Socialinė inžinerija - naujai pradedama vartoti sąvoka, reiškianti, kad su visuomene atliekamos panašios manipuliacijos bei eksperimentai, kaip ir su gyvais organizmais, ląstelėmis ar genais. Kitaip tariant, tai yra visuomenės inžinerija.
Kas yra visuomenė?
Lotyniškai socialis - visuomeninis; socio - sujungti, apjungti; socius - bendras, susietas; socius - draugas, giminaitis, sąjungininkas. Visuomenę taipogi galima laikyti tam tikru organizmu. Su šiuo dideliu organizmu - societas - atliekami eksperimentai, kaip ir su kitais organizmais. Tai ir yra socialinė inžinerija, kurios padarinius mes jau patiriame.
Pavyzdžiui, tokiu būdu įvyko vadinamoji seksualinė revoliucija, tokiais metodais vykdoma šeimos ir visuomenės sanklodos arba lyties revoliucija bei gyventojų mažinimo, vadinamoji demografinė politika. Tokios sąvokos, kaip daugiakultūriškumas, tolerancija, diskriminacija, atvira visuomenė, homofobija, seksizmas, somatinis fundamentalizmas ir kiti panašūs naujadarai, pasak Dž. Orvelo - „naujakalbė“ (new speak), yra socialinės inžinerijos įrankiai.
Noam Chomsky: Penki masinės žiniasklaidos mašinos filtrai | „The Listening Post“
Tolerancija kaip socialinės inžinerijos įrankis
Demokratinėje ES visuomenėje labai daug kalbama apie toleranciją. Šis žodis tapo tarsi koks burtažodis, galintis, atseit, panaikinti bet kokius visuomenėje kylančius konfliktus ar nesusipratimus. Be gilesnio pasvarstymo tikima, kad tolerancijos pasekmės yra tik teigiamos. Ar iš tikrųjų taip?
Pats žodis tolerancija yra lotyniškos kilmės (tolerantia) ir reiškia kantrybė, ištvermė. Lietuviui svetimžodis tolerancija nieko giliau nesako, o pasak Vydūno, kaip ir visi kiti svetimžodžiai, niaukia sąmonės šviesą. Vartokime seną lietuvišką žodį pakanta: Augindami pakantą tarp savęs auginame ir teisingumą, ir širdingumą (Vd); arba pakantumas: Negalima taikstytis su pakantumo atmosfera tinginiams ir darbo drausmės laužytojams (LKŽ).
Taip pat skaitykite: Lietuvos socialinė sistema
Pats žodis pakanta ir paaiškinamieji sakiniai mums byloja, kad pakanta tam, kuris pakenčia nėra vien tiktai gerai. Pakanta, kaip sako pats žodis, reiškia didesnę ar mažesnę kančią. Žinoma, pakantusis, kaip sako Vydūnas, ugdo savyje teisingumą bei širdingumą, tačiau jam ir skauda, nes jis kenčia. Kita vertus, matome, kad per didelis pakantumas kenkia visuomenei, ardo joje esamą tvarką.
Jeigu bet kokia visuomenė, organizacija, partija ar struktūra sugebėtų laikytis visiško pakantumo (tolerancijos), jos paprasčiausiai nebeliktų, - toleruojami reiškiniai ją greitai sunaikintų. Kiekviena struktūra ar organizacija, pradedant nuo pačios paprasčiausios - dviejų žmonių draugystės ar santuokos, - turi savo taisykles, kurių reikia laikytis, kad tam tikra struktūra galėtų gyvuoti.
Pakantumas, tolerancija, kaip ir kiekvienas reiškinys, yra ir geras, ir blogas. Pakanta - abipusiai aštrus ginklas ir su juo reikia elgtis taip, kad per daug nesužeistum nei savęs, nei kitų, kuriems turėtum būti pakantus. Pakantumas visada veda į konfliktą, kur susiduria dvi priešingos nuomonės ar jėgos. Todėl yra būtina stebėti, kad tie, kuriuos pakenčiame nesunaikintų toleruojančių. Ir atvirkščiai, reikia stengtis, kad pakanta būtų pakankama ir nesunaikintų tų, kuriuos reikia pakęsti.
Trumpai sakant, per didelė pakanta tampa savinaika, o per maža pakanta naikina tuos, kuriuos reikia pakęsti. Suvokus prieštaringą pakantos poveikį, toleranciją galima viešai naudoti, kaip slaptai veikiantį ginklą, t. y. skelbti vienus tikslus, o siekti visai priešingų. Pastebėkime, kad tie, kurie garsiausiai kalba apie toleranciją, patys dažnai būna netolerantiški, nes jie turi garsiai nepasakomų tikslų, kuriuos ir pridengia žodžiais apie toleranciją bei diskriminaciją.
Šitokiu būdu naudojant pakantumą, griaunama sena tvarka ir įvedama nauja tvarka. Kitaip sakant, šiuolaikinės socialinės revoliucijos arba perversmai visuomenėje (socialinė inžinerija) vykdomi be kraujo, manipuliuojant žodžiais ir naudojant informacines technologijas bei žiniasklaidą.
Taip pat skaitykite: Karininkų pensijos: sovietinis palikimas
Sovietų socialinės inžinerijos pavyzdžiai
Sovietų sąjungos respublikose vyko socialinė inžinerija - kuriamas naujas žmogus su nauja morale, kasdienybe, poreikiais. Spaliukai, pionieriai, komjaunuoliai - ta tarpinė grandis, kuri nuo mažiausių dienų kūrė vadinamąjį „homo sovieticus“. Jis atliko komunistinio internacionalo citadelės vaidmenį.
Kiekviena sovietinės šventės detalė turėjo perteikti ideologinį krūvį, ypač lemtingu Naujųjų metų laiku. Juk sovietų šalies piliečiai buvo kruopščiai ir nuolat ruošiami sudėtingai pasaulinio masto misijai.
Pirmieji bandymai įveikti praeities atgyvenas pasitelkiant masinę propagandą nepavyko. Žmonėms nepatiko „raudonosios Kalėdos“ ir „komjaunimo Kūčios“ su vaidinimu, kuriame persirengę „nekenčiamais ponais, buožėmis ir kunigais“ bandė atkartoti tradicinį kalėdinį vaidinimą. Tačiau žiniasklaida ir vietinė propaganda dar ilgai naudojo šiuos įvaizdžius.
1928 m. valdžia uždraudė Kalėdų eglutę ir Senelį Šaltį, kuris prieš tai jau buvo išpopuliarėjęs Rusijos imperijos miestuose. 1929-1931 m. sovietų šalyje buvo įvesta penkių dienų darbo savaitė, kad būtų nutraukta tradicija ilsėtis sekmadieniais ir religinių švenčių dienomis. Tačiau ukrainiečiai vis tiek šventė Kalėdas.
Po dešimtmečio specializuotoje propagandistams ir agitatoriams skirtoje literatūroje buvo teigiama, kad „svarbiausias tradicinio valstiečių gyvenimo būdo pertvarkymo etapas buvo žemės ūkio kolektyvizacija“.
Taip pat skaitykite: Kolonijos architektūra ir gyvenimas
1935 m. lapkritį Stalinas paskelbė, kad socializmas SSRS iš esmės jau yra pastatytas ir kad „gyvenimas tapo geresnis ir linksmesnis“. Juk „kenkėjų“ buvo keliais milijonais mažiau. Po mėnesio laikraštyje „Pravda“ („Tiesa“) buvo išspausdintas Ukrainos komunistų partijos centrinio komiteto Kyjivo srities komiteto pirmojo sekretoriaus Pavlo Postyševo pasirašytas straipsnis „Naujiesiems metams surenkime vaikams gerą eglutę“.
Miestuose ir kaimuose tuoj pat atsirado eglučių turgeliai, o parduotuvėse pradėta prekiauti eglutės papuošalais. Taigi 1936-ųjų Naujųjų metų išvakarėse vaikai visoje SSRS jau turėjo „eglutės šventę“. Tiesa, ne Kalėdų eglutės, o Naujųjų metų eglutės. Vietoj Betliejaus žvaigždės jos viršūnėje buvo raudona žvaigždė. Pirmosios Kalėdų eglutės buvo surengtos pionierių rūmuose.
1935 m. pas vaikus sugrįžo ir Senis Šaltis, šį kartą su auklėjimo misija. 1937-aisiais prie jo prisijungė ir jo anūkė Snieguolė. Mokslininkai, pasitelkę psichologijos ir etnologijos žinias, sukūrė vaikų šventės scenarijų. Jame buvo geri personažai - šiek tiek kvailokas senelis ir jo savotiška anūkė - bet ir blogi personažai - pilkasis vilkas ir ragana Baba Jaga.
1947 m. SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku sausio 1-oji buvo paskelbta ne darbo diena. 1953 m. partijos vadovai pradėjo įrašinėti naujametinius radijo kreipimusis. Kitais metais buvo įvestas pagrindinės šalies eglės Kremliuje lempučių įžiebimo ritualas.
Plačiai paplitusi nuomonė, kad Naujieji metai buvo vienintelė nepolitizuota sovietinė šventė. Valdžia paliko žmonėms „orlaidę“, kad galėtų tiesiog pailsėti su šeima. Ar taip buvo iš tikrųjų? „Visoms Sovietų Sąjungos tautoms senųjų metų pabaiga ir naujųjų pradžia tapo šventine pasiekimų ir laimėjimų estafete, iškilminga ataskaita apie nuveiktus darbus“, - rašoma metodiniame leidinyje „Šventė mūsų namuose“ (1981).
1960 m. Ukrainos SSR buvo leista Naujųjų metų proga giedoti giesmes pagal senąjį paprotį ščedruoti. Sovietinė „ščedruvannia“ turėjo tapti darbininkų internacionalizmo švietimo priemone. „Šalia ukrainiečių tautinių kostiumų yra rusų, moldavų, gruzinų ir kitų tradicinių daugiatautės sovietų šalies kostiumų, - pažymėjo etnografas O. Kuročkinas.
Naujametinis stalas neapsieidavo be baltos mišrainės olivjė, silkės pataluose, sovietinio šampano ir torto. „Naujųjų metų stalo patiekalų ir gėrimų įvairovė rodo aukštą sovietinių žmonių gyvenimo lygį, - rašoma metodiniame vadovėlyje „Šventė mūsų namuose“ (1981), - stebimas ir būdingas dėsningumas: kuo aukštesnė šventės dalyvių kultūra, tuo ji kuklesnė materialiai ir tuo turtingesnė dvasiškai.“ Kukli mišrainė su marinuotais agurkais, konservuotais žirneliais ir pigia dešra buvo laikoma prabanga, prieinama tik kartą per metus, juk žirneliai buvo deficitiniai.
Vaikiška šventė po Lenino portretu su įžiebta eglute ir saldainių paketais giliai įsirėžė į vaikų sielas ir tapo ištikimybės totalitarinei valdžiai pagrindu. Tokie renginiai buvo organizuojami vaikų darželiuose, mokyklose ir kultūros centruose.
Propagandos įtaiga ir jos formavimas
Propaganda siekia veikti žmogų, paveikti jo mąstymą, atitinkamai ir elgesį. Skiriami baltoji, pilkoji ir juodoji propaganda. Efektyviausia yra pilkoji propaganda, nes joje yra tiesos elementų ir taip žmogų paprasčiau apgauti. Jeigu jis mato, kad yra tiesos elementų, tada interpretuoja, galvoja, kad, ko gero, teisingas yra visas pasakojimas.
Propaganda yra veiksminga, kai nesuprantame, iš kur ji ateina. Yra skirtingos technikos, pavyzdžiui, principas, kai pasakomi tam tikri faktai, o kiti nutylimi, turi pavadinimą „kortų kaladės“. Yra ir manipuliavimo asociacijomis technika, kai panaudojami simboliai, keliamos asociacijos. Pavyzdžiui, Baltijos valstybėse kovoje visi esą yra fašistai, o Ukrainą neva yra užgrobę naciai. Tai yra pirmiausia istorinės asociacijos, kurias bandoma sukelti, klijuojamos etiketės.
Jeigu bandytume sugrupuoti raktažodžius, viena grupė tikrai bus susijusi su Antruoju pasauliniu karu ar sovietų vadinamu Didžiuoju Tėvynės karu: tai fašistai, nacistai ir pan. Šie žodžiai dabar yra praradę savo giluminę prasmę, štai Kremlius rašo, kad Ukraina - naciai, Lietuva - fašistai ir pan. Šių žodžių reikšmė šiandien Rusijos gyventojui yra absoliutaus blogio sinonimas.
Sovietų Sąjungos valstybėse, Ukrainoje po Antrojo pasaulinio karo buvo vykdomas ginkluotas pasipriešinimas Sovietų Sąjungai. Ukrainos kontekste dėl to buvo vartojamas žodis banderovcai - taip buvo vadinami pasipriešinimo dalyviai. Banderovcai yra mūsų miško brolių atitikmuo - jie vaizduojami kaip blogis, kaip nacių pakalikai, banditai ir pan.
Galima būtų įsigilinti ir į tam tikrus labai įdomius lingvistinius aspektus. Tarkim, kai kalbama apie Ukrainą, pagal tai, kaip rusiškai rašoma ar pasakoma Ukrainoje, galiu numanyti, kokios ideologinės pozicijos laikosi žmogus, rašęs tekstą. Yra du variantai: na Ukraini ir v Ukraini. Verčiant į lietuvių kalbą, abu variantai reikštų Ukrainoje. Gramatinė norma rusų kalboje yra na Ukraini, tai yra savotiška gramatinė išimtis, nes įprastai rusų kalboje, norint pasakyti, kad kažkas yra tam tikroje valstybėje, visada vartojamas priešdėlis v. Kai vartojamas priešdėlis na, kalba dažniausiai eina apie regioną, kažkokią geografinę dalį - ne valstybę. Atitinkamai, nors gramatinė forma netaisyklinga, šiandien tie, kas palaiko Ukrainos valstybingumą, jos pusę, principingai rašo v Ukraini.
Istorijos politikos įtaka
Vienas iš būdų save apsaugoti nuo nepageidaujamo scenarijaus yra suburti bendruomenę per bendrą istorijos supratimą, per kultivuojamą istorijos politiką. Puikiu pavyzdžiu galima laikyti Vokietiją. Po Antrojo pasaulinio karo ši šalis ėmėsi visko, kad diktatūros laikotarpis būtų pasmerktas be jokios vietos ilgesiui, bei niekados negalėtų pasikartoti.
Bendruomenę galima kurti ant demokratinių pagrindų, tačiau egzistuoja ir kitas kelias, kuriuo lengva pasukti prisikuriant bereikalingų mitų. Juk niekas taip gerai nesuvienija bendruomenės kaip atpirkimo ožys. Tam galimi net visiškai teisėti būdai, trumpam (arba, deja, ilgam) atsisakant teisės (teisinės valstybės principų) ir patenkant į išimtinę būklę, kurioje suverenui leidžiama viskas.
Kaip pastebi filosofas Giorgio Agambenas, radikalūs valstybių veiksmai įprastai vykdomi teisėtai: paskelbiama išimtinė padėtis, o jos metu valstybės teisiškai įgauna daugiau galių. Kaip pavyzdį galima prisiminti praėjusio amžiaus totalitarines valstybes ir baisiausius jų veiksmus, tačiau tokius metodus dali taikyti ir demokratiškos šalys.
Šiuo metu matome, kaip Lenkija ir Vengrija stengiasi ištrūkti iš ribinės būklės. Kurdamos savo istoriją, sau teisingus pasakojimus, jos tikrai tolsta nuo ambivalencijos įvairiais straipsnio pradžioje minėtais klausimais: dėl saviidentifikacijos, dėl santykio su Europos Sąjunga ir kitų. Tačiau Lenkija ir Vengrija tolsta ne į vakarietišką, liberalios demokratijos, o į priešingą pusę.
Apibendrinant, sovietų socialinė inžinerija buvo kompleksinis procesas, apėmęs įvairias visuomenės sritis - nuo švietimo ir kultūros iki kasdienio gyvenimo. Jos tikslas buvo sukurti naują, ideologiškai lojalų žmogų, kuris besąlygiškai pritartų komunistinei santvarkai.
tags: #sovietu #socialine #inzinerija