Socialinis darbas yra neatsiejamas nuo tarpusavio santykių, kuriuose pagarba ir pakanta užima ypatingą vietą. Šios sąvokos, papildydamos viena kitą, sudaro tolerancijos esmę.
Lotyniškas terminas "tolerancija" ir lietuviškas atitikmuo "pakanta" yra kilę iš kantrybės sąvokos. Istoriškai, žmogui dažnai tekdavo susitaikyti su nemaloniais dalykais, kurie kėlė fizinę ar dvasinę kančią. Taip formavosi kantrybė, o pakanta yra kantrybės tąsa, apimanti platesnį turinį.
Pakantus žmogus priima ir iškenčia tai, kas jam nemalonu, net jei galėtų to išvengti. Tai dažnai pasireiškia susidūrus su skirtingomis pažiūromis, įsitikinimais ar charakterio savybėmis. Pakantus žmogus neskuba pasmerkti, atsiriboti ar reikšti priešiškumą tokiems asmenims. Tai nereiškia, kad jis atsisako savo principų, bet sulaiko nuo išankstinio priešiškumo ir neargumentuoto kitų pažiūrų atmetimo.
Pakanta skatina dialogą, gilina supratimą ir suartina žmones. Kritiškumas santykiuose reikalauja savikritiškumo, leidžiančio pažvelgti į save iš kito žmogaus perspektyvos ir pasitikrinti savo argumentus. Savikritiškumas apsaugo nuo vienpusiškų vertinimų ir laiduoja didesnį abipusį suartėjimą.
Nors pakanta ir tolerancija dažnai vartojami kaip sinonimai, šios sąvokos nėra visiškai tapačios. Pakanta yra kasdienės sąmonės sąvoka, o tolerancija - filosofijos ir etikos kategorija. Tolerancija apima laisvą apsisprendimą nenaudoti prievartos skirtingų įsitikinimų, požiūrių ar poelgių atžvilgiu.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo tendencijos Lietuvoje
Tolerancija susijusi su situacijomis, kai asmuo susiduria su jam nepriimtinais požiūriais ar veiksmais. Būtina tolerancijos sąlyga - nuoširdus įsitikinimas, kad tam tikras požiūris yra blogas. Toleruojantysis, jausdamasis teisus, visų pirma pasmerkia, o po to taikstosi ar pakenčia pasmerktąjį reiškinį.
Kita būtina sąlyga - subjekto galimybė laisvai apsispręsti. Toleruojantis asmuo savavališkai taikstosi su jam nepriimtinais reiškiniais, nekeičia įvykių raidos jėga ar prievarta, nors gali tai padaryti. Tolerancija tampa dorovine asmenybės savybe, padedančia įvaldyti emocines reakcijas ir lengvinančia bendravimą konfliktinėse situacijose.
Tačiau tolerancijos principas nėra absoliutus. Nenustatant jokių ribų pakantumui, tektų toleruoti netolerantiškus, fanatiškus arba antihumaniškų tikslų siekiančius žmones. Todėl tolerancija, kaip absoliuti vertybė, save griauna, nustatydama ribas savo apimamų objektų sričiai.
Humanistinių vertybių pripažinimas ir aktyvus vadovavimasis jomis sukelia aktyvų pasipriešinimą blogiui, žmogaus orumo žeminimui ir antihumanistinėms nuostatoms. Sprendžiant tolerancijos problemą, svarbu atskleisti priežastis, priverčiančias peržengti tolerancijos ribas ir panaudoti jėgą ar prievartą.
Tolerancijos principo pagrindimas - humanistinis žmogaus vertės teigimas - įpareigoja atsisakyti tolerancijos, kai ši vertybė paneigiama. Savo nepritarimą tolerantiškas asmuo gali išreikšti argumentais diskusijose, įtikinimu savo pozicijos teisingumu, nepažeisdamas draugiškų santykių ir pagarbos bendraujančiajam.
Taip pat skaitykite: Kompetencijos socialiniame darbe Lietuvoje
Tiek tolerancijos, tiek etiketo pagrindas - kito žmogaus orumo ir vertingumo pripažinimas ir gerbimas. Kaip etiketo, taip ir tolerantiško elgesio išmokstama. Pagrindinė tolerancijos funkcija kultūroje - sudaryti palankias sąlygas nuomonių, požiūrių ir įsitikinimų įvairovei reikštis, savarankiškiems tiesos ieškojimams ir individualybės atsiskleidimui.
Tolerancijos principą parėmusi asmenybė padaro jį savo dorovinės kultūros dalimi ir, juo remdamasi, sėkmingiau sprendžia konfliktines situacijas, geriau išreiškia save ir leidžia pasireikšti kitam žmogui.
Žmogaus sugebėjimas neapkęsti išsiugdė per šimtmečius ir padėjo kovoje su blogiu. Neapykanta - toks pat žmogiškas jausmas kaip meilė ir užuojauta. Jis neatskiriamas nuo orumo, pasididžiavimo ir garbės jausmo.
Visuomenėje pakantos ribos, palyginti su praeitimi, yra labai praplėstos. Tai, kas kadaise atrodė nepakenčiama, dabar nebekelia rūsčios reakcijos ir pasipiktinimo, o kartais tokie reiškiniai tampa netgi norma. Pavyzdys - požiūris į girtavimą, kuris dažnai nelaikomas amoraliu ar antisocialiu elgesiu.
Pirmoji per didelės pakantos priežastis - metafizinis žmogaus priklausomybės nuo aplinkybių suabsoliutizmas. Šia priklausomybe neretai pateisinamas žmogus, atlikęs nedorą arba net teisiškai nusikalstamą poelgį. Tačiau žmogus pajėgus valdyti aplinkybes, joms pasipriešinti ir jas keisti.
Taip pat skaitykite: Slaugos diagnozių modelių taikymas
Antroji nepateisinamos pakantos priežastis glūdi reliatyvizme, pasireiškiančiame kasdienės sąmonės lygiu. Realiai egzistuojantis žinojimo santykinumas apie tiesą, gėrį ir blogį perša reliatyvistinę išvadą apie žmogiškųjų vaizdinių visišką subjektyvumą.
Daugelis savo pakantą pateisina teiginiu, kad nėra žmonių be trūkumų. Bet trūkumai nelygūs trūkumams. Vienas dalykas - klaida ar silpnumas, o visai kas kita - niekšybė. Į silpnybes ir klaidas galime žiūrėti atlaidžiai, padėdami suklydusiam žmogui.
Ketvirtąja per didelės pakantos priežastimi laikytina ta aplinkybė, kad kova prieš blogį vyksta lėtai, pažanga sunkiai pastebima. Žmonėms susidaro įspūdis, kad jie nieko negali pakeisti, todėl kyla pakanta blogiems dalykams.
Penktoji per didelės pakantos priežastis yra ta, kad žmonės kartais neįsisąmonina savo interesų, nežino ko jie nori, neturi apibrėžtos vertybių sistemos ir nesuvokia jų socialinio reikšmingumo. Kuo stipresnis veržimasis į tikslą, tuo nepakantesnis bus žmogus viskam, kas kliudo jam siekti tikslo.
Kiekvienam pripažindami teisę būti pačiu savimi, mes kartu pripažįstame kiekvieno teisę elgtis savitai, realizuojant tai, kas visuomeniškai būtina ir naudinga. Pakantos ribos praeina ten, kur susiduriame su antisocialistinėmis elgesio formomis ir gyvenimo pozicijomis.
Ar galima būti tolerantiškam kitų netolerantiškumui? Ar galima toleruoti elgesį, kurį smerkiame? Atsakymą į šį klausimą galima laikyti iš anksto išspręstu paties tolerancijos apibrėžimo, kuris įpareigoja nesikišti į kitų elgesį, laikomą leistinu.
Tolerancijos ribos - tai kitų žmonių teisių ribos. Tolerancija - tai ne susitaikymas su svetimomis nuomonėmis, ne atsisakymas kovoti su neteisybe, prievarta ar smurtu. Tai protingų žmonių bendravimo ir konfliktų sprendimo būdas.
Tolerancija liudija apie žmonių jėgą, valingumą, susitvardymą, pasitikėjimą savimi ir akiračio platumą. Kuo žmogus silpnesnis ir labiau nepasitiki savo protu, tuo labiau jis nepakenčia kitų nuomonių ir linkęs kitiems užspausti burnas.
Tolerantiškas žmogus nebijo kitų požiūrių, nes laiko savo požiūrį teisėtu, priimtinu protui ir galinčiu atlaikyti viešą kritiką. Į nuomonę jis atsako nuomone, į požiūrį - požiūriu, į skonį - skoniu, į veiksmą - veiksmu.
Pagarba, rūpinimasis, atsakomybė, žinojimas ir noras padėti kitam asmeniui vystytis yra tobuliausia ryšio tarp žmonių forma, padedanti išlaikyti kiekvieno individualumą. Tolerancijos principas suteikia teisę kiekvienam reikšti savo minties, įsitikinimo, skonio, polinkio ir elgesio individualumą.
Dorovingas savęs vertinimas įmanomas tik tuomet, kai žmogus neiškelia savęs virš kitų, nepervertina savo nuopelnų arba perdėtai nežemina savęs. Adekvatus savęs vertinimas susijęs su savikritiškumu: gebėjimu save analizuoti, matyti savo ydas, silpnybes, trūkumus ir klaidas, kontroliuoti ir koreguoti savo elgesį.
Netolerantiškam žmogui kritika nepakeliama, o savikritika neįmanoma. Visos jo jėgos sutelktos savigynai. Į kritiką jis žiūri kaip į grėsmę savo reikšmingumui. Toks žmogus nemoka ir nedrįsta pažvelgti į save iš šalies.
Tolerantiškas žmogus neskuba smerkti, linkęs nusileisti ir nelaiko blogiu kitų elgesio ar požiūrio, net jei jų nepripažįsta. Nuomonių skirtumai sukelia norą juos įveikti argumentacija, o ne primesti savo įsitikinimą.
Socialinio darbuotojo veikloje ypač svarbus profesinis taktas, kitaip tariant, tolerancija. Profesinis taktas - tai sugebėjimas atitinkamai elgtis su bendradarbiais ir kitais žmonėmis, neužgaunant ir neįžeidžiant jų orumo bei savigarbos jausmų. Svarbiausias takto bruožas - žmoniškumo įtvirtinimas tarpusavio santykiuose.
Tolerantiškumas pagrįstas jautrumu ir pagarba kitam žmogui, jo interesams, nuomonei bei jo žmogiškosios vertės pripažinimu. Negalima užtikrinti darnios darbo kolektyvo veiklos ir jaukios atmosferos, jeigu darbuotojai vieni kitų negerbia, neišlauso kolegų patarimų ir elgiasi šiurkščiai.
Tolerancija socialiniame darbe svarbi ne tik kolegų tarpe, bet ypač dirbant su klientais. Socialinis darbuotojas ne visada privalo būti tolerantiškas klientui, tačiau jis turi prisitaikyti prie kliento ir neafišuoti savo vertybių, nes jos gali skirtis nuo plačiosios visuomenės vertybių.
Tolerancija socialiniame darbe pirmiausia reiškia teigiamą požiūrį į žmogų, kaip į visavertę būtybę, galinčią tobulėti ir siekiančią visaverčio gyvenimo. Socialiniame darbe "vertybe" = "pagarba".
Svarbu paminėti, kad socialinis darbuotojas, šiuo atveju, yra arčiausiai rizikos grupių esantis asmuo, tad tiesiogiai turi išgyventi ir kitų žmonių bėdas. Ne visiems visuomenės žmonėms yra lengva funkcionuoti, išgyventi savo iššūkius ir krizes be tarnybų pagalbos.
Tačiau darbas su rizikos grupėmis reikalauja labai plataus spektro išsilavinimo, kad pavyktų rasti bendrą kalbą su galimai socialinio funkcionalumo sutrikimų turinčiais asmenimis. „Studentas privalo įgyti daug įvairių žinių, kad galėtų padėti žmogui. Tai apima sociologiją, psichologiją, edukologiją, teisę bei socialinę politiką. Reikia žinoti įvairiausius ekonominius veiksnius, pažinti trečią sektorių.
Socialinis darbuotojas, sistemingai padėdamas rizikos grupėms, valstybei gali sukurti pridėtinę vertę. Viena iš vietų, kur rengia šios srities specialistus - Klaipėdos valstybinė kolegija.
Trejus metus trunkanti socialinio darbo studijų programa skirta parengti socialinius darbuotojus, gebančius nuolat besikeičiančioje visuomenėje profesionaliai ir kūrybiškai taikyti socialinio darbo žinias ir įgūdžius teikiant socialinę pagalbą skirtingoms klientų grupėms. Numatoma studijų programa yra taip, kad per numatytą laikotarpį būtų įgytos kuo įvairiapusiškesnės kompetencijos.
Iš viso studijų laikotarpiu per trejus metus galima įgyti nemažai praktinės patirties. Yra numatomi net trys praktikos etapai: pažintinė praktika, pradinė praktika ir pagrindinė praktika. Šiuo metu socialinio darbo studijas siūlo dauguma didžiųjų Lietuvos universitetų ir kolegijų.
Specialiai šias dažniausiai studentai pasirenka ne atsitiktinai, o turėdami natūralų norą padėti kitam. Dažnai tokį interesą turėdami moksleiviai dar vidurinėje dauguma išbando alternatyvias šio darbo sritis: darbą organizacijose, darbą su žmonėmis.
Būtent viena jų, pastūmėta pasirinkti šią studijų kryptį, buvo šiuo metu socialinį darbą Klaipėdos valstybinėje kolegijoje studijuojanti Ieva Nekrošiūtė. „Dar besimokant mokykloje patiko savanoriauti, taip atradau ir socialinio darbuotojo profesiją, kuri mane sužavėjo ir pradėjau domėtis apie esančias studijų programas. Tiesiog mačiau, kad galėčiau dirbti šį darbą, ką norėčiau pakeisti šioje sferoje, į kokias problemas labiau atkreipti ir patį visuomenės dėmesį“, - paklausta, kodėl pasirinko būtent šias studijas, teigė I.
Lietuvė neseniai grįžo iš studijų mainų programos „Erasmus“, kurios metu mokėsi Čekijoje. Per metus mokslų svetur, studentė spėjo susipažinti ne tik su kultūra, mokslų pobūdžiu, bet ir pačiu socialinio darbo sektoriumi kitoje šalyje.
„Kaip Lietuvoje, taip ir Čekijoje - socialinių darbuotojų poreikis vis auga. Tiesa, Lietuvoje kol kas yra geresnė situacija šiame sektoriuje dėl paklausos - tai parodo stojančių studentų skaičius. Universitete, kuriame mokiausi, buvo gal perpus mažiau studentų, kurie pasirinko šią studijų programą“, - savo patirtimi dalinosi kurį laiką svetur studijavusi I.
Į mokslus Lietuvoje vėl įkibusi studentė pripažino pastebėjusi, kad žmonėms labai trūksta empatijos. „Mes tampame abejingi vieni kitiems ir kuo toliau, tuo labiau rūpinamės savo asmeninėmis problemomis. Kaip gyvena kiti, dažnam - neįdomu. Vienas svarbiausių socialinio darbuotojo tikslų yra mažinti socialines atskirtis, šiandien tai yra gan nemažas iššūkis“, - reziumavo būsima socialinė darbuotoja I.
Pasak Klaipėdos valstybinės kolegijos Socialinio darbo katedros vedėjos Akvilės Virbalienės, darbas su žmogaus problemomis reikalauja begalinės empatijos, atsakomybės ir susikaupimo. „Rezultatas menkai išmatuojamas kokybine skale, nes dirbti su rizikos grupėmis yra labai sudėtinga“, - teigė A.
Socialinis darbuotojas yra tarsi komandos lyderis, kuris signalizuoja kokių veiksmų reikia imtis kitiems nariams: slaugytojams, psichologams, psichoterapeutams ar policijos atstovams. „Be socialinio darbo nebūtų visuomenės.
Tolerancijos žodžių debesys
Socialinio darbuotojo vertybės
- Pagarba
- Jautrumas
- Atsidavimas
- Sąžiningumas
- Užuojauta
Kiekvienas iš mūsų turime didesnių ar mažesnių problemų. Svarbus yra pats žmogaus požiūris kaip jas priima - vienam net ir maža problema gali atrodyti pati didžiausia tragedija.
Apibendrinant, tolerancija socialiniame darbe yra esminė vertybė, padedanti užtikrinti pagarbą, supratimą ir pagalbą kiekvienam žmogui, nepriklausomai nuo jo skirtumų ar sunkumų.
tags: #tolerancijos #raiska #socialiniame #darbe