Lietuvoje, kaip ir visose pasaulio šalyse, gyvena žmonių, turinčių intelekto, pažintinių ar fizinių funkcijų sutrikimų, kurie sukelia žmogaus veiklos ribotumą, įvardijamą kaip neįgalumą. Dėl iš Vakarų plintančių modernių, demokratinių idėjų įtakos mūsų šalyje vis dažniau pasisakoma už neįgalių asmenų integraciją į visuomenę.
Jau priimti Invalidų integracijos ir Specialiojo ugdymo įstatymai, aktyviai veikia nevyriausybinės organizacijos, žiniasklaida atvirai rūpinasi neįgaliaisiais, prasidėjo jų integracija į bendrojo lavinimo sistemą. Mūsų šalyje iš neįgaliųjų pirmieji pradėti mokyti kurtieji. Vyskupas J. Nepomucen-Kossakowski 1805 m. Įsteigė Vilniaus kurčiųjų mokyklą.
Raidos sutrikimai ir specialieji poreikiai
Raidos sutrikimai ir specialieji poreikiai klasifikuojami. Ypatingieji vaikai ir jaunuoliai yra tie, kurių žmogiškosioms galioms visiškai realizuoti reikia specialiojo ugdymo ir papildomų paslaugų. Visų ypatingųjų asmenų negalima vienodai vertinti. Jų ypatingumas gali būti susijęs su sensoriniais, fiziniais, pažinimo, emociniais ar komunikacijos gebėjimais; galimos ir įvairių negalių kombinacijos.
Nurodoma, kad apie 10% - 15% vaikų raida įvairiose šalyse yra sutrikusi. Lietuvoje 2000-2001 m. ugdymo įstaigose mokėsi 9 % vaikų, kurių specialiuosius ugdymo(si) poreikius lėmė įvairūs raidos sutrikimai. Didžiausią neįgalių ugdytinių Lietuvoje dalį sudaro vaikai, turintys kalbos ir komunikacijos sutrikimų. Kituose kraštuose dominuoja vaikų, turinčių mokymosi negalių, kategorija.
Specialiųjų žmogaus poreikių patenkinimas yra viena reikšmingiausių asmens dalyvavimo visuomeniniame gyvenime sąlygų. Šalia įgimtų fiziologinių-biologinių poreikių specialiųjų poreikių žmonėms yra svarbu patenkinti ir socialinius poreikius, kurie ir sudaro vaiko socializacijos pagrindą. Socialiniams poreikiams tenkinti neįgalus vaikas kartu su visais kitais vaikais turi dalyvauti palankioje jam veikloje ir išmokti joje bendrauti ir bendradarbiauti su įvairių grupių žmonėmis.
Taip pat skaitykite: Plačiau apie specialiuosius poreikius
Specialusis ugdymas - tai specialiai organizuotas mokymas, atitinkantis neįprastus ypatingojo vaiko poreikius. Tam gali prireikti specialių mokymo priemonių, mokymo technikų/metodų arba įrangos, kartais net patalpų. Siekiant, kad specialusis ugdymas duotų norimų rezultatų, gali prireikti papildomų paslaugų - specialiojo transporto, psichologinio įvertinimo, kineziterapijos ir užimtumo terapijos, medicininio gydymo bei konsultacijų.
Ugdyti ypatinguosius vaikus ir jaunuolius galima pagal keletą veikimo planų - pradedant nedidele papildoma pagrindinio mokytojo teikiama pagalba ir baigiant parą trunkančia priežiūra ir paslaugomis specialiojoje internatinėje įstaigoje.
XVIII a. pabaigoje, po Amerikos ir Prancūzijos revoliucijų, buvo sukurti veiksmingi būdai mokyti vaikus su sensoriniais sutrikimais. XIX a. pr. atsirado pirmieji sistemingi mėginimai lavinti vaikus protiškai atsilikusiuosius. Specialusis ugdymas formavosi veikiamas kitų mokslo sričių. Psichologijos ir sociologijos atsiradimas ir ypač XX a. pradžioje paplitę protinių gebėjimų testai turėjo nepaprastai didelės įtakos specialiojo ugdymo raidai. Psichologams ėmus tirti mokymą ir testais numatyti vaiko sėkmes i nesėkmes mokykloje, dėmesys pradėtas kreipti į vaikus su specialiais poreikiais. Pagrindiniai specialiojo ugdymo kūrėjai buvo gydytojai europiečiai. Jeanas Marcas Gaspard‘as Itard‘as (1775 - 1838), prancūzų gydytojas laikomas šiandieninio specialiojo ugdymo pradininku.
Lietuvoje 1918-1940 mm. 1918 m. Lietuvai paskelbus savo valstybingumą ir nepriklausomybę, susirūpinta sutrikusio vystymosi vaikų specialiuoju auklėjimu ir mokymu, jų globa. Organizuoti tokių vaikų, paauglių ir kitų asmenų specialųjį mokymą, auklėjimą ir globą daug padėjo medikai, pedagogai, pažangūs visuomenės veikėjai, katalikiškos bendrijos, draugijos bei mokslo įstaigos. Susirūpinta visų neįgalių vaikų globos organizavimu ir jų ugdymu.
1927m. Įsteigtas Kauno aklųjų institutas, 1928 m. - Vilniaus aklųjų mokykla. 1931 m. Šalyje atidaryta pirmoji Kauno pagalbinė mokykla sutrikusio intelekto vaikams, o 1938 m. ir 1939 m. veiklą pradėjo kurčiųjų institutai. Vaikams pradėta teikti logopedinė pagalba. Plėtėsi pagalbinių mokyklų tinklas. Bendrojo lavinimo mokyklose pradėtos steigti klasės specialiųjų poreikių vaikams. 1940 m. išleista J. Laužiko monografija „Judesio vaidmuo ugdymo procese“. Šiame leidinyje nagrinėjamas judėjimo formavimo poveikis vaiko vystymuisi.
Taip pat skaitykite: Skyriaus veikla ir nuostatos
1940 m. praradus valstybingumą, neįgalių vaikų mokymu, jų globa pradėta rūpintis remiantis buvusios Sovietų Sąjungos specialiųjų mokyklų sistemos pavyzdžiu. Įvesta okupacinė diktatūra. Lietuvos švietimo sistema izoliuojama nuo Vakarų švietimo sistemų. Neįgalus vaikai ugdomi beveik tik „už uždarų durų“, t.y specialiosiose internatinėse mokyklose ar globos institucijose. Pakito ir visuomenės požiūris į žmones su negaliu. Dėl nepritaikytos fizinės aplinkos, susidariusio psichologinio barjero, netobulos reabilitacijos sistemos neįgalieji tapo izoliuoti nuo visuomenės.
Kai kas pozityvaus buvo organizuojant neįgalių vaikų ir kitų asmenų specialųjį mokymą. Prie tokių teigiamų reiškinių galima priskirt mokinių atleidimą nuo mokesčio už mokslą, Kauno kurčiųjų-nebylių mokyklos įkurdinimą buvusiame Marvos dvare, specialiųjų mokyklų pedagogų atlyginimo pakėlimą 25%.
Hitlerinės Vokietijos okupacija 1941-1944 m., daugiau kaip 3 metams pakeitusi sovietinę okupaciją, pasižymėjo Lietuvoje naujais karo žiaurumais, nacistiniais įstatymais, kurių buvo reikalaujama besąlygiškai laikytis organizuojant visą švietimą ir neįgalių asmenų mokymą ir globą. Visos specialiosios mokymo ir globos įstaigos hitlerinės okupacijos metais dirbo labai sunkiomis sąlygomis, bet ypač tuo metu pablogėjo vaikų gyvenimas bei darbo sąlygos „Izoliatoriuje“. 1942 m. Tačiau nei hitlerinės okupacijos metais, nei vėliau specialusis mokymas ir globa nebuvo visiškai nutraukti.
Formuojant neįgaliųjų socialinę politiką buvo atsižvelgiama ir vadovaujamasi tarptautiniais susitarimais ir nuostatomis.
- Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymas (1991 m. lapkričio mėn.
- Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pakeitimo įstatymas (1998 m. liepos mėn.
- Lietuvos Respublikos specialiojo ugdymo įstatymas (1998 gruodžio mėn.
Nuo 1992 m. 1995 m. išleistas lietuviškas gestų žodynas. Neįgalūs vaikai turėtų būti ugdomi mažiausiai jį varžančioje aplinkoje.
Taip pat skaitykite: Švietimas Lietuvoje: specialieji poreikiai
1998 m. gruodžio 15 d. Nr. 10 straipsnis. 11 straipsnis. 1. 2. 3. 4. periodais buvo laikoma skirtingumu, nenormalumu, nukrypimu nuo normos, nuo to, kas visuotinai priimta. Gal todėl, apžvelgiant santykius su neįgaliuoju galima pastebėti tiek baimės ir atmetimo jausmų, tiek ir tikėjimo ypatingomis jų galiomis. Anksčiau nebuvo jokio neįgaliųjų ugdymo. Tačiau laikui bėgant vis didesnis dėmesys skiriamas specialiųjų poreikių asmenims. Nuo visuotinai atstumtųjų, neįgalieji tampa vis labiau gerbtinais. Tačiau Lietuvoje ne visada buvo idealūs laikotarpiai specialiajam ugdymui(si) formuotis. Dabartiniais laikais ypač dideli dėmesys skiriamas vaikams su specialiaisiais poreikiais. Yra išleista nemažai įstatymų, kurie nustato neįgaliųjų teises, poreikius. Vienas iš pagrindinių įstatymų yra Lietuvos Respublikos specialiojo ugdymo įstatymas, kuris įpareigoja išskirtinį dėmesį skirti specialiųjų poreikių vaikų ir paauglių ugdymui.
Vienas iš pagrindinių įstatymų yra Lietuvos Respublikos specialiojo ugdymo įstatymas, kuris įpareigoja išskirtinį dėmesį skirti specialiųjų poreikių vaikų ir paauglių ugdymui.
A.Ališauskas nurodo dažniausiai pasitaikančius variantus, kai vyrauja:Jei bendras intelektas neatitinka vaiko pasiekimų pažinimo ir mokymosi srityje, galima daryti prielaidą, kad tai yra specifinė mokymosi negalė. Tolesnis etapas - vaiko regimojo ir girdimojo suvokimo, atminties, dėmesio, mąstymo ypatumų tyrimas.
Ankstyvojo, ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus asmenų speciliųjų ugdymo(si) poreikių įvertinimo eigą vaizduoja ši schema:
Schema specialiųjų poreikių vaikų ugdymui
Vaikai vieni nuo kitų skiriasi savo patirtimi, požiūriais, įgūdžiais, būdo savybėmis ir kt., todėl pamokų metu jie elgiasi skirtingai. Mokytojos norėdamos pasiekti geresnių rezultatų, turi įžvelgti šiuos skirtumus ir keisti užsiėmimų tvarką, priemones ir pan.Individualių skirtumų problemas spręsti turėtų padėti pridėtinės pamokos, spec. pedagogo darbas, specialios užduotys mokinių grupelėms klasėje ir pavieniams mokiniams.
Taigi savarankiškai mokytis-tai aktyviai mąstyti. Vadovauti mokinio savarankiškam darbui-tai vadovauti jo pažinimui arba įgūdžių formavimuisi, pirmiausia mąstymui, žinant visas jo silpnasias ypatybes.
Tikroji vaikų, turinčių SMP, integracija į bendrojo lavinimo mokyklas, anot A.Ališausko, tai:Pirmiausiai mokytojo dėmesį atkreipia mokymosi lygmens problemos. Nurodomi šie sunkumai:Taip pat akcentuojamos fizinės (somatinės) problemos, dėl kurių vaikai turi mokymosi sunkumų. Nurodo ir psichologinius požymius (greitai užmiršta, išsiblaškęs).
Minimi ir socialinio pobūdžio veiksniai (neturi tinkamų sąlygų mokymuisi, neišsimiegojęs, praleidžia pamokas ir kt.). Blogiausia, kai mokytojas vaiko problemą apibūdina labai abstrakčiai. Taip apibūdinta problema nėra aiški ir pačiam mokytojui. Taigi, mokytojas turėtų siekti konkretaus ir tikslaus problemos apibūdinimo. Jeigu yra kelios problemos, reikia surasti pagrindinę, labiausiai trukdančią vaikui mokytis. Mokytojas-pagrindinė figūra, atsakinga už vaiko ugdymą. Kiti specialistai yra pagalbininkai, patarėjai.
Antrasis pagalbos vaikui lygis-pagalba, kurią teikia mokyklos specialiojo ugdymo komisija.Komisijai vadovauja įstaigos vadovas ar jo pavaduotojas, o nariai yra mokyklos specialusis pedagogas, logopedas ir pedagogai, dirbantys su SMP turinčiais vaikais. Komisijos nariai stebi ir tiria vaiką, konsultuoja pedagogą. Aptariami darbo su vaiku būdai, planai, teikiamos rekomendacijos klasės mokytojui ir tėvams. Prireikus pagalbą vaikui teikia mokyklos specialusis pedagogas ar logopedas per specialias pratybas.
Komisijos nariai raštu fiksuoja vaiko problemas ir SMP tenkinimo eigą. Laukia daug darbų Lietuvos švietimo sistemos didieji pokyčiai laukia jau po dvejų metų. Nuo 2024 m. visos mokyklos ir darželiai turės sudaryti sąlygas vaikams su specialiaisiais poreikiais ugdytis artimiausioje ugdymo įstaigoje kartu su savo bendraamžiais.
Įtraukusis ugdymas
Lietuvoje 2018 m. SUP nustatyti 14.9 proc. vaikų, o pastaraisiais metais skaičius išaugo iki 15,4 proc. Panaši tendencija stebima ir Danijoje - čia autizmo spektro sutrikimai 2011 m. buvo nustatyti 1,2 proc. vaikų, o 2019 m. šis skaičius išaugo iki 2,2 proc. Suomijoje 2019 m. 20 proc. mokinių buvo suteikta skirtingo lygio švietimo pagalba, o 2021 m. jos prireikė jau 23 proc. šalies moksleivių.
Vienu iš didžiausių Lietuvos iššūkių išlieka mokymosi aplinkos pritaikymas įtraukiajam ugdymui: tik 7 iš 947 Lietuvos mokyklų (0,7 proc.) 2021 m. buvo pritaikytos mokiniams su negalia, 7,7 proc. mokyklų neturi nė vieno švietimo pagalbos specialisto, daugiau nei pusėje šalies pradinių mokyklų (65 proc.) dirba nepilna švietimo pagalbos specialistų komanda.
Mokykla turi prisitaikyti prie vaiko poreikių, o ne atvirkščiai „NordEd“ konferencijos pranešėja iš Suomijos Nacionalinės švietimo agentūros dr. Katri Kuukka pabrėžė, kad į įtraukųjį ugdymą reikia žiūrėti kaip į vertybę ir vertinti jį kaip tam tikrą visuomenės brandos rodiklį. „Įtrauktis yra vertybė. Tai nėra eksperimentas, kurį pabandę, vėliau galime lengvai pamiršti. Tai nėra ir būdas sutaupyti kaštus, o jei mokykloje ne viskas gerai sekasi, įtraukusis ugdymas neturėtų tapti visų problemų atpirkimo ožiu. Visi turime vadovautis vieningu požiūriu: vaikas pagalbą turi gauti ten, kur jis mokosi, o ne atvirkščiai - ieškoti specialiųjų mokyklų, kur ji galėtų jam būti suteikta“, - teigė ekspertė.
Pasak jos, Suomijoje taip pat kyla diskusijų, ar įtraukusis ugdymas iš tikrųjų veikia, tačiau nuosekliai taikoma įvairių lygių pagalbos mokiniui sistema duoda rezultatų ir leido atsisakyti dalies stigmų, siejamų su specialiaisiais ugdymosi poreikiais.
Danijos vertinimo instituto vyriausioji konsultantė Chantal Maria Pohl Nielsen pastebėjo, kad nors apie įtraukųjį ugdymą kalbama jau ne vieną dešimtmetį, iki šiol sunku išvengti stereotipų, skirstymo į „juos“ ir „mus“. „Šie vaikai yra mūsų visuomenės dalis, o įtraukusis ugdymas naudingas visiems. Tendencijos rodo, kad tokių mokinių daugės, o kur dar mokiniai, esantys „pilkojoje zonoje“, kuriems papildomos pagalbos gali prireikti laikinai, tam tikru sunkesniu laikotarpiu, ar su atskirais mokomaisiais dalykais? Galimybės pritaikyti mokymą pagal individualius mokinio poreikius ir jiems suteikia daugiau galimybių pasiekti mokymosi sėkmę“, - įsitikinusi Danijos atstovė.
Pamokos Lietuvai
Suomija apie ilgalaikę įtraukiojo ugdymo strategiją pradėjo kalbėti jau 2007 m., o Danijoje sisteminių pokyčių integruojant specialųjį ir bendrąjį ugdymą imtasi 2012 m. Kalbėdama apie savo šalies patirtis ir pamokas, įgyvendinant įtraukiojo ugdymo principus, dr. K. Kuukka, akcentavo, kad pokyčius vertėtų įgyvendinti palaipsniui ir visi turi vienodai suprasti jų tikslą.
„Daug pokyčių vienu metu išvargina mokytojus ir jų susidomėjimas įtraukiuoju ugdymu sumažėja. Tačiau būtent nuo mokytojų profesionalumo ilguoju laikotarpiu priklausys visų pokyčių sėkmė - kai tėvai matys, kad su jų vaikais dirba profesionalai, o įtraukusis ugdymas veikia, bus lengviau rasti dialogą su jais, o pasitikėjimas švietimo sistema visuomenėje išaugs. Suprantu mokytojus, kurie skundžiasi specialistų trūkumu ar negauna pagalbos dirbant su SUP turinčiais vaikais, bet kviečiu juos labiau pasitikėti savimi, priimti tai kaip iššūkį, o gal net kaip dovaną, skirti laiko refleksijai, ieškoti galimybių tobulinti kompetencijas“, - teigia ji.
Danijoje itin pasiteisino pasirinktas modelis, kai klasėje vienu metu su mokiniais dirba ir dalyko mokytojas, ir specialusis pedagogas. Vienas iš iššūkių, su kuriuo susiduria tiek kaimynės Šiaurėje, tiek Lietuva - kaip parengti reikalingą švietimo pagalbos specialistų skaičių. Lietuvoje numatyta atnaujinti edukologijos studijų krypties programas, įtraukiant ne mažesnį nei 6 kreditų įtraukaus ugdymo organizavimo kursą, o Danijoje būsimiems mokytojams jau dabar privalomas specialiosios pedagogikos kursas.
„Dar viena pamoka, kurią išmokome Danijoje - kiekybiniai rodikliai neturėtų būti pagrindinis sėkmės kriterijus, įgyvendinant įtraukujį ugdymą. 2012 m. pradėję planuoti pokyčius, buvome užsibrėžę, kad 2016 m. įtraukties rodiklis sieks 96 proc. Tačiau vėliau šio tikslo atsisakėme, nes supratome, kad įtraukusis ugdymas yra ilgalaikis procesas, kuriame daug svarbesnė priimamų sprendimų ir įgyvendinamų pokyčių kokybė. Nepamiršti to padės ir paprastas patarimas - į viską, ką darote, žiūrėkite iš vaiko perspektyvos: ar tai padės jam mokykloje jaustis geriau?“, - priminė Ch. M. Pohl Nielsen.
Specialiųjų poreikių mokinių įtraukties patirtis praktikoje
Dirbu Alytaus Dzūkijos mokykloje, kurioje dalis mokinių integruojami į bendrojo ugdymo klases, neformalų švietimą, projektinę veiklą, stengiuosi pagal galimybes ir pati integruoti specialiųjų poreikių mokinius. Nuo 2007 m. kartu su kolege spec. pedagoge Danguole Balčiūniene inicijavome ir įgyvendinome integruotus projektus mokykloje, mieste; projektinėje veikloje bendradarbiavome su verslininkais, visuomeninėmis organizacijomis, asociacijomis, Alytaus muzikos mokykla, Kūdikių namais, bendrojo ugdymo mokyklomis, gimnazijomis, kitų miestų mokyklomis, ugdančiomis specialiųjų poreikių mokinius.
Bendradarbiaudama su Alytaus miesto savanoriškomis organizacijomis, Alytaus ir Lazdijų rajonų senelių namais, inicijavau ir įgyvendinau savanorystės projektą, kurio dėka specialiųjų poreikių mokiniai įsitraukė į savanorišką veiklą. Atsiradus naujoms neformaliojo vaikų švietimo galimybėms, buvau pirmoji laisvoji mokytoja Alytaus mieste, 2015 - 2022 m. sukūriau ir įgyvendinau 5 Alytaus miesto savivaldybės finansuojamas integruotas programas: ,,Menas kaip terapija“, ,,Judėk ir būk sveikas“, integruotas dramos būrelis ,,Kuriame kartu“, integruotas ansamblis ,,Žiburėlis“, ,,Būkim savanoriais“, kurių tikslas - gerinti specialiųjų poreikių mokinių socializaciją ir integraciją. Visose programose specialiųjų poreikių mokiniai buvo ugdomi kartu su bendrojo ugdymo mokyklų mokiniais.
Buvo vykdomas mokinių įtraukimas ne tik į mokyklų veiklas, bendradarbiavome su visuomeninėmis organizacijomis, dalyvavome įvairiose šventėse, Alytaus miesto, rajono bei kitų miestų bendruomeninėje veikloje, filmavimuose, kurie leido patirti bendrumo jausmą su kitais ir tapti bendruomenės nariais, buvo sudaromos sąlygos mokiniams bendrauti tarpusavyje, jie galėjo laisvai jaustis ir reikšti idėjas. Tokiose programose specialiųjų poreikių mokiniai jaučiasi saugiau, suteikiama ne tik bendrystės, bet ir kūrybos galimybė. Jei iškyla sunkumų, jie gali kreiptis į grupės draugą. Pedagogo meilė ir šiluma, skirta tokiems mokiniams, po kurio laiko sugrįžta dvigubai, o per meilę užsimezga ir kontaktas, kuris reikalingas tam, kad galėtų vykti sėkminga specialiųjų poreikių mokinių integracija. Mylėti, tikėti, mokėti - tai nėra visiškai paprastas ir lengvas darbas, tačiau jei jį atliksime nuoširdžiai ir su atsidavimu bei noru padėti, anksčiau ar vėliau gausime rezultatą.
Šių metų pradžioje pristačiau savo eilėraščių ir pamąstymų knygą ,,Mylėkime savo pasaulį“, kurios pristatyme pakviečiau dalyvauti Alytaus apskrities literatų ,,Tėkmės“ klubo narius, Alytaus miesto bendruomenę bei savo ugdytinius - integruotų neformaliojo vaikų švietimo programų mokinius tam, kad jie galėtų pasirodyti ir patirti sėkmę, dalyvaudami kultūriniame renginyje ir šiandien galiu pasidžiaugti jų patirtais gerais įspūdžiais ir sėkme. Tokie renginiai stipriau suvienija visus bendruomenės narius: tėvus, vaikus, pedagogus, visuomeninių organizacijų atstovus, leidžia jiems sužinoti apie mokinių gabumus ir galimybes. Svarbus ir kitų mokinių nuteikimas, skatinimas bendradarbiauti su specialiųjų poreikių mokiniais, ypač naudingas bendradarbiavimas grupėse, kad visi galėtų dirbti komandoje. Draugystė ir bendravimas, bendradarbiavimas su kitais reiškia daugiau, negu fizinė integracija, gyvenant visuomenės narių tarpe, asmuo tampa visuomenės dalimi, tad tikrai galiu teigti, kad specialiųjų poreikių mokinių įtrauktis projektinėje veikloje ir neformaliojo švietimo programose pasiteisino.
Socialinė integracija - ne vienų metų darbas
Socialinė integracija turi prasidėti kuo anksčiau, jau ikimokykliniame amžiuje. Tada vaikai nuo mažens bus pratinami bendrauti su kitokiais bendraamžiais, o specialiųjų poreikių vaikai įgys daugiau socialinių įgūdžių. Dalyvaudami bendroje veikloje, specialiųjų poreikių mokiniai pradeda geriau vertinti save. Tyrimai rodo, kad specialiųjų poreikių turintys žmonės, kurie vaikystėje ugdomi kartu su savo bendraamžiais, užaugę sėkmingiau integruojasi į bendruomenę. Jų vystymasis daugeliu atžvilgių priklauso nuo socialinės aplinkos, todėl turėtų būti sudarytas tinkamas psichologinis klimatas šeimose bei ugdymo įstaigose.
Svarbus pagarbus visuomenės ir pedagogų požiūris į jų mintis ir jausmus, kiekvienoje situacijoje reikia mokėti atsižvelgti į mokinio poreikius, įeiti į jo padėtį ir į viską mokėti pažvelgti jo akimis. Integruojamiems specialiųjų poreikių mokiniams labai svarbus abipusis pasitikėjimas. Jei netikėsime ir nesuprasime, kad jie kažką gali, toks darbas bus bevaisis ir betikslis. Pasitikėjimas ir meilė yra nuoširdaus bendravimo pagrindas. Pedagogai turi būti pasirengę bendrauti, išklausyti ir suprasti, mokėti kurti jaukią atmosferą, kad mokiniai jaustųsi saugūs ir mylimi, labai svarbus mokinių pažinimas. Bet kuris iš jų yra atskira individualybė, todėl sėkmingam mokymuisi bei adaptacijai kiekvienam reikalingos sąlygos, atitinkančios jo poreikius.
Ar specialiųjų poreikių mokinių įtrauktis - misija įmanoma?
Pastaruoju metu vis dažniau kalbant apie specialiųjų poreikių mokinių įtrauktį, siekiama, kad ugdymo tikslai ir būdai mažiau skirtųsi nuo kitų mokinių. Tenka pastebėti, kad dalis jų sėkmingai integruojami bendrojo ugdymo mokyklose, tačiau norint išsiaiškinti, ar visiška įtrauktis - misija įmanoma, reikėtų atlikti detalią situacijos analizę savivaldybėse ir įvertinti mokyklų aplinkos pritaikymo, kompensacinių priemonių, pedagogų pasirengimo, specialistų bei pedagogų padėjėjų etatų reikmes bei finansavimo galimybes.
Siekiant įgyvendinti įtraukties idėjas, svarbus ne tik ugdančių mokytojų, specialiųjų pedagogų, tėvų, bet ir mokykloje dirbančių specialistų, vaiko gerovės komisijos, pedagoginės psichologinės tarnybos specialistų glaudus bendradarbiavimas. Norint, kad įtrauktis taptų realybe, reikia užtikrinti tinkamą finansavimą bei paramą, tinkamai įvertinti ir nustatyti, kokios pagalbos ir paslaugų reikia, į šį procesą turi įsitraukti ir savivaldybės atstovai, socialinės įstaigos ir kiti visuomenės nariai. Reikalinga parama mokykloms, kad jos galėtų kurti įtraukties sistemas ir jas įgyvendinti.
Ugdymo kokybei garantuoti svarbus tinkamas ugdymo turinys, pritaikytas individualiems poreikiams, atitinkantis galimybes, sudarytos sąlygos skleistis asmenybei, fizinių, motorinių, pažinimo, intelektinių, socialinių ir emocinių poreikių tenkinimas. Sprendžiant kokioje klasėje mokytis geriau, svarbu atsižvelgti į sutrikimo sudėtingumą ir kiekvieno vaiko galimybes gauti tinkamą specialistų pagalbą, atkreipti dėmesį į mokinių prigimtį ir smegenų veiklos galimybes, nes priešingu atveju vaikui gali iškilti dar didesni mokymosi sunkumai.
Norint, kad integruoti mokiniai galėtų tinkamai mokytis, ugdymo formos ir programa turi būti pritaikyta specialiesiems mokinio poreikiams ir atitikti jo mokymosi galimybes, atsižvelgiant į negalią ir sugebėjimus.
tags: #specialiuju #poreikiu #vaiku #integracija #i #visuomene