Neįgaliųjų integracija: kas tai?

Socialinė integracija - tai mokslinė ir praktinė paradigma, jungianti visas socialine sąveika ir socialinėmis struktūromis grįstas teorijas ir praktines idėjas. Integracija reiškia skirtumų pripažinimą, suteikiant vietą žmogui, kuris kitaip būtų atstumtas ar izoliuotas.

Viso pasaulio valstybės gina neįgaliųjų teises įvairiais dokumentais, įstatymais, norminiais aktais.

Šiame straipsnyje vertinama neįgaliųjų padėtis darbo rinkoje ir integracijos į Lietuvos darbo rinką galimybės, analizuojamos neįgaliųjų užimtumo politikos priemonės.

Integracijos tikslas - skatinti visuomenę priimti individų kitoniškumą kaip normalų reiškinį. Todėl integracija socialinėje sistemoje - tai iššūkiai visuomenės požiūriui.

Apibendrinant visuomenės ir neįgaliųjų žmonių tarpusavio sąveikos raidos - integracinės situacijos - perspektyvą, reikalingas tarpdisciplinarinis supratimas, aprėpiantis filosofijos, sociologijos, medicinos, o ypač psichologijos ir pedagogikos mokslus.

Taip pat skaitykite: Socialinio darbo apžvalga Lietuvoje

Filosofinėje plotmėje, vaikų raidos sutrikimai pateikia platų, slaptingą ir kartais neįtikėtiną žmogiškosios būtybės paveikslą, būtent “kraštutinėse jo vystymosi formose atskleisdami žmogaus egzistencijos esmę”.

Pagrindinės sąvokos

Svarbu apibrėžti pagrindines sąvoka, kurios naudojamos kalbant apie neįgaliųjų integraciją:

• Invalidumas - tai tokia kompetentingų įstaigų nustatyta asmens būklė, prilyginama neįgalumui, kai žmogus dėl sveikatos sutrikimų ir pažeistų funkcijų negali atlikti veiksmų, kurie yra įprasti „normaliam“ žmogui.
• Žmogus su negale - apibūdinamas kaip asmuo, kuris dėl įgimtos ar įgytos fizinės ar protinės negalės iš dalies arba visiškai negali kontroliuoti savo asmeninio arba socialinio gyvenimo, atlikti savo pareigų bei naudotis teisėmis, kurias suteikia įstatymai.
• Negalė - tai bet koks sutrikimas, sindromas, liga, trauma ar pakenkimas, kuris atima, sumažina arba apriboja asmens galimybę užsiimti kasdiene veikla ir jaustis visaverčiu visuomenės nariu.
• Neįgalusis (žmogus, asmuo) vertinamas pagal ICIDH-2, t.y. tarptautinę ydų, veiklų ir dalyvumo klasifikaciją.
• Liga (skirtingai nuo negalės) - tai žalingų veiksnių sukeltas organizmo veiklos sutrikimas, pasireiškiantis pablogėjusiu prisitaikymu prie aplinkos ir susilpnėjusiomis apsauginėmis reakcijomis.
• Sutrikusio intelekto asmenys - vaikai ar suaugę, turintys skirtingo laipsnio protinę negalę.
• Specialiųjų poreikių vaikai - terminas, naudojamas specialiajame ugdyme, pabrėžiant, jog visi vaikai su negale turi ne tik visiems bendrų, bet ir išskirtinių, specifinių poreikių.
• Anomalūs vaikai - vaikai, turintys raidos nukrypimų (anomalijų).

Tiems vaikams, kurie gimė turėdami raidos sutrikimus, normalu ir įprasta juos turėti. Tai yra jų būties dalis.

Normalizacija- normalių gyvenimo sąlygų neįgaliesiems sukūrimas, o ne siekimas normalizuoti (gydyti, koreguoti) patį žmogų. Normalizacijos kriterijus - socialinių (globos, edukacinių) tarnybų veiklos kokybė, užtikrinant nneįgaliam asmeniui pasirinkimo ir socialines galimybes bei padedant jiems jaustis visaverčiais žmonėmis.

Žmogui su negale, kuris yra bendruomenės narys ir lavina savo sugebėjimus, mažėja fizinės ir psichologinės kliūtys tapti pilnaverčiu visuomenės nariu.

Taip pat skaitykite: Ar verta kaupti pensiją?

Socializacija - žmogaus adaptavimas(is) jį supančioje žmonių bendruomenėje (aplinkoje), t.y. žmogus, gyvendamas grupėje, tam tikrų žmonių bendrijoje, perima ir įsisavina tos grupės, o tuo pačiu visuomeninę patirtį: žinias, papročius, veiklos būdus.

Neįgalaus žmogaus likimą lemia ne sutrikimas pats savaime, o jo socialinės pasekmės, socialinė ir psichologinė reabilitacija.

Integracija - neįgalaus asmens įtraukimas, įjungimas į visuomenę. Ideologinė integracijos esmė - tai demokratinėmis idėjomis pagrįstas tikslas. Tai tikėjimas kiekvieno asmens prigimtine teise visapusiškai dalyvauti visuomenės gyvenime.

Integracijos formos

Funkcinė integracija - žmonės su negalia gyvena ir dirba normalios visuomenės aplinkoje, kaimynystėje su kitais žmonėmis.

Socialinė integracija - neįgalieji turi socialinius kontaktus su negalios neturinčiais kaimynais ir draugais, kartu praleidžia laisvalaikį integruotoje aplinkoje (sporto klubuose, meninėje veikloje).

Taip pat skaitykite: Pensijų grąžinimo analizė

Reali situacija Lietuvoje - funkcinė integracija; visuomenė pritaria demokratinėms idėjoms, tačiau egzistuoja “sindromas” - tik ne mano kieme.

Galioja „etikečių“ politika, kai individo savybės, neatitinkančios visuomenėje priimtų normų, standartų ir vertybių, lemia sprendimą, kiek „stigmatizuotam“ asmeniui bus leista dalyvauti visuomenės gyvenime.

Inkliuzija - (“įtraukimas arba dalyvavimas” dar kitaip - „įgalinimas“) suprantama kaip “buvimas kartu”, išreiškiant pagrindinį socialinės integracijos principą - sukurti vienodas sąlygas visiems, ir sveikiems, ir neįgaliems vaikams, dalyvauti bet kokioje veikloje.

Inkliuzija - tai socialiniai santykiai, pagrįsti partnerystės principais bei skirtybių toleravimo filosofija. Priklausyti bendruomenei ir būti priimtam jos narių. Nuolatiniai socialiniai santykiai ir draugystė. Šeimos, specialistų ir bendruomenės partnerystė. Viena “mokykla visiems”; vienodos ugdymo institucijų struktūros ir sveikiems, ir neįgaliems vaikams. Visiškai įgyvendinamos žmogaus teisės. Galimybė atlikti įvairius socialinius vaidmenis. Priklausomybės nuo kitų žmonių mažinimas.

Inkliuzijos esmė ir rezultatas - visi laimi būdami drauge, t.y. neįgalieji įgyja savivertę ir pilnavertį bendravimą, sveikieji visuomenės nariai keičia savo moralines nuostatas, mokosi vertinti kiekvieną žmogų, nepriklausomai nuo jo negalės. Tačiau inkliuzija negali būti vertinama kaip priemonė, ji yra galutinis tikslas ir vertybė.

Integracijos politika Lietuvoje

Lietuvoje atkūrus Nepriklausomybę, visuomenėje ir tarp specialistų ėmė plisti modernios socialinės integracijos, normalizacijos idėjos. Anksčiau neįgaliųjų socialinės dezadaptacijos priežastimi buvo laikomas vienoks ar kitoks individo sutrikimas,o socialinėsintegracijosprielaida buvo korekcinis gydymas ar ugdymas.

Naujoji ideologija teigia, kad pagrindinė diskriminacijos priežastis - tai neigiamas visuomenės narių požiūris ir elgesys, o socialinę integraciją lemia socialinės aplinkos gebėjimas toleruoti neįgaliuosius.

Valstybiniu požiūriu integracijos politika Lietuvoje nėra apgalvota. Nėra ir negali būti vienos universalios integravimo formos.

Šiuo metu Lietuvoje reali integracija gali pasireikšti tik bendrijoje (šeima, draugai, neįgaliųjų organizacijos) ir bendruomenėje (mokykloje, religinėse draugijose), įvairiomis priemonėmis informuojant visuomenę ir keičiant jos požiūrį į neįgalumą, t.y. sociologinę negalės koncepciją.

Švietimo integracijos politika

Europos šalys pagal vykdomą integracijos politiką susiskirsčiusios į tris grupes:

1. „Vieno kelio“ kategorijai priskiriamos Graikija, Italija, ispanija, Norvegija, Švedija. Jose iš esmės visi specialiųjų poreikių vaikai ugdomi drauge su bendraamžiais ir gauna daugybę įvairių specialiojo ugdymo paslaugų.
2. „Dviejų kelių“ kategorijai priskiriamos Belgija, Olandija, Latvija, Bulgarija, Rumunija. Čia sukurtos dvi atskiros švietimo sistemos - bendroji ir specialiojo ugdymo, - kurias reguliuoja atskiri įstatymai.
3. Trečiosios arba „daugelio kelių“ kategorijos šalyse - Austrija, Danija, Anglija, Prancūzija, Vokietija, taip pat Lietuva ir Estija - taikomi įvairūs neįgalių vaikų ugdymo būdai. Tai - specialiosios mokyklos, spec. klasės bendrojo lavinimo mokyklosear integruotas ugdymas priklausomai nuo vaiko ar jo šeimos poreikių.

Šiuo metu Lietuvoje integruotas ugdymas nėra paplitęs, nes stinga lėšų, visuomenė nepasirengusi priimti kitokius vaikus, pedagogai nepakankamai pasirengę dirbti integruotoje klasėje.

Socialinis darbas ir socialinė integracija

Socialinis darbas yra neatsiejamas nuo socialinio palaikymo, geranoriškumo, kurio ypatingai trūksta šeimoms, auginančioms vaikus su negalia.

Tėvų, auginančių vaikus su negalia, požiūris į socialinę integraciją ir jos įgyvendinimo subtilybes, leidžia įsigilinti ir atskleisti sunkumus, kylančius integracijos procese, apžvelgti veiksnius, sąlygojančius sėkmingą ar nesėkmingą integraciją į visuomenę bei kokią įtaką daro pavykusi integracija šeimos gyvenimo kokybei.

Atlikto tyrimo rezultatai patvirtina socialinės integracijos sąsajas su gyvenimo kokybe socialinės pagalbos aspektu.

Socialinė šeimų integracija labai priklauso nuo tėvų turimos ir gaunamos informacijos, neįgalaus vaiko gabumų, visuomenės gebėjimo priimti kitokius vaikus. Analizuojant tėvų dalyvavimą visuomeniniame gyvenime darytina išvada, kad vaiko su negalia auginimas ir priežiūra riboja tėvų galimybes užsiimti sau malonia veikla bei dalyvauti visuomenės gyvenime, šeimos, auginančios vaikus su negalia, vis dar jaučia neigiamą visuomenės požiūrį į negalią turinčius asmenis, dėl to šeimos nelinkusios atsiverti, kenčia šeimų gyvenimo kokybė.

Pozityvūs neįgaliųjų integracijos pokyčiai stiprina šeimos, auginančios vaiką su negalia, įgūdžius, kurie padeda prisitaikyti prie pasikeitusios situacijos. Atlikus empirinį tyrimą pasitvirtino hipotezė, jog sėkminga neįgalaus asmens integracija į visuomenę įtakoja visos šeimos gyvenimo kokybę.

Visuomenės geranoriškumas ir tvirtos žinios yra pamatas neįgaliųjų integracijos sudėtingam procesui, kurio sėkmę lemia ne tik asmens su negalia įgūdžiai ir savybės, bet ir specialistų bei visuomenės vaizdiniai, nuostatos ir vertybės.

Siekiant gerinti šeimų, auginančių vaikus su negalia, gyvenimo kokybę ir integruoti neįgalų asmenį į visuomenę turi būti sudarytos atitinkamos sąlygos ir teikiama visapusė socialinė pagalba, kuri turėtų būti vertinama ne siaurame kontekste, t. y. vien tik pagalbos vaikui aspektu, tačiau visapusiškai - socialinio, politinio bei edukacinio konteksto aspektu. Teikiama socialinė pagalba koreliuoja su šeimų, auginančių vaikus su negalia, gyvenimo kokybe.

Iššūkiai ir galimybės

Konfliktas, kurį sukelia neįgalaus žmogaus buvimas visuomenėje, dėl daugybės psichologinių ir socialinių kliūčių šiandien išlieka itin aktualus.

Neįgalūs asmenys, prarasdami įprastą socialinį statusą, neįgauna kito, visuomeniškai stabilaus ir pripažinto. Neadekvatų požiūrį į negalę rodo ne tik moksliniai tyrimai, bet ir sklandantys mitai (seniai paneigtas mitas, jog neįgalius vaikus gimdo asocialių šeimų tėvai, tačiau šia tema vis dar manipuliuojama, norint sudrausminti ar moralizuoti kitus žmones).

Tačiau integracija turi mažai ką bendro su tuo, kas turi būti daroma „dėl“ neįgalaus asmens.

- didina visų visuomenės narių lygias galimybes.

- padeda vystyti paslaugų tinklą.

- išbandyti naujus įgūdžius.

Viena iš probleminių darbo rinkos grupių yra neįgalūs žmonės. Darbingo amžiaus neįgaliųjų socialinei integracijai ir mobilumui darbo rinkoje ypač yra svarbus aktyvumo didėjimas, kurį galima vertinti remiantis vykstančiais pokyčiais.

Analizuojant neįgaliųjų padėties darbo rinkoje kaitą reikšmingi statistikos duomenys. Trūksta aktualios informacijos apie tiriamą grupę, o vertinant padėtį darbo rinkoje paprastai apsiribojama tik Lietuvos darbo biržos duomenimis.

2) vykstant vertybiniams pokyčiams, išryškėjo diskriminacinio požiūrio bei elgesio apraiškos tiek visuomenėje, tiek tarp specialistų ir politikų. Tarpe medicininių, pedagoginių, technologinių negalės problemos vertinimo aspektų svarbiausiu tampa - socialinis-politinis veiksnys. Prioritetiniais tampa asmens vertės, teisės ir lygybės klausimai.

Negalė - ne tik žmogaus fizinių, intelekto ar psichikos pokyčių, bet ir stereotipų, socialinių vaizdinių bei socialinės sąveikos rezultatas. Todėl negalė tampa psichosociologijos dėmesio objektu, t.y. psichologijos (asmenybės) ir sociologijos (santykių visuomenėje) aspektais. Atsižvelgiant į istorinį ir kultūrinį kontekstą, nagrinėjamos sąlygos, kuriose atsiduria žmonės, turintys negalę.

Psichosocialiniu požiūriu negalė vertinama kaip sąveika tarp asmens ir jo aplinkos (šeimos, ugdymo institucijų, socialinių sąlygų).

Pagrindinis neįgaliųjų integracijos veiksnys yra visuomenės požiūris į juos bei integraciją lemiančių socialinių struktūrų kokybės ir kiekybės santykis.

Sveikata: fizinės ir psichinės sveikatos būklė.

Individo materialinė padėtis.

Gyvenimo sąlygos, jų pritaikymas pagal asmens poreikius.

Šeima: šeimos įtaka individui.

Socialiniai santykiai instituciniame lygyje: tarpusavio santykiai ir emocinis klimatas, socialinė pagalba.

Poilsis, kūryba; laisvalaikio kokybė.

tags: #ka #verta #zinoti #apie #neigaliuju #integracija