Vakarų Europoje formuojantis socialinės apsaugos sistemai, Lietuva buvo industriniu požiūriu atsilikusios Rusijos imperijos agrarinė provincija. Socialinės apsaugos užuomazgos Lietuvoje atsirado pradėjus steigti fabrikus.
Lietuva Europos žemėlapyje
Socialinės Apsaugos Raida Tarpukario Lietuvoje
Nepriklausomos Lietuvos Konstitucija (1922) pabrėžė darbo žmogaus apsaugos ir globos reikšmę. Ji skelbė, kad valstybė įstatymais saugo darbininką ištikus ligai, senatvėje, nelaimingų atsitikimų atveju ir netekus darbo. Vis dėlto, 1918-40 metais nebuvo spėta sukurti gyventojų daugumą aprėpiančios socialinės pagalbos sistemos.
Pensijų sistemos buvo sukurtos tik nepriklausomybės kovų dalyviams, karininkams, valstybės tarnautojams ir pasižymėjusiems asmenims. Buvo priimti Pasižymėjusių visuomenės veikėjų pensijų, Karių pensijų (abu 1925), Valstybės tarnautojų pensijų ir pašalpų (1926) įstatymai. Pensinis amžius nebuvo nustatytas, išeiti į pensiją buvo galima turint 25 metų darbo stažą. Jei iš tarnybos buvo pasitraukiama dėl sveikatos, šio stažo nebuvo reikalaujama.
Prie Vidaus reikalų ministerijos 1926 metais buvo įkurta Vyriausioji socialinio draudimo valdyba, kuri steigė ir prižiūrėjo teritorines ligonių kasas, nuo 1936 metų kuravo ir draudimo nuo nelaimingų atsitikimų kasą. Per 20 metų socialinę apsaugą mėginta garantuoti pagrindinėms socialinės rizikos grupėms. Tačiau to padaryti nepavyko: ligonių kasose buvo apdrausta tik apie 3 % gyventojų, sveikatos draudimas nebuvo taikomas žemės ūkio darbuotojams, dirbantieji privačiame sektoriuje negaudavo pensijų.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Lietuva rinkosi vadinamąjį vokiškąjį socialinės gerovės modelį: plačiausiai buvo įgyvendintas socialinis draudimas ligos ir nelaimingų atsitikimų atveju. Pensinis darbininkų ir laisvųjų profesijų atstovų aprūpinimas buvo tik svarstomas. Pirmenybė buvo teikiama pramonės darbininkų draudimui ligos ir nelaimingų atsitikimų atveju, mažiau rūpintasi neįgalumo ir senatvės draudimu (tai būdinga korporacinei, arba vokiškajai, socialinės apsaugos krypčiai).
Socialinė Apsauga Sovietmečiu
SSRS okupacijos metais galiojo Sovietų Sąjungos įstatymai ir veikė centralizuotos socialinės apsaugos institucijos. Industrializacija, kuri laikoma šiuolaikinės socialinės apsaugos sistemos formavimosi pagrindiniu veiksniu, Lietuvoje vyko pokario metais.
Nuo 1956 metų visos gimdančios moterys gaudavo 112 kalendorinių dienų mokamų atostogų, t. p. iš esmės pertvarkyta darbininkų ir tarnautojų pensijų sistema, nuo 1965 pensijos buvo mokamos ir kolūkiečiams. Pensinis amžius buvo 55 metai moterims ir 60 metų vyrams.
Kai kurių profesijų (kurios buvo laikomos nepalankiomis sveikatai) darbuotojams ir asmenims, dirbusiems sunkiomis gamtinėmis sąlygomis (pvz., Tolimojoje Šiaurėje), buvo taikomos išimtys, jie į pensiją buvo išleidžiami keleriais metais anksčiau (priklausomai nuo individualios situacijos). Parama šeimai buvo labai maža, mokama tik didelėms šeimoms (turinčioms keturis ir daugiau vaikų). Iš dalies buvo plėtojama neįgaliųjų ir vaikų institucinė globa. Pastaroji buvo taikoma ir šeimai skurstant.
Sovietinės socialinės apsaugos kitas bruožas buvo įmonių įtraukimas į pagalbos teikimą darbuotojų šeimoms ir socialinės apsaugos kai kurių funkcijų perdavimas profsąjungoms (tai vertintina kaip Vakarų šalių socialinės apsaugos profesinių sistemų ir socialinės savivaldos imitavimas). Ekonominiai reikalai kai kuriais atvejais t. p. buvo siejami su socialine apsauga (dirbtinai palaikomas kainų stabilumas ir visuotinis užimtumas, pirmojo būtinumo prekių mažos kainos). Sovietinė socialinė apsauga turėjo panašumų su korporacine (vokiškąja) gerovės sistema.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Socialinės Apsaugos Reforma Atkūrus Nepriklausomybę
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę paveldėta socialinės apsaugos sistema struktūriškai buvo derinama prie rinkos ekonomikos ir demokratinės politinės sistemos. Privatizuotos įmonės neteko socialinės atsakomybės; tai ypač pajuto kaimo gyventojai, nes iki tol teikta kolūkių socialinė parama jiems buvo labai reikšminga.
1990 metais Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą socialinį draudimą iš profsąjungų perduoti valstybei, prie Darbo ir socialinio aprūpinimo ministerijos buvo sukurta Vyriausioji valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (Sodra). Valdybai pavesta vykdyti socialinio draudimo funkcijas. Valdyba ir jos teritoriniai skyriai pradėjo registruoti draudėjus, rinkti įmokas, organizuoti ir kontroliuoti išmokų operacijas, vykdyti Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą.
1991 metais priimtas Valstybinio socialinio draudimo įstatymas (nauja redakcija 2017) įtvirtino socialinio draudimo rūšis, finansus ir valdymą. Buvo skubiai parengti ir priimti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos įstatymai, bet iki 1994 pensijos buvo skiriamos ir mokamos pagal 1956 Pensijų įstatymą (jį nuolat papildant ir taisant). Iš pradžių socialinė apsauga buvo keičiama lyginant su paveldėta sovietine sistema, t. y. didinant paramą (priimti įstatymai įtvirtino labai panašios struktūros ir panašaus masto socialinės apsaugos priemones, galiojusias sovietinėje sistemoje).
Nuo 1995 metų, kai ypač pasireiškė ūkio pertvarkymo sunkumai, gamybos smukimas, hiperinfliacija, nedarbas, šešėlinės ekonomikos ir mokesčių vengimo padariniai, paramos šeimai ir naujojoje pensijų sistemoje atsirado griežtų reikalavimų pretenduojantiems į socialines išmokas, o infliacijos nulemti išmokų dydžiai buvo įtvirtinti ir įstatymais. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas (2000, nauja redakcija 2017) nustatė teisę į ligos ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, jų skyrimo, apskaičiavimo, mokėjimo ir kitas sąlygas.
Dėl naujų ekonominių ir politinių sąlygų 1990 metais buvo pripažinta nedarbo socialinė rizika ir sukurta bedarbių rėmimo sistema, pripažinta infliacijos grėsmė ir sukurta minimalių garantijų sistema mažas pajamas gaunantiems asmenims. Skurdo sąvoka nebuvo (ir nėra) įtvirtinta teisės aktuose, bet skurdas buvo pripažintas kaip reiškinys ir sukurta piniginės paramos bei išlaidų kompensavimo skurstantiesiems sistema.
Taip pat skaitykite: Europos sveikatos draudimo kortelė
1997 metais sveikatos draudimo funkcijos atskirtos nuo socialinio draudimo ir perduotos ligonių kasoms. 1999 metais priimtas Pensijų fondų įstatymas (nuo 2003 Papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymas; nauja redakcija 2013), sudaręs galimybes steigtis privatiems pensijų fondams, bei Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas (nauja redakcija 2017).
Socialinio Draudimo Finansavimas
Valstybinis socialinis draudimas finansuojamas darbdavių ir apdraustųjų asmenų įmokomis į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą, kurios skaičiuojamos nuo apdraustųjų atlyginimo. Iki 2000 metų socialiniam draudimui darbdaviai mokėjo 30 % samdomųjų darbuotojų atlyginimo dydžio įmokas savo lėšomis ir 1 % buvo išskaičiuojamas iš darbuotojų algų. 2000 metais darbdavių įmokos padidintos iki 31 %, o darbuotojų - iki 3 %.
2006 metais darbdavių įmokos suskirstytos į grupes pagal įmonėje, įstaigoje, organizacijoje per metus įvykusių nelaimingų atsitikimų skaičių, įmokų dydis nustatomas kiekvienais metais (2019 buvo keturios darbdavių grupės, kurių nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įmokos sudarė 0,14 %, 0,36 %, 0,7 % ir 1,4 % darbuotojo darbo užmokesčio). Darbdavių lėšomis t. p. finansuojamas nedarbo socialinis draudimas (įmoka sudaro 1,31 % darbuotojo darbo užmokesčio, o sudarant terminuotą darbo sutartį - 2,03 %).
Iš darbuotojų algų išskaičiuojamos socialinio draudimo įmokos nuo 2019 sudaro 8,72 % darbo užmokesčio pensijų socialiniam draudimui, 2,09 % ligos, 1,71 % motinystės socialiniam draudimui ir 6,98 % privalomajam sveikatos draudimui. Kiekvieno apdraustojo įmokų dydis nurodomas Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenų bazėje. Pagal šiuos duomenis apskaičiuojamos socialinio draudimo išmokos.
Dalis socialinio draudimo lėšų skiriama Užimtumo fondui (įkurtas 1991, administruoja Užimtumo tarnyba) ir Privalomojo valstybinio sveikatos draudimo fondui (administruoja Valstybinė ir teritorinės ligonių kasos). Socialinis draudimas t. p. apima kai kurias valstybines pensijas: nukentėjusiųjų asmenų, mokslininkų, Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnio (gauna piliečiai, ypač nusipelnę Lietuvai kurdami ir plėtodami jos valstybingumą, ūkį, kultūrą, mokslą, meną ir sportą, gindami valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką, labiausiai pasižymėję pasipriešinimo SSRS okupacijai dalyviai, t. p. motinos, pagimdžiusios ir išauginusios iki aštuonerių metų amžiaus septynis ir daugiau vaikų), pareigūnų ir karių, teisėjų.
Socialinės Apsaugos Sistemos Struktūra
Lietuvoje socialinę apsaugą sudaro socialinis draudimas ir socialinė parama. Socialinis draudimas apima pensijų, ligos ir motinystės (tėvystės), sveikatos, nedarbo draudimą ir draudimą nuo nelaimingų atsitikimų darbe bei profesinių ligų.
Socialinė parama apima piniginę socialinę paramą - socialines, šeimos, laidojimo pašalpas, šildymo, šalto ir karšto vandens, transporto ir kitų išlaidų kompensacijas - ir socialines paslaugas - socialinės globos įstaigas, senelių, neįgaliųjų, našlaičių globos, nakvynės namus, dienos centrus, t. p. pagalbą ir slaugą namuose.
Pagrindines teises į socialinę apsaugą apibrėžia Lietuvos Respublikos Konstitucija (1992). Ji skelbia, kad valstybė garantuoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir įstatymų numatytais kitais atvejais. Nustatyta, kad kiekvienas žmogus turi teisę į socialinę apsaugą nedarbo atveju.
Socialinės apsaugos pagrindinė dalis grindžiama vadinamuoju nuopelnų darbo rinkoje principu: teisė į socialinę apsaugą siejama su darbo stažu, nes dirbantieji privalomai draudžiami socialiniu draudimu. Apsaugos lygis siejamas su dėl socialinės rizikos prarasto darbo užmokesčio dydžiu.
Pagal gavėjų skaičių ir išlaidas reikšmingiausios socialinio draudimo išmokos - senatvės, netekto darbingumo, našlių ir našlaičių pensijos. Valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijas gali gauti asmenys, sulaukę pensinio amžiaus (iki 2011 - 60 metų moterys ir 62,5 metų vyrai; nuo 2012 moterų ir vyrų pensinis amžius palaipsniui didinamas, kad 2026 būtų suvienodintas ir sudarytų 65 metus) ir turintys minimalų socialinio draudimo stažą (15 metų).
Ilgalaikiai bedarbiai, turintys pensijų valstybinio socialinio draudimo būtinąjį stažą (2019 jis sudarė 31 metus, kasmet didinamas po pusę metų, kol 2027 pasieks 35 metus), gali pretenduoti į sumažintą išankstinę senatvės pensiją (ne anksčiau kaip likus penkeriems metams iki senatvės pensinio amžiaus).
Senatvės pensiją sudaro bendroji ir individualioji pensijos dalys. Bendroji pensijos dalis lygi valstybinio socialinio draudimo bazinei pensijai (2019 - 164,59 euro), padaugintai iš asmens sukaupto pensijų socialinio draudimo stažo ir padalintai iš pensijų socialinio draudimo būtinojo stažo. Individualioji pensijos dalis susieta su pensininko buvusiu atlyginimu ar kitomis pajamomis, nuo kurių buvo mokamos pensijų socialinio draudimo įmokos.
Netekto darbingumo (iki 2005 vadinta invalidumo) pensija mokama asmeniui, kuris pripažįstamas nedarbingu. Asmeniui, turinčiam teisę ir į senatvės, ir į netekto darbingumo pensiją, mokama tik viena iš jų (didesnė). Našlaičiams, našlėms ir našliams socialinio draudimo pensijos mokamos tik tuo atveju, jei miręs tėvas, motina ar sutuoktinis mirties dieną turėjo teisę į nedarbingumo pensiją. Sutuoktiniams keliami tam tikri amžiaus ir santuokos trukmės reikalavimai.
Socialinio draudimo pensininkų skaičius ir pensijų vidutinis dydis pateikta 1 lentelėje.
| Metai | Pensininkų skaičius | Vidutinė pensija (eurais) |
|---|---|---|
| ... | ... | ... |
Socialinio draudimo pensininkų skaičius ir pensijų vidutinis dydis
Socialinės apsaugos sistemai ir ypač socialiniam draudimui didelę reikšmę turi darbo rinka. 1998-2018 darbo jėgos Lietuvoje sumažėjo daugiau kaip 250 000 dirbančiųjų. Kita vertus, sumažėjo ir nedarbas, bet ne dėl darbo vietų skaičiaus didėjimo, o dėl emigracijos.
| Rodiklis | Pokytis |
|---|---|
| Darbo jėga | Sumažėjo daugiau kaip 250 000 |
| Nedarbas | Sumažėjo (daugiausia dėl emigracijos) |
Darbo jėgos ir nedarbo pokyčiai Lietuvoje 1998-2018 m.
Socialinės apsaugos plėtros bendrasis rodiklis - socialinės apsaugos išlaidos (skaičiuojant nuo BVP). Susiklostė socialinės apsaugos diferenciacija pagal nuopelnus darbo rinkoje, bet neišvengta visai socialiai neapsaugotų žmonių sluoksnių. Nedarbo atveju išryškėjo tokios apsaugos neigiami padariniai.
Per beveik šimtmetį šalyje veikė skirtingos pensijų sistemos modeliai - nuo išmokų tik tam tikrų profesijų atstovams iki galimybės patiems kontroliuoti savo ateities finansus. Kaip Lietuvoje formavosi pensijų sistema, pasakoja „Luminor investicijų valdymas“ vadovė Loreta Načajienė.
Pirmųjų pensijų ištakos Lietuvoje žymi 1926 metus, kai šalies prezidentas Aleksandras Stulginskis, siekdamas sumažinti socialinę nelygybę, užtikrinti darbuotojų apsaugą bei remdamasis kitų šalių patirtimi, paskelbė socialinio draudimo valdybos įstatymą.
„Tiesa, tai nebuvo visuotinės pensijų sistemos pradžia - pagal įstatymą, finansiniu stabilumu galėjo džiaugtis tik Nepriklausomybės kovų dalyviai, taip pat karininkai, valstybės tarnautojai ir pasižymėję visuomenės veikėjai. Be to, šie žmonės turėjo būti ištarnavę bent 25 metus. Jų gaunamos išmokos dydis sudarė 60 proc. buvusios algos“, - aiškina ekspertė.
Pirmoji pensijų sistema
Visuotinė pensijų sistema Lietuvoje įgyvendinta Sovietų Sąjungos okupacijos metu. Šalyje buvo pritaikytas visoje Sąjungoje taikytas socialinio draudimo modelis - į sistemą įtraukti įvairių profesijų atstovai, o XX a. septintajame dešimtmetyje senatvės pensijos išmokas jau gaudavo visi darbuotojai.
Pensijos buvo finansuojamos iš valstybės biudžeto ir kolektyvinių ūkių lėšų. „Norint gauti senatvės pensiją, reikėjo atitikti tam tikrus reikalavimus: išmokos buvo skirtos tik tiems darbuotojams, kurie pasiekė nustatytą darbo stažą - 25 metus vyrams ir 20 metų moterims - ir amžių - vyrai turėjo būti ne jaunesni nei 55 metai, moterys ne jaunesnės nei 50 metų. Tiesa, toks nustatytas amžius pastatė pamatą ir tolimesnei Lietuvos socialinio draudimo sistemai ir kurį laiką išliko net atkūrus mūsų šalies Nepriklausomybę“, - pasakoja L.Načajienė.
Pensijų sistema „socialistinėje“ Lietuvoje buvo gana sudėtinga, aiškina ekspertė. Pensijos buvo skiriamos įvairiais atvejais, joms mokėti reikalingos lėšos buvo pervedamos iš Maskvos.
1994-1995 m. itin svarbūs Lietuvos pensijų sistemos istorijoje - įvykusi pensijų reforma ir įsigaliojęs Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas Lietuvoje pakeitė sovietinę pensijų sistemą, iki tol veikusią beveik 40 metų.
„Nors naujoji sistema buvo orientuota į ateitį ir turėjo būti taikoma tiems, kurie pensinio amžiaus sulauks po 1995 m. sausio 1 d., tačiau Seimo sprendimu buvo perskaičiuotos ir visų senatvės pensiją gaunančių gyventojų pensijos. Kai įsigaliojo naujas įstatymas, pensijos buvo padidintos kartu su bazine pensija ir draudžiamosiomis pajamomis. Dėl šių pokyčių 1995-aisiais pastarosios padidėjo 4 kartus, o bazinė pensija - triskart. 1994-ųjų reforma valstybei kainavo papildomai 283 mln. litų“, - sako „Luminor investicijų valdymas“ vadovė.
1994 m. įvykusi pensijų reforma iš esmės pakeitė iki tol šalyje veikusią pasenusią pensijų sistemą. Nuo to laiko Lietuvoje pensijos sistemos pagrindu tapo socialinio draudimo pensijos, o išmokos buvo mokamos iš socialinio draudimo lėšų.
„Dienos klausimas“: Kas laukia pensijų kaupimo sistemos?
Po beveik dešimtmečio - 2003 m., sekant sėkmingais Vakarų šalių pensijų sistemų pavyzdžiais, buvo žengtas dar vienas svarbus žingsnis ir pradėta nauja reforma. Dėl jos gyventojai įgavo galimybę savarankiškai nukreipti dalį savo socialinio draudimo įmokų „Sodrai“ į pensijų kaupimą antros pakopos pensijų fonduose. Pirmaisiais reformos metais kaupiamosios įmokos sudarė 2,5 proc.
„Ši reforma paskatino privačių pensijų fondų atsiradimą ir suteikė galimybę patiems gyventojams prisidėti prie stabilių pajamų senatvėje užtikrinimo - apdraustieji, pasirinkę dalyvauti pensijų kaupime, galėjo dalį savo mokamų privalomojo pensijų draudimo įmokų perkelti į antrosios pakopos pensijų fondus. Gyventojai taip pat galėjo papildomai kaupti ir trečiosios pakopos pensijų fonduose. Į šią pertvarką visuomenė reagavo gana palankiai - per pirmus tris reformos mėnesius pensijų kaupimo sutartis pasirašė daugiau nei trečdalis socialiniu draudimu apdraustų Lietuvos gyventojų“, - aiškina L.Načajienė.
2019-ieji taip pat pasižymėjo kaip svarbūs metai Lietuvos pensijų sistemos pokyčių procese. Nuo sausio 1 d. įsigaliojusi nauja pensijos kaupimo formulė leido gyventojams, norintiems investuoti savo senatvei, kas mėnesį į savo kaupimo fondą paskirti 3 proc. nuo savo atlyginimo. Tokiu atveju, kaupiantiesiems antros pakopos pensijų fonduose, valstybė prisideda 1,5 proc.
„Po šios reformos nebeliko „Sodros“ pervedimų į privačius pensijų fondus, todėl darbuotojai galėjo pasirinkti patys, pagal kokią formulę jie nori kaupti savo senatvei. Gyventojai, kurie iki tol nekaupė arba buvo pasirinkę kaupti tik socialinio draudimo įmokų dalį, įmokas galėjo didinti po truputį kasmet, kol 2023-aisiais pasieks 3 proc. dydį“, - tvirtina „Luminor investicijų valdymas“ vadovė.
2022-aisiais antros pakopos pensijų fonduose investavo daugiau nei 1,4 mln. Lietuvos gyventojų, jų sukauptas turtas bendrai siekė 5,6 mlrd. Eur. Anot L. Načajienės ši reforma suteikia galimybę gyventojams patiems prisidėti prie stabilių pajamų senatvėje. Į pensijų sistemą įtraukus jaunus dirbančius žmones, dirbantieji pensijų kaupime gali dalyvauti daugiau nei keturias dešimtis metų. Todėl jauname amžiuje mokamos įmokos gali būti nedidelės, tačiau tikėtina, kad ilgalaikėje perspektyvoje jos padės sukaupti nemažą sumą, galinčią užtikrinti stabilias ir didesnes pajamas pasiekus pensinį amžių.
Pensijų sistemos schema
Lietuvoje socialinis draudimas atsirado 1926 m. kovo 23 d., kai Prezidentas Aleksandras Stulginskis paskelbė Vyriausiosios socialinio draudimo valdybos įstatymą. Valdyba veikė prie Vidaus reikalų ministerijos. Tarpukario laikotarpiu Lietuvoje labiausiai buvo išplėtotas ligos draudimas, tik prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo įvestas nelaimingų atsitikimų darbe draudimas.
Ligonių kasos Lietuvoje pradėtos steigti 1928 m. pabaigoje. Buvo įsteigta 16 ligonių kasų: dešimt iš jų - teritorinės, kitos - atskirų įstaigų ir įmonių: Susisiekimo ministerijos, Eigulių, Elektros akcinės bendrovės, Lietuvos banko, Šv. Zitos draugijos, Vytauto Didžiojo universiteto. Pensinio draudimo nebuvo.
Ligonių kasų įstatymas numatė, kad ligos draudimu draudžiami visi, kurie tarnauja valstybei, savivaldybėms ar privatiems asmenims, bei jų šeimų nariai. Tačiau ligos draudimu nebuvo draudžiami žemės ūkio darbininkai, valstybės tarnautojai ir darbuotojai, kurie uždirbo daugiau kaip 400 litų per mėnesį. Kadangi dauguma žmonių tuo metu buvo žemdirbiai, socialinis draudimas apėmė gana nedidelę dalį gyventojų. Draudimas suteikė nemokamą gydymą, ligos, laidojimo, motinystės ir žindymo pašalpas. Ligos pašalpa sudarė nuo 50 iki 100 proc. algos, atsižvelgiant į ligonio šeimos padėtį. Pašalpos dydį nustatydavo ligonių kasa.
tags: #socialinio #aprupinimo #sistema #buvo #vystoma #pagal