampa vyraujanti visuomenėje. Empatija yra vienas iš pagrindinių įgūdžių, skatinančių mus elgtis moraliai, užjausti ir rūpintis kitais. Gerumą lemia moralinės pažiūros, įsitikinimai, nuotaikos ir jausmai. Nors gerumas yra kiekvieno žmogaus genetinio kodo dalis, jei suaugusieji neskiria pakankamai dėmesio, laiko ir pastangų vaikų ugdymui, jis gali pradėti nykti. Todėl reikia ugdyti vaikų empatiją ir gerumą.

Socialinis emocinis ugdymas veiksmingiausias tada, kai esminių kompetencijų ugdymas tampa sistema, kurioje veikia visa bendruomenė. Tai kai į nuoseklų procesą įsitraukia: mokiniai, mokytojai, administracija, pagalbos mokiniui specialistai, techninis personalas, tėvai / šeima, steigėjas, mokyklos kaimynystėje esančios bendruomenės, autoritetai ir partneriai ir kt. Įsitraukus visai bendruomenei į šį procesą naudos gauna VISI: vaikai ir suaugusieji.

Taigi kyla klausimas kaip ugdyti penkerių - šešerių metų vaikų empatiją ir gerumą šeimoje? Straipsnyje pristatoma penkerių - šešerių metų vaikų psichosocialinė charakteristika, empatijos ir gerumo ugdymo ypatumai teoriniu aspektu. Taip pat penkerių - šešerių metų vaikų empatijos ir gerumo ir ugdymo šeimoje tyrimo rezultatų empirinė analizė.

Siekiant išanalizuoti penkerių - šešerių metų vaikų empatijos ir gerumo ugdymą šeimoje, naudotasi šiais tyrimo metodais: moksline literatūros analizė, nebaigtų apsakymų metodas, apklausa žodžiu (pusiau standartizuotas interviu) ir turinio kokybinė analizė.

Taip pat skaitykite: Kaip pildyti 9-SD formą?

Svarbu, kad suaugęs žmogus sudarytų sąlygas vaikui bendrauti su bendraamžiais, leistų ieškoti tinkamų komunikavimo būdų (klysdami vaikai aptinka, kurie būdai yra veiksmingi), rodytų asmeninį pavyzdį. Šeimyniniai pokalbiai - vienas iš pagrindinių būdų mokyti vaikus socialinio komunikavimo. Kuo anksčiau vaikas girdi, kad šeimoje pagarbiai, mandagiai bendraujama (išklausoma, domimasi kitu, paisoma nuomonės, dalyvaujama pokalbyje), atspindimi kito jausmai, kreipiamas dėmesys į visus, tuo anksčiau tą pradeda taikyti komunikuodamas su bendraamžiais.

Humorui šeimoje taip pat turėtų būti skiriama pakankamai dėmesio ir laiko. Lengviausias būdas - tiesiog drauge žaisti: kurti juokingus pasakojimus, dainas, maivytis, kvailioti. Humoras suteikia vaikams galimybę tvarkytis su stresu, nerimu, pykčiu, gali padėti išreikšti tai, ką sunku pasakyti. Vertinga skatinti vaikus juokauti ir pastebėti humorą net sunkiomis gyvenimo aplinkybėmis.

Ugdant vaikų empatiją ir gerumą svarbus tėvų asmeninis pavyzdys, bendra tėvų ir vaikų veikla, taisyklės ir vaiko pareigos šeimoje, mokymas atpažinti nežodinius ženklus, empatijos ir gerumo ugdymosi situacijos ir vaiko skatinimas.

Išvados:

1. Empatija - tai gebėjimas įsijausti į kito žmogaus situaciją, emocijas ir suprasti jo jausmus. Gerumas yra žmogaus charakterio savybė, kurią lemia jo moralinės nuostatos ir jausmai. Vaikų empatija yra gerumo ugdymo sąlyga. Kai vaikui yra penkeri - šešeri metai, keičiasi jo prosocialinio moralinio samprotavimo lygis: nuo hedonistinės, pragmatiškos orientacijos, kai elgesys tenkina vaiko poreikius, jis pereina prie orientacijos į kitų žmonių poreikius. Šio amžiaus vaikai stengiasi būti panašūs į savo šeimos narius, todėl šeima yra vaikų ugdymo įstaiga, aplinka ir veiksnys, lemiantis penkerių - šešerių metų vaiko empatiją ir gerumą.
2. Tyrimas atskleidė, kad empatijos ir gerumo santykis yra priežastinis. Siekdami ugdyti vaikų empatiją ir gerumą, tėvai rodo individualų pavyzdį, išreikštą tėvų asmeninėmis savybėmis, santykiais su kitais šeimos nariais ir kitais žmonėmis. Informantų teigimu, empatija ir gerumas ugdomi per bendrą tėvų ir vaikų veiklą. Tai veikla, skirta padėti kitiems, veikla, kai vaikas yra ugdomas ir kartu leidžiamas laisvalaikis. Tyrimo dalyviai teigė, kad empatija ugdoma mokant vaikus skaityti neverbalinius ženklus, skatinant vaikus išbandyti įvairius vaidmenis ir įsijausti į kito žmogaus situaciją bei ją suprasti. Ugdant gerumą praktikuojama socialinė veikla su vaikais, pastebimas geras vaikų elgesys ir jie sąmoningai skatinami.

Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie socialinį emocinį ugdymą ir teigiamą jo įtaką vaikų psichikos sveikatai. Socialinės emocinės kompetencijos - tai gebėjimai dirbti kartu su kitais, produktyviai mokytis, atlikti svarbiausius vaidmenis šeimoje, bendruomenėje, darbo vietoje.

Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius

Mokykloje mokoma daugybės dalykų, kurių ne visuomet prireikia tolimesniame gyvenime. Pasak Čedavičienės D. (2008) mokytojai, dažniausiai nerimaujantys dėl mokinių matematinio ar kalbinio neraštingumo, pradeda suprasti, kad mokytis pažinti savo jausmus ne ką mažiau svarbu nei lavinti skaitymo ar skaičiavimo įgūdžius.

Kaip teigia Lekavičienė R, Antinienė D. (2012) aplinkinių žmonių ir savo emocijų pažinimas ir supratimas, jų valdymas bei kontrolė, empatija ir t.t. skatina efektyvų tarpasmeninį bendravimą, pozityviai veikia individualius sprendimus bei, apskritai, asmens psichologinį funkcionavimą.

Emocinio intelekto sąvoka apima gebėjimą jausti, suprasti kitų žmonių jausmus, valdyti nuotaiką bei kontroliuoti impulsus, susidoroti su frustracija bei kasdienio gyvenimo reikalavimais. Tyrimai rodo, kad emocinis intelektas - socialiniai ir emociniai įgūdžiai - daug svarbesnis vaiko sėkmei už kognityvinį intelektą, matuojamą IQ. Emocinį vaiko intelektą galima ugdyti visuose jo amžiaus tarpsniuose.

Gebėjimas susirasti draugų ir puoselėti draugystę, sėkmingai įsitraukti į grupę, inicijuoti pokalbį ir išklausyti, atskleisti save, drąsiai pasipriešinti skriaudėjams, atjausti kitus, įveikti sunkumus, išspręsti konfliktus, būti savikritiškam, motyvuoti save sudėtingomis aplinkybėmis, drąsiai žvelgti į sunkumus, nesidrovėti artimumo yra tie įgūdžiai, kurie reikalingi gyvenime norint būti sėkmingu ir laimingu.

Sėkmės susilaukiama tada, kai dėmesys skiriamas savęs pažinimui, lankstumui, savikontrolei, efektyviam konfliktų valdymui. Kognityvinis intelektas (IQ) ir emocinis intelektas (EQ) koreliuoja, tačiau nėra susiję priežasties pasekmės ryšiais. Aukšto intelekto, išsilavinęs žmogus gali būti vienišas ir nelaimingas, nes nepakankamai išugdyti emociniai socaliniai gebėjimai, todėl santykiai su aplinkiniais gali būti komplikuoti. Galime stebėti ir atvirkščiai, žmogus, kuris baigė mokyklą žemais akademiniais įvertinimais ir nepasižymi aukštu intelektu, vėliau gali tapti itin sėkmingu verslininku ir kompanijos lyderiu.

Taip pat skaitykite: Konvencija ir autizmas: svarbūs aspektai

Socialinių emocinių kompetencijų formavimasis ir įtaka gyvenimo kokybei bei mokymuisi. D. Goleman (2003) teigimu, šeima yra mūsų pirmoji emocinio gyvenimo mokykla: bendraudami su artimiausiais žmonėmis, mes mokomės suvokti savo pačių jausmus, į juos reaguoti, numatyti, kaip į juos gali reaguoti kiti, taip pat suprasti ir išreikšti savo viltis ir baimes. Iš visų emocinio intelekto įgūdžių gebėjimas sutarti su kitais labiausiai prisideda prie sėkmės ir pasitenkinimo gyvenimu jausmo.

Socializacijos procesas prasideda nuo vaiko įgimto temperamento sąveikos su suaugusiojo reakcija į jį ir pasireiškia dar kūdikystės laikotarpiu (kūdikis bendrauja šypsniu, žvilgsniu). Ikimokyklinio amžiaus vaikai socialinių įgūdžių įgyja ne tiek iš suaugusiųjų, kiek iš sąveikos su kitais vaikais. Vaikystėje patirtas atstūmimas - vienas iš rizikos faktorių, kad paauglystėje vaikas gali prasčiau mokytis, turėti emocinių problemų, nusikalsti.

Prasti socialiniai įgūdžiai ypač išryškėja, kada vaikai bando susidraugauti. Tokie vaikai nori dalyvauti kitų veikloje, bet pasirenka klaidingą taktiką. Populiarūs vaikai prie nepažįstamų bendraamžių linkę artėti palaipsniui, kontaktas paprastai pradedamas žodžiu (klausiant, komentuojant). Todėl užsimezgusias vaikų draugystes būtina vertinti rimtai.

Kušlevič - Veršekienė D., Pukinskaitė R. (2009) nagrinėjusios paauglių emocinį intelektą, pastebi, jog patiriami sunkumai paauglystėje iš dalies priklauso nuo emocinio intelekto lygio, individualių vaiko savybių, jo aplinkos, socialinės kompetencijos, neigiamų aplinkos įvykių, jų reikšmingumo bei jų pasikartojimo dažnio. Iš tėvų ir mokytojų surinkta daug informacijos, akivaizdžiai patvirtinančios, kad nemaža dalis paauglių yra emociškai pažeisti: yra vieniši ir kenčia nuo depresijos, jaučia stiprų pyktį, negali valdyti emocijų, yra nervingi, linkę nerimauti, impulsyvūs ar net agresyvūs.

Autorių atlikto tyrimo metu nustatyta, kad bendras emocinis intelektas (EQ), adaptyvumas, tarpasmeninių santykių ir asmens vidiniai gebėjimai yra teigiamai statistiškai reikšmingai susiję su geresniais mokymosi laimėjimais. Geriau besimokantys paaugliai dažniau jaučiasi laimingi, jie efektyviau prisitaiko prie pokyčių, geriau susitvarko su kasdien iškylančiomis problemomis, jų geresni tarpasmeniniai santykiai.

Autorių teigimu, sėkmę mokykloje lemia ne tiek vaiko žinios ar ankstyvi skaitymo įgūdžiai, kiek emociniai ir socialiniai įgūdžiai: pasitikėjimas savimi, domėjimasis aplinka, žinojimas, kokio elgesio iš tavęs laukia kiti ir kaip susivaldyti, kai nori pasielgti netinkamai, gebėjimas išlaukti, laikytis nurodymų, kreiptis į mokytojus pagalbos, mokėti išreikšti poreikius ir sutarti su kitais vaikais.

Lietuvos gyventojų savivertės lygis ir laimės pojūtis yra vienas žemiausių visoje Europoje. Moksliškai įrodyta, kad šie du dalykai yra tiesiogiai susiję. Pagrindiniai žmogaus socialiniai emociniai gebėjimai, tokie kaip savivertė ir pagarba kitam išsivysto mokykliniame amžiuje ir daro esminę įtaką tolimesniam asmenybės formavimuisi ir elgesiui.

Čedavičienė D. (2008) pastebi, jog mokymo programos yra gana perkrautos dalykų, keičiasi jų turinys ir temos, todėl nenuostabu, kad mokytojai jaučiasi labai apkrauti ir nesiryžta skirti laiko dar vienam papildomam dalykui. Be to, tikriausiai jokiu kitu atveju mokytojo darbo kokybė nėra tokia svarbi, kaip programose ugdančiose socialines emocines kompetencijas, nes jau pats mokytojo elgesys klasėje yra emocinės kompetencijos arba trūkumo pavyzdys. Ne kiekvieno mokytojo temperamentas tinka tokioms pamokoms vesti, ne kiekvienas gali ir nori kalbėti apie jausmus. Iš pradžių nedaug mokytojų noriai imasi mokytis naujo dalyko, kuris atrodo toks neįprastas, palyginti su kasdieniu darbu.

Lam C. (2014) nurodo gero mokytojo bruožus, kurie, savo ruožtu, lemia mokytojo socialines emocines kompetencijas bei siejasi su Neale S., Spencer-Arnell L., Wilson L.: Patinka mokyti mokyti vaikus - daug džiaugsmo ir pasitenkinimo savo darbu teikianti profesinės karjeros sritis, nors drauge tai taip pat daug pastangų reikalaujanti bei sekinanti veikla. (S.Neale, L. Spencer-Arnell, L. Wilson (2009)- savivertė, emocinis savęs suvokimas, pagrindiniai emociniai poreikiai). Nulemia pokyčius - leidžia vaikams pasijusti klasėje ypatingiems, saugiems ir užtikrintiems. Mokytojai gali daryti teigiamą įtaką savo mokinių gyvenime. (S.Neale, L. Spencer-Arnell, L.Skleidžia pozityvią energiją - stengiasi nuolatos būti teigiamai nusiteikę, laimingi ir besišypsantys. Teigiama energija užkrečiama, todėl ja dalinasi su klase.( S.Neale, L. Spencer-Arnell, L. Geba megzti ir palaikyti asmeninius ryšius - pažįsta savo mokinius, žino, kuo jie domisi ir užmezga su jais ryšį. Taip pat vaikams atskleidžia, kuo domisi patys. Išsiaiškina, kaip vaikams patinka mokytis, stengiasi pažinti savo mokinių tėvus. (S.Neale, L. Spencer-Arnell, L. Dirba su šimtaprocentiniu atsidavimu - dirba tobulėdami patys ir įkvepia kitus. Atiduoda visą save patiems sau, mokiniams, jų tėvams, mokyklai ir kiekvienam jais tikinčiu žmogui. (S.Neale, L. Spencer-Arnell, L. Wilson (2009) - autentiškumas, atvirumas, bendradarbiavimas, parama). Geba organizuotai dirbti - paskirsto darbus. (S.Neale, L. Spencer-Arnell, L. Neturi išankstinio nusistatymo - mokytojus, kartas nuo karto stebi ir vertina, tiek formaliai, tiek ir neformaliai (štai kodėl būtina nuolatos dirbti su šimtaprocentiniu atsidavimu). Mokytojus nuolat vertina ir kritikuoja mokyklos direktorius, kolegos mokytojai, mokinių tėvai ir patys mokiniai. Užuot jautęsi įžeisti ar užsigavę, kai kas nors išsako pastabas apie tai, kaip mokote, priimkite konstruktyvią kritiką be išankstinio nusistatymo ir kurkite veiksmų planus. Įrodykite, kad esate gerai dirbantis mokytojas, - toks, kokiu ir siekiate būti. Pasaulyje nėra tobulų žmonių, o galimybių tobulėti visuomet yra. Juk pasitaiko, kad kiti geba pamatyti tai, ko nepavyksta patiems. (S.Neale, L. Spencer-Arnell, L. Kelia reikalavimus - pats mokytojas elgiasi taip, kaip moko kitus. (S.Neale, L. Spencer-Arnell, L. Wilson (2009)- Ieško įkvėpimo ir jį randa - nestokoja kūrybiškumo. (S.Neale, L. Spencer-Arnell, L. Nevengia pokyčių - yra lankstūs, nesiskundžia dėl pasikeitimų mokykloje. (S.Neale, L. Spencer-Arnell, L. Reflektuoja - siekia tobulėti kaip specialistas, apmąsto, kaip jis dirba mokytojo darbą- kas pavyko, o ką reikėtų kitą kartą pakeisti. Nuolatos reflektuoja, apmąsto, kaip dirba, kaip patys mokosi iš klaidų, silpnybių. (S.Neale, L. Spencer-Arnell, L.

Svarbu pažymėti, jog pedagogų ir tėvų socialinio emocinio intekto ugdymui didinant jų socialines emocines komepetencijas reikalinga sisteminė pagalba ir parama. Pačios geriausios socialinio emocinio ugdymo programos vaikams gali būti neefektyvios vien todėl, kad, pedagogo asmenybės elgesys ir asmenininės vertybės kontrastuos su programos nuostatomis, jei kalbėdamas apie empatiją, jis pats jos nejaus, jei mokydamas vaikaus pagarbos jiems nerodys savo elgesiu. Ne veltui yra sakoma, jog vaikai pirmiausia mokosi iš pavydžio. Galime stebėti kaip skiriasi klasės vaikų elgesys ir tarpusavio santykiai priklausomai nuo mokytojo santykio su jais. To negalime išugdyti teorinėmis žiniomis, reikalinga patyriminė praktika, kurios rezultatu bus žinojimas ir patyrimas tapęs asmenybės savastimi.

Kaip pastebi Kunickienė R., Neale S. (2015), nors Lietuvos švietimo sistemą nuolat lydi įvairios reformos, tačiau realių pokyčių gyvenimo ir ugdymo kokybėje nėra (veikiau stebima mažėjimo, blogėjimo tendencija). Siekiant išspręsti kilusius sunkumus, mokykla turi veikti kaip sutelkta bendruomenė.

Daugelyje šeimų stebimas komunikacijos sutrikimas - nesidalijimas išgyvenimais ir jausmais. Per dieną vaikui yra skiriamos vos kelios minutės dėmesio.

Šeimoms bus padedama palaikyti ir atstatyti savarankiškumą, atliekant įvairias gyvenime reikalingas funkcijas. Projekte dirbant su šeimomis bus taikomas partnerystės principas - bendras darbas su šeimomis, bendradarbiavimas, dalijimasis, bendras tikslas (susitikimų, išvykų, sporto varžybų metu ir kt.). Šeimose stokojama vaikų auginimo, priežiūros įgūdžių, retai skiriama dėmesio vienas kitam, todėl bendras darbas kartu su šeimos nariais, sprendimų priėmimas, įgūdžių, vertybių ugdymas suartins šeimos narius ir sustiprins trūkstamus įgūdžius.

Socialiniai įgūdžiai yra kaip raktas į sėkmingą bendravimą ir sveikus santykius, padedantys vaikams ne tik bendrauti, bet ir kurti pagarbius ryšius su aplinkiniais. Šie įgūdžiai apima tiek verbalinius, tiek neverbalinius aspektus, kurie ugdomi per nuolatinę sąveiką su tėvais, mokytojais ir bendraamžiais. Ankstyvas socialinių įgūdžių lavinimas vaikystėje yra nepaprastai svarbus, nes jis ne tik gerina vaiko emocinę gerovę ir mokymosi rezultatus, bet ir padeda jiems geriau integruotis į visuomenę, mažesnę elgesio problemų riziką ir išugdytą savivertę ateityje.

„Socialinių įgūdžių ugdymas vaikams yra esminis aspektas, nes jis apima tinkamo elgesio, efektyvaus bendravimo, emocijų suvokimo, savikontrolės ir streso įveikimo įgūdžius”, - pažymi „Vitlio darželio” psichologė-psichoterapeutė Emilija Baltrūnaitė. „Mūsų tikslas - padėti vaikams išmokti būti dėmesingiems, tinkamai išreikšti savo emocijas ir valdyti reakcijas. Tai prisideda prie jų gebėjimo kurti sveikus tarpasmeninius santykius, stiprinti emocinę gerovę ir sėkmingai spręsti iškilusius iššūkius.”

Specialistė pasakoja apie išskirtinę socialinių įgūdžių ugdymo kryptį, pritaikytą pagal vaiko amžių ir raidą. Nuo 0 iki 2 metų amžiaus, vaikams padedama lavinti pradinius bendravimo įgūdžius ir sukurti saugius santykius su globėjais, kas formuoja pasitikėjimą savimi ir pasauliu. Ikimokyklinio amžiaus vaikams (3-5 metai) darželis orientuojasi į bendradarbiavimo, dalinimosi, empatijos bei savarankiškumo įgūdžių ugdymą, skatindamas draugišką sąveiką, emocinį jautrumą ir nepriklausomybę.

Įvairūs metodai naudojami ir vaikų emociniam intelektui ugdyti. Psichologė-psichoterapeutė Emilija Baltrūnaitė pabrėžia: „Žaidybinės veiklos ir vaidmenų žaidimai, tokie kaip „gydytojas” ar „pardavėjas”, yra efektyvūs lavinant vaikų empatiją, bendradarbiavimą ir problemų sprendimo įgūdžius. Emocijų kortelės, su vaizdais ir įveikos būdais, padeda vaikams atpažinti ir suprasti savo jausmus. Kasdienės diskusijos apie emocijas, remiantis šiomis kortelėmis, ir knygų apie emocijas skaitymas, pavyzdžiui, „Kai jaučiu pyktį, liūdesį ar baimę”, gilina vaikų emocinį suvokimą per pasakojimus ir simbolius. Be to, „Ramiosios zonos”, kuriose naudojamos pagalvės ir antistresiniai žaislai, suteikia vaikams galimybę ramiai išgyventi ir išveikti emocijas. Šie metodai kartu prisideda prie nuoseklaus ir veiksmingo emocinio ugdymo.”

E. Baltrūnaitė pasakoja, kaip pedagogai ir specialistai aktyviai padeda vaikams spręsti konfliktines situacijas ir mokytis bendradarbiauti, reaguodami į vaikų nesutarimus ir dirbdami su jais sprendžiant problemas. Psichologės-psichoterapeutės teigimu, auklėtojos moko vaikus naudoti „AŠ kalbą...

tags: #vaiko #socialiniu #kompetenciju #ugdymas #seimoje