Šiuolaikinio žmogaus gyvenimo eigai didelę įtaką daro ne vien šeima, darbas, socialiniai tinklai, bet ir konkrečios valstybės socialinė politika. Gerovės valstybės vykdoma socialinė politika - socialinė apsauga, švietimas, sveikatos apsauga, užimtumo ir būsto politika - apima visą žmogaus gyvenimą nuo gimimo iki mirties. Vykdomos politikos ir šalies socio-ekonominio bei kultūrinio konteksto padiktuotus gyvenimo eigos režimus tiria mokslininkai visame pasaulyje, ne išimtis ir Lietuva.
Vilniaus universiteto (VU) ir Klaipėdos universiteto (KU) mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad Lietuvos gyventojų gyvenimo eiga yra segmentuota ir labiausiai orientuota į darbą. Todėl yra svarbu suprasti, kokius gyvenimo sprendimus šie režimai diktuoja.
Gyvenimo eigos režimas - tai bendra gyvenimo eigos kiekvienoje šalyje logika, atspindinti tos šalies institucinę struktūrą ar net šios struktūros padiktuota. Kaip toks režimas susiformuoja ir veikia? Socialinės politikos sistemos susieja skirtingus gyvenimo tarpsnius ir etapus. Pavyzdžiui, išsilavinimas jaunystėje pagerina gyvenimo galimybes suaugus, t. y. Pensijų sistemos reikalavimai apibrėžia pageidaujamą iš kiekvieno asmens darbinės veiklos trukmę. Tiems, kas tuos reikalavimus išpildo, pensijų sistema suteikia saugumo dėl pensijos garantijų senatvėje, t. y.
Kitos socialinės politikos priemonės - nedarbo draudimas, motinystės/tėvystės draudimas, draudimas nuo nelaimingų atsitikimų, sveikatos draudimas ir paslaugos, socialinė pagalba ir asmeninės socialinės paslaugos - leidžia užtikrinti įprasto gyvenimo būdo tęstinumą kai prarandamas darbas, ištinka nelaimingas atsitikimas, liga, gimsta vaikas ar kitais gyvenimo atvejais. Nustatytos taisyklės ir veikiančios institucijos suteikia aiškumo, socialinio saugumo.
Iš kitos pusės - jos kelia reikalavimus, nubrėžia tam tikrą socialiai pageidaujamą gyvenimo eigos trajektoriją ir prisideda prie socialinių gyvenimo eigos normų formavimo. Nenuostabu, jog gyvenimo eigos režimų yra daug ir įvairių, be to jie kinta laike.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Gyvenimo eigos režimų raidos etapai
Vakarų mokslininkai išskiria tokius gyvenimo eigos režimų raidos etapus: iki-industrinį, industrinį, Fordistinį ir post-industrinį. Istoriškai vykstant industrializacijai XX a. pirmoje pusėje buvo pereinama link labiau standartizuotos, politizuotos ir institucionalizuotos gyvenimo eigos.
Žmonėms masiškai kraustantis iš kaimo į miestus didėjo socialinės politikos ir jos institucijų svarba jų gyvenimuose, o taip pat ir tų institucijų galia formuojant žmonių gyvenimo eigą, panašias gyvenimo eigos trajektorijas. Visgi, XX a. pabaigoje pastebimos post-industrinėms visuomenėms būdinga transformacija link labiau destandartizuotos, depolitizuotos ir reinstitucionalizuotos gyvenimo eigos ir individualizuotų bei didele įvairove pasižyminčių gyvenimo eigos trajektorijų.
Pavyzdžiui, vis didesniu lankstumu pasižymi vaiko priežiūros išmokos. Šiuo metu jos Lietuvoje gali būti mokamos iki kol vaikui sueina dveji metai; vaiko priežiūros išmoka gali lanksčiai pasinaudoti ne tik mama ir tėtis, bet ir seneliai. Taip pat antrais vaiko priežiūros metais yra galimybė lanksčiai derinti darbą ir vaiko priežiūrą: dirbant vaiko priežiūros išmokos nėra mažinamos. Socialinės apsaugos sistema prisitaiko ir prie besikeičiančios darbo rinkos: vaiko priežiūros išmokas jau kelis metus gali gauti ir dirbantys savarankiškai. Taip pat Lietuvoje neseniai atsirado vaiko priežiūros išmokos pakankamo draudimo stažo neturintiems studentams ir moksleiviams.
Kalbant apie Lietuvą, ji kaip ir kitos išsivysčiusios šalys šiuo metu yra post-industriniame laikotarpyje. Tik šio laikotarpio įsivyravimas Lietuvoje buvo kiek vėlesnis, ne XX a. 8-ajame., o 10-ąjame deš. žengiant nuo planinės iki laisvosios rinkos ekonomikos.
Reikia atkreipti dėmesį, jog naujai formuojama socialinė politika veikė ir veikia nestabiliame 1990-2022 kontekste: 90-ųjų hiper infliacija, 2000 m. Rusijos krizė, 2009 m. finansinė krizė ir 2020 m. Covid-19 pandemija, 2022 m. karas Ukrainoje - tai didelio nesaugumo ir neapibrėžtumo laikotarpiai, kurie ypač palietė jaunus darbingo amžiaus žmones, formavo, formuoja ir formuos jų gyvenimo eigos pasirinkimus jiems tampant suaugusiais.
Taip pat skaitykite: Slaugytojos patirtis Anglijoje
VU ir KU mokslininkų atlikta analizė rodo, jog Lietuva turi menkai integruotos „segmentuotos apsaugos“ gyvenimo eigos režimo bruožus. „Segmentuota apsauga“ reiškia sąlyginai išplėtotą ir plačia aprėptimi pasižyminčią socialinio draudimo sistemą bei menką už jos ribų esančių grupių socialinę apsaugą.
Šį dualizmą Lietuvos socialinio draudimo sistemoje pastiprina nuo sovietmečio pilno užimtumo visuomenės išlikusi stipri dominuojanti orientacija į darbą. Kitas sovietmečio paveldas - stipriai veikiantys elgesio struktūravimo ir normų formavimo mechanizmai, ypač per švietimą.
Tokia sistema orientuoja jaunus žmones į nuoseklų perėjimą iš mokyklos į profesinio arba aukštojo mokymosi institucijas, vėliau - į darbo rinką, ir tik tuomet - šeimos formavimą. Socialinis saugumas senatvėje užtikrinamas tik turint ilgą darbo stažą, o nedalyvaujantiems socialinio draudimo sistemoje - skiriamos tik labai mažos šalpos pensijos. Šiuo metu jos siekia 173 eurus per mėnesį.
Gyvenimo eigos tyrimuose lyginant skirtingais metais gimusiųjų grupes (kohortas) galima įvertinti gyvenimo eigos kaitą. Šią kaitą, pavyzdžiui, gali iliustruoti svarbių suaugystę žyminčių pirmųjų įvykių - atsiskyrimo nuo tėvų šeimos, edukacijos pabaigos, darbinės karjeros pradžios, šeimos kūrimo amžius.
Vertinant kokiame amžiuje konkretų įvykį patyrė 25 proc., 50 proc., 75 proc. kohortos narių, galima matyti ar vyko pokyčiai jaunimo elgesyje ir gyvenimo eigoje. Lietuvoje 2018-2021 m. atlikto „Šeimų ir nelygybių tyrimo“ duomenimis, gimusių nuo 1970 m. iki 1989 m. Reikšmingiausi pokyčiai susiję su šeimos kūrimo elgesiu - santuoka ir vaikų gimdymas buvo ir toliau yra atidedami.
Taip pat skaitykite: Socialinis darbas Lietuvoje: istorinė apžvalga
Jie patiriami labai skirtingame amžiuje, ypač tarp vyrų. Šių įvykių patirtis ne universali ir šabloniška, o labai individuali ir destandartizuota. Šiuos įvykius iki 35 m. amžiaus patyrė tik pusė vyrų ir moterų, gimusių nuo 1980 m. Tiesa, atidedama ir pirmoji partnerystė (dažniausiai neregistruota), tačiau ją išbandė ženkliai didesnė po 1980 m.
Įdomu tai, kad toks elgesys savotiškai kertasi su vyraujančia nuomone apie idealų amžių tuoktis ir susilaukti pirmagimio. 2019 m. Europos socialinio tyrimo duomenys rodo, kad gimusieji nuo 1970 m. iki 1989 m. vis dėlto laikosi gana vieningos nuomonės dėl idealaus santuokos ir pirmagimio susilaukimo amžiaus, kuris yra žymiai ankstesnis nei čia pateikiami skaičiai.
Šių kohortų moterys nurodė idealų moterų partnerystės amžių - apie 21-22 m., santuokos amžių - apie 24 m. ir amžių susilaukti vaiko - apie 24-25 m. Atitinkamai vyrai nurodė idealų vyrų partnerystės amžių - apie 22-23 m., amžių susituokti apie 24-28 m. ir amžių susilaukti vaiko - apie 26-28 m.
„Šeimų ir nelygybių tyrimo“ duomenys atskleidė, kad nuo 1970 m. iki 1989 m. gimusių vyrų ir moterų edukacijos pabaigos ir darbo (ne trumpesnio nei 6 mėn.) pradžios amžius iš esmės nepakito. Šie įvykiai tiek jaunesnėse, tiek vyresnėse kohortose stabiliai patiriami labai panašiame, maždaug 19-24 metų amžiaus tarpsnyje. Tai labiausiai suspausti laike - standartizuoti įvykiai. Todėl galima teigti, kad perėjimas į suaugystę Lietuvoje toliau išgyvena ne vien destandartizaciją ir individualizaciją, bet sykiu ir standartizaciją.
Net pirmojo išėjimo iš tėvų namų amžius, nors ilgainiui ir turi tendenciją būti atidedamas, tačiau ne taip reikšmingai, kaip šeimos formavimo įvykiai. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad po 1980 m. gimusių kohortų gyvenimo eigos postmodernūs pokyčiai mūsų šalyje kol kas nerodo bendros vienkryptės tendencijos į labai įvairią, destandartizuotą ir individualizuotą patirtį tampant suaugusiuoju.
Iš dalies matyti ir tam tikra tapsmo suaugusiuoju elgesio standartizacija edukacijos ir karjeros srityje, ką lemia „segmentuotos apsaugos“ gyvenimo eigos režimas. Iš vienos pusės, tai rodo, jog gyvenimas Lietuvoje išlieka sąlyginai stabilus ir struktūruotas, iš kitos - mūsų gerovės valstybės sistema ir vykdoma socialinė politika galimai dar nėra pakankamai išplėtota, nesuteikia pakankamo lankstumo ir tebediktuoja gan griežtai apibrėžtą industrinėms visuomenėms būdingą gyvenimo eigą mūsų post-modernioje realybėje. Be to, vienodai didėjanti vyrų ir moterų partnerystės ir šeimos kūrimo įvairovė paradoksaliai rodo gyvenimo eigos supanašėjimą pagal lytį.
Šis straipsnis parengtas įgyvendinant LMT finansuojamą projektą „Užaugę Nepriklausomoje Lietuvoje: 1980-2000 metais gimusiųjų gyvenimo eiga, elgsenos strategijos ir jų kontekstai“ (S-MIP-21-19). Panaudoti „Šeimų ir nelygybių tyrimo“ duomenys iš projekto „Šeimos, nelygybės ir demografiniai procesai“ finansuoto ES pagal sutartį Nr. 09.3.3.-LMT-K-712-01-0020 su Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), taip pat Europos socialinio tyrimo, 9 bangos (2.0 duomenų leidimas), 2018-2019. Straipsnio autorės VU Filosofijos fakulteto mokslininkės doc. Jekaterina Navickė ir dr.
Lietuvõs sociãlinės apsaugõs sistemà. Valstybinis socialinis draudimas finansuojamas darbdavių ir apdraustųjų asmenų įmokomis į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą, kurios skaičiuojamos nuo apdraustųjų atlyginimo. Iki 2000 socialiniam draudimui darbdaviai mokėjo 30 % samdomųjų darbuotojų atlyginimo dydžio įmokas savo lėšomis ir 1 % buvo išskaičiuojamas iš darbuotojų algų. 2000 darbdavių įmokos padidintos iki 31 %, o darbuotojų - iki 3 %. 2006 darbdavių įmokos suskirstytos į grupes pagal įmonėje, įstaigoje, organizacijoje per metus įvykusių nelaimingų atsitikimų skaičių, įmokų dydis nustatomas kiekvienais metais (2019 buvo keturios darbdavių grupės, kurių nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įmokos sudarė 0,14 %, 0,36 %, 0,7 % ir 1,4 % darbuotojo darbo užmokesčio). Darbdavių lėšomis t. p. finansuojamas nedarbo socialinis draudimas (įmoka sudaro 1,31 % darbuotojo darbo užmokesčio, o sudarant terminuotą darbo sutartį - 2,03 %).
Iš darbuotojų algų išskaičiuojamos socialinio draudimo įmokos nuo 2019 sudaro 8,72 % darbo užmokesčio pensijų socialiniam draudimui, 2,09 % ligos, 1,71 % motinystės socialiniam draudimui ir 6,98 % privalomajam sveikatos draudimui. Kiekvieno apdraustojo įmokų dydis nurodomas Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenų bazėje. Pagal šiuos duomenis apskaičiuojamos socialinio draudimo išmokos. Dalis socialinio draudimo lėšų skiriama Užimtumo fondui (įkurtas 1991, administruoja Užimtumo tarnyba) ir Privalomojo valstybinio sveikatos draudimo fondui (administruoja Valstybinė ir teritorinės ligonių kasos).
Socialinis draudimas t. p. apima kai kurias valstybines pensijas: nukentėjusiųjų asmenų, mokslininkų, Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnio (gauna piliečiai, ypač nusipelnę Lietuvai kurdami ir plėtodami jos valstybingumą, ūkį, kultūrą, mokslą, meną ir sportą, gindami valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką, labiausiai pasižymėję pasipriešinimo SSRS okupacijai dalyviai, t. p. motinos, pagimdžiusios ir išauginusios iki aštuonerių metų amžiaus septynis ir daugiau vaikų), pareigūnų ir karių, teisėjų.
Lietuvoje socialinę apsaugą sudaro socialinis draudimas ir socialinė parama. Socialinis draudimas apima pensijų, ligos ir motinystės (tėvystės), sveikatos, nedarbo draudimą ir draudimą nuo nelaimingų atsitikimų darbe bei profesinių ligų.
Socialinė parama apima piniginę socialinę paramą - socialines, šeimos, laidojimo pašalpas, šildymo, šalto ir karšto vandens, transporto ir kitų išlaidų kompensacijas - ir socialines paslaugas - socialinės globos įstaigas, senelių, neįgaliųjų, našlaičių globos, nakvynės namus, dienos centrus, t. p. pagalbą ir slaugą namuose.
Pagrindines teises į socialinę apsaugą apibrėžia Lietuvos Respublikos Konstitucija (1992). Ji skelbia, kad valstybė garantuoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir įstatymų numatytais kitais atvejais. Nustatyta, kad kiekvienas žmogus turi teisę į socialinę apsaugą nedarbo atveju.
Socialinės apsaugos pagrindinė dalis grindžiama vadinamuoju nuopelnų darbo rinkoje principu: teisė į socialinę apsaugą siejama su darbo stažu, nes dirbantieji privalomai draudžiami socialiniu draudimu. Apsaugos lygis siejamas su dėl socialinės rizikos prarasto darbo užmokesčio dydžiu.
Pagal gavėjų skaičių ir išlaidas reikšmingiausios socialinio draudimo išmokos - senatvės, netekto darbingumo, našlių ir našlaičių pensijos. Valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijas gali gauti asmenys, sulaukę pensinio amžiaus (iki 2011 - 60 metų moterys ir 62,5 metų vyrai; nuo 2012 moterų ir vyrų pensinis amžius palaipsniui didinamas, kad 2026 būtų suvienodintas ir sudarytų 65 metus) ir turintys minimalų socialinio draudimo stažą (15 metų).
Ilgalaikiai bedarbiai, turintys pensijų valstybinio socialinio draudimo būtinąjį stažą (2019 jis sudarė 31 metus, kasmet didinamas po pusę metų, kol 2027 pasieks 35 metus), gali pretenduoti į sumažintą išankstinę senatvės pensiją (ne anksčiau kaip likus penkeriems metams iki senatvės pensinio amžiaus).
Senatvės pensiją sudaro bendroji ir individualioji pensijos dalys. Bendroji pensijos dalis lygi valstybinio socialinio draudimo bazinei pensijai (2019 - 164,59 euro), padaugintai iš asmens sukaupto pensijų socialinio draudimo stažo ir padalintai iš pensijų socialinio draudimo būtinojo stažo.
Individualioji pensijos dalis susieta su pensininko buvusiu atlyginimu ar kitomis pajamomis, nuo kurių buvo mokamos pensijų socialinio draudimo įmokos. Netekto darbingumo (iki 2005 vadinta invalidumo) pensija mokama asmeniui, kuris pripažįstamas nedarbingu. Asmeniui, turinčiam teisę ir į senatvės, ir į netekto darbingumo pensiją, mokama tik viena iš jų (didesnė).
Našlaičiams, našlėms ir našliams socialinio draudimo pensijos mokamos tik tuo atveju, jei miręs tėvas, motina ar sutuoktinis mirties dieną turėjo teisę į nedarbingumo pensiją. Socialinės apsaugos sistemai ir ypač socialiniam draudimui didelę reikšmę turi darbo rinka. 1998-2018 darbo jėgos Lietuvoje sumažėjo daugiau kaip 250 000 dirbančiųjų.
Socialinės apsaugos plėtros bendrasis rodiklis - socialinės apsaugos išlaidos (skaičiuojant nuo BVP). Susiklostė socialinės apsaugos diferenciacija pagal nuopelnus darbo rinkoje, bet neišvengta visai socialiai neapsaugotų žmonių sluoksnių. Nedarbo atveju išryškėjo tokios apsaugos neigiami padariniai.
Dirbantys žmonės draudžiami nuo pajamų praradimo pavojaus nedarbo atveju, bet reikalavimas gauti išmoką yra labai griežtas, o pačios pašalpos vidutinis dydis ilgą laiką (iki 2004) sudarė tik apie 20 % vidutinės algos.
Vakarų Europoje formuojantis socialinės apsaugos sistemai, Lietuva buvo industriniu požiūriu atsilikusios Rusijos imperijos agrarinė provincija. Socialinės apsaugos užuomazgos Lietuvoje atsirado pradėjus steigti fabrikus. Nepriklausomos Lietuvos Konstitucija (1922) pabrėžė darbo žmogaus apsaugos ir globos reikšmę.
Ji skelbė, kad valstybė įstatymais saugo darbininką ištikus ligai, senatvėje, nelaimingų atsitikimų atveju ir netekus darbo. 1918-40 nebuvo spėta sukurti gyventojų daugumą aprėpiančios socialinės pagalbos sistemos. Pensijų sistemos buvo sukurtos tik nepriklausomybės kovų dalyviams, karininkams, valstybės tarnautojams ir pasižymėjusiems asmenims.
Priimti Pasižymėjusių visuomenės veikėjų pensijų, Karių pensijų (abu 1925), Valstybės tarnautojų pensijų ir pašalpų (1926) įstatymai. Pensinis amžius nebuvo nustatytas, išeiti į pensiją buvo galima turint 25 metų darbo stažą. Jei iš tarnybos buvo pasitraukiama dėl sveikatos, šio stažo nebuvo reikalaujama.
Prie Vidaus reikalų ministerijos 1926 buvo įkurta Vyriausioji socialinio draudimo valdyba, kuri steigė ir prižiūrėjo teritorines ligonių kasas, nuo 1936 kuravo ir draudimo nuo nelaimingų atsitikimų kasą, t. p. Per 20 metų socialinę apsaugą mėginta garantuoti pagrindinėms socialinės rizikos grupėms. To padaryti nepavyko: ligonių kasose buvo apdrausta tik apie 3 % gyventojų, sveikatos draudimas nebuvo taikomas žemės ūkio darbuotojams, dirbantieji privačiame sektoriuje negaudavo pensijų.
Lietuva rinkosi vadinamąjį vokiškąjį socialinės gerovės modelį: plačiausiai buvo įgyvendintas socialinis draudimas ligos ir nelaimingų atsitikimų atveju. Pensinis darbininkų ir laisvųjų profesijų atstovų aprūpinimas buvo tik svarstomas. Pirmenybė buvo teikiama pramonės darbininkų draudimui ligos ir nelaimingų atsitikimų atveju, mažiau rūpintasi neįgalumo ir senatvės draudimu (tai būdinga korporacinei, arba vokiškajai, socialinės apsaugos krypčiai).
SSRS okupacijos metais galiojo Sovietų Sąjungos įstatymai ir veikė centralizuotos socialinės apsaugos institucijos. Industrializacija, kuri laikoma šiuolaikinės socialinės apsaugos sistemos formavimosi pagrindiniu veiksniu, Lietuvoje vyko pokario metais. Nuo 1956 visos gimdančios moterys gaudavo 112 kalendorinių dienų mokamų atostogų, t. p. iš esmės pertvarkyta darbininkų ir tarnautojų pensijų sistema, nuo 1965 pensijos buvo mokamos ir kolūkiečiams. Pensinis amžius buvo 55 metai moterims ir 60 metų vyrams.
Kai kurių profesijų (kurios buvo laikomos nepalankiomis sveikatai) darbuotojams ir asmenims, dirbusiems sunkiomis gamtinėmis sąlygomis (pvz., Tolimojoje Šiaurėje), buvo taikomos išimtys, jie į pensiją buvo išleidžiami keleriais metais anksčiau (priklausomai nuo individualios situacijos). Parama šeimai buvo labai maža, mokama tik didelėms šeimoms (turinčioms keturis ir daugiau vaikų). Iš dalies buvo plėtojama neįgaliųjų ir vaikų institucinė globa. Pastaroji buvo taikoma ir šeimai skurstant.
Sovietinės socialinės apsaugos kitas bruožas buvo įmonių įtraukimas į pagalbos teikimą darbuotojų šeimoms ir socialinės apsaugos kai kurių funkcijų perdavimas profsąjungoms (tai vertintina kaip Vakarų šalių socialinės apsaugos profesinių sistemų ir socialinės savivaldos imitavimas). Ekonominiai reikalai kai kuriais atvejais t. p. buvo siejami su socialine apsauga (dirbtinai palaikomas kainų stabilumas ir visuotinis užimtumas, pirmojo būtinumo prekių mažos kainos).
Sovietinė socialinė apsauga turėjo panašumų su korporacine (vokiškąja) gerovės sistema. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę paveldėta socialinės apsaugos sistema struktūriškai buvo derinama prie rinkos ekonomikos ir demokratinės politinės sistemos. Privatizuotos įmonės neteko socialinės atsakomybės; tai ypač pajuto kaimo gyventojai, nes iki tol teikta kolūkių socialinė parama jiems buvo labai reikšminga.
1990 Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą socialinį draudimą iš profsąjungų perduoti valstybei, prie Darbo ir socialinio aprūpinimo ministerijos buvo sukurta Vyriausioji valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (Sodra). Valdybai pavesta vykdyti socialinio draudimo funkcijas.
Valdyba ir jos teritoriniai skyriai pradėjo registruoti draudėjus, rinkti įmokas, organizuoti ir kontroliuoti išmokų operacijas, vykdyti Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą. 1991 priimtas Valstybinio socialinio draudimo įstatymas (nauja redakcija 2017) įtvirtino socialinio draudimo rūšis, finansus ir valdymą.
Buvo skubiai parengti ir priimti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos įstatymai, bet iki 1994 pensijos buvo skiriamos ir mokamos pagal 1956 Pensijų įstatymą (jį nuolat papildant ir taisant). Iš pradžių socialinė apsauga buvo keičiama lyginant su paveldėta sovietine sistema, t. y. didinant paramą (priimti įstatymai įtvirtino labai panašios struktūros ir panašaus masto socialinės apsaugos priemones, galiojusias sovietinėje sistemoje).
Nuo 1995, kai ypač pasireiškė ūkio pertvarkymo sunkumai, gamybos smukimas, hiperinfliacija, nedarbas, šešėlinės ekonomikos ir mokesčių vengimo padariniai, paramos šeimai ir naujojoje pensijų sistemoje atsirado griežtų reikalavimų pretenduojantiems į socialines išmokas, o infliacijos nulemti išmokų dydžiai buvo įtvirtinti ir įstatymais.
Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas (2000, nauja redakcija 2017) nustatė teisę į ligos ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, jų skyrimo, apskaičiavimo, mokėjimo ir kitas sąlygas. Dėl naujų ekonominių ir politinių sąlygų 1990 buvo pripažinta nedarbo socialinė rizika ir sukurta bedarbių rėmimo sistema, pripažinta infliacijos grėsmė ir sukurta minimalių garantijų sistema mažas pajamas gaunantiems asmenims. Skurdo sąvoka nebuvo (ir nėra) įtvirtinta teisės aktuose, bet skurdas buvo pripažintas kaip reiškinys ir sukurta piniginės paramos bei išlaidų kompensavimo skurstantiesiems sistema.
2003 priimtas Nedarbo socialinio draudimo įstatymas (nauja redakcija 2017).1997 sveikatos draudimo funkcijos atskirtos nuo socialinio draudimo ir perduotos ligonių kasoms. 1999 priimtas Pensijų fondų įstatymas (nuo 2003 Papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymas; nauja redakcija 2013), sudaręs galimybes steigtis privatiems pensijų fondams, bei Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas (nauja redakcija 2017).