Šiame tekste aptariami galiojantys teisės aktai, parlamentarių siūlymai keisti kompensacijų tvarką, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pozicija bei praktinės išmokos taikymo sąlygos šeimoms, auginančioms neįgalų vaiką. Straipsnyje remiamasi galiojančiais teisės aktais ir viešai pateikta informacija apie tai, kaip šiuo metu skiriama lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacija ir kokius pakeitimus siūloma įvesti.
Kas šiuo metu reglamentuoja kompensacijas už lengvojo automobilio įsigijimą ir pritaikymą?
Lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos skiriamos ir mokamos vadovaujantis Transporto lengvatų įstatymo 7 straipsniu ir Lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos mokėjimo tvarkos aprašu, patvirtintu socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. lapkričio 27 d. įsakymu.
Įstatymo 7 straipsnio 3 dalis nustato, kad šeima turi teisę vieną kartą per 6 metus gauti iki 64 BSI dydžio lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją pagal faktines išlaidas pagrindžiančius dokumentus, jei bent vienas iš šeimos narių turi vairuotojo pažymėjimu patvirtintą teisę vairuoti lengvąjį automobilį ir jei šeima atitinka vieną iš nustatytų kriterijų.
Pagal Tvarkos aprašo 2.2 papunktį šeimoms, auginančioms namuose neįgalų vaiką iki 18 metų, kuriam iki 2005 m. birželio 30 d. nustatyta visiška negalia, arba neįgalų vaiką iki 18 metų, kuriam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, kompensacija gali būti skiriama tik tuo atveju, jei bent vienas šeimos narių turi vairuotojo pažymėjimą.
Siūlomi pakeitimai: kam ir kodėl jie skirti?
Konservatorės Daiva Ulbinaitė ir Paulė Kuzmickienė siūlo nuo kitų metų nebereikalauti vairuotojo pažymėjimo žmogui su negalia siekiant gauti automobilio ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją.
Taip pat skaitykite: Kaip nustatomas neįgalumas sergant išsėtine skleroze ir epilepsija?
Jos siūlo keisti Tikslinių kompensacijų įstatymą numatant, kad teisė į kompensaciją būtų siejama su poreikiu, nepriklausomai nuo to, ar asmuo vairuoja pats.
Seimo narės siūlo išplėsti tokių šeimų teisę gauti kompensaciją už automobilį - skirti ją ir dėl judėjimo funkcijos sutrikimo, o ne tik, kai vaikui nustatytas pirmo ar antro lygio individualios pagalbos poreikis.
Seimo narių nuomone, dabartinė tvarka nepakankamai atitinka realius asmenų su negalia mobilumo, saugaus judėjimo ir oraus dalyvavimo visuomenėje poreikius, nes kompensacija siejama su formaliais kriterijais, kurie ne visada atspindi faktinį pritaikyto transporto poreikį.
Kaip rašė BNS, D. Ulbinaitė yra sakiusi, kad pokyčiai paliestų daugiau negu 500 žmonių, kuriems pernai „Sodra“ atsisakė skirti tokią kompensaciją.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pozicija
Tuo metu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija teigia, kad siūlymas nedera su tokios kompensacijos tikslu, be to, tam iš valstybės biudžeto reikėtų papildomai apie 11 mln. eurų per metus.
Taip pat skaitykite: 30 metų stažas ir pensijos dydis
„Tai keistų šios kompensacijos paskirtį - ji būtų orientuota nebe į asmens su negalia galimybių savarankiškai judėti didinimą, o į transporto priemonės naudojimą asmens poreikiams tenkinti, kai ją vairuoja kiti asmenys“, - rašoma ministerijos pažymoje.
Pasak jos, asmenims, kurie dėl sveikatos negali vairuoti, numatytos kitos mobilumo priemonės: savivaldybių transporto paslaugos, individualios pagalbos išlaidų kompensacijos, pavėžėjimas į gydymo įstaigas.
Be to, pasak ministerijos, šeimoms, auginančioms vaikus su negalia, taikomas diferencijuotas ir lankstesnis teisinis reguliavimas.
Teisiniai terminai ir administracinės nuostatos
Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme buvo nustatyta, kad „invalidumas yra tokia kompetentingų įstaigų nustatyta asmens būklė, kai šis dėl įgimtų ar įgytų fizinių ar psichinių trūkumų visai arba iš dalies negali pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, įgyvendinant savo teisių ir pareigų (3 straipsnio 1 dalis). Pagal pasireiškimo lygį invalidumas skirstomas į tris grupes (I, II, III) (3 straipsnio 2 dalis).
Minėto įstatymo 3 dalyje apibrėžiama, kad invalidas - tai bet kurio amžiaus asmuo, kuris dėl įgimtų ar įgytų fizinių ar psichinių trūkumų visai ar iš dalie negali pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, įgyvendinti savo teisių ir vykdyti pareigų. Atsiranda nauja sąvoka, kurios nebuvo ankstesnėse įstatymo redakcijose, tai visiškos negalios invalidas - tai bet kurio amžiaus invalidas, kurio fizinė ir psichinė negalia visiškai apriboja galimybę jam orientuotis, judėti, dirbti, integruotis ir būti ekonomiškai savarankišku (3 straipsnio 4 dalis).
Taip pat skaitykite: Slaugos lovos Lietuvoje
Nustatyta, kad invalidumo ir visiškos negalios invalidumo medicininius ir socialinius kriterijus reglamentuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (3 straipsnio 5 dalis).
Minėto įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad invalidumą nustatančios komisijos priima sprendimus dėl 1) invalidumo fakto, pobūdžio, priežasties, atsiradimo laiko, grupės, termino, bendrojo ir profesinio darbingumo netekimo laipsnio; 2) invalidų medicininės, profesinės ir socialinės reabilitacijos priemonių; 3) invalidų ugdymo, mokymo, darbo pobūdžio ir sąlygų; 4) invalidų nuolatinės slaugos būtinumo; 5) specialių kompensacijų priemonių invalidams; 6) visiškos negalios pripažinimo.
Taigi įstatyme atsiranda naujas sprendimas, t. y. visiškos negalios pripažinimas, kurio nebuvo iki 1999 m. sausio 1 d. Pažymėtina, kad nuo 2005 m. liepos 1 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo su tuo susijusias administracines bylas ir jų praktiką.
Praktiniai aspektai šeimoms ir asmenims su negalia
Įstatymo nuostatos ir Tvarkos aprašo reikalavimai reiškia, kad šeimos, auginančios neįgalų vaiką, turi teisę vieną kartą per 6 metus gauti kompensaciją pagal faktines išlaidas pagrindžiančius dokumentus, tačiau šiai teisėi realizuoti būtinas bent vieno šeimos nario vairuotojo pažymėjimas.
Seimo narės siūlo išplėsti tokių šeimų teisę gauti kompensaciją už automobilį - skirti ją ir dėl judėjimo funkcijos sutrikimo, o ne tik, kai vaikui nustatytas pirmo ar antro lygio individualios pagalbos poreikis. Tokiu būdu būtų atsižvelgiama į faktinį poreikį ir suteikiama galimybė gauti kompensaciją even jei neįgalus asmuo negali pats vairuoti.
Ministerija nurodo, kad asmenims, kurie dėl sveikatos negali vairuoti, yra numatytos kitos mobilumo priemonės: savivaldybių transporto paslaugos, individualios pagalbos išlaidų kompensacijos, pavėžėjimas į gydymo įstaigas, todėl valstybės išlaidų augimas būtų reikšmingas, jeigu kompensacija būtų suteikiama nepriklausomai nuo vairuotojo pažymėjimo.
Argumentai „už“ ir „prieš“ pakeitimus
- Už: siūlomas reguliavimas geriau atitiktų realius mobilumo poreikius, kompensacija būtų susieta su poreikiu, o ne su formaliais kriterijais, tai leistų suteikti paramą daugiau žmonių, kuriems Sodra anksčiau atsisakė.
- Prieš: ministerijos vertinimu, tai keistų kompensacijos paskirtį - mažiau būtų orientuojamasi į asmens savarankiškumą, atsirastų papildomos biudžeto sąnaudos (apie 11 mln. eurų per metus), o kai kuriems asmenims jau numatytos alternatyvios mobilumo priemonės.
Teisinė praktika ir administraciniai sprendimai
Administracinė praktika, kurią nagrinėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bei regionų apygardų teismai, aktualizuoja klausimus dėl kompensacijų taikymo ribų ir interpretavimo. Teismai sprendžia ginčus, susijusius su teisės į kompensaciją kriterijų taikymu, asmenų pripažinimu neįgaliais ir kitais susijusiais administraciniais sprendimais.
Advokatų kontoros TEMIDĖ partneriai pažymi, kad kompensacijos skyrimą ir mokėjimą reglamentuoja minėti teisės aktai, tačiau kiekvienas atvejis yra vertinamas pagal faktines aplinkybes ir taikomus reikalavimus.
Galimos pasekmės ir praktinės rekomendacijos
Jeigu siūlomi pakeitimai būtų priimti, tai leistų daugiau asmenų gauti paramą, ypač tiems, kurie fiziškai negali vairuoti, bet kuriems automobilis ir jo pritaikymas yra būtinas saugiam judėjimui bei oriam dalyvavimui visuomenėje.
Tačiau sprendimų priėmėjams būtina įvertinti ir finansinį poveikį biudžetui bei galimas alternatyvas mobilumui, užtikrinant, kad kompensacijų tikslai - skatinti savarankiškumą ir užtikrinti prieinamumą - būtų išlaikyti.
Santrauka (praktiniai žingsniai)
- Peržiūrėti Tikslinių kompensacijų įstatymo ir Tvarkos aprašo nuostatas, susijusias su vairuotojo pažymėjimu ir kompensacijos skyrimu.
- Apskaičiuoti ir įvertinti biudžeto poveikį, jeigu teisė į kompensaciją būtų siejama su poreikiu, o ne su vairuotojo pažymėjimu.
- Nustatyti aiškius kriterijus, kurie atspindėtų faktinį pritaikyto transporto poreikį ir užtikrintų kompensacijos paskirtį skatinti mobilumą bei savarankiškumą.
- Apsvarstyti alternatyvas ir papildomas mobilumo priemones tiems, kurie negali vairuoti, o kompensacijų schema būtų išsaugota orientuojant ją į savarankiškumą.
Ši informacija remiasi galiojančiais teisės aktais, Seimo narių siūlymais ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateikta pažyma bei viešai prieinama administracine praktika.