Streso ir perdegimo sindromo paplitimas tarp skirtingo profilio slaugytojų: tyrimai ir analizė

Jau daugiau nei tris dešimtmečius Lietuvos bei pasaulio tyrėjai domisi perdegimo sindromo reiškiniu, jo priežastimis, formavimusi, pasekmėmis bei galimais pagalbos būdais. Tam tikroms profesijoms, pavyzdžiui, slaugytojams, nuo ryto iki vakaro tenka bendrauti su žmonėmis, spręsti jų problemas, kas reikalauja nemažai fizinių bei psichinių jėgų. Anksčiau ar vėliau tai gresia perdegimo sindromu. Todėl šios temos aktualumas yra neabejotinai svarbus tiek organizaciniame, tiek asmeniniame lygmenyje.

Esant perdegimui, suprastėja paslaugų kokybė, padidėja darbuotojų išėjimas iš darbo, alkoholio bei kitų svaigiųjų medžiagų vartojimas, problemos asmeniniame, šeimyniniame gyvenime, pakinta žmogaus nuostatos, požiūris, elgesys. Šis reiškinys padeda tam stresui neperaugti į viską žalojantį bei griaunantį perdegimą. Tai ypač aktualu šiuo metu, padidėjus konkurencijai ir tikimybei netekti darbo.

Perdegimo sindromo apibrėžimas ir požymiai

Šiuolaikiniame pasaulyje dažnas dirbantis žmogus gyvena įtemptą gyvenimą, diena iš dienos susidurdamas su naujais iššūkiais ir spręsdamas sudėtingas problemas. Ar įmanoma tokiomis sąlygomis visada išlikti ramiam? Ar būtina atkreipti dėmesį, jei esi nuolatos nuvargęs ir išsekęs, jei dingsta motyvacija darbui? Šie ir dar kiti požymiai liudija apie perdegimo sindromą (ang. burnout). Šį terminą pirmasis pavartojo JAV kilmės psichologas Herbert Freundenberger. Tyrinėdamas šią sritį klinikinės psichologijos rėmuose, autorius tyrimo objektais laikė save patį ir savo kolegas.

Tačiau stresas ar įtampa darbe dar nebūtinai liudija apie perdegimo sindromą. Perdegimo sindromą H. Freudenberger (1975) apibrėžė kaip išsekimą, atsirandantį tuomet, kai situacija reikalauja daugiau resursų bei energijos nei žmogus turi. Taigi šio reiškinio studijos davė pradžią naujoms publikacijoms, naujiems apibrėžimams, empiriniams tyrimams rastis.

Taip pat skaitykite: Mitai apie psichikos ligonių mirtį

Viena žinomiausių perdegimo sindromo tyrinėtojų yra socialinės psichologijos specialistė Christina Maslach, kurios perdegimo sindromo apibrėžimas yra labiausiai paplitęs šiuolaikinėje mokslinėje literatūroje. Anot mokslininkės (2003), tai yra sudėtingas procesas, kurį sudaro kelios pagrindinės sudedamosios dalys: emocinis išsekimas, depersonalizacija bei sumažėję asmeniniai laimėjimai. Tai ne trumpalaikė ar greitai galinti praeiti būsena, o ilgai trunkanti reakcija į nuolatinius emocinius bei tarpasmeninius stresorius darbe.

Psichologijos žodynas (Oxford dictionary of psychology, 2006) perdegimo sindromą apibūdina kaip stiprų nerimą, atsirandantį dėl pervargimo darbe, kurį lydi nuovargis, nemiga, depresija, sumažėjęs darbo našumas. Autoriai sutinka (Lindblom et al., 2006), jog dažniausiai perdegimo sindromas yra susijęs su darboviete.

Pagrindiniai perdegimo sindromo požymiai:

• Emocinis išsekimas - tai fizinis bei psichinis išsekimas, galintis kilti dėl per daug monotoniško ar nuobodaus darbo (Jackson et al., 1986); tai persidirbimo jausmas, fizinių ir emocinių resursų išeikvojimas. Nors perdegimo sindromą apibūdina trys dimensijos bei jų sąveika, vis dėlto emocinis išsekimas laikomas kertiniu perdegimo bruožu (Skaalvik E. M., & Skaalvik S., 2007).
• Depersonalizacija - tai abejingumas, cinizmas, neigiamas, atitolęs požiūris į savo darbą, kolegas bei klientus.
• Sumažėję asmeniniai pasiekimai - žmogus jaučiasi nekompetentingas, nepasiekiantis daug naudos ir laimėjimų savo darbe. Veikiant šiais stresoriais, žmogus nebetiki savo atliekamu darbu, jo sėkme, neigiamai vertina save bei savo gebėjimus ir nustoja siekti teigiamų rezultatų. Pirmosios dvi perdegimo sindromo dimensijos laikomos sindromo ašerdimi, tuo tarpu asmeniniai laimėjimai daugiau siejami su asmenybės charakteristikomis bei saviveiksmingumu (Le Blanc, 2007). Lee bei Ashforth (1990) atlikti tyrimai taip pat nurodo, jog emocinio išsekimo ir depersonalizacijos dimensijos tarpusavyje stipriai koreliuoja. Kaip ir buvo tikėtasi, tyrimas atskleidė šių dviejų dimensijų ryšį su fizine bei psichologine įtampa. Tuo tarpu asmeniniai laimėjimai yra daugiau susiję su elgesio suvokimu bei kontrolės naudojimu.

Tai yra ne vienintelis mokslinėje literatūroje pateikiamas modelis. Taip pat išskiriami fiziniai, emociniai, elgesio, tarpasmeniniai ir nuostatų požymiai.

Perdegimo sindromo požymiai:

• Fiziniai požymiai: galvos, nugaros skausmo, migrenos priepuoliai, virškinimo sutrikimo, svorio praradimo, infekcinės ligos, pilvo skausmo, apetito stokos, miego sutrikimo, depresijos (Freudenberger, 1975; Kahill, 1988).
• Emociniai požymiai: irzlumas, nerimas, bejėgiškumas, liūdesys, nusivylimas, cinizmas, pesimizmas, abejingumas, vienišumas, baimė, kaltės jausmas, tuštumo jausmas, įtampa, depresija.
• Elgesio požymiai: dirglumas, sunkumas susikaupti, užmaršumas, vėlavimas į darbą, atsiribojimas nuo atsakomybės, darbo vengimas, piktnaudžiavimas alkoholiu, narkotikais ar vaistais, konfliktai su kolegomis, impulsyvumas, iracionalumas.
• Tarpasmeniniai požymiai: apima klientus, draugus, šeimos narius, kitus reikšmingus asmenis. Pasireiškia irzlumas, atsiribojimas nuo šeimyninio gyvenimo. Taip pat pastebėta, jog perdegimo sindromas turi neigiamos įtakos vedybiniam gyvenimui (Burk & Greenglass, 2001).
• Nuostatų požymiai: nepasitenkinimas, nusivylimas, cinizmas, negatyvumas, bejėgiškumas, beviltiškumas, abejingumas, sumažėjęs pasitenkinimas savimi, irzlumas, priešiškumas, kaltės jausmas, vienišumas, izoliacija, depresija, mintys apie savižudybę. Dažnai perdegęs žmogus apibūdinamas kaip cinikas, šiurkštus, gynybiškas, galvojantis pesimistiškai, netolerantiškas kitiems, nenorintis eiti į darbą bei nematantis prasmės savo darbe ar gyvenime.

Perdegimo sindromo etiologija

Perdegimo sindromo etiologija domisi ne viena populiari teorinė paradigma: psichoanalitinė, Jungo, teisingumo, socialinės kompetencijos ir kt. Šiame darbe apžvelgsime keletą svarbiausių bei mokslinėje literatūroje populiariausių modelių.

1. Darbo reikalavimų - resursų modelis. Tai vienas pagrindinių modelių, tapęs kitų, ne mažiau svarbesnių modelių (pavyzdžiui, "Reikalavimų - kontrolės - paramos modelio", "Pastangų - apdovanojimų neatitikimo modelio") teoriniu pagrindu. Šis modelis, pristatytas Demerouti bei jo kolegų, dėl savo įvairiapusiškumo bei praktiškumo pralenkia ankstesnius modelius (Jenaro et al., 2007, Dollard et al., 2007). Anot darbo reikalavimų - resursų modelio, darbo aplinka sąlyginai gali būti suskirstyta į reikalavimus bei resursus. Fiziniai, socialiniai, organizaciniai darbo ypatumai, reikalaujantys iš darbuotojo ilgalaikių fizinių ar psichinių pastangų, yra priskiriami darbo reikalavimams. Darbo resursai apibrėžiami kaip fiziniai, psichologiniai, organizaciniai ar socialiniai darbo aspektai, kurie padeda žmogui siekti užsibrėžtų tikslų, sumažinti keliamus reikalavimus ar fiziologinę/psichologinę įtampą bei skatina asmeninį augimą bei mokymąsi. Perdegimas, anot Demerouti, kyla esant neatitikimui tarp reikalavimų, kurie yra keliami darbuotojui, bei resursų, reikalingų su tais reikalavimais susitvarkyti.
2. Resursų konservavimo modelis. Dar vienas modelis, pateikiantis prielaidas, kodėl kyla perdegimo sindromas, yra resursų konservavimo modelis (angl. The Conservation of Resources Model of Burnout) (Halbesleben, 2006). Šis modelis yra pagrįstas kognityviniais (t.y. žmogaus tikslai, asmenybės charakteristikos, energingumas ir pan.) bei aplinkos veiksniais, kurie yra susiję su žmogaus resursais. Jei stresą sukelia nors viena iš šių trijų aplinkybių, laikui bėgant jis vis stiprės ir virs perdegimo sindromu. Šis modelis taip pat atsižvelgia į sąsajas tarp reikalavimų darbe bei turimų resursų: perdegimo sindromas atsiranda tuomet, kai darbo reikalavimai yra žymiai didesni nei žmogaus turimi resursai gali nuo jų apsaugoti. Tiesa, šio modelio išskirtinis bruožas - dėmesys perdegimo sindromo bei socialinės paramos ryšiui.
3. Psichoanalitinis-egzistencinis modelis. Pines (2002) perdegimo sindromo etiologijai atskleisti pasikliauna psichoanalitiniu - egzistenciniu požiūriu, apjungiant dvi, iš pažiūros labai skirtingas, paradigmas. Egzistencinis požiūris pabrėžia gyvenimo prasmę, žmogaus tikėjimą, jog gyvenimas yra prasmingas, darbai, kuriuos jis atlieka, yra reikšmingi bei svarbūs. Kiekvienas žmogus pasirenka sferą, kurioje nori save realizuoti bei pajusti, taip vadinamą, egzistencinę prasmę. Susidūrus su sunkumais ar nesėkmėmis, darbas, iki šiol teikęs tiek pasitikėjimo bei prasmės, tampa nebereikšmingas, nebesvarbus, žmogus pasijunta bejėgis ir visa tai tampa pradžia perdegimo sindromui formuotis. Kitaip tariant, profesija, darbas, karjera tampa kiekvieno žmogaus keliu į prasmingą egzistenciją. Tuo tarpu psichoanalitikai, jų tarpe Pines, Freudenberger, Fischer, domisi, kodėl žmogus gyvenimo prasmę bando pasiekti būtent tokiu būdu, t.y. tapdamas mediku, mokytoju, terapeutu ar kitu specialistu. Teigiama, jog žmogaus profesinės veiklos pasirinkimas yra nesąmoningas, nulemtas ankstyvojoje vaikystėje, paremtas šeimos įtaka. Darbas taip pat yra pasirenkamas atsižvelgiant į galimybę atkartoti svarbią vaikystės patirtį, patenkinti vaikystėje neišpildytus norus ar užgydyti praeities žaizdas.
4. Teisingumo teorija. Teisingumo teorija (angl. equity theory) - dar viena perdegimo sindromo atsiradimą aiškinanti teorija, kuri dėmesį sutelkia ties kliento - paciento santykiais darbo aplinkoje. Dierendonck su kolegomis (2001) aiškina šiuos santykius bei perdegimo sindromo sąsajas. Anot autorių, žmonės tarpusavio santykius supranta kaip savotiškas išlaidas, atlygį, investavimą bei naudą. Situacija bei santykiai bus vertinami kaip teisingi, jei įdėtos pastangos atitiks gaunamus rezultatus. Kitaip sakant, žmogus jausis prastai, jei jis situacijoje nesijaus teisingai. Suprantama, kad teikiant pagalbą ar paramą klientui/pacientui, tikimasi sulaukti bent menkiausio dėkingumo ar subjektyviai suvokiamo atlygio. Todėl ir perdegimo sindromas pasireiškia tuomet, kai nėra balanso tarp to, ką žmogus duoda ir gauna, kai santykiai tarp jo ir kliento/paciento suvokiami kaip neteisingi.

Individualūs asmenybės bruožai ir perdegimo sindromas

Perdegimo sindromas labai individualiai pasireiškia kiekvienai asmenybei. Vieni yra jautresni, kiti - žymiai atsparesni perdegimo sindromą sukeliantiems veiksniams. Perdegimo sindromo tyrinėtojai, tyrimo objektu laikydami individualias asmenybės savybes, teigia, jog jis kyla dėl per didelis profesinis įsipareigojimas, pasiaukojimo savo darbui ir klientams (Maslach et al., 2001). Taip pat manoma, kad perdegimo sindromą patiria silpni, nekompetentingi, vieniši, jauni, itin griežti, nelankstūs, mažesnę savivertę turintys darbuotojai (Freudenberger, 1975; Maslach, 2003).

Mokslininkai taip pat domisi, kokie asmenybės bruožai yra susiję su perdegimo sindromu. Tyrinėjant penkias asmenybės bruožų dimensijas (angl. Big Five), nustatytas ryšys tarp jų bei perdegimo sindromo dimensijų. Suchodolska (2008) nustatė, jog neurotizmas yra teigiamai susijęs su emociniu išsekimu bei depersonalizacija bei neigiamai susijęs su asmeniniais laimėjimais. Individualios asmens savybės bei turimi resursai gali padėti žmogui prisitaikyti prie keliamų reikalavimų, kontroliuoti kylantį stresą ar netgi gresiantį perdegimą.

Tyrimas: Streso ir perdegimo sindromo paplitimas tarp skirtingo profilio slaugytojų

Žmonės, kurių profesija reikalauja rūpintis kitais, per tam tikrą laiką išnaudoja savo teigiamų emocijų resursus, jų organizmas pasidaro nebeatsparus, nebesugeba priešintis stresams. Jei tokia būsena tęsiasi ilgai, galimas visiškas fizinių jėgų ir psichikos išsekimas, o tokia būsena paveikia asmens motyvaciją, požiūrį ir elgesį.

Lietuvoje vis daugiau gaunama pranešimų apie sveikatos priežiūros darbuotojų, ypač slaugytojų, pervargimą, emocinį išsekimą, neprofesionalumą, konfliktus darbo aplinkoje, abejingumą slaugomiems pacientams.

Tyrimo metodai:

Tyrimas buvo atliktas KMUK Neurochirurgijos (Neurologijos, Neurochirurgijos, Neurochirurgijos intensyvios terapijos ir Mišrių traumų skyriuose) ir Kardiologijos klinikose (Kardiologijos intensyvios terapijos ir Kardiologijos I skyriuose). Tyrimo imtį sudarė 80 bendrosios praktikos slaugytojų, dirbančių intensyvios terapijos (n=25), chirurgijos (n=28) ir terapijos skyriuose (n=27). Tyrimui atlikti naudoti klausimynai: Slaugytojų patiriamo streso klausimynas, Ch. Maslach „perdegimo“ sindromo vertinimo klausimynas bei papildomai sudaryti klausimai, padedantys nustatyti slaugytojų sociodemografinius, profesinius duomenis, atsipalaidavimo būdus po stresinės situacijos. Duomenų statistinė analizė buvo atlikta statistine programa „Statistica v. 5 for Windows“.

Taip pat skaitykite: Kas yra ranginė koreliacija?

Tyrimo rezultatai:

Intensyvios terapijos profilio slaugytojai daugiausiai patiria stresą susijusį su psichologine aplinka t.y. pacientų mirtimi ir mirštančių pacientų slaugymu 8,72 (SN3,69) bei nepakankamu pasirengimu šiam darbui 2,96 (SN1,79). Chirurgijos profilio slaugytojams 2,96 (SN1,57) statistiškai reikšmingai daugiau trūko paramos iš savo kolegų nei kito profilio slaugytojams (p<0,05), bei dažniau patyrė stresą susijusį su gydytojo kritika 5,32 (SN2,40). Terapijos profilio slaugytojams didžiausią stresą sukelia fizinė darbo aplinka (netinkamas darbo grafikas, laiko trūkumas slaugos užduotims atlikti). Terapijos profilio slaugytojus 45,96 (SN20,3) statistiškai reikšmingai daugiau vargino psichosomatinio nuovargio simptomai nei intensyvios 34,76 (SN17,7) ir chirurgijos 45 (SN15,5) profilio slaugytojus (p<0,05). Šio profilio slaugytojus labiausiai vargino psichosomatinio pobūdžio simptomai: sutrikęs miegas, alergija, jautėsi psichologiškai išsekę, prislėgtos nuotaikos, nenoras veikti kažko tai naujo, nepakankamai skyrė laiko sau.

Įvertinus “perdegimo” sindromo komponentus tarp skirtingo profilio slaugytojų, nustatyta, kad terapijos profilio slaugytojai 23,1 (SN12,6) turi statistiškai reikšmingai didžiausią emocinį išsekimą palyginus su chirurgijos 15,1 (SN6,8) ir intensyvios terapijos 14,2 (SN9,8) profilio slaugytojais (p<0,05). Visų profilio slaugytojai turi aukštą depersonalizacijos ir žemą sumažėjusio veiksmingumo išsivystymo lygį.

Skirtingo profilio slaugytojai streso mažinimui naudoja panašius atsipalaidavimo būdus: laiko praleidimas su šeima 35 proc., knygų ir žurnalų skaitymas 35 proc., televizoriaus žiūrėjimas 23 proc., muzikos klausymas 20 proc., miegas 40 proc.

Slaugytojų sociodemografiniai ir profesiniai duomenys

Tyrime dalyvavo 28 bendrosios praktikos slaugytojai dirbantys chirurginiuose skyriuose, 25 bendrosios praktikos slaugytojai dirbantys reanimacijos, intensyvios terapijos ir pooperaciniuose skyriuose ir 27 bendrosios praktikos slaugytojai dirbantys terapiniuose skyriuose. Visi tyrime dalyvavę slaugytojai buvo moterys (100 proc.).

Slaugytojų amžiaus vidurkis yra panašus. Atitinkamai 42,2 (SN(8,2) ir 42,3 (SN(6,6) (p > 0,05). Apklausos metu buvo vertintas respondentų pasiskirstymas pagal gyvenamąją vietą. Dauguma skirtingo profilio skyriuose gyvena mieste, tik nedidelė dalis - kaime. Atlikus apklausą paaiškėjo, jog statistiškai reikšmingai daugiau mieste gyveno terapijos profilio slaugytojos nei chirurgijos ir intensyvios terapijos profilio slaugytojos (p<0,05).

Vienas iš veiksnių stresui ir perdegimo sindromui atsirasti yra žmogaus šeimyninė padėtis. Mūsų tyrimo rezultatai parodė, kad statistiškai reikšmingai daugiau ištekėjusios slaugytojos dirba intensyvios terapijos skyriuose (80 proc.), mažiausiai - terapiniuose skyriuose (44,4 proc.) (p<0,05). Daugiausiai vienišų slaugytojų daugiausiai buvo tarp terapinio profilio slaugytojų (29,6 proc.), o mažiausiai - intensyvios terapijos profilio slaugytojų (12 proc.). Daugiausiai išsiskyrusių slaugytojų buvo tarp terapinio profilio slaugytojų (25,9 proc.), mažiausiai - tarp intensyvios terapijos slaugytojų (8 proc.).

Tyrimo rezultatai parodė, kad statistiškai reikšmingai daugiau slaugytojų įgijusių aukštąjį universitetinį išsilavinimą dirba intensyvios terapijos skyriuose (36 proc.), mažiausiai - terapiniuose skyriuose (3,7 proc.) (p < 0,05). Aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą įgijusios slaugytojos daugiausiai dirba chirurginijos skyriuose (53,54 proc.), o mažiausiai - terapinio profilio skyriuose (22,22 proc.).

Darbo stažas, kuris yra svarbus streso ir perdegimo sindromo atsiradimo veiksnys. Atlikus apklausą paaiškėjo, jog statistiškai reikšmingai didesnis darbo stažo vidurkis yra chirurgijos profilio slaugytojų 20,2 (SN(9,4) nei intensyvios terapijos profilio slaugytojų 14,4 (SN(7,14) (p < 0,05).

Kaip vienas iš slaugytojų darbo aplinkos veiksnių buvo vertinamas slaugytojų darbo krūvis. Lyginant apklausoje dalyvavusias slaugytojas nustatyta, kad didesniu nei 1 etato darbo krūviu daugiausiai dirba intensyvios terapijos 44 proc. ir terapinio 41 proc. profilio slaugytojai, o mažiausia - chirurgijos profilio slaugytojai 25 proc.. Statistiškai reikšmingai daugiau chirurgijos profilio slaugytojos dirba vieno etato darbo krūviu - 75 proc., nei intensyvios terapijos 56 proc. ir terapijos profilio 56 proc.

Apklausos metu buvo svarbu išsiaškinti ne tik kokiu darbo krūviu dirba slaugos specialistai, bet ar sumažėjo darbo krūvis per paskutinius 6 mėn. ir jei sumažėjo, tai kiek. Tyrimo rezultatai parodė, kad per paskutinius 6 mėn. statistiškai reikšmingai daugiausiai darbo krūvis sumažėjo chirurgijos profilio slaugytojams (28,6 proc.), lyginant su terapijos profilio (11,1 proc.) ir intensyvios terapijos (4 proc.) slaugytojais (p<0,05). Darbo krūvis daugiausiai sumažėjo chirurgijos profilio slaugytojams (2,5 etato), mažiausiai - intensyvios terapijos slaugytojams (0,25 etato).

Tyrimo metu siekėme nustatyti ar sumažėjo darbo užmokestis, jei sumažėjo tai kiek. Atlikus apklausą paaiškėjo, jog darbo užmokestis daugiausiai sumažėjo chirurgijos profilio slaugytojams, tai nurodė visos apklausoje dalyvavavę slaugytojai 100 proc.. Po vienodai sumažėjo intensyvios terapijos (88 proc.) ir terapijos (81,55 proc.) profilis slaugytojams. Statistiškai reikšmingai mažesnį algą gavo chirurgijos profilio slaugytojai (271 litas) lyginant su terapijos profilio slaugytojų alga (p < 0,05).

Respondentų apklausos metu buvo prašoma nurodyti, kiek vidutiniškai trunka jų darbo diena. Atlikus duomenų analizę paaiškėjo, jog 8 - 12 valandų per pamainą daugiausiai dirba terapijos profilio slaugytojai 44,4 proc. (n=12), chirurgijos profilio skyriuose tiek valandų dirba 25 proc. (n=7) slaugytojos, intensyvioje terapijoje - 28 proc. (n=7) slaugytojos. Statistiškai reikšmingai daugiau kaip 12 valandų per pamainą dirba intensyvios terapijos profilio slaugytojai (72 proc. (n=18)) lyginant su chirurgijos profilio ir terapijos profilio slaugytojų darbo valandomis (p < 0,05).

tags: #streso #ir #perdegimo #sindromo #paplitimas #tarp