Lietuvoje, kaip ir visose pasaulio šalyse, gyvena žmonių, turinčių intelekto, pažintinių ar fizinių funkcijų sutrikimų, kurie sukelia žmogaus veiklos ribotumą, įvardijamą kaip neįgalumą. Dėl iš Vakarų plintančių modernių, demokratinių idėjų įtakos mūsų šalyje vis dažniau pasisakoma už neįgalių asmenų integraciją į visuomenę.
Jau priimti Invalidų integracijos ir Specialiojo ugdymo įstatymai, aktyviai veikia nevyriausybinės organizacijos, žiniasklaida atvirai rūpinasi neįgaliaisiais, prasidėjo jų integracija į bendrojo lavinimo sistemą. Vienas iš pagrindinių įstatymų yra Lietuvos Respublikos specialiojo ugdymo įstatymas, kuris įpareigoja išskirtinį dėmesį skirti specialiųjų poreikių vaikų ir paauglių ugdymui. Dabartiniais laikais ypač dideli dėmesys skiriamas vaikams su specialiaisiais poreikiais. Yra išleista nemažai įstatymų, kurie nustato neįgaliųjų teises, poreikius.
Specialiųjų žmogaus poreikių patenkinimas yra viena reikšmingiausių asmens dalyvavimo visuomeniniame gyvenime sąlygų. Šalia įgimtų fiziologinių-biologinių poreikių specialiųjų poreikių žmonėms yra svarbu patenkinti ir socialinius poreikius, kurie ir sudaro vaiko socializacijos pagrindą. Socialiniams poreikiams tenkinti neįgalus vaikas kartu su visais kitais vaikais turi dalyvauti palankioje jam veikloje ir išmokti joje bendrauti ir bendradarbiauti su įvairių grupių žmonėmis.
Istorinė raida
Anksčiau nebuvo jokio neįgaliųjų ugdymo. Tačiau laikui bėgant vis didesnis dėmesys skiriamas specialiųjų poreikių asmenims. Nuo visuotinai atstumtųjų, neįgalieji tampa vis labiau gerbtinais. Tačiau Lietuvoje ne visada buvo idealūs laikotarpiai specialiajam ugdymui(si) formuotis.
Pažvelkime į tai, kaip istoriškai buvo žiūrima į neįgaliuosius:
Taip pat skaitykite: Plačiau apie specialiuosius poreikius
- Tiek Atėnuose, tiek ir Romoje neįgalūs vaikai buvo paliekami miškuose.
- Išminčių taryba apžiūrėdavo tik gimusį vaiką ir nuspręsdavo, ar palikti jį gyvą, ar nunešti į negyvenamą vietą ir palikti mirti.
- Jei vaikas pasirodydavo stiprus ir gražus, jis būdavo paliekamas šeimoje iki septynerių metų, o jei bjaurus, deformuotas ar silpnas, būdavo įmetamas į duobę arba paliekamas miške mirti.
- Tokį nuosprendį turėjo pateisinti ir gyventojai.
Senojo Testamento judaizme dominuoja ritualiniai ir kultūriniai draudimai. Neįgaliųjų socialinis statusas čia aiškiai apibrėžtas. Jie papildo visuomenės atstumtųjų (prostitučių, valkatų) gretas. Šie asmenys jokiu būdu negali tapti kunigais, nes, norint priartėti prie Dievo, draudžiama turėti ydų. Neįgalieji yra „kultūriškai nešvarūs“.
Naujasis Testamentas naujai pažvelgė į ligos koncepciją. Jėzus yra tas, kuris gydo, kuria Naują Sandarą tarp Dievo ir žmonių. Atėjęs tam, kad išgelbėtų nuodėmės, jis nuolatos rūpinasi vargšais, ligoniais, invalidai ir net identifikuojasi su jais. Jėzus aiškiai pasako, kad ligoniai, raupsuotieji, marginalai ir visi kiti neįgalieji į Dievo karalystę įeis pirmieji.
Viduramžiais invalidai, neįgalieji, pažemintieji sudarė natūralią, integruotą, visų priimtą visuomenės dalį. Negalė, o ypač kūno deformacijos, buvo „normali anomalija“, kuri natūraliai priimta socialinėje aplinkoje. Tiek psichiniai ligoniai, tiek luošiai įgauna „globojamojo atmestojo“ statusą.
Viduramžiais pradedamos sieti negalės ir vargingumo sąvokos. Žmonės, besirūpinantys socialine higiena, pastebėjo, kad negalė gludžiai siejasi su bloga mityba, higiena. Vis dėl to negalės ir vargingumo reiškiniai buvo atskirti vienas nuo kito. Neįgalusis viduramžiais atlieka ir kitą vaidmenį. Jo užduotis yra parodyti kitas visuomenės ypatybes.
Specialusis ugdymas
Specialusis ugdymas - tai specialiai organizuotas mokymas, atitinkantis neįprastus ypatingojo vaiko poreikius. Tam gali prireikti specialių mokymo priemonių, mokymo technikų/metodų arba įrangos, kartais net patalpų. Siekiant, kad specialusis ugdymas duotų norimų rezultatų, gali prireikti papildomų paslaugų - specialiojo transporto, psichologinio įvertinimo, kineziterapijos ir užimtumo terapijos, medicininio gydymo bei konsultacijų.
Taip pat skaitykite: Skyriaus veikla ir nuostatos
Ugdyti ypatinguosius vaikus ir jaunuolius galima pagal keletą veikimo planų - pradedant nedidele papildoma pagrindinio mokytojo teikiama pagalba ir baigiant parą trunkančia priežiūra ir paslaugomis specialiojoje internatinėje įstaigoje.
XVIII a. pabaigoje, po Amerikos ir Prancūzijos revoliucijų, buvo sukurti veiksmingi būdai mokyti vaikus su sensoriniais sutrikimais. XIX a. pr. atsirado pirmieji sistemingi mėginimai lavinti vaikus protiškai atsilikusiuosius. Specialusis ugdymas formavosi veikiamas kitų mokslo sričių. Psichologijos ir sociologijos atsiradimas ir ypač XX a. pradžioje paplitę protinių gebėjimų testai turėjo nepaprastai didelės įtakos specialiojo ugdymo raidai. Psichologams ėmus tirti mokymą ir testais numatyti vaiko sėkmes i nesėkmes mokykloje, dėmesys pradėtas kreipti į vaikus su specialiais poreikiais. Pagrindiniai specialiojo ugdymo kūrėjai buvo gydytojai europiečiai.
Jeanas Marcas Gaspard‘as Itard‘as (1775 - 1838), prancūzų gydytojas laikomas šiandieninio specialiojo ugdymo pradininku.
Lietuvoje 1918-1940 mm. 1918 m. Lietuvai paskelbus savo valstybingumą ir nepriklausomybę, susirūpinta sutrikusio vystymosi vaikų specialiuoju auklėjimu ir mokymu, jų globa. Organizuoti tokių vaikų, paauglių ir kitų asmenų specialųjį mokymą, auklėjimą ir globą daug padėjo medikai, pedagogai, pažangūs visuomenės veikėjai, katalikiškos bendrijos, draugijos bei mokslo įstaigos. Susirūpinta visų neįgalių vaikų globos organizavimu ir jų ugdymu.
1927m. Įsteigtas Kauno aklųjų institutas, 1928 m. - Vilniaus aklųjų mokykla. 1931 m. Šalyje atidaryta pirmoji Kauno pagalbinė mokykla sutrikusio intelekto vaikams, o 1938 m. ir 1939 m. veiklą pradėjo kurčiųjų institutai. Vaikams pradėta teikti logopedinė pagalba. Plėtėsi pagalbinių mokyklų tinklas. Bendrojo lavinimo mokyklose pradėtos steigti klasės specialiųjų poreikių vaikams.
Taip pat skaitykite: Švietimas Lietuvoje: specialieji poreikiai
1940 m. praradus valstybingumą, nneįgalių vaikų mokymu, jų globa pradėta rūpintis remiantis buvusios Sovietų Sąjungos specialiųjų mokyklų sistemos pavyzdžiu. Įvesta okupacinė diktatūra. Lietuvos švietimo sistema izoliuojama nuo Vakarų švietimo sistemų. Neįgalus vaikai ugdomi beveik tik „už uždarų durų“, t.y specialiosiose internatinėse mokyklose ar globos institucijose. Pakito ir visuomenės požiūris į žmones su negaliu. Dėl nepritaikytos fizinės aplinkos, susidariusio psichologinio barjero, netobulos reabilitacijos sistemos neįgalieji tapo izoliuoti nuo visuomenės.
Kai kas pozityvaus buvo organizuojant neįgalių vaikų ir kitų asmenų specialųjį mokymą. Prie tokių teigiamų reiškinių galima priskirt mokinių atleidimą nuo mokesčio už mokslą, Kauno kurčiųjų-nebylių mokyklos įkurdinimą buvusiame Marvos dvare, specialiųjų mokyklų pedagogų atlyginimo pakėlimą 25%, J.
Hitlerinės Vokietijos okupacija 1941-1944 m., daugiau kaip 3 metams pakeitusi sovietinę okupaciją, pasižymėjo Lietuvoje naujais karo žiaurumais, nacistiniais įstatymais, kurių buvo reikalaujama besąlygiškai laikytis organizuojant visą švietimą ir neįgalių asmenų mokymą ir globą. Visos specialiosios mokymo ir globos įstaigos hitlerinės okupacijos metais dirbo labai sunkiomis sąlygomis, bet ypač tuo metu pablogėjo vaikų gyvenimas bei darbo sąlygos „Izoliatoriuje“. 1942 m. Tačiau nei hitlerinės okupacijos metais, nei vėliau specialusis mokymas ir globa nebuvo visiškai nutraukti.
Teisės aktai (1998 m.)
Formuojant neįgaliųjų socialinę politiką buvo atsižvelgiama ir vadovaujamasi tarptautiniais susitarimais ir nnuostatomis. Svarbūs teisės aktai:
- Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymas (1991 m. lapkričio mėn.).
- Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pakeitimo įstatymas (1998 m. liepos mėn.).
- Lietuvos Respublikos specialiojo ugdymo įstatymas (1998 gruodžio mėn.).
Nuo 1992 m. 1995 m. išleistas lietuviškas gestų žodynas. Neįgalūs vaikai turėtų būti ugdomi mažiausiai jį varžančioje aplinkoje.
Lietuvos Respublikos specialiojo ugdymo įstatymas (1998 m. gruodžio 15 d.):
- 10 straipsnis.
- 11 straipsnis.
- 1.
- 2.
- 3.
- 4.
Periodais buvo laikoma skirtingumu, nenormalumu, nukrypimu nuo normos, nuo to, kas visuotinai priimta. Gal todėl, apžvelgiant santykius su neįgaliuoju galima pastebėti tiek baimės ir atmetimo jausmų, tiek ir tikėjimo ypatingomis jų galiomis.
Lietuvoje 2000-2001 m. Ugdymo įstaigose mokėsi 9 % vaikų, kurių specialiuosius ugdymo(si) poreikius lėmė įvairūs raidos sutrikimai. Didžiausią neįgalių ugdytinių Lietuvoje dalį sudaro vaikai, turintys kalbos ir komunikacijos sutrikimų. Kituose kraštuose dominuoja vaikų, turinčių mokymosi negalių, kategorija.
Raidos sutrikimai ir specialieji poreikiai klasifikuojami. Ypatingieji vaikai ir jaunuoliai yra tie, kurių žmogiškosioms galioms visiškai realizuoti reikia specialiojo ugdymo ir papildomų paslaugų. Visų ypatingųjų asmenų negalima vienodai vertinti. Jų ypatingumas gali būti susijęs su sensoriniais, fiziniais, ppažinimo, emociniais ar komunikacijos gebėjimais; galimos ir įvairių negalių kombinacijos. Nurodoma, kad apie 10% - 15% vaikų raida įvairiose šalyse yra sutrikusi.
tags: #specialiuju #poreikiu #vaikai #s #1998