Didžiųjų pasaulinių religijų tradicijos kiekviena savaip sprendžia vyro ir moters santykius bei jų statusą visuomenėje ir Dievo akivaizdoje. Islamo religijoje, o per ją ir musulmoniškose kultūrose, šis klausimas buvo aktualus jau nuo pranašo Mahometo laikų. Būtent Mahometas, kurio lūpomis buvo skelbiamas Koranas, savo pamokslais bei gyvenimo pavyzdžiu apibrėžė formalaus moters statuso islame rėmus.
Islamo šventraštis - Koranas, būdamas daugiau moralinio teorinio pobūdžio, numato žmonių pagal lytį, amžių bei socialinę padėtį santykinę vertę ir hierarchiją tarp jų. Teoriškai Korano žodžiai adresuoti tiek vyrams, tiek moterims. Vienas didesniųjų Korano skyrių (4-as) pavadintas „An-Nisa“, „Moterys“, ir praktiškai yra visas skirtas vyro ir moters santykiams. Skyriuose „Karvė“ ir „Imrano šeima“, taip pat daug dėmesio skiriama moters statusui musulmoniškoje visuomenėje.
Musulmonai didžiuodamiesi teigia, kad pagal jų religiją prieš Dievą visi lygūs, nepriklausomai nuo socialinės padėties, lyties ir amžiaus. Dievui esą rūpi tik žmogaus dievobaimingumas, pagal kurį ir bus atlyginta. Todėl teoriškai moteris, vien lyties pagrindu, nėra nė kiek prastesnis Dievo kūrinys. Iš to išeitų, kad moteris musulmonė nėra žemesnės padėties už vyrą musulmoną.
Tačiau socialinėje plotmėje moters padėtis nėra tapati jos statusui Dievo atžvilgiu: ji yra visiškai priklausoma nuo vyro, ar tai būtų jos tėvas, brolis, vyras, dėdė ar net sūnus. Apskritai islame moteris matoma tik per šeimos prizmę: ji gali būti dukra, sesuo, žmona arba motina, bet už šeimos moters teoriškai nėra. Moters socialinis pasaulis apsiriboja šeima bei namų erdve ir nuo jų atsietos moters - socialaus individo - įvaizdžio islame net nėra. Islame moteris yra (moraliai) vertingas individas tik per šeimą, kurioje ji turi griežtai apibrėžtas funkcijas.
Musulmonai nesutinka su jiems dažnai pateikiamu priekaištu, jog moterys islamo laikomos antraeiliais žmonėmis. Jų manymu, Koranas prisako vyrams rūpintis savo moterimis taip, kad jų gyvenimas būtų kuo saugesnis: tėvas ar globėjas privalo visokeriopai atstovauti mergaitės interesams iki jai ištekant, jis turi parinkti tinkamą vyrą; ištekanti moteris privalo gauti iš vyro piniginę vedybų dovaną, kuria visą gyvenimą disponuos savo nuožiūra; vyras turi visiškai išlaikyti žmoną ar žmonas bei savo vaikus, o jo mirties atveju žmona yra garantuota, kad gaus palikimą; moterimi našle turi rūpintis jos šeimos vyrai. vyrauja nuostata, kad moters niekada nevalia palikti likimo valiai.
Taip pat skaitykite: Asociacija: Gyvūnų globa
Nors Korane daugelyje vietų moterys aptariamos ar bent minimos, etalonas praktiniams socialiniams santykiams tarp lyčių nustatytas pranašo Mahometo gyvenimo, jo Sunos. Pranašo elgesį su savo žmonomis, kurių jis turėjo 10 (gal net 14) akylai stebėjo jo sekėjai musulmonai. Todėl pranašo gyvenimo aprašuose (chadythuose) gausu jam priskiriamų žodžių bei veiksmų.
Iš chadythų galima pastebėti, kad Mahometas buvo griežtas moterų atžvilgiu, t.y. tikras patriarchas. Paklusnumas jam, kaip šeimos galvai, buvo sumišęs su paklusnumu dievo pasiuntiniui ir pranašui. Tačiau sunku vertinti Mahometo požiūrį į moteris apskritai: vienu atveju jis kalba apie tai, kad pragaro gyventojų daugumą sudaro moterys, kitu - kad vartai į rojų guli ties motinų pėdomis. Kita vertus, Mahometas, matyt, buvo linkęs manyti, kad moterys yra potencialus blogio (ypač moralinio) šaltinis, todėl į jas reikia kreipti išskirtinį dėmesį tiek dėl to, kad jos nesukeltų blogio, tiek norint vyrus apsaugoti nuo to blogio.
Korane, o ypač chadythuose, kalbama apie kylančias iš moterų pagundas, aistras, neracionalius veiksmus, kurie griauna musulmoniškos visuomenės moralinį tyrumą. Todėl musulmonai šventraščiuose perspėjami būti budrūs bendraujant su moterimis. Kasdieniniame gyvenime Mahometo elgsena su žmonomis tapo įstatymu visiems musulmonams.
Šeimos struktūra islame
Didžioji dauguma užfiksuotų pranašui priskiriamų pasisakymų moterų atžvilgiu yra susiję su seksualiniu elgesiu: kada, kaip ir kur vyras gali lytiškai santykiauti su moterimi. Be abejo, islame lytiniai santykiai leidžiami tik santuokoje, tačiau ir joje jie griežtai apibrėžti. Islame žmona yra savo vyro seksualinių poreikių tenkintoja: jai niekuomet, išskyrus numatytus atvejus, nevalia atsakyti vyrui. Kadangi islame yra įtvirtinta poliginija (iš gr. daugiapatystė) ir vyrui musulmonui leidžiama vienu metu turėti iki 4 žmonų, musulmonas vyras praktiškai bet kada gali patenkinti savo lytinę aistą. Žmonai nepaklusus savo vyrui, šis legaliai gali imtis įvairių priemonių, net smurto, kuris pateisinamas Korano, kur po perspėjimo bei atsisakymo dalytis ta pačia lova, vyras raginamas nepaklūstančiai žmonai suduoti.
Taip pat skaitykite: Viskas apie įvaikinimą NZ
Be lytinių santykių reglamentavimo, Mahometas paliko ir visumą socialinio elgesio taisyklių, musulmonų teisininkų rankose virtusių įstatymais. Teisiniu požiūriu, moteris, be abejonės, yra menkesnės vertės žmogus: visų pirma tik dviejų moterų liudijimas teisme vertas vieno vyro liudijimo, moteris paveldi tik pusę turto, kurį paveldi vyras, ištuokos atveju vaikai lieka su vyru. Musulmonė negali tekėti už nemusulmono, kai tuo tarpu musulmonas gali vesti judaistę ir krikščionę. Tačiau moters atsakomybė už savo veiksmus yra mažesnė nei vyro: neretai už tokį patį nusižengimą vyras baudžiamas griežčiau nei moteris. Taip yra todėl, kad tikima, jog moteris gali klysti dėl neišmanymo ir nebuvimo kas jai patartų, o vyras privalo pats apsvarstyti ir įvertinti savo veiksmų padarinius.
Šiandienos europiečiai dažnai piktinasi, kad musulmonės neturinčios teisės inicijuoti skyrybų. Jų teigimu, išsiskyrusi moteris pažymima stigma ir tampa autsaidere savo visuomenėje. Formaliai islame skyrybų siekti gali ir moteris, tačiau tokia teisė jai yra labai apribota. Vyras išsiskirti su žmona gali praktiškai dėl bet kokios priežasties.
Atskira moters padėties islame aptarimo tema - poliginija. Iš tiesų Korane leidžiamų vienu metu turėti žmonų skaičius apribojamas keturiomis. Tačiau toje pačioje eilutėje yra keliama sąlyga: vyras, norintis vesti antrą, trečią ar ketvirtą žmoną, turi būti garantuotas, kad galės išlaikyti ją, su ja susilauktus vaikus ir jau turimą (turimas) žmoną (žmonas) bei vaikus. Todėl esminė vedybų sąlyga išlieka ekonominė: turtingesnis vyras potencialiai turės ir daugiau žmonų. Musulmonų teisininkai pridėjo dar vieną formalią sąlygą: jau esanti (esančios) žmona (žmonos) turi duoti savo sutikimą dėl naujos santuokos.
Kalbant apie realią istorinę situaciją musulmoniškuose kraštuose, nesunku pastebėti, kad daugelyje jų vyrai iš tiesų siekė dominuoti moterų atžvilgiu, savo siekius grįsdami šventraščiuose randamais teiginiais bei vėlesniais laikais suformuluotais įstatymais. Musulmoniška visuomenė nuo pat pirmųjų savo gyvavimo metų buvo patriarchalinė (vyras užima vyraujančią padėtį) ir maskulinistinė (masculinum iš lot. vyriška giminė). Korane vartojamos tik vyriškos giminės gramatinės formos. Nors, kaip minėta, Koranas neva adresuotas visai žmonijai, jo teiginių perdavimas ir saugojimas patikimas vyrams.
Musulmonių išsilavinimas pasaulyje
Taip pat skaitykite: Globėjo teisės
Istoriškai musulmoniškose visuomenėse vyrai uzurpavo (neteisėtai užgrobta valdžia, svetimų teisių pasisavinimas) beveik visas viešojo gyvenimo sferas: švietimo, religijos, ekonominę bei politinę. Jei kai kurios moterys pasiekė pripažinimo vienoje ar keliose iš šių sričių, tai veikiau buvo jų kilmės ar priklausymo elitui pasekmė nei jų pastangų ar talento įvertinimas. Iki XX amžiaus moterimis musulmoniškose visuomenėse nebuvo rūpinamasi net taip, kaip to reikalauja Koranas ir pranašo Suna: jos išties buvo visuomenės šešėlyje. Moterų mirtingumas buvo didesnis už vyrų, ypač gimdyvių; praktiškai nebuvo raštingų moterų. Neretai žmonos būdavo laikomos vyro įgeidžius tenkinančiomis prie namų prikaustytomis vergėmis ir vaikų gimdymo mašinomis. Jos nesinaudodavo dauguma tų teisių, kurias joms formaliai islamas suteikia (skyrybos, teisė į nuosavybę ir paveldėjimą, asmens laisvė).
Kalbant apie istorinę moters padėtį musulmoniškose visuomenėse, „moters pavergimo“ terminas nebūtų per drąsus. Tačiau ši istorinė tikrovė netapati formaliam islamo požiūriui į moterį: reikia pripažinti, kad musulmonai vyrai perlenkė menkindami savo moteris. Nesunku pastebėti, kad ir šiandien neretas musulmonas tebesilaiko nuomonės, jog moteris reikia valdyti.
Vis dėlto būtina pripažinti, kad XX amžiuje moters padėtis musulmoniškoje visuomenėje jei ne iš esmės, tai bent gerokai kinta: kai kuriuose kraštuose moterys įgyja pilietinių teisių bei laisvių. Jos jau gali balsuoti, užsiimti ekonomine veikla už šeimos ribų, įgyti išsilavinimą, gauti medicininę priežiūrą, ne blogesnę už vyrų gaunamąją. Iki šio amžiaus moters statusas visuomenėje priklausė ir nuo konkrečios moters šeimos vyrų, ir nuo jų supančios visuomenės spaudimo. Nuo šio amžiaus vidurio visuomeninis spaudimas yra sumažėjęs ir moters viešasis elgesys reglamentuojamas daugiausia privačių šeimos tradicijų.
Musulmoniškame pasaulyje jau esama moterų politikių, pasiekusių netgi aukščiausius valdžios sluoksnius. Nemažai moterų musulmonių užima ministro rango postus, yra nacionalinių parlamentų narės, nacionalinių organizacijų vadovės, kompanijų prezidentės, profesorės ir pan. Visose šiose veiklose esama sekuliaristinių (atsipalaidavimas nuo bažnyčios įtakos), nuosaikių ar net islamistinių pažiūrų musulmonių.
Būtų klaidinga suabsoliutinant teigti, kad ir šiandien moteriai musulmoniškoje aplinkoje yra visur vienodai blogai. Lygiai neteisinga būtų tvirtinti, kad musulmonės jau yra „savo likimų kalvės“. Imant atskirai kiekvieną musulmonišką kraštą, galima nesunkiai pastebėti, kad moters statusas tame pačiame krašte priklauso nuo begalės sąlygų: pagal vienus parametrus moterys gali būti matomos išsilaisvinusios, pripažintos lygios vyrams ir gerbiamos, tuo tarpu pagal kitus į jas vis dar galima žiūrėti kaip į engiamas ir užguitas visuomenės nares.
Musulmonai atkakliai teigia, jog savo esama socialine padėtimi moterys musulmonės yra visiškai patenkintos: joms esą garantuotas saugumas ir materialinis aprūpinimas. Išties dėl materialinės padėties turtingųjų Arabijos pusiasalio valstybių pilietės neturėtų skųstis: jų tėvai ir vyrai parūpina joms praktiškai bet kokius geidžiamus daiktus, ar tai būtų papuošalai, drabužiai, automobiliai, namai, ar net tarnai. Būdamos viešpatės savo namuose jos galbūt tikrai gali jaustis laimingos ir nepretenduoti į kokias nors pilietines teises ir laisves, natūralias europinėse kultūrose. Neturtingesnių musulmoniškų kraštų gyventojos, būdamos daugiausia neišlavintos ir neraštingos, galbūt nė neįsivaizduoja, kad gali būti kitoks socialinis lyčių santykis.
Musulmonų vyrų tvirtinimas, kad jų moterys patenkintos savo gyvenimu, iš esmės neatitinka realios situacijos. Musulmonai vyrai, pasinaudoję tinkama istorijos tėkme ir mokėdami žodžius interpretuoti savaip, sukūrė moterį-vergę, moterį-marionetę, moterį-mankurtę, kuri, anot jų, turėtų būti patenkinta namų sienomis, šeimos gniaužtas, siauru akiračiu bei vyro pasitenkinimo net ne objekto, o subjekto vaidmeniu, ji lyg šarka blizgučiais turėtų gėrėtis jo dovanojamais papuošalais ir jaustis laiminga.
Nepabijosiu drąsiai ištarti, jog musulmonai vyrai pasistengė užgniaužti realų konkurentą gyvenimo kelyje - moterį. Jiems pavyko. Bet nieko nėra amžino. Šiuolaikinė moteris ėmė siekti išsilavinimo, o kartu ir išsilaisvinimo, taigi tik laiko klausimas - kada demokratiškas elgesys vyrų ir moterų santykiuose pasieks ir islamą. Taip, tam gali prireikti DAUG laiko - senųjų kartų, o taip pat ir įsitikinimų išmirimo, bet svarbiausia, kad žingsnis žengtas.
Islamo religija yra bene labiausiai apipinta stereotipais, ypač kai kalbama apie musulmonių padėtį. Juk atkreipus dėmesį tiek į internetinių portalų antraštes, tiek į sklandančias istorijas, susiformuoja portretas paklusnios, nuolankios moters, kuri visiškai priklausoma nuo vyro ir kurią sutuoktinis bet kada gali išvaryti iš namų. Tačiau islamo šventraštyje Korane randama ištarų, bylojančių, kad Dievas tiek vyrą, tiek moterį sukūrė iš vienos sielos (39:6) ir visi tikintieji, nepriklausomai nuo lyties, sulauks vienodo atlygio (33:35). Taip pat akcentuojama, kad islamas neįspaudė moteriai ženklo, jog ji yra velnio kūrinys ar velnio sėkla, - islamo istorijoje nebuvo suabejota žmogiškuoju moters statusu, taip pat ar ji turi sielą. Skirtingai nei kitos religijos (krikščionybė, judaizmas), dėl pirmosios nuodėmės islamas nekaltino vien Ievos (Abdalati, 232). Tad ar tikrai religija yra moterų priešas, kaip buvo manoma iki šiol? Galbūt problema kyla dėl kultūrinės aplinkos ar netinkamų, pasenusių šventraščio interpretacijų?
Svarbu paminėti, kad egzistuoja kelios islamo interpretavimo tradicijos - tradicionalizmas, fundamentalizmas, modernizmas. Į pastarąsias dvi ir norėčiau pasigilinti. Islamo fundamentalistai laikosi įsitikinimo, kad būti tikrais musulmonais jiems reiškia „prisirišti“ prie Korano apreiškimo (Freyer Stowasser, 6). Jie taip pat remiasi chadisais (pasakojimais apie pranašo Mahometo gyvenimą, pranašo pamokymais), nes šie yra detalesni nei Koranas (Hämeen-Anttila, 82-83). Svarbiausia fundamentalizmo idėja - autentiškas islamas kaip tobulas tikėjimas, kurio nereikia nei keisti, nei plėtoti, nes net nekisdami pamatiniai tekstai teikia žmonijos problemų sprendimą (Hämeen-Anttila, 59), todėl fundamentalistai remiasi pažodiniu šventraščio aiškinimu ir Korano tekstą tiesiogiai taiko šiuolaikinei minčiai ir veiksmui (Freyer Stowasser, 6).
Fundamentalistai pabrėžia skirtumus, kurie iš prigimties egzistuoja tarp lyčių. Anot jų, moterys ir vyrai visuomenėje turi skirtingas pareigas (Khan, 13). Tai reiškia, kad vis dėlto egzistuoja skirtumas tarp Korane deklaruojamos prigimtinės lygybės ir identiškumo. Žmonės nebuvo sukurti identiški, jie yra tik lygūs. Pažymima, kad lygybė neturėtų būti painiojama su identiškumu. Islamas moko, kad Dievo akyse visi žmonės yra lygūs, nors ir nevienodi (Abdalati, 49, 231). Tokia pozicija yra grindžiama prielaida, kad, nors vyrai ir moterys yra tikintieji, turintys vienodas religines prievoles, jie atlieka iš esmės skirtingas ir viena kitą papildančias funkcijas visuomenėje (Euben, 60). Tai reiškia, kad socialinėje sferoje moteriai numatomas nelygiavertis statusas.
Svarbu paminėti, kad Korane moteris matoma daugiausia per šeimos prizmę (Račius, 73). Taip pat daugiausia remiamasi šventraščio ištara (4:34), kurioje nurodoma, kad vyrai yra moterų globėjai, nes jų turtas yra skiriamas moterims išlaikyti. Taigi vyrams užtikrinama teisė būti viršesniems ir vadovauti tiek viešojoje, tiek privačioje srityje. O moters pagrindinis tikslas - būti gera žmona ir motina, taip pat užtikrinti vientisumą šeimos, kuri yra pirmoji doros mokykla. Kadangi tokios funkcijos kyla iš žmogaus prigimties, kuri išreiškia dieviškąją valią, moters nesugebėjimas ar nenoras atlikti savo pareigas rodo nepaklusnumą Dievui ir ardo šeimą iš vidaus (Euben, 60). Tokios nuostatos siejasi su fundamentalistų siekiu išlaikyti patriarchalinę sistemą ir tradicinę šeimą, kai moteris yra subordinuota vyrui, todėl turi būti paklusni ir nuolanki (Hardacre, 138). Be to, fundamentalistai moteriai numato ypatingą vaidmenį - ji yra matoma kaip karė, kovojanti už bendruomeniškumą, atlikdama mylinčios, atsidavusios žmonos ir rūpestingos motinos pareigas. Moters elgesys, buitiškumas ir atitinkama apranga yra gyvybiškai svarbūs komponentai siekiant išsaugoti islamiškąsias vertybes. Laikomasi prielaidos, jog religija, moralė ir kultūra stovi ir krenta kartu su ja (Freyer Stowasser, 7).
Modernistai mano, kad Korano aiškinimas turėtų būti įvertintas iš naujo. Jų manymu, dauguma interpretacijų yra linkusios sumenkinti moters padėtį ir jos negerbia. Todėl jų liberalioji filosofija prasideda nuo pagrindinio įsitikinimo, kad tikroji islamo dvasia yra kelti moters statusą. Modernistai reikalauja idžtihado, individualaus Korano aiškinimo, ir teisinių reformų (Freyer Stowasser, 5), kad pasikeistų moterų padėtis ir jos įgytų daugiau teisių bei nebūtų taip suvaržytos. Modernistai yra linkę pabrėžti Korano ištarą, kurioje teigiama, kad „tikri tikintieji, ir vyrai, ir moterys, yra vieni kitų draugai“ (9:71). Tad ši ištara simbolizuoja lygybę tarp lyčių. Be to, modernistinis požiūris apima moterų teises dirbti, balsuoti ar netgi kandidatuoti rinkimuose - per šiuos dėmenis moteris bus įgalinta įsitraukti į visuomeninį gyvenimą. Vis labiau akcentuojama, kad lyčių lygybės diskursas yra visiškai galiojantis islamo viduje ir šventieji islamo šaltiniai jokiu būdu nėra kliūtis įtvirtinti lygias vyrų ir moterų teises.
Svarbu paminėti, kad religiniai tabu neegzistuoja pačiuose tekstuose - juos suformuoja interpretacijos. Reformas palaikantis požiūris atskleidžia, kad tarp 6 232 Korano ajatų yra 6 ištaros, kurios pakenkė ar iškreipė islamo reputaciją, jose kalbama apie poligamiją, kūno dengimą, skyrybas, vyro kontrolę moters atžvilgiu, liudijimus ir nelygią palikimo dalį. Vis dėlto tiesa, kad šios eilutės, kurios buvo pašalintos iš bendro Korano vizijos etinio pagrindo ir skaitomos pažodžiui, buvo išties reikšmingos palaikant niekinančią, žeminančią religijos viziją, kuri slegia moteris ir kurioje lygybės beveik nėra.
Kad būtų pakeista moterų padėtis, jos privalo turėti teisę reikšti savo nuomonę ir kvestionuoti su religija susijusius principus. Tai reiškia, kad pokyčiai bus sėkmingi tuo atveju, jeigu moterys aktyviai įsitrauks į reformavimo procesą. Tačiau kad reformos veiktų, reikia, jog keistųsi ir aplinkinių požiūris.
Šeima islame yra laikoma visuomenės pamatu, kurios stiprybė arba silpnumas yra grindžiami būtent šeimos stiprybe ar silpnumu. Arabų kalboje žodžio šeima (usra) leksinė reikšmė yra kilusi iš žodžių, reiškiančių vienybę, artumą ir apsaugą. Tai žmonių grupė, kurią jungia glaudūs ryšiai, palaikantys juos kartu.
Prieš diskusiją apie šeimos vaidmenį ir jos svarbą islame, labai svarbu išsiaiškinti, kokie klaidingi įsitikinimai, plačiai paplitę vakarų visuomenėje, trukdo geriau pažinti ir suprasti islamą tokį, koks jis yra. Vienas iš tokių neteisingų įsitikinimų yra vyro diktatas ir visiška žmonos veiksmų kontrolė. Neretai vakarų žiniasklaida musulmonus vyrus vaizduoja kaip žiaurius despotus, kurie muša savo žmoną (ar kelias žmonas), jei ji padaro kažką priešingai jo užgaidoms, ir neduoda jai jokio balso.Tačiau tai paprasčiausia netiesa.
Bet netgi tuomet leidžiama tik švelni jėgos forma, neliečiant jautrių vietų, kaip veidas, ir nepaliekant jokių žymių. Iš tiesų, islamo religija išlaisvino musulmones moteris, užtikrindama joms lygias teises su savo vyru. Tiek vyrams, tiek moterims Dievas pažadėjo tą patį atlygį už gerą elgesį ir tokią pat bausmę už blogą elgesį. Tai yra ryškiai atspindima šioje Korano eilutėje: „Tad jų Viešpats atsakė: ‘Aš niekuomet neatmesiu nė vieno iš jūsų - vyrų ar moterų - atlygio už jūsų darbus. Abiem bus atlyginta po lygiai’“ [Koranas 3:195]. Taip pat, moterų ir vyrų lygybė yra pabrėžta šioje eilutėje: „Iš tiesų, paklūstantys ir paklūstančios ˹Alachui˺, priėmę tikėjimą ir jį priėmusios, atsidavę ir atsidavusios, teisingieji ir teisingosios, kantrieji ir kantriosios, nuolankūs ir nuolankios, aukojantys ir aukojančios, pasninkaujantys ir pasninkaujančios, dorybingi ir dorybingos, dažnai Alachą prisimenantys ir prisimenančios - Alachas paruošė jiems atleidimą ir atlygį didį“ [Koranas 33:35]. Tuo tarpu, šioje Korano eilutėje: „Žmonos turi tokias pačias teises ir prievoles, kaip ir vyrai, bet vyrai turi būti viršesni už jas“ [Koranas 2:228].
Taigi, apibendrinant, motinos globa musulmonų vaikams yra svarbi tema, kurią reikia suprasti atsižvelgiant į įvairius islamo aspektus. Koranas ir hadisai suteikia pagrindą šeimos svarbai, moters vaidmeniui ir lyčių lygybei. Tačiau yra įvairių interpretacijų ir kultūrinių kontekstų, kurie gali paveikti moters padėtį ir jos globos galimybes. Todėl svarbu nuolat siekti dialogo ir supratimo, kad būtų užtikrinta geriausia vaikų globa ir gerovė.