Tarptautinė socialinių darbuotojų federacija teigia, kad „socialinis darbas yra praktinė profesija ir akademinė disciplina, skatinanti socialinius pokyčius ir vystymąsi, puoselėjanti socialinę sanglaudą, stiprinanti žmonių gebėjimą savarankiškai veikti visuomenėje ir juos išlaisvinti. Socialinio teisingumo, žmogaus teisių ir pagarbos įvairovei principai yra svarbiausi socialiniame darbe. Taigi socialinis darbas šiuolaikinėje visuomenėje atlieka svarbų vaidmenį kuriant išvystytą ir teisinę valstybę. Socialinis darbas sąveikauja su daugeliu socialinių ir humanitarinių mokslų, tokių kaip sociologija, psichologija, filosofija ir kt., ir remiasi jų koncepcijomis. Socialinis darbuotojas turėtų gerai išmanyti daugelio disciplinų teorinius pagrindus, nes tai padeda suteikti reikiamą pagalbą ir paramą.
Cholostova patvirtina, kad “socialinis darbas - tai tikslinga veikla visuomenėje, kuria siekiama suteikti pagalbą ir paramą įvairių kategorijų žmonėms, atsidūrusiems sunkioje gyvenimo situacijoje” (Cholostova, p.). Profesinė veikla užsiimantys socialiniai darbuotojai ne tik teikia konkrečią pagalbą paslaugų gavėjams, taip spręsdami visuomenės problemas, bet ir įtvirtina savo profesiją kaip neatsiejamą jos dalį. Socialinių paslaugų kokybė visiškai priklauso nuo darbuotojo asmenybės, jo atsakomybės, padorumo ir jautrumo. Nėra lengva pelnyti žmonių pasitikėjimą, tačiau tai būtina dirbant tokį darbą. Bet tuo tarpu tai ir yra tikras socialinio darbuotojo profesijos privalumas ir jos prestižas.
Socialinius darbuotojus galima vadinti nematomais priešakinės linijos darbuotojais, nes dažnai visuomenė negirdi apie jų darbo rezultatus. Tačiau jie dirba ne dėl to, kad jų darbas būtų įvertintas. Socialinius darbuotojus skatina didžiulis troškimas padėti žmonėms. Socialiniai darbuotojai metų metus tobulina savo bendravimo, įtikinėjimo ir empatijos įgūdžius, nuolat seka pokyčius, nes ateinant į darbą supranta, kad jie turi gebėti suteikti pirmąją pagalbą, prisiimti atsakomybę už sudėtingų sprendimų priėmimą, mokėti klausyti ir išklausyti, atrasti individualų požiūrį ir sprendimo būdus, bei būti gerais psichologais.
Turime pripažinti, kad socialinis darbas yra psichologiškai ir fiziškai sunki profesija, nes socialiniai darbuotojai susiduria su liūdnais ir sudėtingais žmogaus gyvenimo aspektais. Socialinio darbuotojo darbas gali tapti gyvenimo būdu tik tiems, kurie yra pasirengę nesavanaudiškai dirbti žmonėms, kurie negali likti be pagalbos. Galime daryti išvadą, kad socialinio darbuotojo profesija yra ne tik profesija, bet pašaukimas. Socialiniam darbuotojui tenka dirbti su sunkiausia ir trapiausia materija - individais. Ne kiekvienas gali pajusti kito žmogaus vidinį pasaulį, jį suprasti, ne kiekvienas geba įsigilinti į konkrečias žmogaus problemas ir rasti būdus, kaip jas išspręsti.
Socialinis darbas apima daugybę sričių ir įgūdžių. Socialinis darbuotojas turi gerai suprasti žmogaus galimybes ir jo vidinius resursus teikdamas pagalbą, kad nepažeistų esamų gyvenamųjų sričių. Šioje srityje svarbu turėti teorinę žinių bazę ir gebėjimą ją pritaikyti praktikoje. Socialinio darbo praktikos istorinis pagrindas rodo, kad nuo 1920 m. dėmesys persikėla nuo mokslinės filantropijos į vertybes, prasmes ir individualią patirtį, o po 1975 m. tolimesnė dėmesio skiriama bendrosios praktikos konceptualizacijai. Taip pat ryšys tarp profesinių įgūdžių, etikos kodeksų ir praktikos standartų tampa esminiu teikiant kokybiškas paslaugas.
Taip pat skaitykite: Konvencijos iššūkiai Lietuvoje
Socialinėje pagalbos sistemoje ryškūs trys elementai: nustatyti, identifikuoti problemą, padėti jos išvengti ir teikti reikiamą pagalbą. Individuos pagalba teikiama asmeniškai, o visuomeninėje perspektyvoje - kaip visuomenės proceso dalis. I. Ąienė (1995) išskiria visuomeninę socialinę pagalbą kaip profesionalų procesą, kuriame individai, jų grupės ar institucijos susijungia bendram darbui, siekdami identifikuoti ir išryškinti poreikius socialinės gerovės normalizavimui.
Profesinė kvalifikacija ir etikos pagrindai
Kalbant apie profesinę kvalifikaciją, svarbu, kad turimos įgūdžiai ir žinios būtų įvertintos formalioje formoje. Socialinis darbuotojas Lietuvoje įgyja kvalifikaciją užbaigęs pagal Socialinio darbuotojo profesinio rengimo standartą (2000) parengtą studijų programą. Socialiniai darbuotojai, vykdydami minėtas funkcijas, vadovaujasi profesinės etikos normomis ir principais, išreikštais Lietuvos socialinis darbuotojas etikos kodekse (1998) ir Socialinio darbo etikos normose ir principuose (1994).
Profesiniai įgūdžiai ir kompetencijos formuojamos institucijoje: kompetencija apibrėžia gebėjimą atlikti tam tikras profesinės veiklos funkcijas. Praktikoje kompetencijos derinamos su žiniomis ir vertybėmis, o jų taikymas lemia konkrečius poveikius paslaugų gavėjams. Svarbu įvertinti, išpildyti ir pripažinti įgytą profesinę kvalifikaciją formalioje srityje, o tai įtvirtina socialinio darbo profesinę tapatybę ir kokybę.
Kompetencija apibrėžiama kaip sugebėjimas atlikti darbą ar įsipareigojimą. Efektyvus socialinis darbas remiasi žiniomis, vertybėmis ir įgūdžiais, o šios sudedamosios dalys sudaro socialinio darbo kompetencijos struktūrą. Darbas su žinių baze, vertybėmis ir įgūdžiais sukuria pagrindą veikti pagal penkias sąvokas: įvertinimas, santykiai, žmogus situacijoje, procesas ir intervencija, kurios apibūdina bendrą socialinio darbo praktiką.
Socialinis darbuotojas savo įgūdžiais ir gebėjimais sukelia pokytį. Jis turi nustatyti socialinio funkcionavimo problemas ir poreikius; tam pritaikytos žinios, profesinės savybės, sprendimo procesas ir kūrybiškumas. Pokytis turi tenkinti visų šalių poreikius ir gali formuoti visiškai naujus santykius bei pakeisti esamus.
Taip pat skaitykite: Konkurso „Lietuva – tai tėvelių namai“ perspektyvos
Vaidai ir funkcijos socialiniame darbe
Socialinis darbuotojas, kaip socialinių paslaugų tiekėjas, atlieka įvairias profesines vaidmenų ir funkcijų grupes. Pagrindinį vaidmenį sudaro tarpininkavimas tarp kliento ir socialinių institucijų, sprendžiant problemas. Ši veikla vykdoma skirtingo tipo institucijose ir su įvairiomis klientų grupėmis, todėl jos turinys skirtingas, tačiau funkcijų pavadinimai išlieka nuoseklūs.
Funkcijų grupavimas apima: diagnostinę, konsultavimo, informavimo, organizacinę, socialinių paslaugų planavimo, socialinių programų rengimo, pajamų testavimo, tarpininkavimo, prevencinę, šviečiamąją, tiesioginio paslaugų teikimo, vadybos ir profesinės veiklos tobulinimo. Kitaip tariant,Socialinio darbuotojo funkcijų rinkinys apima platų spektrą uždavinių, kuriais siekiama užtikrinti kokybišką pagalbą ir socialinę integraciją.
Taip pat pabrėžiama bendradarbiavimo svarba Socialiniame Darbe. Bendradarbiavimas - tai procedūra, kur bendras veiklos planas grindžiamas sąveika, koordinacija ir dalijimusi resursais tarp institucijų bei dalyvaujančių šalių. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo 4 straipsnyje nurodomi socialinių paslaugų valdymo, skyrimo ir teikimo principai, vienas iš kurių - bendradarbiavimas. Ši nuostata užtikrina žmogaus socialinių poreikių tenkinimą per įvairias atitinkamas institucijas.
N. P. Šakienės ir I. Leliūgienės teigimu, koalicija - tai dviejų ar daugiau organizacijų susivienijimas siekiant bendro tikslo. Svarbu, kad organizacijos bendradarbiautų, kad įgyvendintų socialinę pagalbą visapusiškai integruojant klientus į visuomenę. Pasak D. Bell (2003), šiuolaikinės postindustrinės visuomenės socialinis vienetas yra bendruomenės organizacija, kur koordinacija ir komandinė veikla įgyja didesnį vaidmenį už hierarchinę struktūrą.
Tarpinstitucinis bendradarbiavimas ir kontaktų palaikymas didėja, kai aktyviai dalyvaujama. J. Cashmore (1997) teigia, kad institucijų bendradarbiavimas ir koordinacija skatina darbuotojų patirtimi dalijimąsi, atsakomybės pasidalijimą ir tinkamiausių sprendimų radimą, o netiesioginis poveikis - tarpusavio palaikymas. Jei trūksta koordinacijos ir bendradarbiavimo, kyla rizika priimti skubotus sprendimus arba prarasti svarbią informaciją apie tai, ką daro kitos institucijos. Todėl bendradarbiavimas yra darbas kartu, kuris realizuoja poreikius, siekia bendrų tikslų ir sprendžia problemas.
Taip pat skaitykite: tarptautiniai socialinių tinklų rinkodaros aspektai
Socialinio darbo praktikos įvairovė
Socialiniai darbuotojai taip pat vykdo švietėjišką veiklą, prevenciją ir tiesioginį paslaugų teikimą. Praktika grindžiama sistemine teorija ir etikos kodeksais, kurie suteikia vertybinį pagrindą. Praktikos rėmai remiasi žiniomis, vertybėmis ir įgūdžiais, todėl vienas svarbių aspektų yra nuolatinė profesinė plėtra - mokymasis, supervizija ir praktiniai užsiėmimai.
Visos šios funkcijos ir gebėjimai sudaro socialinio darbuotojo profesinę veiklą Lietuvoje ir atspindi tarptautinę praktiką, kuri akcentuoja žmogaus teises, teisinę valstybę ir socialinę sanglaudą.
tags: #tarptautinis #socialinio #darbo #apibrezimas #ppt