Šiame straipsnyje aptariami teisės aktai, socialiniai diskursai ir tarptautiniai standartai, susiję su smurtu, ypač seksualiniu smurtu, Lietuvoje. Nagrinėjami Baudžiamojo kodekso straipsniai, EŽTT praktika ir visuomenės požiūris į šią problemą.
Stambulo konvencija ir ES prisijungimas
Generalinis advokatas G. Stambulo konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo Europos Taryba priėmė 2011 m. balandžio 7 d., o pateikė pasirašyti 2011 m. gegužės 11 d.
Pirmasis Komisijos pasiūlymas priimti Tarybos sprendimą dėl Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo sudarymo ES vardu nesulaukė pakankamo Tarybos narių palaikymo. Todėl buvo nuspręsta susiaurinti siūlomo Stambulo konvencijos sudarymo ES vardu apimtį ir tiesiog apsiriboti tomis kompetencijomis, kurios buvo laikomos patenkančiomis į ES išimtinės kompetencijos taikymo sritį.
Siekiant atsižvelgti į konkrečias Airijos ir Jungtinės Karalystės pozicijas, kaip numatyta Protokole Nr. Stambulo konvenciją suskaidyti į du atskirus sprendimus. Abu Tarybos sprendimai buvo priimti 2017 m. gegužės 11 d.
Pirmajame sprendime numatyta ES vardu pasirašyti Stambulo konvenciją atsižvelgiant į nuostatas, priskiriamas ES kompetencijai teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose srityje, o kaip materialiniai teisiniai pagrindai paminėta SESV 82 straipsnio 2 dalis ir 83 straipsnio 1 dalis. Antrasis sprendimas skirtas su prieglobsčiu ir negrąžinimu susijusiems konvencijos aspektams ir kaip materialinis teisinis pagrindas paminėta SESV 78 straipsnio 2 dalis.
Taip pat skaitykite: Teisės aktai ir atsakomybė
2019 m. liepos 9 d. Europos Parlamentas pagal SESV 218 straipsnio 11 dalį paprašė Teisingumo Teismo pateikti nuomonę dėl ES prisijungimo prie Stambulo konvencijos.
Pirmuoju klausimu Europos Parlamentas siekia išsiaiškinti, kokie SESV straipsniai būtų tinkami Tarybos akto dėl Stambulo konvencijos sudarymo ES vardu teisiniai pagrindai. Jeigu ES sudarytų Stambulo konvenciją dviem atskirais aktais, dėl to šie aktai netaptų negaliojantys.
ES sprendimas sudaryti Stambulo konvenciją būtų suderinamas su Sutartimis, jeigu jis būtų priimtas nesant bendro visų valstybių narių sutarimo dėl jų sutikimo būti saistomoms šios konvencijos. Vis dėlto toks sprendimas būtų suderinamas su Sutartimis ir tuo atveju, jei būtų priimtas tik po to, kai būtų konstatuotas toks bendras sutarimas.
Generalinis advokatas mano, kad visi klausimai, kuriuos Europos Parlamentas pateikė Teisingumo Teismui, turėtų būti laikomi priimtini, išskyrus pirmojo klausimo antrą dalį, tačiau tik tiek, kiek ji susijusi su sprendimu pasirašyti Stambulo konvenciją.
Generalinis advokatas siūlo vadovautis Teisingumo Teismo jurisprudencija, pagal kurią, jeigu aktu siekiama kelių tikslų arba jeigu aktas turi kelias sudedamąsias dalis, jis iš esmės turi būti grindžiamas vienu teisiniu pagrindu, o išimtinėmis aplinkybėmis - keliais teisiniais pagrindais, t. Šiuo aspektu generalinis advokatas G. Hogan pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju neatrodo būtina galutinai nuspręsti, ar ES turi, kaip mano Taryba, išimtinę kompetenciją sudaryti Stambulo konvenciją prieglobsčio bei imigracijos ir teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose srityse, taigi, ar ES privalo pasinaudoti šiomis kompetencijomis.
Taip pat skaitykite: Psichologinio smurto požymiai ir apibrėžimas
Išnagrinėjęs Stambulo konvencijos tikslus ir sudedamąsias dalis, generalinis advokatas pažymėjo, kad Stambulo konvencijos sudarymas ES vardu gali apimti daugelį vien Sąjungai arba jai kartu su valstybėmis narėmis priklausančių kompetencijos sričių, todėl teoriškai pagal SESV gali turėti reikšmės daug teisinių pagrindų.
Vis dėlto, kaip pridūrė generalinis advokatas, akto teisinis pagrindas ar pagrindai neturi atspindėti visų kompetencijų, kuriomis pasinaudota jį priimant. Sprendimas leisti ES sudaryti Stambulo konvenciją turėtų būti grindžiamas tik tuo teisiniu pagrindu ar pagrindais, kurie atitinka būsimą šio sprendimo svorio centrą.
Analizuodamas skirtingas kompetencijas, kurias gali apimti Stambulo konvencija, generalinis advokatas G. Hogan taip pat aptarė kitų nei Europos Parlamento klausime paminėtų teisinių pagrindų reikšmę.
Generalinis advokatas pažymėjo, kad Europos Parlamento klausimas užduotas dėl sprendimo sudaryti Stambulo konvenciją formalaus galiojimo ateityje. Šiuo aspektu reikėtų priminti, kad, kaip išplaukia iš SESV 263 straipsnio, formalus akto galiojimas gali būti ginčijamas tik jeigu yra pažeistas esminis procedūrinis reikalavimas.
Taip yra todėl, kad, pirma, neginčijama, jog visų jų priėmimas priklausys ES kompetencijai, nesvarbu, kiek sprendimų būtų priimta. Antra, dėl balsavimo taisyklių reikėtų pažymėti, kad sprendimo padalijimas į du atskirus aktus gali lemti tarptautinio susitarimo sudarymo negaliojimą, jeigu pirmasis aktas, kurį numatyta priimti, būtų priimtas pagal vieną balsavimo taisyklę, o antrasis - jau pagal kitą balsavimo taisyklę, o jeigu būtų buvęs priimtas tik vienas aktas, būtų taikoma tik viena taisyklė.
Taip pat skaitykite: Teisės aktai dėl motinystės ir tėvystės
Šiuo klausimu generalinis advokatas G. Hogan konstatavo, kad Taryba neprivalo laukti valstybių narių bendro sutarimo ir jai nenustatyta jokios pareigos sudaryti tarptautinį susitarimą, kaip antai Stambulo konvencija, iš karto po jo pasirašymo.
Taigi jis siūlo į antrąjį klausimą atsakyti, kad, pirma, ES sprendimas sudaryti Stambulo konvenciją būtų suderinamas su Sutartimis, jei būtų priimtas nesant bendro visų valstybių narių sutarimo dėl jų sutikimo būti saistomoms šios konvencijos. Vis dėlto toks ES sprendimas sudaryti Stambulo konvenciją būtų suderinamas su Sutartimis ir tuo atveju, jei būtų priimtas tik po to, kai būtų konstatuotas toks bendras sutarimas.
PASTABA: generalinio advokato išvada nėra privaloma Teisingumo Teismui. Būdami visiškai nepriklausomi, generaliniai advokatai siūlo Teisingumo Teismui teisinį bylos, už kurią jie atsakingi, sprendimo būdą. Teisingumo Teismo teisėjai pradeda pasitarimus šioje byloje.
PASTABA: valstybė narė, Europos Parlamentas, Taryba ar Komisija gali gauti Teisingumo Teismo nuomonę dėl to, ar numatytas sudaryti susitarimas suderinamas su Sutartimis.
Lietuvos Baudžiamojo kodekso analizė
Teisės aktai nėra atsieti nuo socialinių diskursų, čia juos suvokiant kaip socialines praktikas, kurios įtvirtina nelygybę tarp vyrų ir moterų. Nagrinėjamas 149 Baudžiamojo Kodekso straipsnis, kuris yra pirmasis straipsnis skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui“. Šis straipsnis apibrėžia išžaginimą.
Žodis „išžaginti“ reiškia „išplėsti, išskėsti“. Šio žodžio šaknis vėl priverčia išgyventi pažeminimą, o priešdėlis parodo baigtinumą. Net teisininkai jaučiasi nemaloniai ir neretai vartoja žodį „(iš)prievartavimas“, kuris neatitinka BK apibrėžimo, tačiau yra mažiau deskriptyvus ir žeminantis.
Kyla klausimas, kaip reikėtų jaustis moteriai, kai visame teismo procese ji girdi kalbant apie save kaip išžagintą (išplėstą, išskėstą)? Negana to, kelio atgal nebėra, nes jau „iš“… Ar mums nereikėtų visų pirma pagalvoti apie naują žodyną seksualiniam smurtui apibrėžti?
Lyginamosios teisės požiūriu, valstybių įstatymai keitėsi trimis etapais: pirmasis (1970‒1980) apibrėžė „rape“ kaip įvairių formų įsiskverbimą ir sušvelnino kai kurias įrodinėjimo taisykles.
Žinoma, ne visos valstybės vystosi vienodai, tačiau Europos valstybių kontekste Lietuva yra laikoma išskirtine. Kritikuojami įvairūs dalykai, tačiau čia toliau bus nagrinėjamos tik kelios pagrindinės normos, apibrėžiančios seksualinį smurtą.
Iš karto perspėju, kad toliau seka tokie teisiniai terminai ir smurtinių veikų aprašymai, kurie kai kuriuos žmones gali priversti pasijausti nejaukiai. Be to, reikia suvokti, kad apskritai išvengti bet kokio deskriptyvumo neįmanoma, jis būtinas siekiant įrodyti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Netgi ir etinė diskusija reikalauja konkretumo ir tam tikro naratyvo.
Lietuvos teisės sistemoje vyras negali būti „raped“ kito vyro, o moteris negali būti „raped“ kitos moters pagal 149 BK straipsnį. Taigi, įdiegtas heteronorminantis diskursas, pagal kurį tariamai homoseksualus aktas (analinis, oralinis prievartavimas) priešpastatomas penio įsiskverbimui į vaginą.
Reikia dar kartą pabrėžti, kad problema yra visai ne sankcijos atitaikymas, o įstatymu perduodama žinutė, kad tik kombinacija „vagina ir penis“ laikytina „išžaginimu“ („rape“) Lietuvoje. Šios žinutės efektas heteronormatyvina ir neatitinka tarptautinės teisės standartų. Tai taip pat nėra logiška.
Ar tikrai vyras, patyręs moters smurtą, patiria didesnę žalą nei išprievartautas vyro? Taip pat BK normos perteikia ir dichotomiją tarp „tikro“ ir „netikro“ sekso. Tik 149 BK straipsnis kalba apie „lytišką santykiavimą“, o štai 150 straipsnis jau tik apie „lytiškos aistros tenkinimą“.
Nelabai aišku, kodėl oralinis, analinis ar kitoks aktas nelaikomas „santykiavimu“. Be to, įstatymu perduodama žinutė apie dar vieną dichotomiją, t. y. tarp seksualinio smurto, kuris apima fizinį smurtą ir todėl yra prilyginamas „rape“ (149 straipsnis), ir „tiesiog“ psichinės prievartos (151 straipsnis) panaudojimo priverčiant santykiauti, kuris „rape“ nelaikytinas.
Įstatymų leidėjai nebūtinai norėjo perduoti būtent tokias žinutes, tačiau taip jau yra, kad teisės aktas yra ne tik normų rinkinys, bet ir konstruoja pačios problemos suvokimą. Juo perduodami socialiniai diskursai, galiojantys visuomenėje, šiuo atveju - mitai apie tai, kas laikytina seksu ir kas laikytina „tikra“ prievarta.
Tokios normos suteikia galimybių nuolat svarstyti pasenusias pažiūras apie seksą, apie homoseksualumą ir heteroseksualumą, apie prievartos rūšis ir laipsnius bei būtinybę smurtautojui būti susijaudinus, patirti aistros patenkinimą arba labai aiškiai suvokti, ką jis daro, tačiau daryti tai tyčia.
Kaip jau minėjau I dalyje, Lietuvoje grupinio sekso su 13 metų mergaite, kuri to nenorėjo ir po to jautėsi panaudota, byla baigėsi jos motinos atsiprašymu kaltinamųjų už sukeltus nepatogumus.
Tuo tarpu Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT) yra bylų, kuriose tik dėl motinų užsispyrimo jų paauglių teisės buvo pripažintos pažeistomis. Byloje M.C. v Bulgaria paaugle kelis kartus pasinaudojo skirtingi vaikinai; jokių grasinimų ar smurto nebuvo užfiksuota, nebuvo ir duomenų apie bejėgišką merginos būklę, tačiau EŽTT pripažino, kad valstybė pažeidė savo pozityvią pareigą, nes Bulgarijos teisėje kitokie veiksmai, nei apimantys smurtą ar grasinimus, nebuvo laikomi nusikalstamais.
EŽTT pareiškė, kad seksualinio smurto, įskaitant išžaginimą, sąvoka turi būti apibrėžiama naudojant nesutikimo (ang. non-consent) sąvoką. Nors paauglei nebuvo grasinta ir ji fiziškai nesipriešino, tačiau kai kuriuos veiksmus (pvz. verkimą ar pasakymą ne) buvo galima suvokti kaip nesutikimą.
Po M. C. bylos EŽTT praktika jau mažai ką sako apie patį seksualinio smurto terminą ir yra daugiau susikoncentravusi į procesinius reikalavimus, t. y. Nukentėjusieji šiose bylose dažnai patys prabyla pavėluotai dėl psichologinių priežasčių.
Pavyzdžiui, vienoje iš svarbių smurto prieš moteris bylų EŽTT nukentėjusioji patyrė seksualinį smurtą religinėje mokykloje Airijoje 1973 m., kai jai buvo 9 metai (O’Keeffe v Ireland, app.no. 35810/09, 28 January 2014). EŽTT sprendimas priimtas tik 2014 m., taigi praėjus daugiau nei 40 metų, ir juo valstybė pripažinta pažeidusi savo pareigas pagal Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 3 straipsnį (kankinimo uždraudimas).
Nepaisant to, kad moteris ir daugiau nei 20 kitų buvusių mokinių prakalbo apie smurtą tik po 20 metų, ir nepaisant to, kad valstybė pripažino buvusį mokytoją kaltu ir skyrė išmokėti kompensacijas, EŽTT didžioji kolegija nutarė, kad to nepakako.
Valstybė nesiėmė pakankamai veiksmų siekiant išvengti seksualinio smurto, o nacionaliniai teismai nepripažino valstybės atsakomybės, todėl valstybė pripažinta pažeidusi pareiškėjos teises.
Taigi valstybė yra įpareigota ginti tokias pažeidžiamas grupes, kaip vaikai, nuo seksualinio smurto ir išnaudojimo.
Jei grįžtume prie to požiūrio, kuris paminėtas I dalies pradžioje, jo laikantis galima teigti, kad apie seksualinį smurtą religinėse mokyklose nebūtų galima net šnekėti, kol tai nebuvo įrodyta. O įrodyti kažką, kas nutiko prieš 30 metų uždaroje patalpoje tarp dviejų asmenų, vienas kurių buvo mažametis vaikas, pripažinkime, sudėtinga.
Jau nekalbant apie pagarbą religijos laisvei, kuris ilgą laiką kaip drobule užklodavo tokias bylas Airijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje ir kitur. Lietuvoje tokių bylų, kuriose drobulė būtų buvusi nutraukta, iki šiol nebuvo.
Taigi, jei įrodyti nepavyksta, apie seksualinį smurtą prabilusius žmones gal netgi reikėjo teisti už šmeižtą ar šantažavimą? Štai Lietuvoje apie kunigo smurtą prabilęs vyras pats sulaukė jo kaltinimo reketavimu.
Paradoksalu, kad sulaukti teismo dėmesio yra labai sudėtinga, nes tyrimas pradedamas tik esant nukentėjusiojo skundui arba prokuroro reikalavimui (arba smurto artimoje aplinkoje atveju), tačiau jeigu nukentėjusieji įbauginti pakeičia parodymus, jie gali sulaukti ir atsakomybės už melagingus parodymus.
Pavyzdžiui, vienoje byloje paauglė patyrė žiaurų vyrų grupės seksualinį ir fizinį smurtą, vėliau, bijodama smurtautojų gąsdinimų ir paveikta artimųjų, savo parodymus pakeitė ir pati buvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn ir nuteista.
Tuo tarpu vienas iš nusikaltėlių 12 metų slapstėsi užsienyje, tačiau Panevėžio apygardos teisme tuojau buvo atrasta daugybė lengvinamųjų aplinkybių, pvz. pripažįstant, kad kaltinamasis nuoširdžiai gailisi (nepaisant jo ilgalaikio slapstymosi su netikru pasu ir visiško nusikaltimo neigimo jį sulaikius), kad atlygino dalį žalos (3,9 procentus).
Dar menkai suvokiama smurto dinamika ir kaip sudėtinga pradėti apie jį kalbėti, kartais netgi prisiminti ar įvertinti suaugusio asmens akimis. Nelabai suprantama, ir ko tos aukos nori, kodėl jos prabyla. Kadangi daugelį veikų sudėtinga įrodyti praėjus ilgam laikotarpiui, o kitos veikos net nėra laikomos nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu (nebent neetišku, amoraliu elgesiu), tai ne visos nukentėjusiosios nori teisingumo baudžiamosios teisės prasme.
Jos daug kuo rizikuoja, nes skirtingai nuo įsivaizdavimo, kad taip „išpopuliarėjama“, prabilus galima daug prarasti, ypač kai asmuo, apie kurį yra kalbama, užima autoriteto poziciją (kunigas, mokytojas, teisininkas, garsenybė, verslo magnatas).
Kai kurios rizikuoja kalbėti - nebūtinai viešai, nebūtinai siekdamos teismo proceso, kartais tiesiog tik todėl, kad tai yra dalis jų gijimo proceso. Kad žaizda išgytų, kartais ją reikia vėl prapjauti ir išvalyti.
Teisė dažniausiai negali būti tas teisingumo skalpelis, todėl turime toliau kalbėtis, kaip pakeisti normatyvią sistemą, t. y. Dr.
Štai keletas svarbių bylų ir dokumentų, paminėtų straipsnyje:
- Prosecutor v Kunarac, Kovač and Vuković, ICTY, 2001. Nos. IT-96-23-T & IT-96-23/1-T, para 460.
- M.C. v Bulgaria, ECHR app.no.
- „Mapping legal measures and comparative analysis“, Feasibility study to assess the possibilities, opportunities, and needs to standardise national legislation on violence against women, violence against children, and sexual orientation violence. Daphne. European Commission, 2010.
- Lietuvos Aukščiausias Teismas, LAT senato nutarimas Nr. 49, Teismų praktika Nr.
- M.C. v Bulgaria, app.no.
- Lietuvos Aukščiausias Teismas, 2011 m. vasario 24 d., Nr.
Komentaras parengtas įgyvendinant projektą „Koordinuotas tarpinstitucinis atsakas į smurtą: sąmoningumo didinimas ir praktikų kaita“. Projektą iš dalies finansuoja Europos Komisija, Švedijos institutas bei Švedijos ambasada Vilniuje.