Istorija yra neatsiejama kiekvienos tautos kultūros dalis, o mūsų krašto praeitis visais laikais buvo glaudžiai susijusi su tapatumo išsaugojimu. Tapatumas moksliniuose šaltiniuose apibūdinamas kaip „buvimas savimi“, „išlikimas tuo pačiu“, nepaliaujamai vykstant pokyčiams, kaip tam tikra uždarumo ir atvirumo vienovė. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos - ne visi turi galimybę būti savimi.
Kiekvienas karinis konfliktas, karas itin skriaudžia civilius, naikina turtą, priverčia žmones kraustytis, naikina fiziškai. Labiausia nukenčia silpniausi - seneliai, ligoniai, moterys, vaikai.
Sovietų Sąjungos pergalė Antrajame pasauliniame kare Rytų Prūsijos vaikams atnešė siaubą. Jie matė gimtuosius namus niokojančius sovietų karius, matė tankų traiškomas pabėgėlių kolonas. Netekę ar atskirti nuo tėvų, jie gavo „vilko vaikų“ pavadinimą. Ieškodami maisto ir išsigelbėjimo, jie traukė į Lietuvą.
„Vilko vaikai“ itin specifinė vaikų grupė patyrusi be galo sudėtingas aplinkybes ir sąlygas, badą, prievartą ir kitus sunkumus. Tai vaikai iš Vokietijos dalies vadinamos Rytų Prūsija, Karaliaučiaus krašto 1944-48 buvo atskirti nuo šeimų arba liko našlaičiais. Jų buvo apie 7000. Dar buvo vadinami vokietukais.
Paskaita „Vilko vaikai: „Jei ne Lietuva manęs nebūtų“
Vilko Vaikų Kelias į Lietuvą
Vieni badaudami atėjo į Lietuvą, kitus į Lietuvą parsiveždavo Karaliaučiaus kr. (nuo 1946 Kaliningrado sr.) turguose prekiaujantys lietuvių ūkininkai (vaikus jiems palikdavo motinos ar giminaičiai), kartais moterys juos imdavo eidamos elgetauti. Nuo 1946 vasaros Kaliningrado srityje vaikai galėjo keliauti nevaržomi, į Lietuvą (daugiausia į kaimus prie Vilkaviškio, Marijampolės, Kalvarijos) jie dažniausiai važiuodavo prekiniais traukiniais; geležinkelio milicija ir kareiviai vaikus mušdavo, mesdavo iš vagonų.
Taip pat skaitykite: Auklėtinių psichologinė gerovė
Nepaisydami metų laiko ir oro sąlygų, važiuodavo atviruose vagonuose, glaudėsi ant buferių ar tambūruose. Geležinkelio milicija juos pagavusi sumušdavo, o krovininius traukinius lydėję kareiviai išmesdavo iš vagonų. Ne vienas išmestasis žuvo ir liko gulėti pakelės griovyje. Beveik visuose prie geležinkelio linijos Karaliaučius (vok. Königsberg)- Kybartai-Kaunas-Vilnius esančiuose Vilkaviškio, Marijampolės, Kalvarijos rajonų kaimuose prisiglaudė vokiečių vaikai. Kita kryptis - Jurbarko, Tauragės, Klaipėdos, Kretingos, Kelmės, Šiaulių ir Biržų rajonų kaimai.
Kartais vokiečių vaikų į Lietuvą parsiveždavo lietuvių ūkininkai, prekiaudavę buvusios Rytų Prūsijos turguose, kur vaikus jiems pasiūlydavo ar beveik prievarta įbrukdavo motinos arba giminaičiai. Išsekę nuo bado, apiplyšę ir aptekę utėlėmis, jie eidavo nuo sodybos prie sodybos, prašydami duonos ir nakvynės.
Gyvenimas Lietuvoje
Šie vaikai Lietuvoje gyveno nelegaliai: Kaliningrado srities vokiečiai SSRS valdžios buvo laikomi užsieniečiais, iki 5 dešimtmečio pabaigos neturėjo teisės gyventi Lietuvoje. Daugelis 1940 bei vėliau gimusių ir Lietuvoje atsidūrusių vilko vaikų buvo įvaikinti; neįvaikintiems vyresniems vaikams, kad galėtų įsidarbinti, dažnai būdavo gaunami suklastoti dokumentai su kitu vardu, gimimo vieta, lietuvių tautybe.
Nemokėdami kalbos, išbadėję, ne vienas pasiligoję ir silpni patyrė itin sunkią dalį. Savaime suprantama, oficialios statistikos, dokumentų kiek tokių vaikų buvo nėra. Priglausti tokį vaiką buvo pavojinga - “ fašistų vaikas”, buvo galima susilaukti represijų. Per visą sovietmetį tai buvo neliečiama tema, niekas jos neviešino.
Ar pokario Lietuvoje jiems buvo saugu? Ne. Jie buvo lengvas grobis prievartautojams ir žudikams, nes jie buvo vokiečių vaikai ir niekas nesijautė atsakingas už jų dingimą, priverstinį elgetavimą ir netgi nužudymą. Sąlyginai laimingi buvo tie, kuriems pasisekdavo prisiglausti pas vietos gyventojus.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti socialinės rizikos vaikams
Kaimuose atsirasdavo žmonių, kurie paimdavo globoti benamius našlaičius (išimtiniais atvejais - ir visus vienos šeimos vaikus), tačiau tokie vaikai tapdavo pigia beteise darbo jėga valstiečių ūkiuose. Įdarbintų vaikų broliai ar seserys būdavo išsiunčiami pas priglaudusių asmenų gimines į kitus kaimus arba turėdavo patys pasirūpinti savimi.
Dažniausiai saugumo sumetimais vaikus priglaudusios lietuvių šeimos draudė vaikams kalbėti gimtąja vokiečių kalba ir reikalavo, kad vaikai kuo greičiau išmoktų kalbėti lietuviškai. Netrukus net ir neilgai atskirai gyvenę broliai ir seserys tarpusavyje galėjo susikalbėti tik lietuvių kalba. Mokėti lietuvių kalbą reikėjo ir norint eiti į mokyklą, tačiau vaikus priglaudusiems globėjams šių vaikų išsimokslinimas nelabai rūpėjo. Turėjo pakakti pradinio išsilavinimo. Dalį tokių vaikų lietuviai perkrikštijo ir įsivaikino, suteikdami jiems savo šeimos pavardę ir parinkdami lietuvišką vardą.
1997 m. birželio 30 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymas.
Bendrija "Edelweiss"
Tik po 1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje gyvenantys vokiečių kilmės vaikai susibūrė į bendriją „Edelweiss“, vėliau pavadintą „Edelweiss- Wolfskinder“. 1991 m. bendrijoje buvo įregistruoti 58 vilko vaiko dalią patyrę Rytų Prūsijos vaikai.
Narių skaičius bendrijoje "Edelweiss":
Taip pat skaitykite: Vaikų priežiūra namuose
| Metai | Narių skaičius |
|---|---|
| 1991 | 58 |
| 1997 | 219 |
| 2000 | 260 |
| 2009 | 114 |
| 2015 | 63 |
| 2019 | 39 |
1997 m. bendrija vienijo 219 narių, 2000 m. - 260, 2009 m. - 114, 2015 m. - 63, 2019 m. - 39. Tauragės skyrius šiuo metu yra pats didžiausias. Įgyvendinant projektą „Vilko vaikai: nutylėtos tragedijos įamžinimas“ buvo įamžinti 14-kos žmonių prisiminimai. Dėkojame visiems, kurie išdrįso prisiminti ir papasakoti šią sukrečiančią istoriją.