Šiandieninėje visuomenėje, kurioje vis labiau pabrėžiamos humanistinės nuostatos ir demokratinės vertybės, itin svarbu atkreipti dėmesį į stacionariose globos įstaigose gyvenančių neįgalių žmonių poreikius ir galimybes juos patenkinti per užimtumą. Kad pensionato gyventojai jaustųsi pilnaverčiais mūsų visuomenės nariais, neįgalųjį reikia įtraukti į prasmingą veiklą.
Svarbu išsiaiškinti, kokios galimybės yra organizuoti kuo įvairesnę užimtumo veiklą, kad proto negalės asmenys galėtų pasirinkti priimtiniausią. Asmenų, turinčių vidutinę protinę negalią ir gyvenančių globos įstaigose, užimtumas yra nepakankamai tirtas.
Neįgalaus žmogaus buvimas visuomenėje, dėl daugybės psichologinių ir socialinių kliūčių šiandien išlieka itin aktualus. Neįgalūs asmenys, prarasdami įprastą socialinį statusą, neįgauna kito, visuomeniškai stabilaus ir pripažinto. Socialinio atstūmimo priežastis yra ne pati negalė, o socialinis asmens statusas ir visuomenės požiūris į žmogų.
Proto negalės asmenis ir jų artimuosius visuomenė yra linkusi stigmatizuoti, dažnai pažeidžiamos jų teisės. O stigmatizacija sukelia ekonominę naštą, dėl jos vengiama kreiptis pagalbos, dėl to dažnėja komplikacijos.
Užimtumas globos įstaigoje organizuojamas ir yra skirtas prarastų darbo ir bendravimo sugebėjimų atnaujinimui arba jų formavimui, bei aktyvaus gyvenimo palaikymui ir formavimui. Socialinę ir protinę žmogaus sveikatą stiprina tinkami tarpasmeniniai santykiai. Būti suvoktam kitų - galimybė geriau suvokti save.
Taip pat skaitykite: Vaikų globos namų darbuotojų paieška
Protę negalią turintys asmenys sudaro didelę visuomenės dalį. Jungtinių Tautų duomenimis, pasaulyje gyvena beveik dešimt procentų tokių žmonių. Su šia problema susiduria iki 40 proc. gyventojų, įskaitant neįgaliųjų šeimos narius, gimines, kaimynus, draugus, socialinius darbuotojus ir kitus specialistus.
Dėmesys sutelkiamas į gebėjimus ir galimybes, o ne į negalią ir apribojimus. Bendradarbiavimo ryšio dėka neįgalieji gauna efektyvią pagalbą, kuri gerina jų gyvenimo kokybę.
Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis, 2006 m. oficialiai registruoti 20 558 asmenys su proto ir psichikos negalia. Iš jų - 30 proc. yra neįgalūs dėl proto negalios, o likusioji 70 proc. - dėl psichikos negalios. Bendroje psichikos neįgaliųjų grupėje, 13 proc. sudaro vaikai, iš kurių - 37 proc. pripažinti neįgaliais dėl proto negalios, o 63 proc. − dėl psichikos ligų.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2010 šalyje gyveno 267 511 neįgalūs asmenys, gaunantys netekto darbingumo pensijas ar išmokas. Didžiąją dalį neįgaliųjų sudaro asmenys, kuriems nustatytas 30-40 proc. darbingumo lygis, tokių asmenų yra 154 130. Sunkiausią negalią turinčių asmenų yra 34005. Asmenų, kuriems nustatytas 45-55 proc. darbingumo lygis, yra 63 639.
Neįgaliųjų skaičius mūsų šalyje atitinka Jungtinių Tautų Organizacijos duomenis, kad pasaulyje žmonės su negalia sudaro apie 10 procentų visų gyventojų.
Taip pat skaitykite: Rekomendacijos Dėl Užimtumo Senelių Namuose
Darbo objektas - vidutinę protinę negalią turinčių asmenų užimtumas. Darbo tikslas - išanalizuoti vidutinę protinę negalią turinčių asmenų užimtumą „N“ socialinės globos namuose.
Protinės negalios samprata
Protinė negalia - tai žmogaus būklė, kuriai būdingas visų raidos sričių sutrikimas (atsilikimas nuo amžiaus normos), bet labiausiai - pažintinės funkcijos sutrikimas, pasireiškiantis intelekto problemomis.
Socialinės globos namai - tai įstaiga prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kurios paskirtis - užtikrinti ilgalaikę (trumpalaikę) socialinę globą suaugusiems asmenims su negalia, dėl kurios jie negali gyventi savarankiškai, naudotis kitomis bendruomenės paslaugomis ir kuriems būtina nuolatinė specialistų priežiūra. Globos namuose apgyvendinami asmenys, kuriems dėl proto negalios ar psichinių sutrikimų nustatytas 0-40 procentų darbingumo lygis, specialusis nuolatinės slaugos ar nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis arba nustatytas didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis.
Sociokultūrinis ugdymas - tai paslauga, kuri teikiama individams, grupėms bei organizacijoms ir kuria siekiama jų kultūrinio ir visuomeninio veiklumo. Meno terapija - tai kūrybinis tikrovės perteikimas vaizdais.
Negalia yra sąveika tarp asmens ir jo aplinkos ir nėra visiškai aišku, ar sutrikusios psichikos žmogus yra tas, kuris nepasižymi mąstymo ir atminties savybėmis, ar tas, kuris neatitinka šiuolaikinės visuomenės standartų. Konkretaus psichinės negalios apibūdinimo nėra, tačiau ji apibrėžiama kaip harmonijos tarp protinės, fizinės ir dvasinės sveikatos stoka.
Taip pat skaitykite: Prieinamumas psichikos sveikatos paslaugoms
Žmogus, turintis sutrikimų, gali būti arba nebūti neįgaliu, o neįgalus žmogus gali turėti arba neturėti sutrikimų. Individo negalė yra tiek negalė, kiek ji yra kitų žmonių socialinis konstruktas - vaizdinys. Taigi negalė, visų pirma, yra socialinio atsakymo į sutrikimus rezultatas, o pati negalė gali būti apibrėžiama kaip neįgalumo situacija.
Visi esame bent truputį neįgalūs: ne kiekvienas gali užrašyti dainos melodiją, griežti smuiku, vaikščioti aukštais pastoliais ar lipti kopėčiomis. Dažnam atsiranda širdies ūžesių, galvos migreninių skausmų, iškrypsta stuburas ir panašiai. Įvairios neurozės, neapykantos artimui priepuoliai, narkotikų nelaisvė. Tai - negalės ir jos yra būdingos dažnam iš mūsų.
Protiškai neįgalūs visuomenės nariai - tai socialinė grupė, kuri egzistuoja nuo pat žmonijos atsiradimo. Senovės Lietuvoje tokie žmonės buvo laikomi velnio apsėstaisiais ir buvo stengiamasi įvairiom maldom ir užkeikimais, net fizinėmis bausmėmis išvaryti iš jų piktąją dvasią. Lietuvai būnant Sovietų Sąjungos dalimi, neįgalieji buvo ignoruojami kaip nepageidautina valstybės gyventojų grupė ir patalpinami į internatus ar psichiatrijos ligonines.
Proto negalios asmens sąvoka nėra tiksliai apibrėžta Lietuvos Respublikos įstatymuose. Todėl yra asmenų, sergančių psichikos ligomis bei turinčių proto negalią identifikavimo problema. Tai nėra homogeninė asmenų grupė, ir jiems teikiama pagalba neturi būti suvienodinta. Įvairiuose teisės aktuose suvienodintai apibūdinami asmenys, sergantys psichikos ligomis bei turintys proto negalią, ir vartojami skirtingi bendresnio pobūdžio terminai: invalidumas, intelekto sutrikimai, specialieji poreikiai, psichikos liga, proto negalia ir kt.
Protinį atsilikimą galima apibūdinti, kaip žmogaus būklę, kuriai būdingas visų raidos sričių sutrikimas (atsilikimas nuo amžiaus normos), bet labiausiai - pažintinės funkcijos sutrikimas, pasireiškiantis intelekto problemomis. Protinį atsilikimą reikia suprasti kaip raidos sutrikimą, pasireiškianti intelekto gebėjimų stoka.
Protiškai atsilikusio žmogaus psichikos funkcijų branda atsilieka nuo vadinamųjų sveikų žmonių. Protinį atsilikimą reikėtų suprasti kaip tam tikrą būklę, kuri gali kilti dėl įvairių priežasčių, tačiau turi nemažai bendrų bruožų, kuriuos lemia šios būklės esmė - raidos anomalija.
Proto negalė susijusi su sutrikimais, prasidėjusiais vaikystėje. Kartais asmenims su proto negale gali atsirasti psichikos ir elgesio sutrikimų. Jei pastarieji yra sunkūs, gali susiformuoti „mišri negalė“, tačiau paprastai vartojamas terminas, atitinkantis vyraujančią negalės priežastį. Protinis atsilikimas sudaro gausiausią intelekto sutrikimų grupę.
Protinio atsilikimo sampratoje akcentuojami trys požymiai: organinis ar funkcinis centrinės nervų sistemos pažeidimas; pažintinės veiklos sutrikimas; negrįžtamas (pastovus) pažintinės veiklos sutrikimo pobūdis. Tik esant visiems trims išvardytiems požymiams galima konstatuoti protinį atsilikimą.
Pagal intelekto koeficientą (IQ) protinis atsilikimas skirstomas į keturis laipsnius:
- Lengvas (būdingas intelekto įvertis - 50-70).
- Vidutinis (būdingas intelekto įvertis - 35-49).
- Sunkus (būdingas intelekto įvertis - 20-34).
- Gilus (mažesnis kaip 20. Būtina nuolatinė pagalba ir priežiūra).
Lengvas protinis atsilikimas (IQ 50-69): Tikėtina, kad tai gali sukelti kai kurių mokymosi sunkumų mokykloje: dauguma asmenų turi tam tikrų skaitymo ir rašymo problemų. Daugelis suaugusiųjų gali dirbti ir palaikyti gerus socialinius santykius bei dalyvauti visuomeninėje veikloje. Jie iš esmės sugeba užsiimti veikla, reikalaujančia daugiau praktinių, o ne akademinių įgūdžių, tarp to - atlikti nekvalifikuotą ar pusiau kvalifikuotą darbą.
Vidutinis protinis atsilikimas (IQ 35-49): Dažniausiai tai sukelia žymų protinės raidos sulėtėjimą vaikystėje, bet leidžia įgyti tam tikro savarankiškumo save aptarnaujant. Tačiau daliai šių žmonių reikia priežiūros visą gyvenimą. Suaugę asmenys su vidutiniu protiniu atsilikimu paprastai gali atlikti nesudėtingą praktinį darbą, tiktai būtina kruopščiai paruošti užduotis ir prižiūrėti. Tai, kad suaugę vidutinio protinio atsilikimo žmonės gyventų visiškai savarankiškai, pasitaiko retai.
Sunkus protinis atsilikimas (IQ 20-34): Reikalauja nuolatinės paramos. Šiai grupei būdingi patys žemiausi pasiekimų lygiai. Dauguma sunkaus protinio atsilikimo žmonių kenčia nuo žymių motorikos ar kitų sutrikimų, liudijančių kliniškai reikšmingą centrinės nervų sistemos pažeidimą ar neišsivystymą.
Gilus protinis atsilikimas (IQ 20): Savarankiškumas, valyvumas, bendravimas ir judrumas labai apriboti. Dauguma gilaus protinio atsilikimo asmenų yra nejudrūs, nesivaldantys ir gali bendrauti tik labai nedaugeliu rudimentinių neverbalinių formų. Jie beveik arba visiškai negali patenkinti savo pagrindinių poreikių ir todėl juos reikia nuolat prižiūrėti ir padėti jiems.
Tarp šių keturių protinio atsilikimo laisnių yra labai ryškūs skirtumai. Pavyzdžiui, nežymiai sutrikusio intelekto asmenys ugdymo įstaigoje rengiami savarankiškam gyvenimui. Jie yra visiškai atsakingi už savo poelgius. Labai žymiai sutrikusio intelekto asmenys, turintys kompleksinių sutrikimų (be žymaus intelekto sutrikimo, jiems būdingų regėjimo, klausos, motorikos somatinių sutrikimų), dažnai yra prikaustyti prie patalo, nepalaiko jokių ryšių su juos supančiu pasauliu.
Apibendrinant galima teigti, kad protinė negalia yra tokia kompetentingų institucijų nustatyta asmens būklė, kai asmuo dėl įgimtų ar įgytų fizinių bei psichinių sutrikimų visai arba iš dalies negali pasirūpinti asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, įgyvendinti savo teisių ir vykdyti pareigų. O protinį atsilikimą galima laikyti tokiu raidos sutrikimu, kuris pasireiškia intelekto gebėjimų stoka.
Užimtumo organizavimo socialinės globos namuose klausimai-atsakymai
Dažnai užduodami klausimai apie apgyvendinimą ir gyvenimą globos namuose:
Klausimas: Mes norime pas jus apgyvendinti savo senyvo amžiaus tėvą/motiną/senelį.
Atsakymas: Ar norite savo tėvą/motiną/senelį apgyvendinti savivaldybės paskyrimu ar tiesioginiu susitarimu su mūsų įstaiga? Jei norite apgyvendinti savivaldybės paskyrimu, tuomet turėtų pats asmuo arba jį prižiūrintis asmuo kreiptis į savo seniūnijos socialinių paslaugų centrą, ten supildyti reikiamus dokumentus ir sulaukus savivaldybės sprendimo, kuris dažniausiai priimamas per 30 kalendorinių dienų bei gavus teigiamą savivaldybės sprendimą, bus galima mūsų įstaigoje priimti ir apgyvendinti jūsų tėvą/motiną/senelį. Jei norite apgyvendinti savo tėvą/motiną/senelį tiesioginiu susitarimu su mūsų įstaiga tam tereikia pasirašyti dvišalę komercinių paslaugų sutartį, pristatyti reikiamus asmens, kuriam reikalinga ilgalaikė socialinė globa, dokumentus (turėti galiojantį asmens dokumentą, medicininius gydytojo išrašus apie vaistus ir ligas), atlikti mokėjimą už pirmą mėnesį ir asmuo bus apgyvendinamas.
Klausimas: Kokius dokumentus reikia pateikti?
Atsakymas: Išrašai iš medicininių dokumentų: ne senesnė nei 3 mėn. Kompensuojamųjų vaistų pasas.
Klausimas: Ar galiu apsigyventi pas jus, jei esu iš kito Lietuvos miesto?
Atsakymas: Taip, galite.
Klausimas: Ką galima atsivežti su savimi?
Atsakymas: Atsivežti galite tai, kas Jums kelia malonius prisiminimus ir pačius reikalingiausius Jums reikmenis.
Klausimas: Ar galima lankyti gyventojus?
Atsakymas: Karantino metu lankymas draudžiamas.
Klausimas: Kaip vyksta laukiančiųjų eilės formavimas?
Atsakymas: Laukiančiųjų asmenų eilė formuojama tik tai derinant su savivaldybių darbuotojais dėl konkretaus asmens, kai miesto (rajono) savivaldybės administracija jau turi priėmusi sprendimą siųsti konkretų asmenį į globos namus ir skirti jam finansavimą.
Klausimas: Kaip apmokama už ilgalaikę socialinę globą?
Atsakymas: Kai miesto (rajono) savivaldybės administracija priima sprendimą skirti finansavimą dėl asmens apgyvendinimo globos namuose, ilgalaikės socialinės globos apmokėjimas susidaro iš: 80 proc. asmens gaunamų pajamų (pensijos), 100 proc. priežiūros/slaugos išlaidų tikslinės kompensacijos, taip pat, jei asmuo turi nekilnojamojo turto- nuo jo vidutinės rinkos vertės bus skaičiuojamas 1 proc. mokestis, kuris turės būti mokamas kiekvieną mėn. globos įstaigai (įmokos dydį apskaičiuoja savivaldybė). Skirtumas, kurio trūksta iki nustatytos globos namų socialinės globos paslaugų kainos, apmokamas/finansuojamas tos savivaldybės administracijos iš kurios ir atvyko konkretus asmuo. Socialinės globos kainos apmokėjimas pagal visus pirmiau išvardintus punktus detaliai išdėstomas ilgalaikės socialinės globos kompensavimo sutartyje.
Klausimas: Kas vertina asmens socialinių paslaugų poreikį?
Atsakymas: Asmens socialinių paslaugų poreikį bei finansines galimybes mokėti už socialines paslaugas vertina asmens (šeimos) gyvenamosios vietos savivaldybė.
Klausimas: Ar globos namuose organizuojamos kokios nors veiklos?
Atsakymas: Taip, organizuojamos įvairios veiklos. Pavyzdžiui, jei mano artimasis, kurį noriu apgyvendinti jūsų globos namuose, labai mėgsta šokti, jam bus sudarytos sąlygos dalyvauti šokiuose ir kitose panašiose veiklose.
Klausimas: Kaip užtikrinama, kad senelis gertų visus paskirtus vaistus?
tags: #uzimtumo #poreikis #ir #prieinamumas #socialines #globos