Psichikos sveikata yra daugialypis fenomenas, kuris apima emocinę, psichologinę ir socialinę asmens gerovę. Ji lemia, kaip mes jaučiamės, galvojame ir elgiamės. Geros psichikos sveikatos užtikrinimas padeda įveikti stresą, bendrauti su kitais ir priimti sprendimus. Psichikos ligos egzistavo visais žmonijos gyvavimo laikotarpiais.
Jos paplitusios visame pasaulyje, tarp skirtingų rasių, lyčių, nepriklausomai nuo socialinės padėties. Daugybė atliktų tyrimų psichikos sveikatos srityje patvirtina, kad pasaulyje apie trečdalis žmonių vienu ar kitu savo gyvenimo laikotarpiu susiduria su psichikos sutrikimais. Tokie asmenys ir jų šeimos dažnai patiria įvairiausius iššūkius - visuomenės stigmą, nerimą dėl ateities - tenka išmokti gyventi ir prisitaikyti esamoje situacijoje, mokytis iš naujo atrasti stiprybės šaltinius, neprarasti motyvacijos ištikus kriziniams atvejams. Labai svarbu, kad susidūrus su sudėtingesniu gyvenimo laikotarpiu asmenys, patiriantys elgesio ir psichikos sutrikimus, neliktų vieni, o šeimos gautų reikalingų žinių, palaikymą šiame kelyje.
Šiuolaikinio globalaus pasaulio situacija rodo, jog asmenų, patiriančių elgesio ir psichikos sutrikimus vis daugėja. Kaip rodo daugybė atliktų tyrimų bei darbo praktika socialinėje srityje, bendradarbiaujanti su medicinos srities specialistais, psichikos ir elgesio sutrikimą turintis asmuo patiria iššūkių savarankiškai įveikti įprastus gyvenimo sunkumus, stresą, realizuoti savo gebėjimus mokytis, produktyviai dirbti, taip įsiliejant į įprastą visuomenės gyvenimą, išbūti harmonijoje su patiriamais iššūkiais ir siekti gerinti gyvenimo kokybę. Dėl vykstančių fizinių ir emocinių svyravimų, asmeniui tampa sunkiau priimti net ir menkiausius sprendimus ar atlikti, atrodytų, paprasčiausius kasdienius dalykus (pvz. pavalgyti, tinkamai apsirengti, naudotis buitiniais prietaisais ir pan.), taip pat kyla iššūkių jo socialiniam gyvenimui - tampa sudėtinga kurti santykius, savarankiškai formuoti gyvenimą, krenta jo gyvenimo kokybės lygis. Didelis indėlis įtraukiant asmenį į visuomenę tenka pačiai visuomenei.
Nepaisant šalies mastu dedamų pastangų gerinti sutrikimus patiriančių asmenų gyvenimo kokybę, Lietuvoje vis dar susiduriama su psichikos ir elgesio sutrikimus turinčių asmenų stigmatizacija. Negatyvus požiūris bei nepagarbus elgesys šių asmenų atžvilgiu užkerta jiems kelią į visapusišką socialinę integraciją, adaptaciją ir pojūtį būti bendruomenės dalimi. Kuo labiau, reflektuojame iškylančius iššūkius asmenims, patiriantiems psichikos ir elgesio sutrikimus, tuo labiau galime mokytis priimti ir suprasti tuos, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo kitokie, o jų elgesys nesuprantamas.
Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis - nuo 2024 m. Psichikos sveikatos plane (Comprehensive Mental Health action Plan) 2013-2030 m., iškeltuose tiksluose numatyta - užtikrinti asmeniui visapusišką, integruotą ir atsakingą sveikatos ir socialinę priežiūrą, vietos bendruomenės lygmeniu. Bendruomenės turėtų žinoti, jog psichikos ir elgesio sutrikimai būna skirtingų sunkumų. Lengvą ir vidutinį sutrikimą turintys asmenys gali lengviau adaptuotis ir integruotis į aplinką, tačiau sunkų sutrikimą turintis asmuo yra visiškai priklausomas nuo jį prižiūrinčio asmens. Neretai šeimos, prižiūrinčios sutrikimus turinčius asmenis, kreipiasi į socialines institucijas gauti kompleksinę pagalbą, kad galėtų tęsti įprastą gyvenimą - eiti į darbą, rūpintis kitais šeimoje esančiais asmenimis, o sutrikimus patiriantis asmuo gautų visapusišką specialistų priežiūrą bei įgytų įgūdžių funkcionuoti visuomenės gyvenime.
Taip pat skaitykite: Kaip ugdyti socialinę kompetenciją?
Socialinis darbas su tokiu paslaugų gavėju yra interdisciplininis - apimantis labai daug sudėtingų, iš pirmo žvilgsnio, nematomų sričių ir funkcijų. Dirbant su sunkius psichikos ir elgesio sutrikimus turinčiu paslaugų gavėju, tenka nemažai gilintis į jo socialinę situaciją, sutrikimo ypatumus, pagalbos poreikį ir galimybes. Labai svarbu suvokti kad, kiekvienas asmuo - paslaugų gavėjas - jį supančią aplinką supranta savaip, per sensorinių pojūčių sistemos įvairovę. Paprastai šie pojūčiai formuojasi savaime dar ankstyvoje vaikystėje, per stebėjimo, mokymosi, žaidimų procesus. Esant sensorinės integracijos sunkumams, paslaugų gavėjas paprastai siekia arba vengia tam tikrų sensorinių potyrių, todėl stebint keistą jo elgesį socialinis darbuotojas susipažįsta su jo situacija ir sensorinės integracijos sistema.
Reikia suprasti, jog tokiais atvejais neurologinė sistema sutrikusi, nes žymiai jautriau reaguoja į tam tikrus dirgiklius (pvz. garsi muzika, aštrus kvapas, vidiniai pojūčiai ir pan.), kurie iššaukia asmens keistą, kartais aplinkinius gąsdinanti elgesį. Įsivaizduokite kad einate miško taku, mėgaujatės paukščių čiulbėjimu, jums ramu, jaučiate malonumą ir staiga (nors iš tikrųjų niekas aplinkoje nepakito) paukščių čiulbesys pasidaro toks garsus, spiegiantis, kad negalite susikaupti, oda pašiurpsta, kyla panika, atsiranda baimės jausmas, jums norisi rėkti, bėgti, slėptis, ką nors stumti ir/ar pulti, norisi nutildyti esamus mums įprastus garsus, siekiant nusiraminti - taip jaučiasi žmogus, kurio viena iš sensorinių sistemų - klausos sensorinė sistema sutrikusi. Tokio paslaugų gavėjo nerimo lygis gali pakilti labai aukštai, net sukilti panika, viskas gali vykti labai staigiai arba palaipsniui. Paslaugų gavėjas dėl vykstančių procesų organizme bei staigiai padidėjusio streso lygio iki itin stipraus, neretai nesuvokia savo emocijų ir negeba nurimti, išspręsti situacijos savarankiškai.
Labai svarbus bendradarbiavimas su paslaugų gavėjo artimaisiais ir specialistų komanda. Nuosekliai ir struktūruotai teikiant paslaugas galima pasiekti labai gerų rezultatų asmens socialinės adaptacijos ir integracijos srityse. Čia gelbėja socialinio darbuotojo kolegos - individualios priežiūros darbuotojai, kurie kryptingai veikia pagal socialinio darbuotojo sudarytą Individualų pasaugų gavėjo socialinės globos planą. Darbuotojai kasdien ugdo, stiprina, palaiko ir atstato jų socialinius įgūdžius, padeda palaikyti paslaugų gavėjo psichinę sveikatą ir kasdienį funkcionavimą. Komandinio darbo dėka, siekiant pastiprinti paslaugų gavėjo stipriąsias asmenybės puses ir jas kaip įrankį įgalinti padedant, kiek įmanoma, pačiam įveikti sunkumus ir iššūkius, pamažu didėja harmonija su aplinka ir savimi, net jei tas ramybės jausmas trunka pvz. tik dieną ar tris valandas - tai didžiulis paties asmens ir komandos pasiekimas.
Vilniaus miesto kompleksinių paslaugų centras „Šeimos slėnis“ teikia kompleksinę pagalbą psichikos ir elgesio surikimus turintiems asmenims, kuriems dėl kompleksinių sveikatos sutrikimų pripažįstama ir nustatoma lengva, vidutinė arba sunki negalia. „Šeimos slėnyje“ dirbantys socialiniai darbuotojai turi reikalingų žinių su negalią patiriančiais paslaugų gavėjais, sudaro Individualų paslaugų gavėjo socialinės globos planą. Įgyvendinant šį individualų, pagal asmens poreikius sudarytą planą, taikomi šiuolaikinio socialinio darbo metodai, pvz. socialinės istorijos metodas, bendravimo (alternatyvios komunikacijos) metodas, miško terapijos metodas (metodas teigiamai veikia paslaugų gavėjo fizinę ir psichinę būseną, padeda sumažinti stresą, pagerina nuotaiką), socialinių dirbtuvių metodas (darbinių įgūdžių stiprinimas, ugdymas), finansinio raštingumo metodas, atvejų aptarimų metodas, savęs pažinimo metodas, poilsio metodas, motyvacinės sistemos metodas (būdų ir priemonių rinkinys, skirtas skatinti ir palaikyti vidinį arba išorinį paslaugų gavėjo motyvavimą), tvarumo metodas (skirtas užtikrinti ilgalaikį aplinkosauginį stabilumą, siekiant efektyviai naudoti turimus išteklius), aplinkos pažinimo metodas (skirtas geriau pažinti ir suprasti aplinką per tiesioginį tyrinėjimą, stebėjimą bei praktinę patirtį), lytiškumo ugdymo metodas (metodas padeda paslaugų gavėjams jaustis patogiai savo kūne, gerbti kitus ir daryti atsakingus sprendimus/veiksmus dėl seksualinės veiklos), intermodalinis meno terapijos metodas (socialinis darbuotojas taiko įvairias meno terapijos technikas, kad padėtų paslaugų gavėjams spręsti emocines problemas ir / arbas lavinti/ugdyti darbinius įgūdžius), bendruomeniškumo metodas (socialinis darbuotojas skatina paslaugų gavėjus dalyvauti bendruomenės veikloje, kad jie jaustųsi labiau integruoti ir galėtų gauti daugiau palaikymo), advokacijos/vadybininko metodas (socialinis darbuotojas atstovauja paslaugų gavėjams ir padeda jiems ginti savo teises, siekiant užtikrinti, kad jų balsas būtų išgirstas), saugios intervencijos ir/ar AVEKKI metodas (būdas valdyti pavojingas situacijas, kai reikia užtikrinti paslaugų gavėjo saugumą ir išvengti fizinio ar emocinio pakenkimo tiek sau, tiek aplinkiniams) ir kitus individualizuotus, paslaugų gavėjo poreikius patenkinančius metodus.
Taikant atvejo aptarimo metodą komandiškai mokomasi kartu atpažinti paslaugų gavėjo gynybiškumo priežastis, nustatyti jo poreikius, atskleidžiant jo stiprybes, kartu stiprinant darbinius, mokymosi, savitvarkos įgūdžius. Šiuolaikiškas, individualus socialinis darbas su paslaugų gavėju apima tiesioginį ir asmeninį bendravimą. Dirbant su centre gaunančiu socialines paslaugas asmeniu - paslaugų gavėju, svarbu parinkti tokį metodą, kuris labiausiai atitiktų paslaugų gavėjo poreikius. Metodo parinkimas priklauso nuo paslaugų gavėjo situacijos, poreikių ir galimybių: svarbu nekelti per didelių, greitai nepasiekiamų lūkesčių ir kartu nenuvertinti paties asmens galių. Šiame procese yra, visų pirma, svarbiausia tikėti tuo, ką darote ir tuo, kad paslaugų gavėjui pavyks, įkvėpti jam pasitikėjimo savimi, kuris yra savarankiškumo pamatas. Mažiausias pasiekimas - tai didelis sėkmės žingsnis į paslaugų gavėjo ateitį.
Taip pat skaitykite: Sėkmės pasiekimai ugdant socialines kompetencijas
Pvz. Paslaugų gavėjas kuris paveiktas vaistų ir/arba sensorinių perkrovų labai retai šypsosi, todėl didžiausia jo galia/pasiekimas - išmokyti suteikti atgalinį ryšį komunikacijoje, kasdienių įgūdžių įgijimo procese, t. y. Kompleksinių paslaugų centras „Šeimos slėnis“ teikdamas socialinės globos paslaugas nepamiršta paslaugų gavėjo teisių, užtikrinant jam orią, saugią aplinką, taip pat teisę būti informuotam apie dienos veiklų eigą, užimtumą, dienos veiklos seką ir pan. Tai betarpiškai svarbu dirbant su visais be išimties paslaugų gavėjais, patiriančiais biopsichosocialinius iššūkius ir kuriems reikalinga priežiūra/globa, kurie daugiau mažiau savarankiškai savimi pasirūpinti negali. Elgesio ir psichikos sutrikimus patiriančių asmenų gyvenimo istorijos labai skirtingos, individualios ir unikalios, jiems labai svarbus visuomenės/bendruomenės palaikymas ir supratimas. Harmonija su aplinka ir savimi - tai kiekvieno bendruomenės nario indėlis.
Atsižvelgiant į istorinį ir kultūrinį kontekstą, nagrinėjamos sąlygos, kuriose atsiduria žmonės, turintys negalę. Psichosocialiniu požiūriu negalė vertinama kaip sąveika tarp asmens ir jo aplinkos (šeimos, ugdymo institucijų, socialinių sąlygų). Pagrindinis neįgaliųjų integracijos veiksnys yra visuomenės požiūris į juos bei integraciją lemiančių socialinių struktūrų kokybės ir kiekybės santykis.
Integracija- [lot. atstatymas, atsinaujinimas, dalių sujungimas į visumą] neįgalaus asmens įtraukimas, įjungimas į visuomenę. Ideologinė integracijos esmė - tai demokratinėmis idėjomis pagrįstas tikslas. Tai tikėjimas kiekvieno asmens prigimtine teise visapusiškai dalyvauti visuomenės gyvenime. Integracija reiškia skirtumų pripažinimą, suteikiant vietą žmogui, kuris kitaip būtų atstumtas ar izoliuotas.
Socializacija - žmogaus adaptavimas(is) jį supančioje žmonių bendruomenėje (aplinkoje), t.y. žmogus, gyvendamas grupėje, tam tikrų žmonių bendrijoje, perima ir įsisavina tos grupės, o tuo pačiu visuomeninę patirtį: žinias, papročius, veiklos būdus. Socializacija - bendravimas ir tarpusavio ryšiai su žmonėmis, t.y. ontologinė refleksija.
Žmogui su negale, kuris yra bendruomenės narys ir lavina savo sugebėjimus, mažėja fizinės ir psichologinės kliūtys tapti pilnaverčiu visuomenės nariu. aplinkos, technologijų, kompensacinių priemonių pritaikymas.
Taip pat skaitykite: Pagrindiniai socialinės pedagogikos principai
P. Inkliuzija - (“įtraukimas arba dalyvavimas” dar kitaip - „įgalinimas“) suprantama kaip “buvimas kartu”, išreiškiant pagrindinį socialinės integracijos principą - sukurti vienodas sąlygas visiems, ir sveikiems, ir neįgaliems vaikams, dalyvauti bet kokioje veikloje. Inkliuzija - tai socialiniai santykiai, pagrįsti partnerystės principais bei skirtybių toleravimo filosofija. Priklausyti bendruomenei ir būti priimtam jos narių. Nuolatiniai socialiniai santykiai ir draugystė. Šeimos, specialistų ir bendruomenės partnerystė. Viena “mokykla visiems”; vienodos ugdymo institucijų struktūros ir sveikiems, ir neįgaliems vaikams. Visiškai įgyvendinamos žmogaus teisės. Galimybė atlikti įvairius socialinius vaidmenis. Priklausomybės nuo kitų žmonių mažinimas.
Inkliuzijos esmė ir rezultatas - visi laimi būdami drauge, t.y. neįgalieji įgyja savivertę ir pilnavertį bendravimą, sveikieji visuomenės nariai keičia savo moralines nuostatas, mokosi vertinti kiekvieną žmogų, nepriklausomai nuo jo negalės. Tačiau inkliuzija negali būti vertinama kaip priemonė, ji yra galutinis tikslas ir vertybė.
Būdai, kaip ugdyti visuomenės toleranciją psichikos negalią turintiems asmenims
Švietimas ir informacijos sklaida
Visuomenę reikia šviesti - žmonės linkę bijoti to, ko nepažįsta. Psichiatrė mano, jog gyventojams derėtų paaiškinti ir tai, kad į savarankiško ir grupinio gyvenimo namus iš globos institucijų perkeliami geriausiai besijaučiantys, bendruomenėje gyventi pasirengę žmonės. Be to, jie gyvens nuolat prižiūrimi specialistų.
Visuomenė turi žinoti apie ligas, jų simptomus, gydymo galimybes ir metodus, geriau pažinti sutrikimus. Tada ir stigma, žyminti psichikos negalią, bus mažesnė.
Svarbu šviesti visuomenę įvairiais būdais:
- Organizuoti seminarus, paskaitas ir diskusijas apie psichikos sveikatą.
- Sukurti informacinius leidinius (lankstinukus, brošiūras, interneto svetaines) apie psichikos ligas ir sutrikimus.
- Skelbti straipsnius ir reportažus žiniasklaidoje apie psichikos sveikatą.
Kontaktas ir bendravimas
Svarbu skatinti kontaktą ir bendravimą tarp psichikos negalią turinčių asmenų ir kitų visuomenės narių. Tai padeda mažinti stereotipus ir nepagrįstas baimes.
Galima organizuoti:
- Bendrus renginius (koncertus, sporto varžybas, šventes).
- Savanorišką veiklą, kurioje dalyvautų psichikos negalią turintys asmenys.
- Susitikimus, kuriuose žmonės galėtų pasidalinti savo patirtimi ir istorijomis.
Atjautos ir empatijos ugdymas
Vaikams nuo mažumės būtina aiškinti, kad šalia yra kitokių žmonių, kad juos reikia priimti, suprasti. Vaikai labai imlūs viskam, kas gera, reikia tik gebėti pažadinti tą gėrio pradą.
Kiekvienas turėtume stengtis nedaryti kitam to, ko nenorime, kad darytų mums ar mūsų artimiesiems. Antraip neapykantos, netolerancijos atmosfera ir toliau bus perduodama iš kartos į kartą.
Svarbu mokyti atjautos ir empatijos:
- Skatinti žmones įsijausti į kito žmogaus padėtį.
- Mokyti suprasti ir priimti kitų žmonių jausmus.
- Skatinti pagalbą ir paramą tiems, kuriems jos reikia.
Žiniasklaidos vaidmuo
Didelį vaidmenį formuojant visuomenės nuomonę atlieka ir žiniasklaida. Mūsų žmonės vis dar įpratę tikėti tuo, ką rašo laikraščiai ar rodo televizija. Jie tiki, kad rodoma tik tai, kas yra tiesa, kas svarbu.
Žiniasklaida turėtų:
- Teikti objektyvią ir tikslią informaciją apie psichikos sveikatą.
- Vengti sensacijų ir stereotipų.
- Pristatyti psichikos negalią turinčius asmenis kaip visaverčius visuomenės narius.
Teisinė struktūra
Neįgalių asmenų buvimas visuomenėje priverčia keisti ir tobulinti šalies socialinę sistemą.
Valstybė turėtų:
- Užtikrinti socialinių paslaugų kokybę bei kontrolę.
- Garantuoti asmenų teises ir laisves.
- Sukurti tinkamą socialinės paramos sistemą.
Psichoterapija
Psichoterapija yra veiksmingas gydymo būdas, padedantis žmonėms įveikti psichikos sutrikimus, tokius kaip neurozė, depresija, nerimas ir kt. Svarbu gydyti žmogų, kuriam tie simptomai reiškiasi, o ne tik simptomus. Ištyrus pasąmonės sferą, galima suprasti, kas lemia suaugusių žmonių elgesį.
Valerijus Albisetis teigia, kad tarp žmonių tobula psichinė pusiausvyra neegzistuoja, kad mes visi esame neurotiški, siūlo būdų, kaip sumažinti neurozę iki minimumo ir esminių priemonių atrasti save bei tūkstančius priežasčių, dėl kurių verta būti laimingiems. O tai pasiekiama vis geriau pažįstant save.
Apibendrinimas
Ugdyti visuomenės toleranciją psichikos negalią turintiems asmenims yra kompleksinis procesas, reikalaujantis nuoseklių pastangų iš visų visuomenės narių. Švietimas, kontaktas, atjauta, teisinė struktūra ir psichoterapija yra svarbūs veiksniai, padedantys kurti tolerantiškesnę ir įtraukesnę visuomenę.
Svarbu prisiminti: kiekvienas žmogus yra unikalus ir vertingas, nepriklausomai nuo jo psichikos sveikatos būklės.
Integracija Lietuvoje
Lietuvoje atkūrus Nepriklausomybę, visuomenėje ir tarp specialistų ėmė plisti modernios socialinės integracijos, normalizacijos idėjos. Anksčiau neįgaliųjų socialinės dezadaptacijos priežastimi buvo laikomas vienoks ar kitoks individo sutrikimas, o socialinės integracijos prielaida buvo korekcinis gydymas ar ugdymas. Naujoji ideologija teigia, kad pagrindinė diskriminacijos priežastis - tai neigiamas visuomenės narių požiūris ir elgesys, o socialinę integraciją lemia socialinės aplinkos gebėjimas toleruoti neįgaliuosius.
Reali situacija Lietuvoje - funkcinė integracija; visuomenė pritaria demokratinėms idėjoms, tačiau egzistuoja “sindromas” - tik ne mano kieme. Galioja „etikečių“ politika, kai individo savybės, neatitinkančios visuomenėje priimtų normų, standartų ir vertybių, lemia sprendimą, kiek „stigmatizuotam“ asmeniui bus leista dalyvauti visuomenės gyvenime.
Šiuo metu Lietuvoje reali integracija gali pasireikšti tik bendrijoje (šeima, draugai, neįgaliųjų organizacijos) ir bendruomenėje (mokykloje, religinėse draugijose), įvairiomis priemonėmis informuojant visuomenę ir keičiant jos požiūrį į neįgalumą, t.y. sociologinę negalės koncepciją.
Neįgaliųjų socialinės integracijos paradigmų kaita Lietuvoje: vykstant vertybiniams pokyčiams, išryškėjo diskriminacinio požiūrio bei elgesio apraiškos tiek visuomenėje, tiek tarp specialistų ir politikų. Tarpe medicininių, pedagoginių, technologinių negalės problemos vertinimo aspektų svarbiausiu tampa - socialinis-politinis veiksnys. Prioritetiniais tampa asmens vertės, teisės ir lygybės klausimai.
Negalė - ne tik žmogaus fizinių, intelekto ar psichikos pokyčių, bet ir stereotipų, socialinių vaizdinių bei socialinės sąveikos rezultatas. Todėl negalė tampa psichosociologijos dėmesio objektu, t.y. psichologijos (asmenybės) ir sociologijos (santykių visuomenėje) aspektais.
Individualūs poreikiai:
- Sveikata: fizinės ir psichinės sveikatos būklė.
- Individo materialinė padėtis.
- Gyvenimo sąlygos, jų pritaikymas pagal asmens poreikius.
- Šeima: šeimos įtaka individui.
- Socialiniai santykiai instituciniame lygyje: tarpusavio santykiai ir emocinis klimatas, socialinė pagalba.
- Poilsis, kūryba; laisvalaikio kokybė.
- Dalyvavimas bendruomenės veikloje, užimtumas arba darbinė/profesinė veikla.
- Religija: laisvas praktikavimo pasirinkimas.
- Savęs vertinimas, individo būsena, požiūris į gyvenimą (pasitenkinimas savo būtimi).
- Individualių poreikių patenkinimas ir vertinimas.
Esame krikščioniškas kraštas, tarsi mokyti mylėti vieni kitus. Vis dėlto sužinoję, kad psichikos ar proto negalią turintis žmogus gali atsirasti netoliese, išsigąstame. Be abejo, vien tik kaltinti bendruomenes nebūtų teisinga. Visuomenę reikia šviesti - žmonės linkę bijoti to, ko nepažįsta.
Čia jie įžvelgia nemažai pliusų - tai ir ateinančios investicijos, ir naujos darbo vietos, ir daugiau bendros veiklos galimybių.
Išmokti geriau suprasti kitą žmogų, išmokti valdyti savo nuotaikas, įprasminti gyvenimą kitais būdais.
Elgesio ir psichikos sutrikimus patiriančių asmenų gyvenimo istorijos labai skirtingos, individualios ir unikalios, jiems labai svarbus visuomenės/bendruomenės palaikymas ir supratimas. Harmonija su aplinka ir savimi - tai kiekvieno bendruomenės nario indėlis.
Pabendravusi su turinčiaisiais psichikos negalią dažnai nustembu - kaip jie geba iškęsti tiek išorinio spaudimo, nepakantumo, ir tik įvaryti į kampą imasi savigynos, kurios būdai, aišku, ne visada būna geriausi
tags: #ugdyti #visoomenes #tolerancija #psichikos #negalia