Baudžiava - priklausomybės forma feodalinėje visuomenėje. Tai valstiečių priklausomybė feodalui, įteisinta feodalo galimybė naudotis priverstiniu valstiečių darbu, turtu ir asmeniu. Baudžiava išsivystė ankstyvaisiais viduramžiais (V-X a.) Vakarų Europoje. Rytų ir Vidurio Europoje baudžiava buvo susieta su priverstiniu darbu - lažu.
Čia vyraujančia ūkinių santykių forma baudžiava tapo XIV-XV a., kai Vakarų Europoje baudžiava jau nyko (ir iki XVIII a. galutinai išnyko). Lietuvoje didieji kunigaikščiai nuo XIV a. pab. bajorams už karo tarnybą ėmė dalinti valstiečius su ūkiais - vadinamus veldamus; palaipsniui jie buvo atleisti nuo prievolių valstybei, o visos jų teikiamos pajamos perleistos bajorams. Kone pusė visų Lietuvos valstiečių buvo paversti baudžiauninkais.
Valakų reforma (1557 m.) ir 1588 m. III Lietuvos Statutas buvo baigiamieji valstiečių įbaudžiavinimo aktai. Tiesa, 1794 m. Tado Kosciuškos vadovaujamo sukilimo metu paskelbtas Polaneco universalas pripažino visiems Respublikos valstiečiams asmens laisvę, sukilėlių kariuomenėje tarnaujantys atleisti nuo lažo, kitiems jis sumažintas. Bet sukilimas buvo nuslopintas, o 1795 m. situacija pasikeitė.
Teisinės formos ir praktika Lietuvoje iki XIX a.
Povilas Ksaveras Bžostovskis (1739-1827) ir kiti Lietuvos dvarininkai jau XVIII a. mėgino vykdyti reformas, kuriomis bandyta derinti baudžiavą su rinkos ekonomikos santykiais, naikino lažą bei didino asmenines valstiečių teises. Dvarininkai išlaisvindavo valstiečius savo iniciatyva, ir tokių faktų būta jau XVI a. pab. ir XVII a. pr., t. y. įsigalėjus baudžiavai. Tai patvirtina Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus fonduose saugomi dokumentai.
Dažnai toks sprendimas būdavo užfiksuojamas testamente - teisiniame akte, kuriuo sudarytojas sutvarkydavo savo turtą mirties atvejui. Tarp tokių asmenų buvo Lietuvos evangelikų reformatų rėmėja, skyrusi lėšų kalvinistų „Postilei“ lietuvių kalba išleisti 1600 m., Sofija Mitkevičiūtė-Vnučkienė (?-1602), testamentu nuo baudžiavos atleidusi savo valstiečius. 1606 m. liepos 22 d. sudarytu testamentu Martynas Švoba (?-1606), taip pat kalvinistas, po mirties savo tarnui Kristupui Malžickiui, dėkodamas už ilgametę sąžiningą tarnybą bei Švobiškio dvaro valstiečiams suteikė laisvę.
Taip pat skaitykite: Kaip gauti teisinę pagalbą?
Dar vienas pavyzdys - iš Smolensko žemės atvykęs rusėnų kilmės bajoras Ukmergės pavieto vaiskis Kristupas Lvovičius. 1637 m. lapkričio 11 d. datuojamu testamentu jis išlaisvino dalį savo baudžiauninkų. Štai 1800 m. rugsėjo 28 d. Kurtuvėnuose surašytu testamentu savo tarnus ir dvarų valstiečius nuo baudžiavos atleido Kajetonas Nagurskis (apie 1757-1802).
Baudžiavos teisinė naikinimo aplinka ir priežastys
Apie baudžiavos panaikinimą Rusijoje kalbėta jau nuo XVIII a. II pusės. Baudžiavinė ūkio sistema palaipsniui patyrė vis gilesnę krizę, baudžiava stabdė ūkio pažangą, sunki valstiečių padėtis skatino neramumus. Kai kurie Lietuvos bajorai jau XVIII a. mėgino vykdyti reformas, o visuomenės nuotaikos keitėsi.
XIX a. vid. prasidėjo valstiečių bruzdėjimai. Nepasitenkinimas baudžiavos naikinimo sąlygomis paskatino Lietuvos valstiečius prisidėti prie 1863 m. sukilimo. Nepaisant sunkumų, šis žingsnis davė impulsą socialiniams ir ekonominiams pokyčiams Lietuvoje.
1861 m. Rusijos imperatoriaus aktai: manifestas ir nuostatai
1861 m. vasario 19 d. buvo išleistas Rusijos caro Aleksandro II manifestas, kuriuo panaikinta baudžiava tiek Rusijoje, tiek Lietuvoje, tuomet buvusioje Rusijos imperijos dalyje. 1861 m. kovo 3 d. caras Aleksandras II pasirašė teisinius baudžiavos panaikinimo aktus - Manifestą ir Nuostatus dėl valstiečių, išeinančių iš baudžiavinės priklausomybės, skirtus privačių dvarų valstiečiams (valstybiniuose dvaruose baudžiava panaikinta 1866 m.).
Manifeste konstatuota, kad žemės nuosavybė lieka dvarininkų rankose, kurie savo valia leidžia valstiečiams ją išsipirkti ar ja naudotis. Taip pat pabrėžta, kad bajorai teisėtu būdu tapo žemės savininkais, tad jos atėmimas neatlygintinai būtų neteisėjas. Visgi valdžia, bijodama riaušių, šį aktą viešai paskelbė tik 1861 m. kovo 5 d., pirmąją didžiojo pasninko dieną.
Taip pat skaitykite: Socialinės paslaugos Lietuvoje
Šiuo aktu baudžiauninkai gavo asmens laisvę, kai kurias turtines teises. Dabar jie galėjo verstis amatais, prekyba, išvykti kitur, įsigyti kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, sudarinėti įvairius civilinius sandėrius, kreiptis į teismą, mokytis, stoti į tarnybą, pereiti į miestiečių ar pirklių luomus, laisvai tvarkyti šeimos reikalus.
Žemė ir išpirkos sistema
Kitaip buvo su žeme - valstiečiams buvo paliktos sodybos ir sklypai, vadinami skirtine žeme, kurią reikėjo išsipirkti. Valstiečiai gavo neatimamą teisę išsipirkti savo sodybas. Iki sklypų išsipirkimo valstiečiai vadinosi laikinaisiais prievolininkais ir tik po išsipirkimo turėjo tapti žemės savininkais. Valstiečiai turėjo sudaryti žemės išpirkimo sutartį su buvusiu ponu. Sutarčių pasirašymą prižiūrėjo iš vietinių dvarininkų skiriami taikos tarpininkai.
Valstiečiai žemę turėjo išsipirkti per 49 metus. Vietiniai nuostatai nustatė skirtinės žemės ir prievolių dydį Vilniaus, Kauno, Gardino gubernijose, kur buvo kieminė (ne bendruomenė, kaip rusiškose gubernijose) valstiečių žemėvalda. Užnemunės valstiečiai, asmeninę laisvę gavę Napoleono karų metu, žemę gavo be išpirkos, bet mokėjo didesnius mokesčius.
Praktinės pasekmės ir socialiniai pokyčiai
Nors manifestas iš esmės suteikė asmens laisvę, reforma nebuvo visiškai palanki valstiečiams. Bendraisiais nuostatais dvarininkams liko visa anksčiau jiems priklausiusi žemė. Nepasitenkinimas baudžiavos naikinimo sąlygomis paskatino Lietuvos valstiečius dėtis prie 1863 m. sukilimo. Nors ir gerokai pavėluotas Europos kontekste, sprendimas neabejotinai padarė didelę įtaką tiek Rusijos imperijos, tiek ir Lietuvos istorijai, paspartino ekonomikos ir kultūros raidą.
Šiuo aktu valstiečiai gavo teisę tuoktis be ponų leidimo, laisvai judėti, dirbti bei turėti nuosavą turtą. Nepaisant sunkumų, šis žingsnis davė impulsą socialiniams ir ekonominiams pokyčiams Lietuvoje. Valstiečiai galėjo verstis amatais, užsiimti prekyba, sudarinėti sutartis, kreiptis į teismą, mokytis ir stoti į tarnybą.
Taip pat skaitykite: Lietuvos socialinio darbo su vaikais teisės aktai
Vietiniai precedentai ir pavienės iniciatyvos prieš 1861 m.
Vieni Lietuvos dvarininkai išlaisvindavo valstiečius savo iniciatyva, ir tokių faktų būta jau XVI a. pab. ir XVII a. pr. Pavyzdžiai iš testamento: Sofijos Vnučkienės testamento nuorašas (1602 m.), Martyno Švobos testamentas (1606 m.), Kajetono Nagurskio Kurtuvėnų testamentas (1800 m.) rodo, kad atskiri bajorai kartais sąmoningai suteikdavo laisvę savo valstiečiams.
Be testamento, bibliotekos fonduose saugomas ir atskirai surašytas valstiečių išlaisvinimo raštas (išrašas iš Šiaulių pavieto žemės teismo knygų). Tokie dokumentai patvirtina, kad valstiečių išlaisvinimas dažnai vyko ne tik valstybės aktais, bet ir pavienių dvarininkų iniciatyvomis.
Teisinių aktų sklaida ir viešumas
Manifeste ir Nuostatuose buvo akcentuojama, kad dvarininkai lieka žemės savininkais, o valstiečiams suteikiami teisiniai mechanizmai žemės įsigijimui. Visgi valdžia, bijodama riaušių, viešą aktą paskelbė su vėlavimu - tik 1861 m. kovo 5 d. Tai atspindi sudėtingą ir įtemptą socialinę situaciją imperijoje. F93-454.Rusijos imperatoriaus Aleksandro II manifestas dėl baudžiavos panaikinimo. - Sankt Peterburgas,1861.
Administracinė pasekmė: luominė valstiečių savivalda
Įvesta luominė valstiečių savivalda. Keletas kaimų sudarė seniūniją, vadovaujamą seniūno. Kelios seniūnijos sudarė valsčių. Tokia administracinė struktūra leido tvarkyti vietos reikalus pagal naujus teisinius pagrindus, nors praktikoje atskiros problemos išliko.
| Aspektas | Situacija iki 1861 m. | Po 1861 m. |
|---|---|---|
| Asmens laisvė | Ribota, valstiečiai priklausomi nuo feodalo | Suteikta asmens laisvė |
| Žemės nuosavybė | Dvarininkai valdė didžiąją dalį žemės | Dvarininkai išlieka savininkais, valstiečiai gali išsipirkti |
| Išpirkos terminas | - | 49 metai |
| Vietiniai skirtumai | Užnemunėje ir Klaipėdos krašte kita teisinė praktika | Skirtingos sąlygos, pvz., Užnemunėje žemė be išpirkos |
Istorinio proceso reikšmė
Nors ir gerokai pavėluotas Europos kontekste, baudžiavos panaikinimas 1861 m. neabejotinai padarė didelę įtaką tiek Rusijos imperijos, tiek ir Lietuvos istorijai, paspartino ekonomikos ir kultūros raidą. Nepasitenkinimas sąlygomis ir dalinis reformos nepakankamumas paskatino tolesnius sukilimus ir politinius neramumus.
Amerikos pilietinis karas: 1861–1865 m. | Dokumentinis filmas
Šaltiniai: Nacionalinės bibliotekos rankraščiai, F93-454, retų knygų fondai; Zigmantas Kiaupa ir kiti autoriai, „Lietuvos istorija iki 1795 metų“; Visuotinė lietuvių enciklopedija.
tags: #teisine #priklausomybe #19 #amziuje