Psichologinė būklė apima platų spektrą aspektų, susijusių su žmogaus emocine, psichologine ir socialine gerove. Tai apima mūsų mąstymą, jausmus, elgesį ir gebėjimą susidoroti su kasdieniais gyvenimo iššūkiais. Gera psichikos sveikata leidžia mums realizuoti savo gebėjimus, produktyviai dirbti ir dalyvauti visuomenės gyvenime. Šiame straipsnyje aptarsime psichologines krizes, dažniausiai pasitaikančius sutrikimus, jų gydymo būdus ir patarimus, kaip rūpintis savo psichikos sveikata.
Psichologinė Krizė: Apibrėžimas ir Bendrieji Bruožai
Psichologinė krizė - tai sveiko žmogaus reakcija į sunkią ir reikšmingą jam emociškai gyvenimo situaciją, kuri reikalauja naujų adaptacijos ir įveikimų būdų, nes turimų nebepakanka. Vieningo psichologinės krizės apibrėžimo nėra. Kiekvieno žmogaus išgyvenama psichologinė krizė yra individuali, kaip individualus ir nepakartojamas yra kiekvieno žmogaus išgyvenimas. Tačiau visos psichologinės krizės turi ir bendrų bruožų. Juos svarbu žinoti atsakant į klausimą - ar tai psichologinė krizė, ar kitokį sukrėtimą atspindinti būsena? Atsakymas į šį klausimą tampa svarbus.
Psichologinės krizės terminą ir krizių teorijos pagrindus į psichologiją ir psichiatriją įvedė Erich Lindemann (1944) ir Gerard Caplan (1964). E. Lindemann, amerikietis, vokiečių kilmės gydytojas, į krizinius išgyvenimus pradėjo daugiau gilintis po to, kai jam teko teikti pagalbą nukentėjusiems nuo didelio gaisro žmonėms Bostono naktiniame klube. Po gaisro buvo dvi nukentėjusiųjų grupės - gaisro siaubą išgyvenę, bet likę gyvi žmonės ir žuvusiųjų ugnyje artimieji. Tuomet E. Lindemann pirmą kartą atkreipė dėmesį į tai, kad žmonės gana skirtingai reagavo į šį tragišką išgyvenimą. Sukrėsti buvo visi, bet vieni nukentėję elgėsi pakankamai, kiek įmanoma tokioje situacijoje, ramiai ir organizuotai, jų emocinės, elgesio reakcijos buvo adekvačios įvykusiai nelaimei. Kitų žmonių elgesį buvo galima apibūdinti kaip sutrikusį (visiškas pasimetimas, šokas ir pan.). Stebėdamas krizę išgyvenusius žmones ilgesnį laiką, E. Lindemann aptiko, kad vienus žmones kriziniai išgyvenimai užgrūdina, sustiprina, kitus palaužia. E. Lindemann priėjo išvados, kad svarbiausi faktoriai, kurie įtakoja žmonių reakcijas krizinių išgyvenimų metu, krizinių išgyvenimų pasekmes, tai: asmenybės brandumas ir galimybė gauti pagalbą tuo metu.
E. Lindemann pačiam teko išgyventi sunkią gyvenimo krizę - jis susirgo vėžiu. Tačiau jis įveikinėjo šią krizę ir dirbo iki pat gyvenimo pabaigos. Gulėdamas ligoninėje, užrašinėjo savo stebėjimus ir kaip gydytojas, ir kaip pacientas. Kol galėjo, tol visą laiką padėjo kitiems pacientams. Prieš mirtį visiems padėkojo už pagalbą, patvirtindamas, kad mirtinai sergančiam žmogui aplinkinių parama yra labai reikalinga.
Pagrindiniai Psichologinės Krizės Bruožai
- Specifinis emociškai reikšmingas žmogui įvykis. Vienas dažniausiai psichologines krizes sukeliančių įvykių - netektys. Jas turėtumėme suprasti plačiau - tai gali būti ne tik artimo žmogaus mirtis, bet ir skyrybos, bedarbystė, socialinio statuso, materialinio gerbūvio netekimas. Tai visi atvejai, kai žmogus netenka kažko, kas jam asmeniškai, emociškai, vertybiškai yra labai svarbu. Psichologinės krizės gali išsivystyti ir įvykus tokiems dramatiškiems įvykiams, kaip netikėtos katastrofos, tarp jų ir masinės: transporto avarijos, gaisrai, sprogimai, žemės drebėjimai, teroro aktai ir pan. Psichologines krizes gali sąlygoti išgyvenamo streso, frustracijos, vidinio konflikto suintensyvėjimas, patirtas smurtas.
- Psichinio diskomforto būsena.
- Žmogus nežino ką daryti šioje naujoje gyvenimo situacijoje. Kiekvienas žmogus, esant sunkiems išgyvenimams, visuomet turi tam tikrą gyvenimo patirtį, kuri jam padeda įveikti kilusius sunkumus, su jais susijusias sunkias ir skausmingas būsenas. Tačiau psichologinės krizės atveju, anksčiau sukaupta problemų įveikimo patirtis nebepadeda. Turimų, žinomų problemų sprendimo būdų nebepakanka.
- Pagalbos galimybė. Psichologinės krizės metu labai svarbu, ar yra galimybė sulaukti pagalbos. Pagalbą gali teikti artimi žmonės (šeimos nariai, draugai), krizių įveikimo specialistai - profesionalūs psichikos sveikatos specialistai ir savanoriai.
- Psichologinės krizės trukmė. Krizinis išgyvenimas trunka iki 2 mėnesių. Jei maždaug per 2 mėnesius nepraeina sunkūs, psichologinę krizę lydintys jausmai ir išgyvenimai, žmogui nepavyksta grįžti į įprastą kasdieninio gyvenimo ritmą ir kokybę, tai ši būsena jau nebevadinama krizine.
Krizės įveikimas arba neįveikimas:
- Įveikti krizę: jei psichologinė krizė įveikiama, krizinis išgyvenimas paskatina individo augimą, vystymąsi, emocinę brandą.
- Neįveikti krizės: neįveikta psichologinė krizė sąlygoja krizės chronizaciją, t.y., galimus fizinės, psichikos sveikatos, asmenybės integracijos, socialinio funkcionavimo ir adaptacijos sutrikimus, kurie pasireiškia kaip intensyvėjančios psichologinės problemos ar gilesni psichikos sutrikimai, ar kaip somatiniai simptomai ar ligos; gali atsirasti polinkis priklausomybėms - alkoholizmui, narkomanijai ir pan. Šios pasekmės veda į neadaptyvų žmogaus funkcionavimą. Visas šias pasekmes reikės ilgai įveikinėti jau daugeliui specialistų - bendrosios praktikos ir įvairių specializacijų gydytojams, psichologams, psichoterapeutams, psichiatrams, socialiniams darbuotojams ir t.t.
Psichologinių Krizių Klasifikacija
Psichologinės krizės gali būti skirstomos į įvairias kategorijas:
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
- Vystymosi - būdingos atskiriems reikšmingiems kiekvieno žmogaus gyvenimo etapams.
- Organizminės krizės - jos atsiranda, kai dėl stipraus dirgiklio (stresoriaus) veikimo pažeidžiama vidinė organizmo homeostazė.
- Krizės, keliančios grėsmę vidinei integracijai - tipiškiausius šios grupės krizės apibrėžimus pateikia Lindemann ir Caplan (1961): krizė kyla, kai žmogus patenka į situaciją, kurioje atsiranda pavojus jo vertybėms, gyvenimo tikslui.
- Krizės, sukeliančios dideles permainas gyvenimo erdvėje - šį terminą siūlė Parkes, turėdamas omenyje Levin lauko teoriją apie žmogaus potyrius vidinėje ir išorinėje psichologinėje aplinkoje, t.y. gyvenimo erdvėje. Viskas, kas vyksta žmogaus aplinkoje, veikia jo vidų ir atvirkščiai.
- Tarpasmeninės ir sociokultūrinės krizės - jų priežastys glūdi aplinkoje ir svarboje, kurią asmuo teikia kokiems nors socialiniams santykiams.
- Krizės, kylančios dėl reikiamos informacijos trūkumo - Viljams nuomone, krizės kyla dėl to, kad tarp žmonių stinga komunikacijos ir informacijos. naujai užklupusioje situacijoje(pavyzdžiui, įvykus žemės drebėjimui).
- Religinės krizės - jos susijusios su religiniu patyrimu.
- Egzistencinės krizės - kyla iš vidinių konfliktų, nerimo išgyvenant ir sprendžiant esminius gyvenimo klausimus, atliekant svarbius gyvenime pasirinkimus, priimant reikšmingus sau ir kitiems sprendimus, susijusius su atsakomybe, laisve, nepriklausomybe, meile, mirtimi, tikėjimu ir kitais svarbiausiais žmogui egzistencijos fenomenais.
Krizės intervencija: ką daryti krizę išgyvenančiam žmogui
Psichologinėms krizėms būdinga tam tikra dinamika, pasireiškianti keliomis fazėmis.
- Poveikio (konfrontacijos, įžanginė) - tai pirmoji žmogaus reakcija į tai, kas netikėtai tapo neišvengiama, t.y. įvyko. Šioje fazėje mažėja žmogaus orientacija situacijoje, auga įtampa, didėja nerimas. Žmogus niekaip negali išspręsti problemos, jaučia, kad jo pastangos ieškant išeities yra bevaisės, dėl to didėja sutrikimo jausmas.
- Pasidavimo - įtampa auga toliau, stiprėja nevilties, bejėgiškumo jausmai, mažėja pasitikėjimas savo jėgomis, apima jausmus, kad ši problema niekuomet neišsispręs, skausmingi išgyvenimai nesibaigs.
- Tvarkymosi (mobilizacijos) - sukaupiamos, mobilizuojamos visos pastangos. Motyvacija sprendimams tuo metu milžiniška, labai aukšta galimybė asmenybės augimui. Žmogus yra atviresnis, prieinamesnis kitų įtakai.
- Krizė įveikiama, žmogus randa sprendimą.
- Krizė neįveikiama. Įtampa taip pat sumažėja, bet jau dėl kitų priežasčių: žmogus pasiduoda, jaučiasi įveiktas, tampa pasyvus. Kaip vienas iš galimų būdų išvengti su neįveikta krize susijusių jausmų gali kilti noras nusižudyti. Tačiau realiai žmogus dar netrokšta mirties.
Galutinė (pasitraukimo) - žmogus jaučia didelį fizinį ir psichinį išsekimą. Jei krizė įveikta, žmogus palaipsniui grįžta prie savo įprastos būsenos ir gyvenimo būdo. Jei krizė neįveikta, silpnėja vidinė asmenybės integracija. Tęsiasi galimi chronizacijos variantai.
Krizės trukmė: 6-8 savaitės (iki 2 mėnesių).
Niekas neapsaugotas nuo įvairių gyvenimo sukrėtimų. Išsiskyrimas su artimu žmogumi, mirtis, nesėkmės moksle ar darbe, išdavystė, sunki liga, kitokie nemalonūs ir netikėti gyvenimo pasikeitimai gali sukelti būseną, vadinamą psichologine krize. Krizę išgyvenantis žmogus jaučiasi nebegalįs įveikti iškilusių sunkumų, yra pasimetęs ir nežino, ką daryti. Įprasti būdai, kurie jam anksčiau padėdavo įveikti gyvenimo sunkumus, tampa nebeveiksmingi. Žmonėms, esantiems tokioje būsenoje, gali kilti minčių apie savižudybę.
Neviltis ir Savižudybė
Neviltis - tai gniuždantis bejėgiškumo jausmas, apimantis tada, kai pasaulis atrodo ne toks, koks jis turėtų būti; kai nepavyksta įgyvendinti savo troškimų; kai norima, bet nepajėgiama pakeisti savo gyvenimo; kai nebematoma prasmės veikti, kurti ar net gyventi. Nevilties slegiamam žmogui dažniausia atrodo, kad jos priežastis - nepalankios, nepakeliamos aplinkybės. Tada žmogus ieško lengviausios išeities - pasineria į depresiją, pradeda vartoti narkotines medžiagas ir net bando žudytis, manydamas, kad jo egzistavimas yra beprasmis.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Savižudybė - reiškinys, kurį tiria daug mokslų: sociologija, filosofija, medicina, psichologija, kriminologija ir t.t. Savižudybė - sudėtinga, daugiareikšmė problema, kuri neturi kokios nors vienintelės priežasties ir paaiškinimo. Ją dažniausiai sukelia biologinių, psichologinių, kultūrinių, socialinių veiksnių visuma. Šiuo metu Vakarų pasaulyje savižudybe vadinamas sąmoningas susinaikinimo aktas, kuris yra daugiasluoksnis sutrikimas ir kurį vykdo kenčiantis individas, laikantis savižudybę geriausia išeitimi iš susiklosčiusios padėties.
Albert'as Camus teigė, kad yra tik viena tikrai rimta filosofinė problema - savižudybė. Nuspręsti, ar gyvenimas vertas, kad jį gyventum, ar ne, - reiškia atsakyti į pagrindinį filosofijos klausimą.
Pagrindinės Savižudybių Priežastys
- Psichikos ligos (iki 60% - depresijos). Visi rizikos faktoriai ir kiti reikšmingi veiksniai yra svarbūs ir tolygiai reikšmingi.
Savižudybių Tipai
- I tipas: tikroji savižudybė. Sąmoningas mirties pasirinkimas ir sprendimas atimti sau gyvybę. Suicidinės elgsenos motyvacijos: mirties troškimas, nėra konkretaus motyvo, išskyrus teiginį :“Nenoriu gyventi“.
- II tipas: tariamoji savižudybė. Mirtis nesirenkama, tačiau numanoma jos galimybė, ji turima omenyje. Savižudybė kaip bėgimo nuo sunkios situacijos forma. Nėra jėgų gyventi.
- III tipas: savižudiški gestai. Mirtis neplanuojama, apie ją rimtai negalvojama. Mirties baimė.
- Altruistinės savižudybės. Mirtis yra kaina, kuri sumokama: už artimo meilę, ginant didžiausiąją vertybę.
Pateiktoji tipologija rodo, kad pirmąjį savižudybių tipą dažniausiai sukelia egzistencinė krizė. Kartais ji vystosi lėtai, tik kaip kognityvinė krizė, - kai pritrūksta motyvacijos gyventi. Dažniausiai nieko ypatingo nebūna įvykę. Antrojo tipo atveju savižudybė būna motyvuota Lindemanno ir Caplano aprašytos krizės, kai netikėtai prarandamas koks nors tikslas, vertybė ar kažkas, kas teikė saugumo pojūtį, kas buvo svarbiausias gyvenimo motyvas. Ši netektis sukelia nevilties ir bejėgiškumo jausmą. Savižudybė yra greičiau reakcija į tą neviltį ir bejėgiškumą arba mėginamas nuo jų pabėgti.
Savižudybės Rizikos Veiksniai
- Ankstesni bandymai žudytis: 20-50 procentų asmenų, kurie žudosi, jau yra bandę tą daryti.
- Kalbėjimas apie mirtį ar savižudybę: Prieš žudydamiesi žmonės, dažniausiai apie tai kalba ar bent užsimena: “Be manęs šeimai bus geriau”. Nereikėtų numoti ranka į panašias mintis. Ketinantys nusižudyti kartais kalba taip, tarsi atsisveikintų ar ruoštųsi išvykti.
- Depresija: Depresija sergantys žmonės žudosi retai, tačiau didžiuma savižudžių serga šia liga. Sunkios depresijos požymis yra gilus liūdesys.
Depresija: Liga, Veikianti Mintis, Jausmus ir Elgesį
Depresija - tai ne tik bloga nuotaika ar nusiminimas. Tai liga (kaip diabetas, aukštas kraujo spaudimas ar širdies liga), kuri diena po dienos veikia Jūsų mintis, jausmus, fizinę sveikatą ir elgseną. Tai kartu ir kūno, ir sielos liga. Tai labai svarbu suprasti ir ligoniui, ir jį supantiems žmonėms. Dažnai pats sergantysis depresijos simptomus priskiria valios trūkumui, tinginystei, charakterio silpnumui, o aplinkiniai tikisi, kad jis „suims save į rankas“, pažvalės. Tokie reikalavimai ir viltys beprasmiai.
Leiskite pateikti paprastą palyginimą: sergant diabetu, kūnas gamina per mažai insulino, ko pasėkoje pasireiškia ligos simptomai. Teikdamas kūnui papildomai insulino, diabetikas gali jaustis normaliai. Sergant depresija, pakinta serotonino kiekis smegenyse. Vaistų, kurie reguliuoja serotonino kiekį, pagalba galima jaustis geriau. Tikėtis, kad depresiškas žmogus savaime „išsikapstys“ iš tos būklės, kurią sukelia nenormaliai pakitęs serotonino balansas smegenyse, tiek pat vilčių kaip tikėtis, jog diabetikas pats įveiks insulino stoką. Vis daugiau sužinant apie šią ligą, galbūt, keisis ir aplinkinių požiūris į sergančiuosius depresija.
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
Depresijos Priežastys ir Gydymas
Ko galime tikėtis nesigydant ir gydymo metu? Negydoma depresija tęsiasi iki pusės metų, dažnai ir ilgiau, pagerėjimas būna nepilnas, dar jaučiami kai kurie simptomai, kurie trukdo žmogaus kasdieninei veiklai. Nesigydant yra didelė depresijos priepuolio pasikartojimo galimybė ir perėjimas į sunkesnę ar lėtinę depresijos formą. Ankstyvas gydymas gali sustabdyti depresijos perėjimą į sunkesnę ar lėtinę formą. Pradėjus gydymą, pagerėjimas pajuntamas ne iš karto - po 2-4 savaičių. Todėl dažnai pirmoje gydymo fazėje Jus apima bejėgiškumo jausmas, imate abejoti, ar išvis bepasveiksite.
Žmonės, vartodami narkotines medžiagas, mano, kad tai padės lengviau prisitaikyti prie aplinkos, išspręsti iškilusias problemas ir panašiai. Tačiau iš tikrųjų tai yra nepagydoma liga, iš kurios labai sunku būna išsikapstyti. Žmogus turi būti stiprios valios, kad visa tai iškęstų.
Psichologo, Psichoterapeuto ir Psichiatro Skirtumai
Svarbu atskirti psichologo, psichoterapeuto ir psichiatro vaidmenis:
- Psichologas padeda žmogui suprasti savo mintis, jausmus, elgesio modelius ir sprendimų priežastis. Jis įvertina emocinę būklę, padeda įvardyti problemas ir rasti būdus, kaip su jomis tvarkytis.
Alternatyvūs gydymo būdai: hipnozė ir sąmoningas kodavimas
Hipnozė Lietuvoje vis labiau pripažįstama, o jos nauda jaučiama tiek medicinoje, tiek psichologijoje, tiek kasdieniame gyvenime. Ji padeda įveikti baimę, nerimą, priklausomybes ir kitus iššūkius, kurie trukdo gyventi pilnavertį, laimingą gyvenimą. Hipnozė efektyviai taikoma nėštumo ir gimdymo metu skausmo valdymui, onkologijoje, mažinant nerimą ir palengvinant šalutinius gydymo poveikius, bei kitose situacijose, kur svarbi vidinė ramybė, harmonija ir atsipalaidavimas.
Hipnozė - tai bendras reiškinys, transo būsena, leidžianti pasiekti gilesnius sąmonės lygmenis. Hipnozės ištakas galima atsekti senovės civilizacijose: Egipte, Graikijoje, Kinijoje ir Indijoje. Čia buvo naudojamos transo tipo būsenos, ritualai ir gydymo technikos naudojant įtaigą, dažnai siekiant dvasinių ar gydomųjų tikslų.
Šiandien Lietuvos hipnoterapeutai nuolat tobulinasi, studijuoja prestižiniuose universitetuose, tobulinasi Oksfordo universitete, tarptautinėse hipnozės mokyklose, dalyvauja LHA rengiamose ir tarptautinėse konferencijose, bei įsisavina patirtį su naujausiais pasauliniais tyrimais.
Hipnoterapija priklausomybių gydyme efektingai naudojama kartu su kitomis psichoterapijos technikomis - kognityvine elgesio terapija, motyvaciniais pokalbiais, tarpasmenine terapija, sąmoningu kodavimu pagal Darių Šulcą, Minesotos programa, RTT, pasąmonės terapija ir kt.
Sąmoningo kodavimo metodika pagal Darių Šulcą paremta psichoterapijos - hipnoterapijos principais, šiuolaikinės psichologijos atradimais bei asmeninių sprendimų paieškomis, kylančiomis iš realaus susidūrimo su problema praeityje ir sprendimais atvedusiais į laimingą ir pilnavertę dabartį. Ji padeda ne tik atsisakyti žalingų įpročių, bet ir stiprina pasitikėjimą savimi, mažina nerimą, padeda atrasti vidinę jėgą bei gyvenimo pilnatvę, pasiekiant ilgalaikius pokyčius tiek psichiniame, tiek emociniame lygmenyje be jokios nepagrįstos baimės.
Hipnozė niekada neveikia prieš žmogaus valią, moralę ar fundamentalius įsitikinimus. Tai natūralus procesas, padedantis atrasti ir įgalinti vidinius resursus, spręsti problemas.
Sveikatos apsauga ir asmeninė atsakomybė
Straipsnio autoriai iš Austrijos sveikatos kompetencijos centro (GÖG) analizuoja, kaip visuomenė, siekdama saugoti sveikatą, dažnai atsiduria etinių tikslų sankirtoje - tarp rūpesčio ir kontrolės, tarp pagalbos ir ribojimo, tarp sveikatos apsaugos ir asmeninės atsakomybės. Europos žmogaus teisių konvencija teigia, kad žmogus turi teisę kurti savo gyvenimą pagal savo vidinius pasirinkimus. Tai kelias, kai žmogus mokosi pasitikėti savo sprendimais, suvokti pasekmes ir veikti iš vidinės brandos. Tuo tarpu griežtesnis požiūris remiasi apribojimais, draudimais, išorinėmis kontrolės priemonėmis. Tarp šių polių egzistuoja vidurio kelias - vadinamas švelnaus paskatinimo principu. Jis ne verčia ir ne draudžia, o kuria aplinką, kurioje sveikesnis kelias tampa natūralesniu keliu.
Sveikata nėra vien ligos nebuvimas. Tai visapusė būsena - fizinė, emocinė, dvasinė ir socialinė. Gyvenimo džiaugsmas dažnai susijęs su rizika - sportas, kelionės, maistas, net santykiai kupini netikėtumo. Svarbu ne vengti rizikos, o rinktis ją sąmoningai.
Ilgą laiką priklausomybė buvo matoma per kaltės ir gėdos prizmę. Tačiau šiandien žinome, kad baimė negydo, o gėda uždaro žmogų dar giliau į save. Būtent ši patirtis moko, kad pokytis įvyksta ne per spaudimą, o per ramų, pasitikėjimu grįstą buvimą šalia.
Siekti „visiškai be narkotikų pasaulio“ nėra realu. Tačiau įmanoma kurti pasaulį, kuriame žala mažėja, o ryšiai stiprėja. Priklausomybė nėra tik elgesys ar liga - tai žmogaus kelionė tarp laisvės ir atsakomybės. Kelias, kuriame svarbiausia ne prievarta, o sąmoningas pasirinkimas. Ne kontrolė, o pasitikėjimas. Ne draudimas, o supratimas.
Vidutinio amžiaus krizė
Iki keturiasdešimties žmogus rūpinasi tuo, kaip jį mato pasaulis. Tai momentas, kai žmogus išorinio gyvenimo sėkmę ima keisti į vidinį tikrumą, į išsipildymą. Vidutinio amžiaus krizė dažniausiai neateina su triukšmu. Vidinė tuštuma, ilgesys, santykių įtampa, tapatybės sąmyšis, perdegimas, staigūs sprendimai, dvasinis jautrumas - tai ne klaidos. Tarp 36 ir 37 metų žmogaus sąmonė natūraliai ima keistis. Iki tol gyvenimas sukasi apie įsitvirtinimą. Po to - apie prasmes. Tai laikas, kai dažnas jau turi šeimą, darbą, statusą. Vaikai jau paaugę, o į žmogų, su kuriuo sukūrei šeimą, žvelgi šalčiau, ne kaip į vieną iš tėvų, o geriausiu atveju - tiesiog asmenybę. Tą akimirką žmogus iš tiesų pereina slenkstį - iš išorinių pareigų į vidinį buvimą, į esatį. Iš „turiu“ į „renkuosi“. Tuo momentu prasideda tikrasis vidinės laisvės kelias.
Šiandien viskas keičiasi greičiau, nei spėjame suvokti. Žmonės laisvai keičia partnerius, miestus, darbus. Mes drąsiai sakome: „Turiu teisę būti laimingas.“ Tai tiesa. Vaikas pasaulį supranta per tėvų santykį. Kai jis byra, griūva ir vaiko saugumo pamatai. Tačiau jei tėvai geba atvirai kalbėtis, dalintis savo patirtimi be kaltės ir spaudimo, paauglys mokosi, kad krizė - tai ne pavojus, o natūrali brendimo dalis.
Kai protas nurimsta, sąmonė ima matyti tikrąją realybę be pasipriešinimo. 10-15 min. tylos kasdien, stebėk mintis be vertinimo. Tai kelias iš proto į sielą - iš baimės į sąmoningumą. Ji leidžia matyti ne tik tai, kas yra, bet ir tai, kas gali būti. Tai, kas tau reikalinga. Vidutinio amžiaus krizė - tai kryžkelė ir kvietimas grįžti į save.
Priklausomybės: liga ar sielos kvietimas?
Kai kalbame apie priklausomybę, dažniausiai turime omenyje praradimą - kontrolės, valios ar savęs. Tačiau priklausomybė nėra tik visa ko griūtis.
Priklausomybė - tai daugiau nei įprotis ar cheminė reakcija smegenyse. Oksfordo žodynas ją apibrėžia kaip „patologinį priklausymą nuo tam tikros medžiagos ar veiklos“, tačiau šis apibrėžimas tėra paviršinis. Juk daugelis mūsų elgesių yra „priklausomi“ - nuo meilės, prasmės, kūrybos ar net darbo.
Kalbant apie psichoaktyvias medžiagas, turime omenyje tas, kurios tiesiogiai keičia smegenų chemiją - alkoholį, nikotiną, narkotikus ar raminamuosius. Tuo tarpu elgesio priklausomybės - tokios kaip lošimai, socialiniai tinklai ar darbas - ...
tags: #socialines #psichologijos #krize