Psichikos liga turi esminę įtaką asmens gebėjimui suvokti savo veiksmus ir jų pasekmes. Baudžiamojoje teisėje svarbu nustatyti, ar asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, veikė tyčia ar buvo nepakaltinamas dėl psichikos sutrikimo. Straipsnyje apžvelgiama Lietuvos teismų praktika, nagrinėjami priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, pakaltinamumo, kaltės ir teisių užtikrinimo klausimai, remiantis proceso normomis, ekspertizės aktais ir kasacinėmis nutartimis.
Įrodinėjimo kryptys priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procese
Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procese įrodinėjimas vyksta keliomis kryptimis: nustatoma, ar padaryta veika turi tam tikrų nusikalstamos veikos požymių, t. y. įvykdyta tam tikru laiku, tam tikroje vietoje, tam tikru būdu ir nustatomos kitos aplinkybės; įrodinėjama, kad būtent šis asmuo padarė šią nusikalstamą veiką; renkami, tikrinami ir vertinami duomenys, apibūdinantys asmenį, kuris įvykdė nusikalstamą veiką (duomenys apie asmens psichikos būklę, jo elgesį tiek prieš veikos padarymą, tiek ir po to), nustatomas nusikalstama veika padarytos žalos pobūdis ir dydis, siekiant užtikrinti galimą jos atlyginimą.
Tokias esmines įrodinėjimo kryptis lemia įrodinėtinos aplinkybės, kurios, skirtingai nei su aplinkybėmis, įrodinėtinomis baudžiamosiose bylose dėl nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, padarytų pakaltinamų asmenų, yra apibrėžtos Baudžiamojo proceso kodekso 395 straipsnyje.
Pakaltinamumo samprata ir kriterijai
BK 17 straipsnis nustato, kad asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Nepakaltinamumą apibūdina du kriterijai - medicininis ir juridinis. Medicininio kriterijaus išraiška yra asmens psichikos sutrikimas, juridinis kriterijus reiškia tokį asmens psichikos sutrikimą, kuris atima jam sugebėjimą suvokti savo veiksmų esmę (intelektinis požymis) ir (ar) galėjimą juos valdyti (valinis požymis).
Nustačius šiuos abu kriterijus atitinkančias aplinkybes, pripažįstama, kad asmens padarytoje pavojingoje baudžiamojo įstatymo uždraustoje veikoje nėra būtinojo subjektyviojo požymio - kaltės, todėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės ir bausmės paskyrimo jam klausimai nesprendžiami, tačiau tai sudaro pagrindą pradėti priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesą.
Taip pat skaitykite: Svarbiausi Teismų Praktikos klausimai
Teismų praktika dėl ekspertizės ir nepakaltinamumo nustatymo
Kai yra pakankamai duomenų, rodančių, kad baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką galėjo padaryti nepakaltinamas asmuo, ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas privalo skirti tokiam asmeniui teismo psichiatrinę ekspertizę (BPK 141, 396 straipsnis). Pagal teismų praktiką, tiek nepakaltinamumas, tiek ribotas pakaltinamumas nustatomi tiriant konkrečią baudžiamąją bylą to nusikaltimo padarymo metu.
Teismų praktikoje nurodoma, kad priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procese, be kita ko, turi būti įrodinėjama, ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padaręs asmuo praeityje yra sirgęs psichikos ligomis, kokio sunkumo ir pobūdžio psichikos liga asmuo sirgo veikos padarymo momentu, ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo teisme metu ar po bausmės paskyrimo, taip pat tai, koks baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens elgesys tiek prieš veikos padarymą, tiek ir po to (BPK 395 straipsnio 3, 4 punktai).
Bylos pavyzdys: kasacinė nutartis dėl J. V. nepakaltinamumo ir priverčiamųjų priemonių
Kasacinėje nutartyje išdėstytas konkretus praktinis taikymas: teismai, remdamiesi ekspertizės išvadomis, ekspertų paaiškinimais ir kita bylos medžiaga, padarė motyvuotą išvadą, jog J. V., darydamas kelias konkretizuotas veikas, buvo nepakaltinamas. Tuo tarpu dėl kitų J. V. veikų teismai nepadarė aiškios, specialiosiomis žiniomis ir kita byla medžiaga grįstos išvados dėl psichikos būklės padarymo momentu, todėl kasacinė instancija nustatė, jog nepakaltinamumo negalima preziumuoti ir jis turi būti nustatytas kiekvienu atveju, įvertinus visus byloje esančius įrodymus.
Teismų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, nepadaręs aiškios, motyvuotos išvados, ar J. V. tam tikrų nurodytų veikų metu buvo nepakaltinamas, netinkamai pritaikė BK 17 straipsnio nuostatas ir nesilaikė BPK 401 straipsnio reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, dalis bylos perduota iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Procesinių teisių užtikrinimas asmeniui, kuriam taikomos priverčiamosios priemonės
Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procese asmens, kurio atžvilgiu vykdomas toks procesas, procesinės teisės turi būti gerbiamos, siekiant užtikrinti veiksmingą jo dalyvavimą procese asmeniškai arba per atstovą. Kasacinėse nutartyse, remiantis EŽTT jurisprudencija, nurodoma, jog galimybė dalyvauti teismo procese, pačiam išdėstyti savo argumentus ir kitos procesinės teisės asmeniui negali būti atimtos tik dėl to, kad jis serga psichikos liga ar yra pripažintas neveiksniu.
Taip pat skaitykite: Biuletenio Nr. 40 apžvalga
EŽTT praktika pabrėžia, kad psichiškai nesveikų kaltinamųjų silpnumas (pažeidžiamumas) turėtų sustiprinti jų teisių gynimo poreikį; institucijos turi rodyti reikiamą stropumą užtikrindamos jų veiksmingą dalyvavimą procese ir veikti itin rūpestingai tuo atveju, kai riboja šią teisę. Kai bylos baigtis gali būti asmeniui labai nepalanki (pvz., pritaikomos priverčiamosios medicinos priemonės), teismai negali spręsti bylos be tiesioginio asmens elgesio stebėjimo ir parodymų įvertinimo, nebent tai objektyviai neįmanoma dėl asmens sveikatos būklės.
Teisės aktų ir teismų įrodinėjimo reikalavimai priverčiamųjų priemonių taikymo metu
Priimdamas nutartį dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo teismas turi išspręsti šiuos klausimus: ar padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika; ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama; ar tas asmuo padarė veiką būdamas nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas; ar po nusikalstamos veikos padarymo tam asmeniui sutriko psichika ir dėl to jis nebegali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti; ar tai nėra laikinas psichikos sutrikimas, dėl kurio reikia tik atidėti bylos nagrinėjimą; ar taikytina priverčiamoji medicinos priemonė ir būtent kokia (BPK 401 straipsnio 2 dalis).
Taigi teismas turi konstatuoti, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo yra arba nepakaltinamas, arba ribotai pakaltinamas, arba jam po nusikalstamos veikos padarymo sutriko psichika, ir kad priverčiamosios priemonės yra tinkamos bei proporcingos.
Priverčiamųjų priemonių taikymo gairės ir praktiniai pavyzdžiai
LAT pažymėjo, kad priverčiamųjų medicinos priemonių (BK 98 str.) parinkimo ir taikymo sąlygos bei esminiai jų įrodinėjimo aspektai yra tokie, kad vien psichikos ligos diagnozavimas ir asmens sveikatos nepagerėjimo konstatavimas, nenustačius asmens pavojingumo jam pačiam ar aplinkiniams, nėra priežastis skirti priverčiamąją medicinos priemonę - stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.
Praktiniai pavyzdžiai rodo, kad teismai išnagrinėja gydytojų konsiliumo išvadas, ekspertizės aktus ir visą bylos medžiagą prieš priimdami sprendimą. Pavyzdžiui, byloje dėl K. M. teismas, remdamasis Psichikos sveikatos klinikos specialistų komisijos išvada ir VTPT ekspertizės aktu, konstatavo, kad ambulatorinis stebėjimas ir gydymas turi būti pratęstas dėl paciento lėtinio psichikos sutrikimo ir realios grėsmės aplinkiniams. Panašiai civilinėje byloje dėl E. E. apeliacinis teismas patvirtino pirmosios instancijos sprendimą leisti priverstinę hospitalizaciją, nes gydytojų konsiliumo išvada nurodė sunkų psichozinį sindromą, nekritiškumą ir realią grėsmę sveikatai bei turtui.
Taip pat skaitykite: Teismų praktika dėl neįgaliųjų
Riboto pakaltinamumo ir atsakomybės klausimai
Teismų praktikoje nurodoma, kad asmuo, būdamas riboto pakaltinamumo būsenos, atsako už padarytą nusikalstamą veiką pagal baudžiamąjį įstatymą. Jeigu baudžiamojoje byloje nustatoma, kad ribotai pakaltinamas asmuo padarė nusikalstamą veiką ir tarp veikos ir jos teisinių padarinių yra priežastinis ryšys, nukentėjusiojo ieškinys dėl žalos atlyginimo gali būti išspręstas iš esmės, žalą priteisiant iš ribotai pakaltinamo asmens.
Tokiais atvejais, kai nepakaltinamas asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, pareikštas civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje paliekamas nenagrinėtas, o civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Atsakomybė už teismo nepripažinto neveiksniu ir savo veiksmų reikšmės suprasti negalinčio pilnamečio fizinio asmens padarytą žalą reglamentuota LR CK 6.268 straipsnyje; šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta specialioji norma, reglamentuojanti žalos atlyginimą, padarytą asmens, kuris savo veiksmų reikšmės negali suprasti ar jų valdyti dėl psichinės ligos arba kitokio psichikos sutrikimo.
Ekspertizės akto reikšmė ir specialisto išvada
LAT paaiškino ekspertizės akto (specialisto išvados) rūšis ir jų reikšmę įrodinėjimo procese. Teismų praktikoje ekspertizės akto turinys ir ekspertų paaiškinimai gali turėti lemiamą reikšmę sprendžiant, ar asmuo buvo nepakaltinamas arba ribotai pakaltinamas konkrečios veikos padarymo metu.
Procesinės garantijos ir EŽTT standartai
Remiantis EŽTT jurisprudencija, teismai privalo dėti ypatingas pastangas užtikrinti asmens su psichikos sutrikimais veiksmingą dalyvavimą procese. Teismo sprendimas dėl priverčiamųjų priemonių, kuri gali reikšti privatumą ir laisvės apribojimą (priverstinis gydymas = sulaikymas žmogaus teisių prasme), turi būti aiškiai ir objektyviai pagrįstas medicininiais duomenimis bei gydytojų išvadomis.
Praktiniai patarimai teismams ir procese dalyvaujantiems specialistams
- Neproduktyvu preziumuoti nepakaltinamumą - kiekvienu atveju būtina atlikti išsamią ekspertizę ir motyvuotai įvertinti medicininį bei juridinį kriterijų.
- Teismo sprendimai dėl priverčiamųjų priemonių privalo remtis ekspertų išvadomis, konsiliumo protokolais, gydytojų paaiškinimais ir kita objektyvia bylos medžiaga.
- Asmens procesinės teisės turi būti ginamos: dalyvavimo teisme teisė, teisė duoti parodymus (atsižvelgiant į jo psichikos būklę), teisė į gynybą ir atstovo pagalbą.
- Taikant priverčiamąją medicinos priemonę, turi būti įvertintas priemonės proporcingumas ir reikalingumas siekiant apsaugoti asmenį ar aplinkinius.
Išvados apie teismų praktiką
Lietuvos teismų praktika rodo, kad būtina kruopščiai taikyti teisės normas ir remtis specialiosiomis žiniomis, kai sprendžiami klausimai dėl psichikos ligų įtakos pakaltinamumui ir tyčiai. Nepakaltinamumas negali būti preziumuojamas; teismai privalo motyvuotai ir remdamiesi ekspertizės aktais nustatyti medicininį ir juridinį kriterijų atitiktį. Procesinės teisės turi būti užtikrintos, o priverčiamųjų priemonių parinkimas ir taikymas turi būti proporcingas ir objektyviai pagrįstas.
| Aspektas | Teisinis pagrindas / praktika |
|---|---|
| Nepakaltinamumo nustatymas | BK 17 str.; teismo psichiatrinė ekspertizė; motyvuota išvada remiantis medicininiais duomenimis |
| Riboto pakaltinamumo pasekmės | Atsakomybė pagal BK; galimas švelnesnis bausmės skyrimas; civiliniai ieškiniai gali būti tenkinami |
| Priverčiamosios priemonės | BPK 392-406 str.; BK 98 str.; priemonės taikomos tik kai nustatytos sąlygos ir pavojingumas |
| Procesinės teisės | EŽTT standartai; teisė dalyvauti teisme, duoti parodymus, turėti gynėją ir atstovą |
Naudotos normos ir praktikos šaltiniai
Analizėje remtasi Baudžiamojo kodekso nuostatomis (ypač BK 17, 18, 72, 98 straipsniai), Baudžiamojo proceso kodekso nuostatomis dėl priverčiamųjų medicinos priemonių (BPK 392-406 straipsniai, ypač 395 ir 401 straipsniai), kasacinėmis nutartimis, teismo ekspertizės aktais, gydytojų konsiliumo išvadomis bei EŽTT jurisprudencija.