Senatvė - neišvengiamas gyvenimo etapas, kurį lydi įvairūs iššūkiai ir galimybės. Literatūra, nagrinėjanti šią temą, gali padėti geriau suprasti senėjimo procesą, priimti jį ir netgi atrasti naujų džiaugsmų. Šiame straipsnyje apžvelgsime kelias knygas, kurios gvildena senatvės klausimus įvairiais aspektais.
"Popietės Laikas. Mitai ir Tiesa apie Senatvę" - E. Tombak
Remdamasi naujausiais moksliniais tyrimais, E. Tombak knygoje „Popietės laikas. Mitai ir tiesa apie senatvę“ gvildena sveikos mitybos, sveikos gyvensenos, mentalinės sveikatos, kartų santykių, finansinio stabilumo, jaunystės kulto temas. Knygos pagrindinis taikinys - senėjimo diskriminacija, požiūris, kurį, anot autorės, atėjo laikas keisti, nes jau labai netrukus, 2050-aisiais, kas šeštas pasaulio gyventojas bus 65+ amžiaus. „Ar tuomet ir toliau sakysime, kad pasaulyje nėra vietos senukams?“ - klausia E. Tombak.
Pasak autorės, mes norime gyventi ilgai, bet nenorime atsidurti popietės laike, kaip Carlas Gustavas Jungas vadina senatvę. Senatvė gąsdina, nes liudija, kad gyvenimas yra baigtinis, ir su tuo sunku tapatintis, ypač kai esame jauni. „Mirti žmogus bijo iš prigimties, o štai senėjimo baimė - tai kultūros suformuotas požiūris. Aš jo nepriimu. Man popietės laikas - tai gyvenimo kūrinio koda. Ilga baigiamoji dalis ir kartu kulminacija". Šia knyga E. Tombak siekia įkvėpti suvokti, kad finišas turi būti skambus, prasmingas ir įsimenantis. „Ir kad pabaigos, nežinau, gera tai ar liūdna žinia, neįmanoma suvaidinti. Užkopsime į pabaigą ar jos link nusirisime, priklauso nuo to, kokie esame.
Senatvės Baimė ir Pasakos
Senatvės baimę ir jos įveikimo svarbą atskleidžia dažnai aptinkamas pasakų siužetas: herojus nepasilabina su seneliu, nesidalina su juo maistu, neprašo patarimų arba jų neklauso. Pasakose tokio atstumiančio, nepagarbaus ir nejautraus elgesio pasekmė - bėda, į kurią patekęs jaunuolis gali ir nebeišsigelbėti. Nebent atsiras kitas herojus, kuris mokės su seneliu apseiti: bus mandagus ir pagarbus, dalinsis maistu ir klausys patarimo. Jaunuolis, kuris moka, kaip reikia elgtis su senukais, visada laimi. O kartais netgi išgelbėja nepaklusnųjį. Analitinė psichologija daro prielaidą, kad pasakos atsispindi vidinę asmenybės raidą. Taigi, matome, kad besivystančiam žmogui būtina priimti senatvę. Tam kad bręstum, reikia susitikti ir deramai priimti vidinį senolį, kuris jau pasirūpins, kad gyvenimas taptų nuotykingu ir spalvotu, o apibojimai ir kliūtys būtų įveikti.
Atidžiau pasižiūrėkime į lietuvių liaudies pasaką „Lekiantis laivas“. Ją analizuodami apsiribosime fragmentu, kuriame veikia senelis. Trumpas pasakos turinys: augino tėvai tris sūnus - du protingus, trečią - kvailą. Vieną dieną vyriausias sūnus išsiruošė statyti lekiančio laivo. Beeidamas sutiko senelį, kuris paprašė duonos. Vyriausias brolis nedavė. Pavarytas senelis pasakė, kad laivo jis nepastatys. Taip ir nutiko. Istorija pasikartojo ir antrajam broliui. Trečiasis sūnus atidavė seneliui duoną. Už tai buvo apdovanotas lekiančiu laivu.
Taip pat skaitykite: Mitybos įtaka gyvenimo kokybei
Pasakose nerandame gausių detalių, epitetų ar išsamių aprašymų. Nežinome nei kiek gi metų tam seneliui, nei kaip jis atrodo. Ir iš tikrųjų, niekas tiksliai nežino, kada prasideda senatvė. Nėra nustatyto kriterijaus ar amžiaus ribos, kurią pasiekus galėtume sakyti: „Viskas,- senatvė“. Senstame kasdien ir visą gyvenimą. Žmonės labai įvairiai atsako į klausimą „kokio amžiaus sulaukusį žmogų galima laikyti senu?“ Turbūt pastebėjote, kad amžiaus riba nustumiama bręstant ir senstant: paaugliui ir keturiasdešimties sulaukęs žmogus atrodo senas, kai tuo tarpu keturiasdešimtmetis senatvę nutolina dar bent keliais dešimtmečiais.
Simboline prasme manytume, kad senelis nebeskrajoja padebesiais, bet priartėjo prie žemės - pačios realybės, įsišaknijo joje ir nebemaitina savęs fantazijomis apie didingus darbus ar stulbinančius laimėjimus; dirba tai, ką dar iš tikrųjų, realiai galima padaryti. Be to, nežiūrint į tai, kad sulaukus senatvės didingi planai (lekiantis laivas) ir bent dalinis jų įgyvendinimas lieka praeityje, galima išmokti patirti malonumą iš paprasto buvimo - kasdienybės, susidedančios iš mažų darbelių bei kasdienių gėrio ir grožio pergalių auginant gėles ar ridikėlius, meistraujant, drožinėjant, siunant, siuvinėjant, skaitant, ar tiesiog išplaunant grindis, nuvalant dulkes, atrenkant ir labdarai atiduodant nenešiojamus rūbus, nenaudojamus daiktus.
Visais šiais būdais bei kiekvienam savitu išėjimu pasidairyti į lekiančio laivo statybas duodamas atkirtis senatviniam sąstingiui, kuris kartais pasireiškia dideliu prisirišimu prie praeities, negebėjimu atsisveikinti ir atsinaujinti. Atsinaujinimas neįmanomas nepaliekant to, kas jau praėjo, yra užbaigta ir išsisėmė. Kas gi naujo gali nutikti ten, kur visa erdvė užimta praeities?..
Senelis prašo vyriausiojo sūnaus duonos. Jis neprašo dangiškų migdolų, jis prašo duonos. Kaip ir pati senatvė - nuolankiai prašo atidos ir bent kiek dėmesio, pripažinimo. Beje, duona yra ne tik pagrindinis ir paprasčiausias žmogaus maistas, bet ir dvasinio peno simbolis.
Atsisakymas priimti senatvę pragaištingas ne tik pasakose, bet ir realiame gyvenime. Graudu matyti beviltiškas pastangas pasijauninti ir žūtbūt atrodyti dvidešimties, kai akyse - šešiasdešimt penkeri. Ir labai gaila, nes atsisakant priimti savuosius metus, o su jais ir įgytą patirtį, tarsi netenkama ryšio su ja. Antrajam broliui nutinka taip pat, kaip ir pirmajam. Tai, kaip pirmieji du broliai pavaro senuką šalin, primena taip įprastą gynybos mechanizmų taikymą, susidūrus su senatve ir šį susidūrimą lydinčiu nerimu.
Taip pat skaitykite: Senjorų sveikata globos namuose
Nemaža dalis pseudo psichologinės literatūros tiesiog klykia: „išlik jaunas, atsisakyk senti, senatvės nėra, viskas - tik tavo požiūris, gyvenk šimtus metų arba tiek, kiek tau norisi“. Galima pagalvoti, kad sensta tik tie, kurie laiku nepriėme teisingo sprendimo „nesenti“. Čia matome primityvių ir kiek brandesnių psichologinių gynybų kokteilį, susidedantį iš neigimo, visagalės kontrolės ir išstūmimo. Kitaip tariant, „nemačiau aš jokio senelio, reiškia, kad jo iš viso nėra“ (neigimas), „o taip, ateina senelis, bet aš padarysiu jį jaunu“ (visagalė kontrolė), „sutikau senelį, bet jis jau nuėjo“ (išstūmimas).
Nuo senatvės ginamasi ir naudojant projekciją - įsivaizdavimą, kad senatvė ar su ja siejami būdo bruožai priklauso kam nors kitam, tiksliau - seniems. Seni žmonės dažnai vertinami stereotipiškai, apibūdinant juos kaip kaprizingus, įtarius, piktus, bambeklius. Jei kuris nors iš šių būdo bruožų būdingas jaunesniam žmogui, apie jį daug dažniau sakoma, kad jis „ryški asmenybė“, „su charakteriu“, „turi šarmo“ ar pan. O kalbant apie vyresnius pasigirsta nuosprendis: “senatvinis marazmas“ ar geriausiu atveju atlaidus atodūsis - „ko norėt, amžius“.
Seniems žmonėms labai sunku pasipriešinti negatyviems kolektyviniams lūkesčiams. Bendruomenėse, kur nėra negatyvių projekcijų, pikti, atgrasūs senukai sutinkami panašiai dažnai kaip ir pasipūtę, arogantiški jaunuoliai. Pavyzdžiui, tarp tautosakos ar etnografinės medžiagos rinkėjų neišgirsi istorijų apie juos išvijusius, pikčiūrnas senelius. Priešingai, -daug dažniau gėrimasi jų svetingumu, dosnumu, išmintimi ir geranoriškumu. Taip jau yra, kad etnografinę medžiagą renkantys žmonės yra labai atidūs senolių paskojimams - jie patys atidžiai klausosi, klausia ir perklausia, rūpestingai viską fiksuoja.
Apie brolių - laivo statytojų - amžių ar išvaizdą pasakoje taip pat nekalbama. Galime tik nuspėti, kad jie jau įžengė į suaugusio žmogaus gyvenimą ir jiems reikia pasistatyti „lekiantį laivą“. Laivas - tai gyvenimo kelionės simbolis. Taip pat jis simbolizuoja bažnyčią. Čia galime prisiminti ir Nojaus arką, ir šv. Petro valtelę. Laivas leidžia įveikti jūras, nenugrimzti į gelmes (psichologine prasme - pasąmonę). Lekiantis laivas reikštų išplėstas galimybes, gebėjimą greitai ir per trumpą laiką įveikti didelius atstumus, atsiplėšti nuo motinos žemės, pasiekti dangiškąsias sferas. Paradoksas, tačiau pastatyti tai, kas pakylėtų virš realybės, atvertų platesnius horizontus ir leistų „pamatyti pasaulį“, galima tik pasitelkus senatvę. Patys vieni sūnūs to padaryti nepajėgia. Analitinės psichologijos terminais, pasakose pasirodantis ir pagalbą suteikiantis senelis atitiktųIšminčiaus archetipą.
Pirmiesiems broliams nepavyksta pastatyti gyvenimo laivų. Jų kelionė baigiasi vos prasidėjusi. Jie grįžta pas tėvus. Bręstantis žmogus, kuris nepriima senatvės, taip pat gali regresuoti - grįžti prie tėvo ar motinos komplekso. Trečiasis brolis, kuris įkūnija tėviškųjų kompleksų nuvertintą ego poziciją, pamaitina senelį ir gauna lekiantį laivą.
Taip pat skaitykite: Senatvinis mėšlungis: prevencija
Jaunėlis - kitoks. Šioje, ir daugelyje kitų pasakų, trečiasis brolis laikomas kvailiu, kartais ir tinginiu, kartais jis vaizduojamas kaip pelenius, kaminkrėtys ar medkirtys. Visus šiuos darbus simboline prasme galima susieti su pasąmone - jausmų, nuojautų, intuicijos ir paslapčių pasauliu. Nuolatinis šių asmenybės aspektų tyrinėjimas ir pažinimas užtikrina ne tik gerą ryšį su pačiu savimi, bet ir su išoriniu pasauliu. Tokie žmonės moka priimti senatvę.
Jauniausias brolis atiduoda seneliui duoną. Senelis liepia jam eiti miegoti, o rytą atsibudus laivas jau stovi. Jaunuoliui nieko nereikėjo daryti - tik eiti miegoti. Žymi analitikė, pasakų tyrinėtoja Marie Louise von Franz analogišką motyvą kitoje pasakoje interpretuoja kaip leidimą pasąmonei dirbti savo darbą. Turbūt kiekvienas esame patyręs, kai niekaip iš vietos nejudėjusi problemą, po kurio laiko apie ją negalvojant, išsisprendžia labai paprastai. Atrodo, kad sprendimas tiesiog pats atėjo. Legendomis tapo pasakojimai, kaip sapno metu gimsta atradimai. Apskritai, manau, kad nesvarbu kokį senelį sutiktumėme, verta elgtis pagarbiai. Juk kai kurios lietuvių liaudies sakmės byloja, kad šiuo pavidalu po pasaulį vaikšto pats Dievas.
Senatvė - svarbus kokybinių pokyčių etapas. Tam tikras kūno ir sielos programų perinstaliavimas bei naujo jų veikimo subalansavimas. Brandi senatvė įneša nemaža apribojimų. Tenka atsisakyti planų, kurių neįgyvendinsime dėl laiko ar jėgų stokos. Veiklos ir troškimų erdvė siaurėja, tačiau atsiveria visai kitos galimybės. Susilpnėjusi klausa gali tapti paranojos ir pykčio šaltiniu, žūtbūt bandant iššifruoti, apie ką gi jie ten šnibždasi (visi mes pykstame, kai tenka nuolat suabejoti - ar tikrai girdėjai, ar tikrai supratai? …ir kodėl jie ten taip tyliai kalbasi). Tačiau gali ir labai padėti, nes tokiu būdu sumažinamas išorinio pasaulio triukšmas, kad galėtume mėgautis tyla ir ramybe, taip pat geriau įsiklausyti į savo vidinį pasaulį. (Galbūt tada kaip pasakos „Lekiantis laivas“ herojus sutiksime savyje vyrą, kuris pridėjęs prie žemės ausį klausosi augančios žolės traškėjimo?). Pablogėjusi rega taip pat prasmingai riboja didžiulį vizualinės informacijos kiekį ir leidia tapti atidesniam vidiniams vaizdiniams. Greitesnis nuovargis, energijos stoka - tai patikimi signalai, kad išorinio pasaulio darbai ir rūpesčiai gali būti palikti savieigai.
Senatvė yra mūsų didysis šansas priartėti prie pilnatvės, apžvelgti visą gyvenimo panoramą ir dar kažką pakeisti. Jei visą gyvenimą garsėjome kaip kritiški bambekliai, pikčiurnos, dramų primadonos ar panikieriai - mes galime stabtelėti ir sąmoningai įvertinti, ar tikrai dar nepakankamai išreiškėme šias savo asmenybės dalis? Jei jaunystėje bei brandžiame amžiuje joms skyrėme daug vietos, galbūt atėjo laikas ir kitiems vaidmenims?
Man atrodo, kad viena pagrindinių senatvės dovanų - tai laisvas laikas, kurį be sąžinės graužimo galima eikvoti savo nuožiūra. Tiesa, sako, kad jėgų ir energijos ne visada fontanais trykšta, bet, antra vertus, skubėti taip pat nebėra kur. Laisvė ir laikas - skamba patraukliai ir viliojančiai. Turbūt su tuo pirmiausia ir sieju senatvę. Man ne tiek svarbu, ką aš tuomet darysiu: kojines megziu, pomidorus auginsiu, pyragus kepsiu, dainuosiu, medituosiu ar tiesiog apie namus trepinėsiu. Svarbu, kad manąjį buvimą lydėtų pusiausvyros ir dvasinės harmonijos jausmas bei tipiški šios būsenos palydovai - pakantumas, geranoriškumas, atlaidumas, dėkingumas, šiluma ir ramybė. Taip pat norėčiau būti drąsi ir leisti sau kartais pykti, kartais bambėti, kritikuoti ir būti nepatenkinta, kartais verkti ir gedėti to, ką per visą gyvenimą esu prardusi…
Dar labai norėčiau prisiminti savo mamą, kuri sulaukusi šešiasdešimt penkerių, nepaisant įvairių sveikatos problemų, yra energinga, guvaus proto ir eigasties, optimistiška moteriškė, sugebanti suvaldyti daržus ir šiltnamius, viščiukus ir kalakutus bei savo keturis mažamečius anūkėlius. Kartą teko nugirsti jos telefoninį pokalbį. Ji kvatodama į ragelį kartojo: „Ne ne, niekus kalbi. Buvo gerai, bet ačiū, dar kartą nenoriu“. O kalbėjo ji apie gyvenimą, atliepdama į savo kiek vyresnio brolio norą gyventi dar kartą. Mama nepgailestavo, ji užkrečiančiai juokėsi. Atrodo, kad gyventi jai nuoširdžiai patinka ir ji viską neblogai suprato - tai kam dar tas antras kartas?..
Felicijos Taunytės Humoreskos apie Senatvę
Šmaikščiose F. Taunytės humoreskose vaizduojamas Pipynių šeimos gyvenimas gali būti laikomas daugelio Lietuvos pagyvenusių žmonių gyvenimo atspindžiu. Svarbiausias knygoje keliamas klausimas - kaip seneliams kuo ilgiau išsaugoti sveikatą, dvasios ramybę ir gyvenimo džiaugsmą.
„Politikai prieš rinkimus rūpinasi seneliais, o po rinkimų - savimi ir savo vaikais. Bet iš tiesų seneliai sutartinai niekinami, netgi užimantys aukščiausias pareigas to neišvengia. Demokratija draudžia visokią diskriminaciją, negalima niekinti žmonių dėl jų lyties, ligos ar invalidumo. Bet senatvė mūsų šalyje tampa gėda ir pažeminimu. Vaikas nepyksta, jeigu pagiriame, kad suaugo. Vyresnis žmogus, išgirdęs, kad paseno, įsižeidžia, nors tai reiškia, kad tapo protingas ir vertas didelės pagarbos, kaip yra Alachą garbinančiuose kraštuose.
Glosto savimeilę linkėjimai niekada nepasenti, būti amžinai jaunam ir seksualiam. Dėl to metai slepiami, o seneliai metę šeimas ima bėgioti paskui dvigubai jaunesnes mergeles, norėdami neatsilikti nuo dvidešimtmečių, ir pailsę be laiko palieka šią ašarų pakalnę. Giriami susilaukę vaikų septyniasdešimtmečiai ir vyresni, tačiau vaikų susilaukę vaikai peikiami, nors tai tas pats. Seneliai šeriami „Viagra“, moterims taikoma pakaitinė hormonų terapija, kad laiku nepereitų į natūralų gyvenimo tarpsnį - senatvę. Senatvėje svarbu gerbti turimas vertybes, nebesidarkyti, kaip darkosi jaunimas, ir saugoti sveikatą. Čia prireikia ne tik geros gydytojų pagalbos, bet ir protingo paaiškinimo, kad ne visos ligos išgydomos, o visi vartojami vaistai turi negerą šalutinį poveikį. Tokia padėtis paskatino parašyti šią knygą.
Olego Michalevičiaus "Gyvenimo Skonis": Kaip Atitolinti Senatvę
Olegas Michalevičius yra garsių Latvijos žiniuonių, liaudies medicinos žinovų palikuonis. Milžiniško populiarumo sulaukusi knyga "Gyvenimo skonis" išmokys, kaip atitolinti senatvę ir niekada nesirgti. Pasitelkę savyje glūdinčias galias, Jūs išmoksite valdyti organizmą, perskaitysite, koks maistas sveikas ir naudingas, kaip galima gyventi be brangių vaistų, sužinosite ką gali miegas, ir dar daug vertingų dalykų... Tai labai paprasta ir nebrangu.
Autoriaus interesų ratas stebėtinai platus: tolimojo plaukimo šturmanas, kalnų slidinėjimo rungčių teisėjas, žurnalistas, rašytojas, Tarptautinės rašytojų ir publicistų asociacijos generalinis sekretorius, verslininkas, aktyvus sveikos gyvensenos propaguotojas. Praėjusio amžiaus astuntajame dešimtmetyje, plaukiant aplink pasaulį, jam teko pavaduoti laivo gydytoją. Bet vėliau jį patį užgriuvo sunkios ligos. Sėkmingai jas įveikęs be gydytojų pagalbos ir galiausiai visiškai pasveikęs, autorius sukūrė unikalią darnią sveikatos išsaugojimo ir stiprinimo sistemą.
Kitos Knygos, Nagrinėjančios Įvairius Gyvenimo Aspektus
- Andžejus Zaluskis „Mykolas Kleopas Oginskis: Mykolas Kleopas Oginskis (1765-1833) - labai spalvinga ir daugialypė asmenybė. Šiandien jis daugiausia žinomas kaip kompozitorius, populiarumo neprarandančių romansų, mazurkų, valsų, maršų autorius. Žinoma, kad jis rašė ir eiles. Tuo pat metu M. K. Oginskis buvo garsus ir valstybės bei politikos veikėjas.
- Juozas Budraitis, Margarita Matulytė „Mano kinas: Tai aktoriaus Juozo Budraičio žvilgsnis į savo profesinę kasdienybę, atskleidžiantis magišką kino virtuvę. Ilguose pokalbiuose su vizualinės kultūros tyrinėtoja dr. Margarita Matulyte aktorius prisiminė savo kelią į kiną ir vaidmenis laikotarpiu iki Nepriklausomybės - intensyviausią, reikšmingiausią ir įdomiausią darbo kine laikotarpį. Tų pokalbių turinį Matulytė sudėstė į 22 skyrius pagal filmų pavadinimus.
- Šiaurietiškasis ėjimas iš tiesų tinka kiekvienam - nepaisant amžiaus, lyties, kūno sudėjimo ar fizinio pajėgumo... Ši knyga puikiai tiks ne tik tiems, kurie jau vaikšto su lazdomis, bet ir visiems, kurie nori išsamiai susipažinti su šiuo, Lietuvoje vis labiau populiarėjančiu, užsiėmimu.
- Kristina Sabaliauskaitė, atgaivindama istorinio romano žanrą Lietuvoje, skaitytoją talentingai perkelia tiesiai į LDK XVII a. vidurio bajorišką atmosferą - su autentiškomis audinių faktūromis, spalvomis, brangakmenių žėrėjimu, patiekalų skoniais ir kvapais - ir dovanoja tikrą kelionę laike. Net ir abejingi istorijai neturėtų likti abejingi šiai knygai.
- Ši knygelė - tai mėginimas populiarinti gėlių komponavimo meną. Tai nėra floristikos vadovėlis. Leidinyje pateikiama pagrindinių floristinio dizaino formų ir komponavimo būdų apžvalga turėtų padėti susiorientuoti besidomintiems šiuo menu ir praplėsti jų kūrybines galimybes. Taip pat ji skiriama mėgstantiems laisvalaikį leisti turiningai ir kūrybinga.
Šios knygos ir pasakojimai atskleidžia, kad senatvė gali būti ne tik iššūkių, bet ir galimybių metas. Svarbu priimti šį gyvenimo etapą, puoselėti sveikatą, dvasinę ramybę ir atrasti naujų džiaugsmų.