Globalizacijos laikais gerovės valstybės sugebėjimas reaguoti į ekonomines krizes ir demografinius pokyčius tampa esminiu valstybės stabilumo garantu. Suomija išsiskiria savo liberaliai-socialinėmis kryptimis, kurios jungia universalų požiūrį į socialinę apsaugą su specifiniais, konservatyviais ar klienteliniu pobūdžiu. Šiame straipsnyje apžvelgiami pagrindiniai Suomijos socialinės politikos principai, valstybės institucijų vaidmuo, ikimokyklinis ugdymas, bazinės pajamos ir šeimų rėmimo programos, taip pat jų įtaka gyventojų gerovei ir socialinei sanglaudai.
2. Gerovės valstybės tipologija ir santykis su liberalizmu
Socialinę apsaugą formuoja trys pagrindiniai principai: nuopelns principas, stokos principas ir kategorinis (pagalba priklauso tam tikroms tarptautinį įtraukimą turinčioms grupėms). Nuopelns principas reiškia, kad socialinės išmokos priklauso nuo dalyvavimo draudime ir įmokų, o stokos principas - pagal poreikį. Kategorinis principas nustato aiškią grupinę priklausomybę (pvz., šeimos ar socialinių poreikių pagrindu). Šie principai lemia, kad socialinės apsaugos dydžiai ir galimybės skirstomi pagal asmens įsipareigojimus ir rizikas. Suomijoje socialinės apsaugos sistema tradiciškai apima socialinį draudimą ir socialinę paramą, kurios gali būti derinamos ir papildomos papildomomis išmokomis.
Socialinės apsaugos istorija rodo, jog pirmieji sistema buvo formuota Vokietijoje Otto von Bismarcko laikais (1883-1889 m.), o laikui bėgant plėtėsi į kitas Europos šalis ir pasaulį. Dėmesys Socialiniam draudimui išaugo, įtraukiant motinystės, invalidumo, maitintojo netekimo, senatvės ir kt. rizikas. Socialinės paramos dalis išliko kaip pagalba tiems, kurių pragyvenimo šaltiniai nepakankami, tačiau ji dažnai būna ribota priklausomai nuo individualių pajamų ar situacijos. Suomijoje šias nuostatas įgyvendina gana griežtos reglamentavimo nuostatos, užtikrinančios minimalų pragyvenimo lygį gestionuojant biudžetus.
3. Socialinio draudimo ypatybės
Socialinis draudimas yra pagrindinė Suomijos socialinės apsaugos dalis. Jo principas - nuopelnu pagrįstos įmokos, kurios užtikrina teisę į apsaugą rizikos laikotarpiu (liga, nedarbas, senatvė, motinystė, invalidumas). Dalis sistemos įmokų skiriama valstybės biudžetui, o dalis - darbdavio ar asmens įmokoms. Įmokos didesnės, kai žmogus turi didesnį atlyginimą, todėl galimybė gauti didesnes išmokas priklauso nuo ankstesnių įmokų dydžio. Tačiau perskirstymas ir išmokų dydis nėra griežtai vienareikšmiai: kai kuriais atvejais tiksliai išgrynintas perskirstymas egzistuoja, bet jo intensyvumas skiriasi priklausomai nuo paslaugų pobūdžio.
Istoriniu požiūriu pirmieji socialinio draudimo įstatymai buvo įgyvendinti Vokietijoje, po to sekė kitos valstybės. Padarymas skatino platesnę socialinę apsaugą, įskaitant motinystės, vaikų ir kt. rizikas. Socialinis draudimas plėtėsi per geografinius regionus ir laikui bėgant apėmė įvairias gyventojų grupes.
Taip pat skaitykite: Socialinis eksperimentas Suomijoje
4. Socialinės paramos principai ir ypatumai
Socialinė parama remiasi stokos principu: teikiama tik tuo atveju, kai asmuo neturi pakankamų pragyvenimo šaltinių ir nėra pajėgus pats pasikliauti savimi. Parama nustatoma pagal pajamų vertinimą, siekiant pakelti pajamas iki minimalaus pragyvenimo lygio. Skiriant paramą įvertinami individualūs poreikiai, o išmokos yra orientuotos į paskatas įsitraukti į darbo rinką. Tačiau Lietuvoje (konceptualiai aprašyta kontekste) socialinė apsauga dažnai laikoma dviem sferomis - socialiniu draudimu ir socialine parama, kur socialinis draudimas yra privalomas ir finansuojamas iš įmokų. Suomijoje socialinę paramą vartotojams gali teikti tiek valstybė, tiek vietinės savivaldos institucijos (savivaldybės) reguliuojantys ir finansuojantys programos.
5. Ikimokyklinis ugdymas kaip socialinės politikos dalis
Ikimokylinis ugdymas Suomijoje yra svarbi socialinės politikos dalis ir užtikrina vaikų gerovę bei ugdymą. Programa ir įstaigos finansuojamos bei organizuojamos savivaldybių lygmenyje; kiekvienai šeimai suteikiama galimybė pasirinkti tarp skirtingų paslaugų teikimo modelių. Ikimokyklinio ugdymo įstaigos: valstybės (savivaldybių) organizuojamos, atitinkant savivaldybės lūkesčius ir vietos poreikius. 2011 metais 55 proc. vaikų nuo gimimo iki 6 metų dalyvavo ikimokykliniame ugdyme, o priešmokyklinį ugdymą lanko beveik visos vaikų grupės.
Ikimokyklinio ugdymo programos tikslai - ugdyti vaikus kaip savarankiškas asmenybes, gebančias priimti sprendimus ir palaikyti santykius su kitais. Nacionalinė programa nustato vertybes - socialinį teisingumą ir lygybę, vaiko poreikius, saugumą, palaikymą ir džiaugsmingą ugdymą. Savivaldybės rengia ir patvirtina įstaigų lygmenų programas, kurių laikosi visos ikimokyklinio ugdymo įstaigos.
Ikimokyklinio ugdymo modeliai Suomijoje nėra itin įvairūs: visuotina prieinamumas, ilgos darbo valandos, galimybė vaikų atvedimo ir pasiėmimo įstaigoje tvarka. Auklėtojų ir padėjėjų santykis laikomas griežtai reguliuojamas: vaikų veiksniai nuo trejų iki šešerių metų - vienas suaugęs žmogus 7 vaikams, arba 13 vaikų vienam suaugusiajam tam tikromis dalimis. Grupių dydžiai dažnai siekia iki 30 vaikų, bet gali būti didesni, jeigu užtikrinamas tinkamas patalpų plotas. Nėra fiksuoto minimalaus ploto kvadratinių metrų vienam vaikui, bet dažnai taikomi 5-10 kv. metrų norma.
Nacionalinė programa ikimokykliniam ugdymui buvo paskelbta 2003 metais (atnaujinta 2005 ir 2012 m.). Ji nustato tikslus - ugdyti vaikus, gebančius save valdyti, priimti sprendimus dėl savo gerovės, užmegzti ir palaikyti santykius su kitais. Savivaldybės parengia vietines programas, kuriomis remiasi įstaigos. Ikimokyklinio ugdymo įstaigų kontingentas apima miško darželius ir užsienio kalbų programas (pvz., švedų, anglų, vokiečių).
Taip pat skaitykite: Suomija: socialinės pažangos matavimas
Šeimos parama ir darbo/pajamų politika
Lietuvoje ir Suomijoje panašiai taikomos motinystės ir tėvystės atostogos. Vienos alternatyvos - vaikai prižiūrimi vieno iš tėvų, mokama vaikų priežiūros ir ugdymo pašalpa, kurios dydis gali būti didelis, priklausomai nuo vietos. Antra alternatyva - kreipiamasi į savivaldybę dėl vietos ikimokyklinėje įstaigoje. Trečia - pasirinkti privataus ugdymo įstaigą su kompensacijomis. Šeimos dienos priežiūros centrai leidžia tėvams dalyvauti vaiko ugdyme kartu su juo.
Privatūs ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklai Suomijoje nėra plačiai išplėtoti: prioritetas teikiamas kokybiškoms viešosioms įstaigoms. Daugelyje savivaldybių užtikrinamas visapusiškas vaikų ugdymas ir galimybės dalyvauti užsienio kalbų programose bei įvairiose ugdymo formose. Vaikų ugdymas lauke yra viena iš išskirtinių Suomijos savybių.
6. Bazinių pajamų eksperimentas Suomijoje
Suomija įgyvendino novatorišką bazinių pajamų eksperimentą: dalyviams mokama reguliari besąlyginė suma, kuri jų nepelno, kai imasi darbo. Eksperimentas rodo motyvacijos pokyčius, kai finansinis rėmas nėra prievolė ir žmogus gali pasirinkti dirbti ar ne. Praėjusių metų pabaigoje keli tūkstančiai bedarbių buvo atrinkti dalyvauti bandyme. Pagrindinis tikslas - išsiaiškinti, ar besąlyginės pajamos skatina aktyvumą darbo rinkoje. Vienas iš iššūkių - ar bazinės pajamos bus brangios ir ar jos nepaverčia nedarbo didinimo įrankiu.
Tyrėjai iškėlė klausimą apie galimą poveikį užimtumui, mokesčių įplaukoms ir visuomenės nuostatoms. Eksperimento rezultatai ir tolesni tyrimai leis įvertinti, ar universalus bazinis pajamų modelis gali būti įgyvendinamas platesniu mastu, o tai turėtų įtakos socialinei politikai ir ekonominei plėtrai.
7. Iššūkiai ir ateities perspektyvos
Suomijos socialinė politika išlieka evoliuciškai prisitaikanti prie demografinių pokyčių ir ekonominių iššūkių. Daug dėmesio skiriama vaikų gerovei, aukštos kokybės ugdymui, šeimos paramai ir socialiniam draudimui; to rezultatas - aukštas gyvenimo kokybės rodiklis ir glaudi socialinė sanglauda. Bazinių pajamų eksperimentas gali atverti naujas perspektyvas socialinei politikai, bet kartu kelia iššūkių finansavimui ir visuomenės dėmesiui į motyvacijos klausimus. Suomija taip pat tęsia partnerystę su tarptautinėmis ir regioninėmis iniciatyvomis, siekdama pritaikyti gerąsias praktikas Lietuvoje ir kitose šalyse.
Taip pat skaitykite: Suomijos socialinės apsaugos ministrai
tags: #suomijos #socialines #politikos #modelis