Žmonės su negalia sudaro nemažą visuomenės grupę. Mūsų yra daugiau nei 250 000 Lietuvos piliečių su negalia, apie 10 proc. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, apie 15 proc. viso pasaulio gyventojų turi tam tikros formos negalią. Nepritaikyta aplinka, kurioje gyvena negalią turintis žmogus, lemia kliūtis jo įsitraukimui į socialinį gyvenimą.
Moksliniai tyrimai rodo, jog nepaisant neįgaliųjų įsitraukimo ir atskirties mažinimo užuomazgų, stebimų daugelyje šalių, negalią turintys žmonės vis dar susiduria su daugeliu kliūčių kasdieniame gyvenime.
Neįgaliųjų Judėjimas ir Teisės
Atgavus nepriklausomybę Lietuvoje, žmonės su negalia ir negalinčių savęs atstovauti neįgaliųjų tėvai vienijosi į bendrijas, steigė organizacijas, pradėjo teikti paslaugas ir pagalbą savo nariams, įsijungė į nepriklausomos Lietuvos įstatymų kūrimą. 2001 m. buvo įsteigtas Lietuvos neįgaliųjų forumas (toliau tekste LNF). Pats didžiausias neįgaliųjų judėjimo pasiekimas - tai Jungtinių Tautų organizacijos priimta Neįgaliųjų teisių konvencija, kuri yra pirmasis XXI amžiaus žmogaus teisių dokumentas. Svarbus Lietuvos ir Europos Sąjungos žingsnis - Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos (toliau - Konvencija) ratifikavimas, kuris kelia didelius iššūkius valstybėms Konvencijos narėms.
Mes, kaip ir visi piliečiai, turime teisę kreiptis dėl darbo ir išsaugoti darbo vietą, teisę gauti atlyginimą, priklausantį tik nuo profesinės kvalifikacijos ir gebėjimų, bei turėti tokias pat kaip ir sveikieji galimybes siekti adekvačios profesinės kvalifikacijos.
Tyrimo Metodologija ir Rezultatai
Tyrimo duomenys rinkti 2021 metų kovo mėnesį. Tiriamųjų imtį sudarė Lietuvos gyventojų, turinčių psichosocialinę negalią, globėjai. Duomenys rinkti anoniminės anketinės apklausos būdu Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ asocijuotuose dienos centruose. Apklausoms naudotas originalus klausimynas, sudarytas remiantis užsienio šalių tyrimais. Anoniminį klausimyną su pasirenkamaisiais variantais užpildė ir tyrime sutiko dalyvauti 140 respondentų.
Taip pat skaitykite: EST duomenys apie darbo pasitenkinimą
Atsakant į klausimą „Kokia, Jūsų nuomone, yra didžiausia kliūtis neįgaliesiems dalyvauti visuomeninėje veikloje, aktyviai leisti laisvalaikį?“, atsakymai pasiskirstė į penkias grupes:
- Tinkamų veiklų trūkumas - 16,7%
- Užsiėmimų vadovų nenoras dirbti su neįgaliuoju - 19,6%
- Tinkamos vietos per toli, fizinės aplinkos kliūtys - 16,7%
- Per sunki negalia - 31,2%
- Kita - 15,9%
Neįgaliųjų, kurie yra savarankiški, gali kalbėti, savarankiškai judėti bei gyvena miestuose, artimieji statistiškai dažniau rinkosi, jog trūksta tinkamų veiklų (atitinkamai: 25,4% prieš 9,6%, 27,3% prieš 9,8%, 21,0% prieš 3,0%, 20,4% prieš 3,7%, p reikšmės atitinkamai: 0,014, 0,007, 0,016, 0,039). Vyresnius neįgaliuosius globojantys asmenys bei kaimuose gyvenantys respondentai statistiškai reikšmingai dažniau rinkosi, jog tinkamos vietos per toli ar trukdo fizinės aplinkos kliūtys (atitinkamai: 14,6% prieš 10,4%, 11,1% prieš 37,0%, p reikšmės atitinkamai: 0,026, 0,001). Neįgaliųjų, kurie negali kalbėti, savarankiškai judėti, bei asmenų, kurie nėra savarankiški, artimieji statistiškai dažniau rinkosi atsakymą „per sunki negalia“ (atitinkamai: 43,9% prieš 10,9%, 54,5% prieš 23,8%, 49,3% prieš 11,1%, p reikšmės atitinkamai: <0,001, 0,001, <0,001). Neįgaliųjų artimieji, kurie yra savarankiški, dažniau rinkosi atsakymą „kita“ (23,8% prieš 8,2%, p=0,012).
Apibendrinant, nepaisant negalios sunkumo, dažniausiai nurodytos didžiausios kliūtys, trukdančios psichosocialinę negalią turinčių asmenų įsitraukimui į visuomenines veiklas ir aktyvų laisvalaikio leidimą, įvardytos jų artimųjų, buvo „tinkamų veiklų trūkumas“, „užsiėmimų vadovų nenoras dirbti su neįgaliuoju“, „tinkamos vietos per toli“, „fizinės aplinkos kliūtys“.
Ši lentelė apibendrina tyrimo rezultatus, susijusius su didžiausiomis kliūtimis neįgaliesiems dalyvauti visuomeninėje veikloje:
| Kliūtis | Procentas |
|---|---|
| Tinkamų veiklų trūkumas | 16,7% |
| Užsiėmimų vadovų nenoras dirbti su neįgaliuoju | 19,6% |
| Tinkamos vietos per toli, fizinės aplinkos kliūtys | 16,7% |
| Per sunki negalia | 31,2% |
| Kita | 15,9% |
Įgalinimas ir Dienos Centrai
Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijoje (2006) akcentuojama, kad svarbu sudaryti galimybes asmenims, turintiems negalią, įsitraukti į visuomenę. Šiame kontekste didelę reikšmę įgauna įgalinančios socioedukacinės paslaugos. Įgalinimas apima asmens kompetencijų ugdymą, gebėjimą valdyti aplinką, apsisprendimo teisės ir savarankiškumo įgijimą. Taip pat svarbu ugdyti kompetencijas, didinančias gebėjimus daryti tarpasmeninę įtaką, atlikti vertingus socialinius vaidmenis bei mažinti neigiamus stereotipus.
Taip pat skaitykite: Smurto tyrimai Lietuvoje
Įgalinimas leidžia paslaugų vartotojams suvokti, kad jie gali veikti kartu, spręsdami struktūrines problemas, siekdami įveikti socialinę nelygybę ir neteisybę, daryti įtaką struktūriniams pokyčiams ir keisti socialinę politiką. Kamas (2021) pažymi, kad įgalinimas apima tris lygmenis: asmeninį, tarpasmeninį ir struktūrinį. Įgalinimas kreipia socialinių darbuotojų dėmesį į paslaugų gavėjų, visuomenės ir politikos santykį, todėl yra orientuotas ne tik į individualių kompetencijų didinimą, bet ir į nelygių galios santykių keitimą visuomenėje bei įtakos politinių sprendimų priėmimo procesui didinimą.
Socialiniai darbuotojai, padėdami paslaugų gavėjams įgyti galių, turi atkreipti dėmesį į galios ir priklausomybės santykį. Neįmanoma įgalinti paslaugų gavėjų, jei jie priklausomi nuo socialinių darbuotojų, o paslaugą teikiančios įstaigos ir darbuotojai mano turintys daugiau pranašumų ir išteklių negu paslaugų gavėjai. Nelygios galios santykio tarp socialinių darbuotojų ir paslaugų gavėjų keitimas yra svarbus įgalinimo praktikoje. Įgalinimas - nuolatinis procesas, o socialiniai darbuotojai turi tikėti, kad paslaugų gavėjai turi galimybę ir potencialo į šį procesą įsitraukti (Kam, 2021).
Dienos centrai atlieka svarbų vaidmenį teikiant įgalinančias socialines paslaugas asmenims, turintiems intelekto negalią. Šie centrai yra viena iš bendruomeninių socialinių paslaugų rūšių, suteikianti galimybę asmeniui, turinčiam negalią, gyventi bendruomenėje ir joje gauti individualią, poreikius atitinkančią ir savarankiškumą skatinančią pagalbą. Lietuvoje akcentuojama bendruomeninių paslaugų plėtra negalią turintiems asmenims, ypač pereinant nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų neįgaliesiems (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2014 m. vasario 14 d. įsakymas Nr. A1-83). Dienos centrų paskirtis - įgalinti asmenis, turinčius negalią, teikiant kompleksines paslaugas, atitinkančias jų individualius poreikius.
Centrai atlieka svarbią socioedukacinę funkciją, kuri pasireiškia per socioedukacines veiklas. Socioedukacinė veikla - tai permanentinį pobūdį turinti veikla, orientuota į asmens galių plėtojimą ir ugdymą, užtikrinant pozityvią asmens socializaciją jo aplinkoje, jo įgalinimą ir įtrauktį į visuomenę (Šereivienė & Žydžiūnaitė, 2005). Socioedukacinė veikla yra kompleksinė, apimanti individo ugdymą, rūpinimąsi juo, pagalbą jam socializacijos procese, kad jis taptų savarankiškesnis, galėtų lengviau įsitraukti į visuomenę. Dienos centrai, kaip bendruomeninė paslauga, yra viena iš institucinės globos alternatyvų ir sudaro galimybę žmonėms, turintiems negalią, būti savo namuose, gyventi savarankiškiau, gauti socioedukacines paslaugas arti namų.
Kaip teigia Black ir kt. (2018), bendruomenėse veikiantys dienos centrai pripažįstami kaip daug geresnė tradicinių globos namų alternatyva. Dienos centruose teikiamos paslaugos yra palankesnės asmens įgalinimui, jo autonomijai (Adomaitytė-Subačienė, 2019). Dienos centrų lankymas didina asmenų, turinčių negalią, savivertę, savarankiškumą, motyvaciją dalyvauti įvairiose veiklose, gerina emocinę savijautą, sukuria priklausymo bendruomenei jausmą (Anderson et al., 2020). Dienos centruose vykstančios grupinės veiklos padeda žmonėms, turintiems negalią, kurti pasitikėjimu pagrįstus, palaikančius santykius, plėsti savo socialinį tinklą (Webber & Fendt-Newlin, 2017).
Taip pat skaitykite: Kas dažniau patiria smurtą?
Tyrimai apie dienos centrų naudą
Raudeliūnaitės ir Gudžinskienės (2017) atliktas tyrimas atskleidžia trejopą dienos centruose teikiamų paslaugų naudą:
- Naudą intelekto negalią turintiems asmenims (gerėja jų socialiniai, darbiniai įgūdžiai, įgyjama naujų įgūdžių, įgyti įgūdžiai pritaikomi kitose aplinkose, mažėja emocijų ir elgesio problemų, didėja saugumo jausmas, savivertė, pasitikėjimas savimi).
- Naudą tėvams (mažėja nerimas dėl vaiko, keičiasi požiūris į jį pozityvia linkme, atsiranda laisvo laiko savo poreikiams realizuoti).
- Naudą bendruomenei (keičiasi požiūris į asmenį, turintį negalią, ir į jo šeimą teigiama linkme, didėja tolerancija ir negalią turinčių asmenų įtrauktis į bendruomenę).
Vis dėlto, kaip rodo pastarųjų metų tyrimai, dienos centruose svarbu asmenis, turinčius negalią, veiksmingiau įtraukti į sprendimų priėmimą, plėsti teikiamų paslaugų spektrą, suteikti daugiau užimtumo paslaugų (Lietuvos neįgaliųjų draugija, 2018). Siekiant asmenims, turintiems intelekto negalią, suteikti įgalinančias, jų poreikius atitinkančias paslaugas, svarbu atlikti mokslinius tyrimus ir, remiantis tyrimo rezultatais, modeliuoti dienos centruose teikiamas paslaugas.
Šiame straipsnyje pateikiami kokybinio tyrimo rezultatai, atskleidžiantys asmenų, turinčių intelekto negalią, įgalinimo veiksnius dienos centruose. Tyrimas buvo atliekamas taikant pusiau struktūruoto interviu metodą. Tyrimo metu pateikti šie klausimai: Kokie veiksniai ir kaip padeda teikti įgalinančias paslaugas asmenims, turintiems intelekto negalią, dienos centruose? Taikyta tikslinė tyrimo dalyvių atranka. Tyrimo dalyviai pasirinkti pagal šiuos kriterijus: 1) socialiniai darbuotojai, dirbantys dienos centruose su asmenimis, turinčiais intelekto negalią; 2) socialinio darbo patirtis dienos centruose dirbant su asmenimis, turinčiais intelekto negalią, ne mažesnė negu 3 metai. Tyrime dalyvavo aštuoni socialiniai darbuotojai, atitinkantys tyrėjų nustatytus kriterijus. Gauti duomenys analizuoti taikant kokybinės turinio analizės metodą.
Išanalizavus tyrimo duomenis nustatyta, kad socialiniai darbuotojai suvokia įgalinančios praktikos svarbą. Tyrimo dalyviai teigė, kad nepakanka tik dokumentuose deklaruoti įgalinimą, bet svarbu, kad įgalinimas būtų realizuojamas praktiškai kasdienėje centro veikloje.
Įgalinimo veiksniai
Tyrimas atskleidė, kad asmens įgalinimo procese svarbu pozityvus požiūris į asmenį, turintį intelekto negalią. Pozityvus požiūris į asmenį, tyrimo dalyvių teigimu, turi vyrauti visoje dienos centro kultūroje, pradedant vadovu, socialiniais darbuotojais, jų padėjėjais. Svarbu, kad tokį požiūrį turėtų ne tik socialinių paslaugų teikėjai, bet ir pats asmuo, turintis negalią, jo artimieji. Pozityvus požiūris turėtų vyrauti ir visuomenėje. Tyrimo dalyvių manymu, sėkmės raktas - pozityvus požiūris, nes tai įgalinimo raktas. Jei aplinkiniai ir pats žmogus turi tokį nusiteikimą, požiūrį, tai lengviau įgalinti žmogų.
Pozityvus požiūris į asmenį sietinas su žvelgimu į asmenį per jo galių, stiprybių, o ne negalėjimo, silpnybių prizmę. Svarbu susikoncentruoti į asmens turimas galias, plėtoti jo gebėjimus tikint, kad jis kažką gali pasiekti. Siekiant pozityvaus požiūrio į asmenį, svarbu nesusikoncentruoti į sutrikimą: Norint įgalinti asmenį, labai svarbu fokusuotis į jo galias, o ne į negalias. Tyrimo dalyviai pažymi, kad kai kuriems dienos centro darbuotojams ir šeimų nariams reikia keisti požiūrį, atsisakyti „kitokių“ etikečių klijavimo, sumenkinančių intelekto sutrikimą turinčių žmonių galimybes.
Minėtinas dar vienas pozityvų požiūrį į asmenį sąlygojantis veiksnys - asmens individualumo ir jo galimybių pripažinimas. Tyrimo dalyviai akcentavo, kad požiūris į neįgalųjį turi būti formuojamas žiūrint į jo individualias potencines galimybes, išryškinant jo stipriąsias puses. Reikia akcentuoti, ką žmogus gali, o ne ko negali. Įgalinant asmenį, svarbu kylančiuose sunkumuose įžvelgti galimybes. Į asmenį orientuoto, pozityvaus požiūrio kontekste svarbu ir partneriški darbuotojo bei paslaugų gavėjo santykiai. Tyrimo dalyvių nuomone, nuo pat pirmos susitikimo su lankytoju minutės svarbu su jais kurti lygiaverčius santykius, parodant, kad man rūpi jo nuomonė, jo norai. Centre stengiamės sukurti glaudžius, partneriškus santykius su lankytojais, savo nuomone, žinojimu neužgožti kliento poreikių. Svarbiausia, kad reikia nenuleisti visko iš viršaus, nedaryti už asmenį, o jį paskatinti, padėti daryti pačiam, neužgožti jo savarankiškumo, nenugalinti ten, kur jis jau gali ir galės padaryti ateityje, padedant jam plėtoti galias.
Išanalizavus tyrimo duomenis, nustatytas dar vienas svarbus veiksnys, padedantis socialiniams darbuotojams teikti įgalinančias paslaugas asmenims, turintiems intelekto negalią, dienos centruose. Tai pagarba asmens nuomonei, kuri pasireiškia per galimybę asmeniui išsakyti savo nuomonę, kai priimami su juo susiję sprendimai. Tyrimo dalyviai nurodė, kad, įgalindami centro lankytojus, jie skatina juos išsakyti savo norus, priimti pasirinkimus: Klausiu, kokia veikla jie norėtų užsiimti laisvalaikiu, kur norėtų nuvykti, jei gamina maistą, tai ką ir kaip norėtų gaminti. Akcentuota, kad įgalinimo procese svarbu surinkti kuo daugiau informacijos apie kiekvieną paslaugų gavėją, jog būtų atskleisti jo norai ir svajonės.
Tyrimo dalyviai pabrėžė, kad svarbu atliepti individualius asmens poreikius rengiant, įgyvendinant ir vertinant individualius planus. Socialiniai darbuotojai akcentavo, jog „svarbu, kad individualus planas būtų sudaromas atsižvelgiant į kiekvieno asmens poreikius, galimybes, interesus“ (A). Būtina įvertinti asmens stipriąsias puses, jo gebėjimus, siekiant „padėti jam tapti savarankiškesniu, įgalinti jį“ (G). Tyrimo dalyviai pažymėjo, kad „individualus planas turi būti nuolat peržiūrimas, atsižvelgiant į asmens pažangą, jo kintančius poreikius“ (E). Svarbu, kad „asmuo pats aktyviai dalyvautų rengiant individualų planą, išsakytų savo lūkesčius, siekius“ (C).
Praktiniai pavyzdžiai iš globos namų
Viena iš įstaigos vertybių - įgalinimas. Įstaigoje siekiama gyventojo nuomonės apie visus su jo gyvenimu susijusius dalykus, kuriant tinkamą aplinką. Stebimi rezultatai rodo, kad gyventoja A. puikiai įsisavina naujus dalykus ir padėtų ir kitiems paslaugų gavėjams tai padaryti. Išskirti individualų ir grupinį įgalinimą, kai gyventojai imasi kokių nors darbų, pvz., išplauna indus, iššluoja kiemą ir t.t., pasirūpina savimi bei savo aplinka. Pasakojimai, vaizdinės priemonės, internetas ir t.t. skatina gyventojus daugiau ir aktyviau reikšti savo norus bei poreikius, vienas kitam, lygiaverčio bendravimo su darbuotojais jausmas. Tačiau bėgant laikui įgalinti gyventojus darosi vis sunkiau, nes jie natūraliai praranda jau turėtus įgūdžius, jaučiamas emocinio nusiteikimo stoka. Gerų pavyzdžių: gyventojas pasišluoja kambarį, susitvarko knygas, pasiskambina savo mamai. Priminus vaikinai išsineša nešvarius drabužius į skalbinių dėžę. Galima pamokyti internete susirasti jos mėgstamos muzikos. Sudarytos sąlygos susitvarkyti namų ruošos darbuose.
Vis dėlto, svarbu paminėti, kad įgalinimas nėra vienareikšmis procesas. Tai, kas vieną žmogų įgalina, kitą gali nugalinti. Svarbu atsižvelgti į kiekvieno asmens individualias patirtis, poreikius ir galimybes.
tags: #tyrimai #apie #neigaliuju #laisvalaiki