Socialinio pedagogo pagalba daugiavaikėms šeimoms: tyrimai ir veiklos ypatumai

Šeimos vaidmuo visuomenėje yra nepakeičiamas, nes būtent šeimoje formuojasi ir vystosi žmogaus asmenybė, susipažįstama su socialiniais vaidmenimis, kurie yra būtini normaliai vaiko adaptacijai visuomenėje. Šeima yra pirmoji ugdymo institucija, kuri įtakoja visą tolesnį asmens gyvenimą. Kadangi mes gyvename tokiu laikmečiu, kai ne kiekvienas valstybės pilietis turi pragyvenimo šaltinį, geras gyvenimo sąlygas, tai labai svarbu pažinti, prižiūrėti ir ginti tų asmenų šeimas.

Šiuolaikinėje visuomenėje yra nemažai šeimų įtrauktų į rizikos grupes, į kurias įtrauktos ir daugiavaikės šeimos. Todėl socialinis pedagogas, dirbdamas su daugiavaikėmis šeimomis, turi skirti daug dėmesio sprendžiant vidinius šeimos, mokyklos ir vaiko konfliktus, suteikti socialinę paramą ir pagalbą. Daugiavaikėms šeimoms yra teikiama socialinė valstybės parama, todėl socialinis pedagogas turi būti tarpininkas tarp valstybės ir daugiavaikės šeimos. Aišku, ne kiekviena daugiavaikė šeima yra asociali, tačiau ir joms reikalinga trumpalaikė socialinio pedagogo pagalba.

Tyrimo objektas: socialinio pedagogo veikla su daugiavaikėmis šeimomis.

Darbo tikslas: atskleisti socialinio pedagogo darbo su daugiavaikėmis šeimomis veiklos specifiką.

Darbo uždaviniai:

Taip pat skaitykite: EST duomenys apie darbo pasitenkinimą

• Atlikti pedagoginės psichologinės literatūros analizę.
• Išanalizuoti socialinio pedagogo veiklos specifiką su daugiavaikėmis šeimomis teoriniu ir praktiniu aspektu.

Metodai: mokslinės literatūros analizė; anketavimas; tyrimo rezultatų statistinė ir grafinė analizė.

1. Socialinio pedagogo profesionalumas ir daugiavaikių šeimų samprata

1.1 Socialinio pedagogo darbo pobūdis

Socialinis pedagogas - tai socialinis darbuotojas, dirbantis švietimo ar globos įstaigoje. Socialinis pedagogas, kaip socialinio darbo subjektas, yra pagalbos teikėjas vaikams, paaugliams, jų šeimai, pagal galimybes ginantis jų teises bei primenantis pareigas, padedantis jiems augti, mokytis, tobulėti asmeniškai ir socialiai.

Socialiniai pedagogai taip pat sprendžia ir bendrąsias ugdymo problemas, nes remiasi konkrečios vietos, laiko bei žmonių tarpusavio santykiais grupėse, kultūrinėmis, ekonominėmis sąlygomis. Jų išvados ir siūlymai padeda moksliškai parinkti ugdymo kryptis, lavinimo ir auklėjimo turinį, metodus, būdus ir juos taikyti rengiant žmones darbui ir veiklai konkrečiomis gyvenimo sąlygomis.

Pagrindinis socialinio pedagogo profesinės veiklos tikslas - vaiko gerbūvio siekis, ankstyvoji prevencija, socialinių gebėjimų ugdymas, vaikui reikalingų socialinių paslaugų suteikimas, sudarant prielaidas sėkmingai augančio žmogaus socializacijai ir pilietinei brandai. Socialinio pedagogo paskirtis - būti vaiko advokatu visose kritinėse situacijose. Tuo remiantis, galima pabrėžti, kad socialiniam pedagogui būtina išklausyti vaiko problemas, stengtis palaikyti vaiką ir jo globėjus, būti tarpininku tarp vaiko ir kitų profesionalų, siekti padėti spręsti iškilusias problemas arba numatyti, kas padėtų išspręsti problemą.

Socialinio ugdymo sistema - sąlygiškai pastovių vertybių ir normų visuma. Pagrindiniai socialinio pedagogo ugdymo veiklos organizavimo principai:

Taip pat skaitykite: Kliūtys ir galimybės neįgaliųjų laisvalaikiui

• Individuali pagalba sprendžiant konfliktus ir kritines situacijas socialinėje asmenybės tarpusavio sąveikoje.
• Atsakomybės ir kompetencijos - pedagogas atsako už savo intervenciją prevencijos ir krizės atvejais, todėl būtinas nuolatinis dalykinės kvalifikacijos tobulinimas.
• Grupinis paties žmogaus ir jo artimosios aplinkos individualių kūrybinių asmenybės pradų palaikymas fiziniame, psichiniame ir socialiniame asmenybės vystymesi.
• Kiekvieno vaiko ir suaugusiojo teisių į normalų gyvenimą visuomenėje gynyba, nepriklausomai nuo fizinio ir protinio išsivystymo, socialinio statuso.
• Praktinis rūpestis dėl vaiko fizinės ir psichinės sveikatos išsaugojimo esamoje aplinkoje.
• Palaipsnis jauno žmogaus ekologinės, socialinės, asmenybės ir profesinės kompetencijos vystymasis.
• Įvairiapusės, socialiai priimtinos, grupinės ir laisvalaikio veiklos organizavimo formos.
• Sėkmingas subjekto tarpusavio sąveikos užtikrinimas ir palaikymas augančio žmogaus supančioje aplinkoje.
• Jauno žmogaus, kaip asmenybės, paruošimas atsakingam savęs organizavimui, savo gyvenimo kūrybai, per socialinės patirties, savarankiškos veiklos organizavimą ir saviraišką.
• Padėti sukurti tokias sąlygas žmogaus veiklai mikroaplinkoje, kurioje, nežiūrint į jo fizinius trūkumus, dvasinius nuopolius, asmeninius praradimus arba krizes, asmuo galėtų gyventi, išsaugodamas savivertės jausmą ir pagarbą sau jį supančių žmonių atžvilgiu.
• Individualaus priėjimo - šiuo būdu siekiama išsaugoti kiekvieno vaiko orumą.
• Konfidencialumo - garantuojama informacijos, vaiko probleminių situacijų, specialistui patikėtų profesinių problemų ir asmeninių išgyvenimų apsauga; šį principą pažeidusių socialinių pedagogų kvalifikacija ir atestacija turėtų būti peržiūrima.

N. Markova ir L. Mitina išskiria tris pagrindinius pedagoginės veiklos komponentus:

• Motyvacinė - orientacinė grandis. Šiame etape socialinis pedagogas formuoja pedagoginius tikslus ir užduotis bet kurioje veiklos srityje.
• Vykdymo grandis - parenka būtinas priemones joms vykdyti.
• Kontrolės - vertinimo grandis - analizuoja ir vertina savo veiklą.

Socialinio pedagogo profesiniai sugebėjimai atspindi bendrus pedagoginius gebėjimus ir jo veiklos profesinę specifiką.

Komunikaciniai gebėjimai:

• Bendrauti su įvairiais žmonėmis.
• Bendrauti profesinių santykių lygyje.
• Rasti individualų priėjimą prie žmogaus su specifinėmis problemomis.
• Dalykiškai bendradarbiauti.
• Sukurti komforto atmosferą, rodyti geranoriškumą.
• Įgyti individo pasitikėjimą.
• Savo veikloje išsaugoti konfidencialumą, būti taktišku.
• Skatinti žmonių veiklai, kūrybai, geraširdiškumui.
• Daryti įtaką žmonių bendravimui mikrosociume.
• Teigiamai priimti kritiką ir pačiam į ją reaguoti.

Taikomieji gebėjimai:

• Gebėjimas atlikti tyrimus, rengti pranešimus, publikacijas.
• Socialiniai - pedagoginiai.
• Socialiniai - kūrybiniai.
• Socialiniai - medicininiai.
• Socialiniai - teisiniai.
• Socialinė - psichologinė.
• Socialinė - ekonominė.

Organizaciniai gebėjimai:

• Parengti konkrečias užduotis problemoms spręsti.
• Organizuoti globotinių veiklą jų pačių problemų sprendimui.
• Racionaliai organizuoti savo darbą.
• Planuoti veiklos etapus ir veiklos būdus pagal pasiektus rezultatus.
• Planuoti individualų darbą su klientu.
• Organizuoti atskiras socialinės veiklos sritis, programų ir projektų vykdymą.
• Nustatyti kliento poreikius ir padėti jam surasti atitinkamas socialines tarnybas.
• Išsiaiškinti ir palaikyti naudingas iniciatyvas.

Analitiniai gebėjimai:

• Pažinti žmogų visapusiškai.
• Analizuoti konkrečias kliento gyvenimiškas situacijas.
• Numatyti ir neleisti įvykti žmogaus krizėms.
• Analizuoti gautus rezultatus lyginant su pradiniais duomenimis.
• Analizuoti savo profesionalios veiklos trūkumus.
• Kūrybiškai apdoroti būtiną informaciją.
• Matyti savo vaidmenį ir vietą, įgyvendinant socialinę ir švietimo politiką.

Pedagoginiai gebėjimai:

• Apmokyti kitus pagalbos žmonėms įgūdžių ir gebėjimų.
• Atskleisti neišnaudotas žmogaus galimybes, atskleisti teigiamas puses, organizuoti savipagalbos procesą.
• Stimuliuoti vaikų teigiamas emocijas, gailestingumą, poelgius.
• Pedagogiškai apmąstyti kliento, kaip asmenybės, elgesį.
• Parinkti priemones, metodus, būdus pedagogiškai kompetentingo įsikišimo į krizes veiklos sritis ir situacijas.
• Organizuoti tikslingą pedagoginę veiklą sociume, pedagogiškai valdyti ir koreguoti socialinę situaciją.
• Veikti ugdytinį, grupę edukacinėmis priemonėmis.
• Perduoti klientu žinias įgytas tobulinantis.
• Pateikti medžiagą suprantamai, aiškiai, logiškai.

Savireguliacijos gebėjimai:

• Valdyti ir kontroliuoti emocijas.
• Valdyti savo nuotaiką.
• Kelti sau padidintus reikalavimus.
• Sugebėti pakelti didelę psichinę įtampą.
• Kliento poreikius laikyti aukščiau už asmeninius.
• Sumažinti psichologinę įtampą.

Pagal profesinių gebėjimų susiformavimo lygį N. Kuzmina išskiria tokius socialinės pedagoginės veiklos lygius:

• Reprodukcinį veiklos lygį - mokėjimas perduoti kitiems žinias.
• Adaptacinis lygis - naujas žinių ir mokėjimų lygis, jungiantis ne tik dalyko žinias, bet ir suvokimą.
• Lokaliai modeliuojantis žinias lygis - mokėjimas ne tik perduoti žinias, bet ir jas konstruoti.
• Sistemingo žinių modeliavimo lygis - žinių sistemos formavimo, strategijos valdymas, įgūdžių ir sugebėjimų valdymas.
• Sistemingai modeliuojantis kūrybą lygis - savo dalyko pavertimas priemone, asmenybės kūrybinių sugebėjimų vystymuisi strategijos valdymas.

Socialinis pedagogas, įgyvendinęs visus šiuos reikalavimus, turėtų būti kompetentingas savo srities žinovas. Tačiau kiekvienas mes esame individuali asmenybė ir praktiškai savo žinias taikome skirtingai, tačiau kad ir kaip žinios būtų taikomos, rezultatas turi būti toks pats.

1.2 Daugiavaikių šeimų samprata

Šeima - tai maža asmenų grupė, kurios pagrindas - santuoka ar kraujo ryšiais susieta giminystė, kurios narius sieja bendras gyvenamasis būstas ir bendras namų ūkio tvarkymas, emocinis ryšys, įsipareigojimai vienas kitam, vaikų auginimas ir auklėjimas.

Taip pat skaitykite: Smurto tyrimai Lietuvoje

Yra gana daug ir įvairių šeimos apibrėžimų. Z. Bajoriūnas pateikia tokią šeimos sąvoką - „šeima - tai pirminė visuomenės ląstelė, viena pagrindinių jos struktūros elementų.“ O pirminė yra todėl, jog čia visų pirma auklėjami ir mokomi vaikai, formuojama jų asmenybė (charakteris, vertybės, požiūriai).

Šeima taip pat apibūdinama ir kaip maža žmonių grupės sąjunga, paremta visuomeniniais, ekonominiais ir biologiniais ryšiais bei interesais.

Valstybė skiria ypatingą dėmesį šeimai, kaip visuomenės ir valstybės pagrindui. Ir taip buvo visais laikais, tačiau įvairiais laikais būdavo skirtingos šeimos, nevienoda jų samprata.

Kiekviena šalis, įžengusi į industrializacijos epochą, išgyveno vadinamąjį „pirmąjį demografinį perėjimą“ nuo nereguliuojamo gimstamumo, kai moterys (ištekėjusios) gimdė tiek vaikų, kiek fiziologiškai gali pagimdyti tokiomis sąlygomis, esant reguliuojamam gimstamumui, laisvam vaikų skaičiaus ir jų gimimo laiko pasirinkimui.

„Antrasis demografinis perėjimas“ nuo mažai vaikų auginančios prie vieną vaiką auginančios šeimos sąlygotas ne ekonominių, bet socialinių priežasčių, nes visos išorinės priežastys, skatinusios daugiavaikes šeimas, liko praeityje. Šių dienų šeimose vyraujanti nuostata - auginti vieną vaiką, tačiau lėšos, kuriomis aprūpinamas tas vaikas, gerokai išaugo. Pastaruoju metu nėra duomenų, ar antrasis perėjimas negrįžtamas, ar tai laikina. Tikėtina, kad tai eilinis procesas ir šeimos gyvenimo stereotipai vėliau atgaivins vidutinio vaikų skaičiaus ar daugiavaikės šeimos modelį.

Mūsų protėviai laikė garbe turėti daug vaikų, kurie pratęstų jų giminę, gentį, turtą, užaugę gerbtų jų žygius bei darbus. Būdavo sakoma, kad kuo daugiau vaikų, tuo didesnė garbė šeimai ir visai giminei. Daug vaikų turinti moteris buvo pagirta ir žmonių, ir Dievo. Praeityje beveik visos šeimos buvo daugiavaikės.

Šiuolaikinėje visuomenėje šeimų daugiavaisiškumas nebėra toks didelis, nes daugiavaikių šeimų dalis stabiliai nedidelė tarp visų šeimų. Be to, tam tikrą daugiavaikių šeimų (trys ir daugiau vaikų) dalį sąlygoja atsitiktinis atsitiktinumas, kai vietoj antro vaiko gimsta dvyniai, ar vaikas gimsta dėl nepatikimų kontraceptinių priemonių.

Visos kitos daugiavaikės šeimos gali būti skirstomos į tris kategorijas:

1. Sąmoningas, tikslingas, susijęs su tautinėmis tradicijomis ar religinėmis nuostatomis daugiavaikiškumas. Tokios šeimos patiria daugybę materialinių sunkumų: ankštas būstas, didelis tėvų (ypač motinos) užimtumas darbais, kartais pablogėjusi jo sveikata. Tačiau tokie tėvai trokšta rūpintis savo vaikais.
2. Šeimos susikūrusios dėl antros ir kitų motinos santuokų, kuriose taip pat gimsta vaikų. Tyrimai parodė, kad tokios šeimos gali būti pakankamai stabilios, tačiau iš dalies ankstesnės nepilnos šeimos bruožai išlieka.
3. Nesėkmingos daugiavaikės šeimos, susikūrusios dėl neatsakingo tėvų seksualinio elgesio (dažniau motinos). Tokioms šeimoms būdingas intelektualinis ir psichinis ribotumas, alkoholizmas, asocialus gyvenimo būdas. Vaikams iš tokių šeimų reikalinga pagalba, socialinė ir psichologinė reabilitacija, jie dažnai serga, nepakankamai psichiškai ir fiziškai išsivystę.

Visos daugiavaikės šeimos patiria didelių specifinių sunkumų. Tokių šeimų vaikai per menkai save vertina, neadekvačiai suvokia savo asmenybės reikšmę. Tai gali turėti neigiamos įtakos visam jų gyvenimui. Kadangi tokioje šeimoje visą laiką gyvena daug mažamečių vaikų, tai sąlygoja vyresniųjų socialinio amžiaus mažėjimą.

Psichologinis šeimos klimatas - tai jos emocinė būklė, susidariusi bendro gyvenimo ir veiklos, kaip vientiso proceso, fone. Kitaip tariant, visi šeimos nariai su jų gyvenimo šeimoje sąlygomis, charakterių įvairove, asmeniniu patyrimu, poelgiais ir pažiūromis kuria savitą šeimos, kaip gyvo socialinio-psichinio organizmo, bendrą psichologinį klimatą.

Vaikų skaičius šeimoje labai lemia psichologinį šeimos klimatą. Daugiavaikėse šeimose tėvai myli ne vieną vaiką, bet kelis vaikus. Tokių šeimų psichologinis klimatas dažniausiai būna demokratiškas, lygiateisis. Čia yra mažiau galimybių pasireikšti vaikų egoizmui. Jie kolektyvesni, bendrauja vieni su kitais. Tačiau ir jose yra trūkumų. Tėvai gali nevienodai mylėti savo vaikus ir paskirstyti jiems dėmesį. Daugiavaikės šeimos tėvai jaučia didesnę fizinę ir dvasinę įtampą, nes turi daugiau rūpesčių.

Šeima, augindama vaiką, susiduria su socialiniu pedagogu. Pedagogo ir tėvų bendras siekis - išugdyti sveiką, dorą, tolerantišką, intelektualią asmenybę. Siekiant šio kilnaus tikslo, reikia, kad tarp šeimos ir socialinio pedagogo vyrautų abipusis supratimas, pagarba bei nuoširdumas.

Socialinio pedagogo veiklos šeimoje objektu gali būti vaikas, suaugusieji šeimos nariai bei pati šeima kaip visuma. Socialinio pedagogo darbe su šeima išskiriamos trys sritys: edukacinė, psichologinė ir tarpininkavimo.

Edukacinę funkciją sudaro mokymas, auklėjimas, ugdymas, lavinimas, švietimas. Edukacinė pagalba nukreipta tėvų pedagoginės kultūros formavimui. Pirmiausiai jis vyksta konsultuojant tėvus ir dirbant su vaikais, sukuriant jiems specifines situacijas, kurias reikia spręsti.

Socialinis pedagogas atlieka esminį vaidmenį mokykloje, ypač darant didelį poveikį jauniausiems moksleiviams. Pirmas iššūkis, su kuriuo susiduria socialinis pedagogas, tai moksleivio susikaupimo ir dėmesio trūkumas. Pradinių klasių moksleiviai gali patirti sunkumų išlaikyti susikaupimą ir dėmesį, o tai gali trukdyti efektyviam mokymuisi ir socialiniam bendravimui.

Atkreipsiu dėmesį į tris esminius iššūkius, su kuriais susiduria socialiniai pedagogai ugdymo įstaigose:

• Socialinių įgūdžių formavimas: vaikai nuo pirmos klasės dažnai tik pradeda kurti savo socialinius įgūdžius, o tai gali sukelti iššūkių kurti sveikus santykius su bendraamžiais.
• Požiūris į Specialiuosius reikalavimus: mokykloje susiduriama su įvairių specialiųjų poreikių mokiniais, reikalaujančiais unikalaus dėmesio ir palaikymo.
• Šeimos dalyvavimas ir pagalba: gerai suderinti ryšį su moksleivių šeimomis yra svarbu, bet kartu sudėtinga, ypač kai mokiniai yra mažo amžiaus.

Šiandien socialiniai pedagogai susiduria su įvairiais iššūkiais, kuriuos lemia besikeičianti visuomenė ir mokyklų aplinka:

• Mentalinės sveikatos problemos: suaugusieji ir vaikai visame pasaulyje vis labiau susiduria su mentalinėmis sveikatos problemomis.
• Nacionalinės ir kultūrinės įvairovės valdymas: globalizacija ir migracija kelia iššūkių susijusių su įvairių kultūrų ir kalbų įvairove mokyklose.
• Virtuali erdvė ir technologinės pažangos: vaikai ir paaugliai vis labiau priklauso nuo technologijų, o tai gali turėti įtakos jų socialiniam bendravimui ir emocinei gerovei.
• Inovacijos ir moksliniai tyrimai: būtina nuolat stebėti naujoves ir keletą žingsnių priešakyje įgyvendinti inovacijas.
• Bendradarbiavimas ir partnerystė: socialiniai pedagogai turi aktyviai bendradarbiauti su mokyklos bendruomene, tėvais, globėjais/rūpintojais (įtėviais), specialiaisiais poreikiais besirūpinančiais specialistais ir kitomis organizacijomis, socialiniais partneriais.
• Profesinės kompetencijos tobulinimas: nuolatinis mokymasis ir savo profesinių įgūdžių tobulinimas yra būtini socialinio pedagogo sėkmei.

Socialinio pedagogo darbas su moksleiviais reikalauja unikalios nuovokos ir sąmoningumo dėl šių moksleivių specifinių poreikių.

Siekiant tobulinti socialinio pedagogo veiklą, būtina aktyviai ieškoti būdų, kaip prisitaikyti prie naujų aplinkybių ir skatinti bendradarbiavimą visoje mokyklos bendruomenėje.

Mentalinės sveikatos problemos yra įvairios būklės, kurios veikia žmogaus psichinę gerovę ir sukelia neigiamus pokyčius jo elgesyje, emocijose, mąstyme ar socialiniame funkcionavime.

tags: #tyrimai #socialinio #pedagogo #pagalba #seimai