Gyvūnų globa yra svarbi sritis, reikalaujanti atsidavimo ir meilės gyvūnams. Utenos gyvūnų globos namai yra viena iš organizacijų, kuri rūpinasi beglobiais gyvūnais ir ieško jiems naujų namų. Ši organizacija taip pat prisideda prie gyvūnų globos problemų sprendimo Anykščių rajone.
Šuo gyvūnų prieglaudoje laukia naujų namų.
Gyvūnų Globos Organizacijos Utenos Rajone
Mūsų rajone yra ne viena organizacija, besirūpinanti beglobiais gyvūnais: Gyvūnų gerovės organizacija „Antrasis šansas“, viešoji įstaiga „Kaimo grandinė“, Utenos gyvūnų mylėtojų draugijos savanorių, teikiančių pagalbą gyvūnams Rokiškio rajone, grupė.
Savanorių Iniciatyvos
Savanorių grupės vadovė Nijolė Pranskūnaitė sako, jog pirmiausia reikia visus beglobius kates ir šunis sterilizuoti. Bet prie šios iniciatyvos turi prisidėti seniūnijų atstovai ir, visų pirma, patys seniūnai, kurie turi kaime autoritetą, nuo jų labai daug kas priklauso. Savanoriai pagal savo galimybes ir supratimą gali tik globoti tuos gyvūnus. Jie gali atvežti, nors jiems tai nepriklauso. Jie tai ir daro, bet tik „iš geros dūšios“, labdaros tikslais.
Kreipimesi savanoriai teigia, jog seniai suprato, jog vienijantis išsikelto tikslo - steigti benamių gyvūnų prieglaudą - jau nebepakanka, nes „gyvūnų, kuriems reikia pagalbos tiek daug, kad jų nesutalpins jokia prieglauda“, todėl reikia imtis kitų priemonių, kurios padėtų sustabdyti beglobių gyvūnų populiacijos plitimą.
Taip pat skaitykite: Pagalba Utenos gyvūnams
Vien pernai Utenos gyvūnų mylėtojų draugijos Rokiškio savanorių grupės pastangomis rajone sterilizuotos 364 katės (dar apie 100 kačių ir apie 30 šunų buvo paimti ir padovanoti Utenoje), vidutiniškai 12 rajono kaimuose gyvenančių kalyčių sterilizuojamos VšĮ „Kaimo grandinė“ dėka.
Savanorių planas sustabdyti beglobių kačių populiacijos plitimą konkretus ir, bent iš pirmo žvilgsnio, taip pat nesunkiai įgyvendinamas.
Paklausta, nuo ko reikėtų pradėti, N. Pranskūnaitė pastebėjo, jog pirmiausia reikia visus beglobius kates ir šunis sterilizuoti.
Problemos ir Iššūkiai
Visgi po susitikimo gyvūnų globėjos nebuvo taip optimistiškai nusiteikusios. Nors pagal Lietuvos Respublikos įstatymus kiekviena katė, kuri vaikšto už savininkų teritorijos ribų, yra bepriežiūrė, o jeigu ji dar ir „nečipuota“ - bešeimininkė, bet seniūnų požiūriu, pasak N. Pranskūnaitės, jeigu ji priklydo pas tave, vaikšto tavo kieme ir kaimynai sako, jog ji čia būna, tai ji jau savaime tampa tavo.
Galima daryti išvadą, kad spręsti šią problemą - visuomenės ir savanorių, o ne savivaldos reikalas. N. Pranskūnaitė vertina tokį požiūrį kaip biurokratizmą, nenorą vykdyti savo funkcijas. Moteris sutinka, kad seniūnijoms galbūt nepakankamai skiriama pinigų, kad jie galbūt neturi pakankamai žinių. Bet juk šviesti ir organizuoti seminarus visuomenei - taip pat seniūnijų darbas.
Taip pat skaitykite: Kompensuojama technika neįgaliesiems
N. Pranskūnaitė net iškėlė mintį, kad galima būtų organizuoti respublikinę konferenciją, skirtą šiems klausimams aptarti, pasikviesti lektorius iš Vilniaus, Kauno. Kad ir į Salų dvarą. Sukviesti visus gyvūnų globėjus, kad suvažiuotų visi, kurie atsakingi, gal net didžiosios gyvūnų prieglaudos. „Ir tas pats „Nuaras“ (didžiausi gyvūnų globos namai su filialais didžiuosiuose miestuose) tegu atvažiuoja, savivaldybių atstovai, tegu visi dalyvauja. Ir kalbėkim, spręskim.
Pailiustruodama, kokia sudėtinga yra beglobių gyvūnų situacija kaimiškosiose seniūnijose, Nijolė papasakojo pora pavyzdžių. Kai jis pasimirė, tos katės (o jų liko 28 ir dar 3 šunys) liko be nieko. Neseniai Pandėlio seniūnijoje gyvūnų globėjai paėmė 20 kačių nuo fermos.
Savanoriai, pasak Pandėlio seniūno Algirdo Kulio, irgi labai padeda kilus tokioms problemoms, rūpinasi, kad beglobiais likusius augintinius kas nors priglaustų, bet seniūnija dažniausiai neturi galimybių finansiškai prisidėti prie jų kilnios veiklos, ypač iškilus grupės gyvūnų sterilizacijos problemai.
Seniūnija metams gauna gyvūnų priežiūrai tik apie 600 eurų, kurių pakaktų kokiems 4-5 gyvūnams sterilizuoti, bet priversta taupyti tuos pinigus, nes jų neretai prireikia mirus ar į slaugos ligoninę patekus kaimuose gyvenantiems senyviems žmonėms, kurių turėtais gyvūnėliais tenka pasirūpinti.
A. Kulys sako, jog problema yra ir ta, kad gyvūnų globos įstaigos labai nenoriai dalyvauja viešųjų pirkimų konkursuose paslaugoms pirkti.
Taip pat skaitykite: Prevencija ir pagalba: smurtas darželyje
Paklaustas, ar turi priemonių sudrausminti gyvūnų laikytojus, nenorinčius jų deramai prižiūrėti ar paliekančius likimo valiai, seniūnas sakė, jog tai reglamentuoja Administracinių pažeidimų kodeksas, Gyvūnų gerovės įstatymas, todėl prevencija nėra vien seniūno ar vietos valdžios kompetencija. Gyvūnų nepriežiūrą A. Kuklys vadina net ne savivaldybės, o visos valstybės lygmens problema.
Pasak Jūžintų seniūno Vytauto Stakio, akcija smarkiai pakeitė požiūrį į gyvūnus, sumažėjo palaidų ir pamestų keturkojų. Deja, šis vajus buvo trumpalaikis, prevencija nebuvo taikyta ir žmonės atsainiau pradėjo žiūrėti į šią prievolę.
Taigi, seniūnai daugiau šneka apie pinigų ir politinės valios stygių, o gyvūnų teisių gynėjai - apie nenorą padėti gyvūnams. Ar gali jie susišnekėti?
Savanoriai gyvūnų globėjai prirenka maisto ir prikrauna jam bagažinę, kad nors šiek tiek būtų lengvesnė našta, nes jis su žmona irgi jau pensininkai, gyvena Panemunyje.
Seniūnijos gyventojai, pasak jo, kaimyniški ir patys savo iniciatyva likusius beglobius gyvūnus imasi globoti. Jei reikalinga pagalba, seniūnija ją organizuoja, veža gyvūnus į Utenos gyvūnų prieglaudą ar kitaip jais pasirūpina.
Gyventojų Parama Gyvūnų Globos Namams
Skaičiuojama, kad Utenos apskrityje pagal 16 tūkst. gyventojų pateiktų prašymų skirti dalį sumokėto GPM paramos gavėjams iki lapkričio 15 d. bus pervesta beveik 0,9 mln. Eur suma (57 tūkst. Eur daugiau nei pernai). Paramos gavėjams ir organizacijoms (paramos ir labdaros fondai, viešosios įstaigos, asociacijos ir pan.) bus pervesta 818 tūkst. Eur gyventojų skirtos GPM paramos, 46 tūkst. Eur skirta politinėms organizacijoms, 42 tūkst. Eur - religinėms bendruomenėms.
Utenos apskrities gyventojų skirta GPM dalis pasieks apie 1,1 tūkst. paramos gavėjų.
2 618 rėmėjų Utenos rajono gyvūnų mylėtojų draugijai paskyrė daugiau kaip 113 tūkst. Eur.
GPM Parama Utenos Apskrities Gyvūnų Globos Organizacijoms
Žemiau pateikta lentelė iliustruoja GPM paramą, skirtą Utenos apskrities gyvūnų globos organizacijoms:
| Paramos gavėjo pavadinimas | Rėmėjų skaičius | Suma (Eur) |
|---|---|---|
| Visuomeninė organizacija Utenos rajono gyvūnų mylėtojų draugija | 2 618 | 113 445,79 |
| Regioninė asociacija „Gyvūnų šansas“ (Visaginas) | 391 | 16 407,38 |
| Dovydo Tumėno labdaros ir paramos fondas (Ignalinos r.) | 162 | 11 363,60 |
| Visagino Šv. Apaštalo Pauliaus parapija | 256 | 9 961,98 |
| Gabrielės Riabokon labdaros ir paramos fondas (Visaginas) | 135 | 7 486,24 |
| Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Utenos skyrius | 209 | 7 342,25 |
| Tiberiados bendruomenė (Zarasų r.) | 134 | 7 045,25 |
Gyvūnų Globos Namų Požiūris į Gyvūnų Laikymo Sąlygas
Gyvūnų globos namų atidarymo dalyviai pakviečiami į vidų
„Mes neduodame nė vieno šuniuko, kurį rengiamasi laikyti voljere. Neatiduosime šuns laikyti į blogesnes sąlygas“, - „Utenos dienai“ paaiškino Utenos rajono gyvūnų globos namų vadovė Jolanta Guobaitė.
J. Guobaitė tikino, kad yra žmogiškos taisyklės, kurių turi laikytis kiekvienas žmogus. „Jei mes tą šunį uždarome voljere, tai koks jis mūsų draugas. Kaip turi jaustis gyvūnas, jei jį ten paliekame. Žmogus sėdi namuose, o šuo - voljere arba pririštas prie būdos. Ji teigė, kad prieglaudos darbuotojai neturi laiko patikrinti kiekvieno gyvūno, kurį pasiima šeimininkai.
Rišimas grandine ar uždaras voljeras nėra tinkamiausia vieta šuniui. Šuo nėra „garsinė signalizacija“ ar apsauga sauganti šeimininko turtą. Visuomenė turi suprasti, kad tam yra kitos priemonės, kuriomis ir reikėtų pasinaudoti.
Gyvūnų teisių gynėjai laikosi vieningos nuomonės: šimtmečius gyva tradicija rišti šunis prie grandinės yra atgyvenusi ir šiandien, XXI amžiuje, to nebeturėtų būti.
Ji įsitikinusi, kad ne visuomet sudėtingas situacijas įmanoma išspręsti tolerantiškais būdais paaiškint šeimininkui, ką jis blogai daro ir kodėl taip ar kitaip netinkamai elgiasi su keturkoju.
„Voljeras turėtų būti pakankamai erdvus, nuolat tvarkomas, o su ten laikomu šunimi nuolat bendraujama, jis išvedamas pasivaikščioti ar leidžiama dažnai palakstyti“, - savo nuomone dalijosi G. Mockevičienė, kuriai pritarė R. Bernatavičiūtė. Jos abi vieningai teigė, kad keturkojo vieta yra žmogaus namuose, šalia šeimininko. Ir visai nesvarbu, ar tai butas, ar tai namas.
Istorijos iš Utenos gyvūnų globos namų
Netekęs savo keturkojo ir pasijutęs vienišas Romanas Bralkovskis nusprendė įsigyti kitą, t. y. suteikti galimybę namus praradusiam, išmestam ar šeimininkui nebereikalingam šuneliui iš gyvūnų globos namų.
„To dar neteko patirti“, - piktinosi savo sodybos kieme besidarbuojantis R. Bralkovskis. Pasakojo vyras apie pernykštį apsilankymą gyvūnų globos namuose. „Kai šių metų kovo mėnesį vėl nusprendžiau išbandyti laimę, išgirdau tą pačią giesmę, kad šuo turi gyvent ten, kur gyvena šeimininkas. Ir vėl nedavė“, - pasipiktinimo neslėpė vyriškis, kuris ir konkretų šunį buvo nusižiūrėjęs.
R. Bralkovskis nežada nuleisti rankų: jei jam nepasisekė gauti keturkojo Utenoje, vyks į Druskininkus, kur giminaičiai turi vilkšunę.
Telefonu užfiksuotos akimirkos su mišrūne Aira ir prisiminimai, tik tai ir teliko Ramunei iš Utenos. Moteris sako, kad augintine iš prieglaudos pasidžiaugė vos savaitę.
„Sakėm, kad ieškom jaunesnio šuns, į privatų namą, teritoriją, na ir voljerą paminėjau. Po šito žodžio ir baigėsi mūsų pokalbis. Šuo voljere negali būt, nes jis bus nepraustas, nevedžiojamas, dėmesio negaus“, - teigė R. Orlovskė.
Mišrūnė Aira prieglaudoje vėl atsidūrė, kai įstaigos vadovė paprašė šunį atvežti, esą reikia veterinaro apžiūros dėl šlubčiojimo. Ir tai buvo paskutinis atsisveikinimas su mišrūne Aira. „Suprantat yra šuniui trauma, sesė verkia pastoviai, didžiulė trauma. Man sako neįdomu, sako aš esu gyvūnų balsas. Ar sveikas žmogus pasakytų, kad aš gyvūnų balsas, girdžiu balsus galvoj, va taip pasakė“, - pasakojo Utenos gyventojas Darius Vanagas.
Gyvūnų globos namų vadovė tvirtina, kad jų tikslas - visiems prieglaudoje gyvenantiems gyvūnams rasti naujus namus, o ne voljerus.
Tačiau šuns negavę uteniškiai klausia, ar pati prieglauda užtikrina tinkamas sąlygas keturkojams. „Pas juos globos namuose prie lenciūgo galima laikyti, mažuose voljeruose pririštus galima laikyti“, - piktinosi D. Vanagas.
Darius stebisi tokiais įstaigos vadovės žodžiais, esą kaip tie augintiniai ras gerus namus, jei žmonės negali jų pasiimti. Gyvūnų globos namų įkūrėja sako, kad per mėnesį į prieglaudą dėl įvairių priežasčių atkeliauja maždaug 100 keturkojų. Esą daugiau nei pusė jų iškeliauja į naujus namus.
Informacija apie Visuomeninę Organizaciją Utenos Rajono Gyvūnų Mylėtojų Draugiją
Visuomeninė Organizacija Utenos Rajono Gyvūnų Mylėtojų Draugija (kodas 184211367) buvo įkurta 1999-09-21. Pagrindinė įmonės veikla yra gyvūnų globa. 2024 metais Visuomeninė Organizacija Utenos Rajono Gyvūnų Mylėtojų Draugija pardavimo pajamos siekė 311 655 Eur, o pelnas prieš mokesčius buvo 0 Eur. Naujausiais Sodros duomenimis, įmonės darbuotojų skaičius yra 12. Įvertinus turimus duomenis, įmonės kredito rizika yra vertinama kaip neskaičiuojama.
Gyvūnų Globos Situacija Anykščių Rajone
Anykščių rajone gyvūnų globos namai įrengiami nebus. Sutartis su Utenos rajono gyvūnų mylėtojų draugija galioja iki šių metų spalio 1 dienos. Draugija užsiima beglobių gyvūnų gaudymu ir transportavimu į globos namus.
Utenos rajono gyvūnų globos namuose šiuo metu gyvena per 300 beglobių kačių ir daugiau nei 100 šunų. Per metus gyvūnų globos namuose apgyvendinama bei prižiūrima apie 1,5 tūkst. beglobių gyvūnų.
Savanorystė ir Darbas Gyvūnų Globoje
J.Guobaitė pabrėžia savanorių svarbą gyvūnų globoje, teigdama, kad jie dirba neskaičiuodami nei darbo valandų, nei savaitės dienų.