Švedijos socialinis modelis XXI amžiuje

Tikslesnis pavadinimas yra Švedijos arba Skandinavijos socialinis modelis, dar vadinamas socialinės gerovės valstybės modeliu arba visai nepagrįstai - „trečiuoju keliu“, kuris interpretuojamas kaip mišri ekonominė santvarka tarp kapitalizmo ir socializmo.

Šio modelio architektai, puoselėtojai, koreguotojai ir tobulintojai yra Švedijos socialdemokratai, kurie su mažom pertraukom valdė šalį. Modelio zenitas, t.y. buvęs didžiausias valstybinis sektorius Vakarų Europoje, sunkiausia mokesčių našta ir aukščiausio lygio valstybės teikiamos socialinės paslaugos, buvo pasiektas apytikriai prieš 40 metų.

Dėl brangaus socialinio modelio kentėjo Švedijos produkcijos konkurencingumas, todėl palaipsniui socialinės išmokos buvo karpomos, o krona, siekiant skatinti eksportą, buvo devalvuota kitų valiutų atžvilgiu.

Priešingai kai kuriems teiginiams, Švedijos socialdemokratai nesiekė įgyvendinti marksistinės santvarkos, o valstybinės įmonės niekada nebuvo dominuojančios, nes iš apytikriai 870 tūkst. įmonių apie 720 tūkst. buvo privačios. Vien tik žinomos Valenbergo šeimos akcinių bendrovių kapitalizacija Stokholmo vertybinių popierių biržoje siekia apie 40%.

Švedijos valstybinių įmonių dideli privalumai yra tai, kad jų valdymas nėra nei politizuotas, nei korumpuotas kaip daugumoje posovietinių šalių. Tačiau, nepaisant to, jų efektyvumas yra menkesnis nei privačių įmonių. Todėl 2006 m. valstybės vairą perėmusi centro dešiniųjų keturių partijų koalicija vykdo daugumos valdiškų įmonių privatizaciją, kuri apima įvairaus profilio įmones. Daugeliu atveju parduodama tik dalis valdiško turto. Pajamos už šiuos pardavimus šalies ir užsienio investoriams siekia apie 22 mlrd. eurų. Valstybės nuosavybėje išlieka pelningiausios, t.y.

Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą

Ekonominį pagrindą socialinei gerovei sukūrė išvystyta ekonomika. Pagal svarbiausią ekonominio išsivystymo rodiklį, t. y. vienam gyventojui tenkantį BVP, Švedija Europos Sąjungoje užima antrą vietą po Luksemburgo. Tačiau, perskaičiavus pagal perkamąją galią, ES po Luksemburgo pirmauja Airija ir Nyderlandai, o Švedija su Austrija dalijasi 3-4 vietas. Tai paaiškinama tuo, kad dideli atlyginimai ir mokesčiai kelia kainų lygį.

Aukšto lygio socialinės gerovės pasiekimo finansavimą užtikrina mokesčių sistema. Pagal mokestinę naštą, viršijančią 51% BVP, Švedija ir Danija pirmauja Europoje, o jų biudžeto išlaidų didžioji dalis atitenka socialinei sferai. Nors švedai priskiriami prie sveikiausių žmonių Europoje, išmokos pagal nedarbingumo lapelį siekdavo net iki 16% biudžeto išlaidų, ypač ekonominio bumo metais. Minėtose Skandinavijos šalyse pagrindinis 25% PVM tarifas yra aukščiausias Europoje. Tačiau Švedijos 12% PVM tarifą maisto produktams būtų galima pavadinti socialiu, jei ne, pavyzdžiui, 7% tarifas Vokietijoje ir analogiškas kai kuriose kitose šalyse.

Pagal Švedijos nacionalinio biudžeto pajamas pirmauja progresinis gyventojų pajamų mokestis (PGPM), kurio tarifai daugelį metų buvo karpomi, bet aštri progresija su maksimaliu 57% tarifu, kuris yra aukščiausias Europoje, išsilaikė. Taip, pavyzdžiui, 1 200 eurų pajamoms taikomas 26%, o 4 000 eurų pajamoms - 38% tarifas. Tokios progresijos dėka pasiekiama žemiausia socialinė diferenciacija ES, kuriai pasitarnauja ir mažiausi atlyginimų skirtumai tarp politinio ir verslo elito, palyginti su mažiausiais uždarbiais.

Nors vienas iš visų Švedijos vyriausybių ekonominės politikos prioritetų yra visiškas užimtumas, tačiau nedarbas, šiuo metu pagal oficialiąją versiją siekiantis apie 9%, išlieka kaip viena švediško modelio silpnų vietų. Faktiškas nedarbas yra didesnis, nes į nedarbo statistiką neįtraukiami aukštųjų mokyklų absolventai ir kai kurios kitos nuolatinio darbo neturinčių gyventojų kategorijos.

Po naujos privatizavimo ir socialinių išmokų apkarpymo bangos, kalbama apie naują švedišką modelį, kuris ne toks socialus, bet ekonominiu atžvilgiu konkurencingesnis.

Taip pat skaitykite: Socialinė parama

Socialdemokratinio modelio sukūrimui pradžią davė dar 1924 metais į valdžią atėję socialdemokratai Danijoje, 1932 metais - Švedijoje ir 1935 metais - Norvegijoje. Per keletą dešimtmečių šios valstybės, taip pat Suomija sugebėjo ne formaliai, o faktiškai įtvirtinti socialinio teisingumo ir santykinės lygybės idėjas, užtikrinti žmogaus socialines teises ir laisves. Savotišku socialiniu flagmanu tarp šių valstybių buvo Švedija.

Jeigu dažniausiai kokią socialinę reformą darbo sąlygų, pensijų, paramos ar paslaugų srityje įtvirtindavo Švedija, tai po kelių metų identišką veiksmą atlikdavo Danija, dar po kelių metų - Norvegija, o vėliau - Suomija. Švedijos, kaip socialinių reformų pionierės pasaulyje reformos siekia ketvirtąjį dešimtmetį, kai socialinės apsaugos ministru šalyje tapo G. Molleris.

Tačiau be ministro pirmininko P. A. Galima teigti ir dar drąsiau - kad be platesnės visuomenės palaikymo šios reformos būtų neįvykusios, o pirmiausia - nebūtų buvę žymiųjų Švedijos profsąjungų ir darbdavių susitarimų. Taip jau 1938 metais buvo pasirašytas Salčiobadeno kolektyvinis susitarimas tarp darbdavių ir profsąjungų atstovų, kuris atvėrė kelią ilgalaikei socialinei taikai ir dirbančiųjų socialinių sąlygų gerinimui.

Pagal profsąjungų aktyvumą ir įtaką Švedija kelis dešimtmečius buvo nepralenkiama valstybė pasaulyje. Joje yra buvę laikotarpių (kaip, pvz., 8-10-ajame dešimtmečiais), kai dviejų didžiausių profsąjunginių susivienijimų nariais buvo nuo 70 iki 90 proc. Nors dešiniosios demokratinės jėgos Švedijoje visada buvo gana reikšmingos, socialdemokratams teko svarbiausias vaidmuo kuriant stiprų ekonominį ir socialinį organizmą, kuris išvedė Švediją tarp pirmaujančių valstybių.

Teoriškai ir praktiškai iki 8-9 praėjusio amžiaus dešimtmečių susiformavo vadinamasis „švediškas modelis”, trečiasis, vidurio kelias su specifiškai švedišku problemų sprendimu. Juk Švedijos socialdemokratų partija išbuvo prie valdžios vairo su mažomis pertraukomis, apie 70 metų.

Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos

Po Antrojo pasaulinio karo Švedijoje buvo reformuotos socialinės sritys. Svarbiausi įstatymai buvo priimti 1945-1948 metais. 1947 metais buvo priimta busto statybos programa, tais pačiais metais padidintas akcinių bendrovių pajamų mokestis ir įvesti nuosavybės mokesčiai. 1948 metais įvykdyta mokyklų reforma - įvestas visuotinis devynerių metų mokymas. 6-ajame dešimtmetyje mokamos atostogos pailgintos nuo 2 iki 3 savaičių, įvykdyta pensijų reforma, įvestas nemokamas dirbančiųjų gydymas . 7-ajame dešimtmetyje SDDP pavyko pasiekti, kad darbo savaitė būtų sutrumpinta iki 45 val., kad buvo padidintos pensijos ir pašalpos, iki 4 savaičių pailgintos mokamos atostogos.

Švedijos vidaus politika buvo artimai susijusi su užsienio politika. Ji nesijungė prie NATO ir ilgą laiką atsisakė stoti į Bendrąją Rinką. Reikšminga tai, kad Švedija siekė neutraliteto bet kokia kaina. Švedijos dalyvavimas Bendrojoje Rinkoje, žymaus švedų ekonomisto G. Kartu Švedija aktyviai tarpininkavo dialoguose tarp Rytų ir Vakarų, tarp Šiaurės ir Pietų. Tačiau 1995 metais dėl ilgalaikio globalizacijos ir europeizacijos poveikio bei ekonominių paskatų Švedija tapo Europos Sąjungos nare.

1982 metais SDDP vėl stojo prie valstybės vairo. Socialdemokratai grįžo į valdžią ekonominės krizės metu. O. Palme vadovaujamai vyriausybei pasisekė gana greitai užkirsti kelią negatyvioms ūkio tendencijoms, nors ekonominis vystymasis buvo lėtas. Vyriausybė pasirinko didelių investicijų kelią, pirmiausia ėmė remti naujas technologijas. SDDP toliau priešinosi nedarbui. Švedijos socialdemokratai išplėtojo aktyvią ekologinę veiklą. I. Carlssono vadovaujama vyriausybė (1986-1991 metais) įvykdė mokesčių reformą, kurios tikslas buvo labiau apmokestinti pasiturinčius visuomenės sluoksnius.

Svarbiausias 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių įvykis - priimtas SDDP pasiūlytas “dirbančiųjų (Meidnerio) fondų” įstatymas. Pagal jį dirbantieji įgalinami per ilgą laiką išsipirkti privačias gamybos priemones. Tačiau visų savo radikalių sumanymų SDDP nespėjo įgyvendinti. 1991 metais rinkimus SDDP pralaimėjo.

Nepasisekus dešiniųjų partijų politikai 1991-1993 metais, kai išaugo nedarbas, infliacija ir smuko gamybos lygis, SDDP autoritetas vėl ėmė sparčiai kilti. 1994 metais socialdemokratai laimėjo riksdago rinkimus, surinkdami 45,3 proc. Socialdemokratams buvo iškilę du svarbūs uždaviniai: 1) kaip sumažinti nedarbą, kuris jau siekė 10 proc., 2) kaip sumažinti milžinišką valstybės skolą. Spręsti pirmąjį uždavinį socialdemokratams sekėsi tik iš dalies, bet antrąjį, sumažinus socialinės apsaugos sistemos išlaidas, SDDP pavyko išspręsti. Tačiau - ne be nuostolių. Daug švedų, anksčiau palaikiusių SDDP, pradėjo palaikyti Kairiąją partiją (buvusius komunistus). Tai atsispindėjo 1998 metų riksdago rinkimuose, kai jau tik 36,4 proc. šalies piliečių tebalsavo už socialdemokratus.

Nepaisant to, SDDP pasisekė ir po šių rinkimų išlaikyti valdžią savo rankose, nes ji sudarė sąjungą su kitomis kairiosios pakraipos partijomis - Kairiąja partija (12 proc. balsų) ir Žaliųjų partija (4,5 proc. Socialdemokratai sudarė mažumos vyriausybę, kurios vadovu tapo Goranas Perssonas. Goranas Perssonas SDDP vadovavo nuo 1996 iki 2007 metų. 2007 metais partijos vadove tapo Mona Sahlin.

Švedijai pastaraisiais metais vadovavo dešiniųjų partijų koalicija, vadovaujama įtakingiausios dešiniųjų partijos - konservatorių (moderatų) pirmininkui ir šalies premjerui Fredrikui Reinfeldtui. Tačiau įvairiais duomenimis ir paskaičiavimais atsitraukimai socialinėje srityje, valdant dešiniesiems buvo riboti. Švedijos socialdemokratų partija išlieka lemianti jėga šalies politiniame gyvenime. 2010 metais ji vienijo 100 tūkst.

Pateikus daugybę sėkmingos ŠSDDP ekonominės ir socialinės politikos pavyzdžių, galima kelti klausimą, ar iš viso egzistuoja ŠSDDP ideologija, o jeigu egzistuoja, tai kokiu pavidalu? Į šį klausimą yra atsakymas, kad ji egzistuoja, tik ne marksistinio ideologijos supratimo forma, t.y ko praktikoje nėra ir kas privalėtų būti, o teorinių teiginių rinkiniu, kuris yra labai aiškiai orientuotas į veiksmą ir duoda apčiuopiamų rezultatų. Todėl, nagrinėjant ŠSDDP teorijos esmę, reikėtų remtis atskirais socialdemokratų teoriniais teiginiais ir taip paaiškinti ŠSDDP ideologijos paveiktas socialinio bei ekonominio gyvenimo sritis. Svarbiausios sritys yra šios: visiškas užimtumas, universali visuotinio pobūdžio socialinė politika, ekonominė demokratija, funkcinė socializacija, aktyvi darbo rinkos politika, kolektyvinis (per fondus) kapitalo kaupimo būdas ir solidari atlyginimų formavimo politika.

Švedijos socialinis modelis ir Lietuva

Kadangi Vyriausybės antikrizinė programa nepateisino lūkesčių, tai dabartinė Lietuvos valdžia susigriebė, kad valstybės turtas valdomas neefektyviai. Vilimasi, jog įsteigus kontroliuojančią bendrovę „Visuomis Holding Company“, biurokratų valdomų įmonių efektyvumas pagerės.

A. Jis iš G. Kirkilo paveldėjo valstybės nemokumo link artėjančią ekonomiką. Jam pateikta antikrizinė programa iš dalies rėmėsi vienpusiška monetaristine dogma, pagal kurią aukščiausią prioritetą turi biudžeto deficito karpymas mokesčių didinimo ir vartojimo mažinimo sąskaita, pasitelkus diržų veržimo šūkį. Programos architektai pasielgė nenuosekliai ir nepaisydami ekonominės logikos. Nepateisinamai drastiškai pakelti pridėtinės vertės mokesčiai, o lygiagrečiai sumažintas gyventojų pajamų mokesčio tarifas nuo 24% iki 21%. Tarifo mažinimas paskatino įplaukų už šį mokestį kritimą ir finansinės duobės gilinimą.

Pagal tokią mokesčių reformą buvo užprogramuotas Vyriausybei nepageidaujamas scenarijus: produktų ir paslaugų kainų šuolis, vartojimo kritimas, nedarbo, įmonių bankroto, biudžeto pajamų, skurdo ir emigracijos augimas. Bet, pavyzdžiui, apmokestinantiems 10 tūkst. litų, biudžeto kasmetinė dovana jiems siekia 3600 litų (10000×0,03×12). Nenuostabu, kad už šią unikalią, kai kam numatytą diržų veržimo, kai kam atpalaidavimo politiką Vyriausybė susilaukė pagyrų iš Tarptautinio valiutos fondo teoretikų monetaristų, nes katastrofiškas nedarbo augimas ir skurdas jų nedomina.

Taip, pavyzdžiui, tas pats TVF prieš porą dešimtmečių atsisakė suteikti Egiptui paskolą, kadangi Kairas nesutiko panaikinti subsidiją duonai. Šio reikalavimo išpildymas būtų ne tik daugelį skurstančių egiptiečių priartinęs prie bado ribos, bet ir pasitarnavęs fundamentalistų islamistų planui užgrobti valdžią. O mūsų broliai latviai, išpildę visus radikalius TVF reikalavimus, nors ir gavo paskolą už žemus palūkanų procentus, bet pasiekė visoje ES aukščiausią ekonomikos kritimą, jų BVP dar ir toliau grimsta žemyn, o skurdas stiebiasi aukštyn.

Nepateisinama yra A. Kubiliaus Vyriausybės kapituliacija prieš nedarbą, kuris, nepaisant didelės bedarbių emigracijos, dar vis siekia apie 15%. Tuo pat metu, kai Vyriausybė žarstosi milijonais kai kuriems projektams ir giriasi verslo skatinimu, ji ar nesistengia, ar nesugeba panaikinti suvešėjusių biurokratinių kliūčiųs kaip šalies, taip ir užsienio investicijoms. Nemažai užsienio investicijų sužlugdyta vien tik dėl to, kad Vyriausybė neatrado joms reikiamo sklypo, nes, beje, žemės ūkio paskirties žemė, taip pat ir piktžolėmis apaugę dirvonai turi šventos karvės statusą.

Charakteringas gyvybingos biurokratijos pavyzdys, kad viešųjų įmonių ir įstaigų jau ir taip labai išpūstas 3 687 objektų skaičius 2006 m. pabaigoje, nepaisydamas jokių krizių, išaugo iki 5 534. Todėl daugeliui iš jų tenka dubliuoti kitų VŠĮ darbą arba kulti šiaudus. Tos tendencijos svarbiausia priežastis - kai kurių politikų švogeriams reikia šiltų vietelių. Tokios VŠĮ gausybės ir tokios galingos generalinių ir eilinių direktorių bei kitų viršininkų armijos gali pavydėti net didelės valstybės.

Neblogesnis pavyzdys yra tai, kad turime 151 verslą kontroliuojančią įstaigą. Jos be angažuotos darbininkės Dalios Budrevičienės pagalbos nesugebėjo išaiškinti „vokelių“ fenomeno, o ir šiandien nelabai sugeba. Tad nuo komentarų norisi susilaikyti. Tiesiog absurdiška sistema klesti valstybininkų darbo užmokesčio srityje, kai toleruojami didžiausi atlyginimų skirtumai tarp ministerijų, viršininkai gali manipuliuoti savo pačių ir pavaldinių algomis, priedais ir premijomis, kai valstybinių įmonių ir įstaigų direktorių bei rektorių uždarbiai gali dešimteriopai viršyti pavaldinių algas.

Nors Vyriausybė viešai apgailestauja dėl protų nutekėjimo, tačiau, trumpai tariant, turėtų džiaugtis analogo neturinčiais emigracijos tempais, nes jei ne emigracija, tai bedarbių skaičius muštų visų laikų rekordus, dar daugiau sprogdintų „Sodros“ biudžetą ir dar labiau ugdytų skurstančių armiją.

Pagaliau išsiaiškinta, kad valstybė valdo 300 įmonių, dauguma kurių turi monopolines pozicijas arba kitas privilegijas, kurių turtas siekia 17,3 mlrd. litų, o jų visų akumuliuotas metinės veiklos rezultatas - apie 30 mln. litų dividendų pavidalu. Jų daugumos valdymas yra biurokratizuotas, politzuotas ir turi savitarnos bruožų „savoms“ partijoms ir jų veikėjams. Charakteringas pavyzdys: „Lietuvos geležinkelių“ padalinių direktorių mėnesinės algos prieš porą metų siekė apie 19 tūkst. litų.

Iškyla klausimas, ar Ūkio ministerijos puoselėjamas „Visuomio“ įsteigimas, kurio svarbiausia funkcija būtų valstybinių įmonių kontrolė, galėtų duoti teigiamų rezultatų. Viena iš problemų būtų atrasti nekorumpuotų ir kompetetingų kontrolierių. Po 2009 m. 15% BVP nuosmukio europinio (išskyrus Latviją) rekordo fiksuojamas lengvas ūkio atsigavimas signalizuoja, kad, nors lėtai, šalies ūkis pradėjo kapstytis iš gilios duobės.

Vyriausybės planas iš minetų 300 valstybės komercinių įmonių išpešti 1,5 mlrd. litų metinį pelną gali išsipildyti ir su „Visuomio“ pagalba ir be jo, joms net ir toliau aplaidžiai dirbant. Švedijos modelio nereikia painioti su socialistiniu. Marksistinio braižo socialistinės vyriausybės nori karvę (ūkį) pirmiausia paskersti, po to dar pieno gauti, o kitos kompetetingos vyriausybės leidžia kapitalistams gauti pelno, o po to juos melžia mokesčių ramkomis.

Pasinaudojant švedų patirtimi ir jų naujo modelio praktika, reikėtų privatizuoti didesnę dalį tų 300 neefektyvių įmonių jas parduodant, bet daugeliu atvejų išlaikant kontrolinį arba mažesnį akcijų paketą. Tai, kad privačios įmonės paprastai turi pranašumų prieš valstybines, jau suprato net A. Natūralu, kad gali būti ir nevykusių privačių įmonių vadovų, bet tokiu atveju, jei ji nėra monopolininkė, tai bankrotas tik laiko klausimas. Blogos valstybinės įmonės yra išlaikomos mokesčių mokėtojų pinigais.

Jei Lietuvos valdžiai pavyktų peršokti per savo šešėlį, išgyvendinti pusiau socialistinę mąstyseną, parduoti didesnę dalį savo neūkiškai valdomo turto, tai pasipildytų biudžeto pajamos kaip iš pardavimo, taip ir vėliau iš pelno mokesčio. Neparduotos įmonės galėtų pradėti pelningiau dirbti, jei pavyktų jas depolitizuoti ir atrasti joms kompetetingų vadovų, tokių, kaip pavyzdžiui, Klaipėdos jūrų uosto generalinį direktorių E. Gentvilą.

Ne tik Švedijoje, bet ir visose ES senbuvėse yra progresinis gyventojų pajamų mokestis (PGPM). Jis daugumoje valstybių yra pajamingiausias, labiausiai prisideda prie socialinės atskirties mažinimo. Sumažinus jo tarifą mažoms pajamoms, išauga vargingųjų gyventojų perkamoji galia, o pakėlus tarifą turtuoliams, jų vartojimas nenukenčia. Socialiniam tikslui gali pasitarnauti ir žemas PVM tarifas maisto produktams, kuris, kaip minėta, Švedijoj siekia 12%, o, pavyzdžiui, Vokietijoje - tik 7%. Dėl politinės valios stokos kaip PGPM, taip ir žemo tarifo maisto produktams įgyvendinimas artimiausiu laiku neturi šansų. Didesnė tikimybė yra apmokestinti nekilnojamąjį turtą ir transporto priemones.

Švedijos patirtis yra pamokoma, kad besaikės socialinės paslaugos gali nusmukdyti visą ekonomiką. Lietuvos sąlygomis dirbti apsimokėtų ir esant mažiems atlyginimams, jei jie nebūtų apmokestinami.

Vienas reikšmingiausių rezervų ūkio augimui yra darbo našumas, kuris siekia vos pusę ES vidurkio. Krizės metu jis išaugo privačiame sektoriuje, kuo negali pasigirti valstybinis. Nemažas potencialas biudžeto pajamoms, be įmonių pardavimo, slypi sumažinus korupcijos, kontrabandos, šešėlinės ekonomikos ir „vokelių“ praktikos mastelius. Kitas, iki šiol neišnaudotas rezervas yra turto, įsigyto savo ir uošvienos vardu už mokesčių mokėtojų pinigus, konfiskavimas pagal Prezidentės pateiktą įstatymo projektą. Dar didesnis laimėjimas biudžetui būtų, jei pavyktų pažaboti plataus masto kontrabandą, ypač cigaretėmis. Iki šiol Vyriausybė demonstravo savo abejingumą ir bejėgiškumą ne vien pasienio kontrolės ir kontrabandos sostinės Pagėgių valdžios atveju, bet ir dėl klestinčios prekybos kontrabandinėmis cigaretėmis turguose.

Biudžetas laimėtų nemažai pajamų sumažinus šešėlinę ekonomiką, tačiau sunku išrauti jos šaknis, nes jos slypi aukšto lygio nedarbe ir skurde. Ryžtingai Vyriausybei daug problemų neturėtų sudaryti apmokestinti vokelių pinigus. Nacionalinio biudžeto deficitas galėtų trauktis ir nieko nekainuojant, visoms valdžios institucijoms mažinant biurokratizmą, Aplinkos ir kitoms ministerijoms suteikiant geresnes sąlygas investicijoms.

Teisėsauga, nors ir netiesiogiai, gali daryti įtaką ekonomikos vystymuisi. Ne mažiau žalinga yra paplitusi teismų praktika, nepaisanti recidyvizmo principo, kai net kelioliką kartų (!) baustas nusikaltėlis po trumpalaikio įkalinimo išleidžiamas į laisvę tęsti savo amato. Ką kalbėti apie eilinius teisėjus ir prokurorus, kai dėl aukščiausio rango teisininkų bukumo Lietuva praranda daug savo tautiečių, nukenčia jos ekonomika.

Prie efektyvesnio pinigų panaudojimo kaip nemažai daliai gyventojų, taip ir visai ekonomikai, galėtų (jei norėtų ir pasistengtų) pasitarnauti nacionalinė televizija, apšviesdama savo auditoriją ne per rytinius horoskopus, o atsakingiau, kaip elgtis su pinigais ir naudoti santaupas, įsigyjant vertybinius popierius.

Lietuvos laukia sunkūs metai, kadangi siekiant 2014 m. įsivesti eurą reikia pirmiausia mažinti biudžeto deficitą, tai reiškia arba mažinti valstybės išlaidas, arba didinti biudžeto pajamas, o optimaliausias variantas būtų abiejų variantų hibridas. Valstybės išlaidų mažinimas priklauso nuo politinės valios, o lazdos perlenkimas neigiamai atsiliepia į BVP, o kartu ir biudžeto pajamoms. Todėl vertėtų perimti Estijos patyrimą.

Lietuvos ekonomika yra glaudžiai susijusi su ES. Nuo finansavimo ir ekonomikos reglamentavimo iš Briuselio daugiausia priklauso energetinis ūkis, taip pat ir Ignalinos AE likvidavimas, naujos AE statyba, žemės ūkio ir kitų sričių rėmimas. Kai kurių politikų ir ekonomistų pavojaus varpais skalambinant, kad nemaža tikimybė yra sulaukti antros recesijos, jog gali žlugti ne tik eurozona, bet ir visa ES, nėra ekonominės logikos. Tai tuo labiau, kad, nepaisant daugumos ES valstybių didelio įsiskolinimo, yra sukaupta nemažai privataus kapitalo, ieškančio pelningų investicijų.

Kai kurių mūsų politikų ir ekonomistų spekuliacijos, kad Lietuva po kokio dešimtmečio pasivys ir pralenks labiau išsivysčiusias šalis, už gryną pinigą imti neverta. Svarbiau yra labiau nei iki šiol efektyvinti ekonominę politiką ir artėti prie socialinės gerovės valstybės. Šviesus rytojus išauš, kai į Seimą ir savivaldybių tarybas galės kandidatuoti nepartiniai, kompetetingi šviesuoliai.

tags: #svedijos #socialines #modelio #pritaikymas #21 #amziuje