Kaip vaikai užauga smurtaujančiais žmonėmis: priežastys ir pasekmės

Lapkričio 18 d. pasaulyje minima Seksualinės prievartos prieš vaikus prevencijos diena, lapkričio 19 d. - Smurto prieš vaikus prevencijos diena, o lapkričio 20-ąją minime Vaiko teisių dieną. Smurtas artimoje aplinkoje vis dar labai opi ir aktuali problema.

Smurto formos ir statistika

Pavojingiausia vieta moteriai dažnai nėra gatvė, o jos pačios namai. Faktai kalba patys už save: 1 iš 3 moterų nuo 15 metų Europos Sąjungoje yra patyrusi fizinį, seksualinį ar psichologinį smurtą artimoje aplinkoje. SPIS duomenimis 2018 metais 2161 vaikai augo aplinkoje, kurioje galimai smurtaujama (smurtauta) ir/arba tapo galimo smurto liudininkais. Tyrimų duomenimis, vienas iš penkių vaikų patiria vienokios ar kitokios formos seksualinį smurtą ir tai nepriklauso nei nuo šeimos, nei nuo kultūros, kurioje jis auga.

Net 14 proc. vaikų su tokia traumuojančia patirtimi susiduria iki 12 metų amžiaus ir didžioji dalis nepilnamečių nukenčia nuo artimo arba pažįstamo žmogaus. Tyrimų duomenimis, Europoje vienas iš penkių nepilnamečių, patiria seksualinę prievartą, tačiau šiai problemai spręsti vis dar neskiriama pakankamai dėmesio. Net 90 proc. atvejų lieka neatskleista, o tėvai per mažai kalbasi su vaikais apie saugumą internete ir realiame gyvenime.

Visuomenėje įprasta manyti, kad seksualinę prievartą vaikai patiria užpulti nepažįstamų žmonių. Tačiau tyrimai rodo, kad 90 proc. nukentėjusių vaikų buvo išnaudojami šeimos nario arba kito artimo žmogaus: kaimyno, mokytojo, trenerio ir pan.

Apie smurtą šeimoje - fizinį, psichologinį, emocinį, ekonominį - Lietuvoje vis dar garsiai kalbama mažai. Nors gydytojais moterys pasitiki labiau nei teisėsauga, tačiau pirmos retai kada prabyla. Smurtas prieš vaikus yra vaiko teisių pažeidimas, taip pat tai yra didžiulė socialinė ir visuomenės sveikatos problema.

Taip pat skaitykite: Iššūkiai ir perspektyvos: romų integracija

Vaiką žalojantis elgesys

Vaiką žalojantis elgesys - tai suaugusio žmogaus neatsitiktinis veikimu ar neveikimu vaikui daromas fizinis, seksualinis, psichologinis, emocinis poveikis, kuris sukelia ar gali sukelti žalą vaiko raidai, sveikatai ir orumui. Praktika rodo, kad vaikas labai retai patiria tik vieną kurią nors smurto rūšį. Vaikai, kurie yra nuolatos skriaudžiami, dažniausiai patiria vienu metu įvairių rūšių smurtą - fizinį kankinimą ir emocinį žeminimą, seksualinį išnaudojimą ir grasinimus fiziniu, nepriežiūrą ir įtraukimą į asocialią veiklą.

• Fizinė prievarta - tai tyčiniai suaugusių žmonių veiksmai vaiko atžvilgiu, kurie sukelia skausmą ir gali sukelti sveikatos, raidos sutrikimus.
• Seksualinė prievarta - tai suaugusio žmogaus veiksmai vaiko atžvilgiu, siekiant patirti seksualinį pasitenkinimą arba gauti pelną, išnaudojant vaiką.
• Emocinė prievarta - tai vaiko kompetencijos ir savivertės tyčinis griovimas ar žymus trikdymas jį žemininant gąsdinant, atstumiant, taikant bausmes, atmetimą, ir ribojant normalias socialines sąveikas.

Pažintinė, emocinė ir socialinė vaiko raida yra neatsiejamai susijusi su vaiko saugumu ir priežiūra, kurią suteikia tėvai ar globėjai. Pamatinis saugumas, vaiko raidos poreikių supratimas ir jų tinkamas tenkinimas yra būtina sąlyga vaikui augti ir realizuoti savo potencialą.

Rizikos veiksniai ir pasekmės

Vaikus žalojantis elgesys paveikia įvairiai - pasekmės gali būti trumpalaikės, nežymiai sutrikdančios sveikatą arba ilgalaikės, pasireiškiančios visą gyvenimą, ženkliai sutrikdančios vaiko raidą ir kasdienį funkcionavimą.

Veiksniai, didinantys riziką

• Vaiko amžius.
• Vaiko genetinis pažeidžiamumas.
• Vaikai, turintys elgesio ar emocinių problemų, ir vaikai su negale.
• Vaiką žalojančio elgesio trukmė ir dažnumas.
• Vaiką žalojančio elgesio pobūdis ir sunkumas.
• Smurtautojo ir vaiko santykių artumas.
• Specialistų intervencijos pobūdis.

Nepaisant patirtos prievartos, kai kurie vaikai pakankamai sėkmingai įveikia traumą. Psichologinis atsparumas - tai asmens sugebėjimas įveikti rizikos veiksnius ir nebūti jų pažeidžiamam. Apsaugos veiksniai yra asmens, šeimos, bendruomenės ar visos visuomenės sąlygos ar savybės, kurioms esant, sumažėja vaikus žalojančio elgesio tikimybė, sustiprėja vaiko bei šeimos sveikata ir gerovė.

Pasekmės vaiko raidai

Vaiką žalojantis elgesys paveikia visas vaiko raidos sritis - fizinę, emocinę, socialinę, pažintinę ir elgesio. Yra skiriamos trumpalaikės ir ilgalaikės prievartos prieš vaikus pasekmės. Trumpalaikės pasekmės - tai po patirtos prievartos betarpiškai atsirandantys fiziniai sužalojimai ar emociniai padariniai. Ilgalaikės pasekmės -tai asmenybės pokyčiai ir polinkiai, kurie galėjo susiformuoti dėl vaikystėje patirtos prievartos ar nepriežiūros, pastebimi jau vaikui suaugus.

Taip pat skaitykite: Socialinio darbo analizė

Kai kurios vaiką žalojančio elgesio rūšys sukelia specifinę žalą, pavyzdžiui dėl fizinio smurto gali būti pažedižiamos smegenys („supurtyti“ kūdikiai gali apakti, turėti rimtų smegenų organinių pakitimų), seksualinį išnaudojimą patiriantys vaikai gali demonstruoti seksualizuotą ir/ar seksualiai netinkamą elgesį, po patirto išprievartavimo ar matyto smurto tarp tėvų vaikams gali išsivystyti Potrauminio streso sutrikimas (PTSS).

Saugus prieraišumas yra ypatingai svarbus vaiko ankstyvajai emocinei ir socialinei raidai. Saugus prieraišumas saugo besivystančias smegenis nuo žalingo streso poveikio, o jei vaiko prieraišumas nesaugus/dezorganizuotas jo smegenys yra labiau pažeidžiamos žalingam streso poveikiui. Kūdikiai ir maži vaikai, patiriantys žalojantį elgesį (nuolatinį piktą rėkimą, purtymą, atstūmimą, nepriežiūrą), linkę suformuoti dezorganizuotą prieraišumą.

Fiziniai sužalojimai yra tiesioginė fizinės prievartos ir/ar nepriežiūros pasekmė - kaulų lūžiai, randai, nudegimai, smegenų sukrėtimas, somatinės ligos ir pan. Kai kurie fiziniai sužalojimai turi ilgalaikes pasekmes, tokie kaip nepagydomi pakenkimai, sutrikdytas augimas, cerebrinis paralyžius. Ypatingai jautrūs bet kokiam žalojančio elgesiui yra kūdikiai, dažnai jų fizinė sveikata grėsmingai sutrikdoma dėl purtymo. Tokio smurto pasekmės gali būti mokymosi sunkumai, protinis atsilikimas ar cerebrinis paralyžius. Be to, taip žaloti kūdikiai dažnai niekada ateityje nepasiekia savo bendraamžių fizine bei psichine sveikatos lygio.

Vaikas, kuris nuolatos patiria žalojantį elgesį iš pačių artimiausių ir svarbiausių jam žmonių, susikuria iškreiptą jį supančio pasaulio vaizdą, jis „išmoksta“, kad supantis pasaulis yra neprognozuojamas ir labai grėsmingas, besirūpinantys žmonės lengvai ir netikėtai gali virsti žiauriais, elgtis išnaudotojiškai, būti piktais, nekantriais ir dirgliais, depresiškais ir atsiribojančiais.

Smurto vaikystėje aukos neturi galimybės patirti sveiko, grįsto meile ir pasitikėjimu ryšio su juo besirūpinančiu suaugusiuoju, vietoje to vaikas patiria pažeminimą, išnaudojimą, skausmą. Santykiai su svarbiausiais žmonėmis, pagrįsti prievarta ir išnaudojimu, siaubu ir bejėgyste, išlieka visam gyvenimui kaip esminis santykių modelis, kuriame vaikas „gali pasirinkti“ būti „auka“ ar „smurtautoju“.

Taip pat skaitykite: Socialinė demagogija Italijoje

• Jausmų izoliacija - Nuolatos traumuojami vaikai pasidaro „nejautrūs“ skausmui.
• Disociacija - „pabėgimas” iš traumuojančios situacijos, psichologinis atsiskyrimas nuo įvykio.
• Išstūmimas - vaikai „pamiršta“ ištisus gyvenimo periodus ir įvykius.

Kuo ankstesniame amžiuje vaikas patiria prievartą ir kuo ilgiau ji trunka, tuo rimtesnes elgesio problemas stebime vaikystėje, paauglystėje ir suaugusio žmogaus elgesyje. Stebimi elgesio sunkumai gali būti internalizuoti - atsiribijomas, nusišalinimas, arba eksternalizuoti - agresija ir padidintas aktyvumas. Seksualiai išnaudoti ir tvirkinti vaikai turi rimtų elgesio sutrikimų, kurie pasireiškia taip pat ir suaugusiojo gyvenime.

Prievarta ir nepriežiūra patirta kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje iš esmės pakenkia vaiko kognityvinių funkcijų raidai, ypatingai kalbos raidai, gebėjimui tikslingai ir planingai veikti, koncentruoti dėmesį. Tyrimai rodo, kad vaikai, patyrę smurtą ir nepriežiūrą, dažnai turi mokymosi sunkumų, jų akademiniai pasiekimai lyginant su kitomis vaiku grupėmis yra kur kas žemesni.

Potrauminis streso sutrikimas (PTSS)

Ilgą laiką vykstantys trauminiai įvykiai vaikams sukelia ilgalaikių psichologinių pasekmių. Net ir praėjus daugeliui metų po įvykio, asmuo vis dar gali patirti traumą taip lyg tai būtų įvykę ką tik. Psichikos sveikatos specialistai tokias užsitęsusias psichologines reakcijas vadina potrauminio streso sutrikimu (PTSS). Staigūs pasikartojantys trauminio įvykio išgyvenimai gali būti iššaukti atsitiktinio vaizdo, garso ar kvapo. Šie ryškūs nelaukti ir nepageidaujami atsiminimai verčia vaiką lyg dar kartą visa tai patirti.

Depresija ir nerimo sutrikimai yra nuolatiniai smurto prieš vaikus palydovai, ypatingai paauglystės laikotarpiu.

Vaikai, patyrę smurtą, yra du kartus labiau linkę į savižudiška elgesį, jaunuoliai, patyrę seksualinę prievartą, aštuonis kartus dažniau bandė nusižudyti.

Vaikai, dėl patirto žalojančio elgesio nuolatos jaučiantys įtampą, skausmą ir baimę, patys yra linkę agresyviai ir žiauriai elgtis su kitais žmonėmis. Vaikystėje patirta fizinė prievarta ir emocinis žeminimas yra pagrindinis rizikos veiksnys susijęs su prievartos naudojimu ir kitų žmonių žeminimu. Yra nustatyta stipri koreliacija tarp patirtos prievartos ir nusikalstamo elgesio.

Vaiką žalojantis elgesys paveikia visus kasdienio funkcionavimo aspektus ir sutrikdo normalią vaiko raidą. Kai kurie sunkumai nesibaigia vaikystėje, jie žaloja ir jau suaugus, sukurdami nesibaigiantį smurto ratą.

Kaip elgtis skyrybų metu, kad apsaugoti vaikus

Skyrybos - didelis stresas visiems šeimos nariams. Tačiau vaikai šį stresą įveikia kur kas lengviau, kai jiems padeda tėvai. Tyrimai rodo, kad vaikai iš nepilnų šeimų, kurie išgyveno tėvų skyrybas, bet sugebėjo šį stresą sėkmingai įveikti, yra savarankiškesni, sugebantys prisitaikyti ir labiau pasitikintys savimi nei jų bendraamžiai iš pilnų šeimų.

Tačiau jei tėvai, apimti neapykantos vienas kitam, vaiko akivaizdoje demonstruoja neigiamus jausmus ar dar daugiau - padaro jį savo psichologiniu ginklu arba juo manipuliuoja, siekdami materialinės naudos, jei tėvų karas tęsiasi ilgai, vaikas patiria didžiulę psichinę traumą, kuri gali turėti įtakos visam likusiam gyvenimui.

Blogiausia, kai, siekiant materialinės naudos, dažnai skyrybų metu vaikai tampa vieno iš tėvų manipuliavimo priemone, ginklu, norint atkeršyti nekenčiamam sutuoktiniui už sugadintą gyvenimą. Taip elgtis neleistina, nesąžininga: juk vyro ir žmonos santykiai - tik judviejų reikalas, vaikų čia nereikėtų įtraukti.

Nedovanotinai blogai elgiasi tos motinos, kurios po skyrybų dukrai ar sūnui uždraudžia ne tik bendrauti, bet netgi pasimatyti su staiga blogiuku tapusiu eksvyru. Kai porai skiriantis motina tėvą piešia vis juodesnėmis spalvomis, vaikui augant, pažįstant pasaulį ir žmones, jam kils vis daugiau abejonių, ar ji sako tiesą.

Jei dukra augo tik su motina, nebendraudama su tėvu, suaugusiai jai bus sunku užmegzti emocinius ryšius su vyrais, susirasti partnerį. Sūnui, augusiam su motina, paprastai sunku susirasti draugų, dirbti vyrų kolektyve. Jei vaikai nuo mažens atskirti nuo tėvo, jo nepažįsta, nebendrauja, tuomet visą gyvenimą jo ilgisi, jį idealizuoja, o užaugę siekia jį susirasti. Jei norime to išvengti, reikia palikti vaikui galimybę bendrauti su tėvu, pažinti jį tokį, koks yra.

Kultūringi, inteligentiški sutuoktiniai savo santykius turėtų aiškintis vieni ir kiek įmanoma vengti konfliktų, kai šalia vaikai. Tai pirmasis civilizuotų skyrybų reikalavimas. Kita vertus, nereikia pulti į kitą kraštutinumą - slėpti nuo vaiko, kad tėvai ruošiasi skirtis, o kai tėtis staiga dingsta, meluoti, kad jis išvažiavo į tolimą kelionę ir nežinia, kada sugrįš. Vaikas - šeimos narys, jis turi žinoti, kas įvyko.

Svarbu žinią, kad tėvai nebegyvens drauge, pateikti protingai, atsižvelgiant į vaiko amžių. 3-4 metų vaikui reikia tiesiog pasakyti: „Tėtis gyvens ne su mumis, atskirai, bet jis tave myli, tave aplankys, ir tu pas jį nueisi.“ Tačiau su vaiku pakalbėti privalo abu tėvai - ne tik tas sutuoktinis, su kuriuo vaikas lieka gyventi.

Vyresniems vaikams apie skyrybas reikėtų kalbėti pakankamai atvirai, pabrėžiant partnerystės, bet jokiu būdu ne tėvystės krizę: nors tėvas ir motina nuo šiol gyvens atskirai, nes vienas kito nemyli, tačiau savo vaikus jie myli taip pat stipriai ir visada liks jų tėvu ir motina - šiuo požiūriu niekas nepasikeitė.

Tėvams reikėtų išmokti tokią „maldelę“: „Mudu su tėčiu nesutariame, pykstamės ir daugiau nebenorime būti kartu. Kad ir kaip skaudu, bet aš nemyliu jo, o jis - manęs, bet tave mes mylime ir visada mylėsime. Mama su tėčiu gali išsiskirti - juk jie ir prieš vestuves buvo svetimi žmonės, o tėvai niekada neišsiskiria su vaikais. Jie visuomet ir liks jų vaikai, juos sieja amžinas kraujo ryšys, ir kiekvienas tėvas savo vaiką myli. Nors tėtis nuo šiol gyvens atskirai, bet jis tave visada mylės ir su tavimi matysis, tu galėsi pas jį pagyventi.“ Magiški žodžiai „tave mylime ir mylėsime visada“ panašiuose tėvų pasiaiškinimuose turėtų kartotis kuo dažniau.

Besiskiriantys tėvai puola ir į kitą kraštutinumą: norėdami vaikui kuo labiau kompensuoti skyrybų žalą, jaučiasi kalti prieš vaiką, todėl apgaubia jį iki šiol nepatirtu ypatingu dėmesiu, rūpesčiu, dovanomis. Tokio tėvų elgesio efektas priešingas: vaikas vėlgi patiria stresą, nes pasikeitęs tėvų elgesys byloja - kažkas čia ne taip. Todėl skyrybų atveju tėvams reikėtų stengtis išlaikyti kiek įmanoma tą pačią rutiną ir tą patį dėmesio kiekį.

Reaguoja skirtingai. Maži, 3-6 metų, vaikai, į tėvų skyrybas, barnius namuose reaguoja psichosomatiškai - kūno negaliomis: pradeda dažniau sirgti, greičiau pavargsta, tampa silpnesni, irzlesni. 7-9 metų vaikai paprastai tampa piktesni, nepaklusnūs, kartais gali pradėti vagiliauti. Paaugliai į tėvų skyrybas dažniau reaguoja depresyviai: tampa uždari, liūdni, mažiau bendrauja su draugais. Tokiam suaugusiųjų pasauliu nusivylusiam vaikui, kuris jaučiasi pamirštas ir nemylimas, lengviausia išeitis - viską pamiršti, pabandyti numalšinti sielos skausmą narkotikais arba alkoholiu.

Tėvų skyrybos pirmiausia paliečia vaiko emocijas, kurios tiesiogiai susijusios su protine veikla: mąstymu, dėmesio koncentravimu, atmintimi. Vaikai ima blogiau mokytis, prastai miega, tampa išsiblaškę, nepaklusnūs. Tėvai turėtų suvokti, kad pasikeitęs vaiko elgesys yra ne augimo sunkumai ar auklėjimo spragos, o reakcija į jų skyrybas. Jie turėtų paaiškinti vaiko mokytojams, kaip jam dabar nelengva.

Stengdamiesi išsaugoti tėvų santuoką, vaikai kartais imasi įvairiausių „gelbėjimo“ priemonių, pavyzdžiui, staiga suserga. Kartais skiriantis tėvams vaikas jaučia kaltę ir gali save įvairiai bausti. Su nepagrįstu kaltės jausmu, į save ar kitus nukreiptu pykčiu ir agresija vaikui padės susitvarkyti specialistas. Kartais po skyrybų jaunesnio amžiaus vaikus persekioja nesaugumo jausmas, sumaištis, todėl jie labai prisiriša prie mamos. Tokioje situacijoje vaikui nereikia meluoti, kad tėtis sugrįš, o viską atvirai, tačiau suprantamai paaiškinti.

Vaikams bet kuriuo atveju gyventi su vienas kitam abejingais, nemylinčiais (labai dažnai net vienas kito nekenčiančiais) tėvais, nuolat kęsti įtampą, jų rietenas, pyktį, neretai - tėvo smurtą, kur kas labiau žalinga, nei kartą išgyventi jų skyrybas ir paskui ramiai, saugiai gyventi su motina.

Taigi manymas, kad prastas tėvas namuose geriau nei jokio - ne tik klaidingas, bet ir žalingas.

Socialinio pedagogo vaidmuo

Vien tik mokyklos socialinis pedagogas ar psichologas negali padėti išspręsti, minėtosios mokinių naudojimo prieš pedagogus smurto problemos. Todėl reikėtų numatyti tokias pagalbos galimybes, kai pedagogas gautų palaikymą ir už mokyklos ribų, teikiant sisteminį ir komandiniu darbu paremtą pagalbą.

Tai susiję su mokytojais, kadangi tik suteikiant pagalbą pedagogams ir nesiimant priemonių šalinant mokinių agresyvų elgesį, teigiamų rezultatų nebus.

Išvados

Bet koks smurtas prieš vaikus - tiek fizinis, tiek emocinis - sukelia didžiules sveikatos ir socialines problemas visam likusiam gyvenimui, todėl siekiant sukurti sveikesnę ir laimingesnę visuomenę yra būtina mažinti žiauraus elgesio su vaikais apraiškas.

tags: #uzauga #smurtaujanciais #zmonemis