Vilnius per pastarąjį šimtmetį patyrė kelis demografinės kaitos epizodus. XX a. pradžios miesto urbanizaciją ir plėtrą priemiesčiuose sustabdė Pirmasis pasaulinis karas. Tarpukariu miesto demografijos branduoliu tapo lenkai, o po Antrojo pasaulinio karo ištuštėję (ar prievarta ištuštinti) būstai apgriautame mieste buvo siūlomi ne tik taip vadinamiems jauniems specialistams iš Lietuvos regionų, bet ir visos Sovietų Sąjungos mastu.
Šiandieninė migrantų krizė, šiaip ar taip, nė iš tolo neprilygsta 1944-1947 m. įvykiams, kai į Lietuvą kai kuriais laikotarpiais kasdien atvykdavo bent po tūkstantį žmonių. Būtinybė pasirūpinti tūkstančiais karo pabėgėlių, benamių klajoklių pasibaigus Antrajam pasauliniam karui prislėgė visas į jį įtrauktas šalis. Sovietų Sąjungai irgi teko valdyti didžiulius savo piliečių, grąžinamų iš Europos šalių, srautus, taip pat suvaldyti dar vieną, daug didesnį - vidaus migracijos - iššūkį. Režimas, iki 1941 m. Dėl geografinės padėties ir neblogo apsirūpinimo svarbiausiais maisto produktais, šių migrantų kelyje buvo ir Lietuva.
Pasibaigus karo veiksmams, Lietuvon nesiliovė plūsti tūkstančiai ilgo ir žiauraus karo nuskurdintų, bado išsekintų Sovietų Sąjungos gyventojų. Be jų, duonos čia ieškojo ir vokiečiai iš sugriautų Rytprūsių, kur iki 1946 m. balandžio mėn. Daugybė žmonių į Lietuvą atvykdavo traukiniais, atkeliaudavo pėsti. Buvo įprasta matyti keliaujančius prekybiniais sąstatais, ant vagonų stogų ir laiptelių. Šimtai žmonių nakvodavo stotyse, prašinėjo išmaldos turguose, gatvėse ir vaikščiodami po namus. Valdžios institucijų dokumentuose iš karto atsirado šią socialinę grupę apibūdinantis terminas: „valkataujantis ir elgetaujantis elementas“.
Įdomu, kad pokarinis elgetų antplūdis - beveik pamirštas Lietuvos istorijos siužetas. Režimui netoleruojant jokių privačių, bažnytinių socialinės globos struktūrų, visa atsakomybė už situacijos kontrolę teko valstybei. Buvo įsteigtos specialios institucijos. Jau 1944 m. rudenį - kai elgetaujančių vokiečių antplūdžio iš Rytprūsių dar niekas net neprognozavo - Lietuvos SSR NKVD sistemoje buvo organizuotas Kovos su vaikų beglobiškumu ir nepriežiūra skyrius, vėliau atsirado visa tuo užsiimančių įstaigų struktūra. Dauguma atvykstančiųjų į Lietuvą pokariu buvo rusakalbiai iš Rusijos, Baltarusijos ir kitų SSRS regionų - nepilnamečiai, vadinamieji „maišelininkai“, kare žiauriai suluošinti neįgalieji. Antroji kiek mažesnė, trumpiau Lietuvoje užsibuvusi elgetų grupė buvo vokiečiai.
Tad pokariu būta kelių didelių, viena kitą papildančių svetimtaučių elgetų keliavimo į Lietuvą srautų: a) pirmasis, kaip minėta, atsirito paskui Raudonąją armiją dar 1944 m. iš rytų; b) 1945 m. pradžioje sovietų kariuomenei užėmus Rytų Prūsiją, dėl visiško ūkio sugriovimo jį papildė elgetaujančių vokiečių migracija iš pietų; c) 1946-1947 m. pasipylė dar daugiau elgetų iš rytų ir pietryčių (kai badas ėmė alinti Moldovos, Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos gyventojus.
Taip pat skaitykite: Iššūkiai neįgaliųjų integracijai
Nors Lietuvos viešojoje erdvėje dažnai tvirtinama, kad pokariu partizaninis karas stabdė svetimtaučių iš SSRS respublikų migraciją, tačiau archyvų duomenimis - tai buvo didžiausio jų antplūdžio metas. Jais remiantis istoriografijoje teigiama, kad 1947 m. pradžioje kasdien į Vilniaus geležinkelio stotį atvykdavo po 30 000 žmonių, kurių „dauguma, jei ne visi“, pasak milicijos pareigūnų, Lietuvoje ieškojo maisto ir stogo virš galvos, keliavo neturėdami asmens dokumentų.
Mat 1947 m. pavasarį mėgindama kontroliuoti šiltinės epidemijos plitimą valdžia ėmėsi beprecedentinių priemonių izoliuoti elgetas. Mėginant fiziškai blokuoti elgetų migraciją (1947 m. gegužę-birželį), Lietuvos SSR institucijų fiksuoti duomenys rodo, kad kasdien šalyje būdavo sulaikoma apie 1000-1500 valkataujančių ir elgetaujančių žmonių.
Kas laukė išlaipintų iš traukinių ir sulaikytų keliuose? Žmonės būdavo apklausiami, identifikuojami. Laikinam valkataujančių nepilnamečių apgyvendinimui didžiuosiuose miestuose buvo atidaryti visą parą veikę Nepilnamečių priėmimo-paskirstymo punktai. Nemažai mažamečių rusakalbių našlaičių pateko į Lietuvos vaikų namus ir juose užaugo. Dalis paauglių buvo išsiunčiama į amatų, profesines mokyklas, ruošusias fabrikų darbininkus, dalis įdarbinama įmonėse ir kolūkiuose. Suaugusių elgetų iš kitų SSRS respublikų migracijos kontrolei buvo pasitelkiama pasų režimo sistema.
Nuo 1946 m. pabaigos, vidaus reikalų ir valstybės saugumo organai vykdė „sistemingas operacijas“, per kurias elgetos būdavo surenkami gatvėse, stotyse ir traukiniuose. Taikant Sovietų Sąjungoje galiojusią praktiką, neturintys tapatybės dokumentų asmenys turėjo būti grąžinami į savo nuolatinio gyvenimo vietą, neįgalieji ir nedarbingi - perduodami socialinių institucijų globon, darbingus reikalauta įdarbinti.
Maždaug 1947-1948 m. sandūroje svetimtaučių elgetų migravimo pikas praėjo. Tai lėmė ekonominė ir politinė situacija kaimyniniuose regionuose ir pačioje Lietuvoje. Tuo metu nacių okupaciją patyrusiame SSRS pakraštyje socialinė ir ekonominė situacija šiek tiek normalizavosi, veikė nemažai atsakingų institucijų, o ir baudžiamųjų priemonių elgetavimui ir ypač valkataujančių nepilnamečių nusikalstamumui suvaldyti.
Taip pat skaitykite: Socialinės paslaugos Deltuvoje
Pokarinis migrantų antplūdis pasiekė beveik kiekvieno Lietuvos gyventojo namus, dalintasi duona, lietuvių šeimose užaugo tūkstančiai likimo nuskriaustų našlaičių. Turime gražius istorijos puslapius - buvo išgelbėtos gyvybės.
Šnipiškių (Piromonto) Kolonija
Šnipiškių (Piromonto) kolonija - tai XIX a. pab.-XX a. pr. dvidešimties keliabučių namų kvartalas, išsidėstęs tarp Slucko, Šeimyniškių ir Rinktinės gatvių. Kiekviename name numatyti du ar daugiau butų, privatūs sodeliai, įcentruota kvartalo struktūra su parku ir fontanu, skalbykla. Miesto architektūros tyrinėtojai teigia, kad tokių rajonų Vilniuje atsiradimui paskata tapo vakarietiški fabrikų darbininkų gyvenamieji kvartalai, tačiau čia jie buvo skirti valstybės tarnautojams, vidurinei klasei. Ekonomiškas ir, pabrėžtina, higieniškas būstas turėjo būti estetiškas, atitinkantis vilniečių poreikius.
XIX-XX a. sandūroje Vilniuje vien Montvilos dėka buvo suprojektuotos bent penkios kolonijos - daugiabučių kvartalai Naujamiestyje, Pohuliankoje, Šnipiškėse, Rasose ir Lukiškėse. Tyrinėjant amžių sandūros namų projektus, akis kliūna už vis išskiriamos higienos sąvokos. Įdomu ir net kiek komiška suprasti, kad tai buvo svarbi pardavimo strategija - higienos idėją reikėjo „parduoti“, įtikinti miesto vystytojus ir galimus būsto pirkėjus. Suprasti tuometį švaros standartą svarbu: XIX a. miestas sparčiai auga, priemiesčiai urbanizuojami, tad dėl padidėjusio gyventojų tankio paūmėja sanitarijos problemos. Vientisas kanalizacijos tinklas Vilniuje atsiranda vos prieš Pirmąjį pasaulinį karą.
Piromonto kolonijos namams būdingi kuklūs fasadai, dekoruoti smulkia medžio apdaila. Montvilos kolonija Šnipiškėse - tai trečiasis filantropo įgyvendintas gyvenamųjų namų kvartalo projektas, tad skirtingose gatvėse namai projektuoti įvairiau, atsižvelgiant į potencialių gyventojų lūkesčius. Keičiantis valdžioms ir gyventojams šie būstai taip pat kito, tačiau išlaikė bendrą struktūrą.
Į vieną iš jų mus sutiko įsileisti Šnipiškių kolonijos gyventoja Liudmila - baltarusė, atsikrausčiusi į Vilnių su tėvais dar šeštajame dešimtmetyje. 1954 m. jos tėtis, tarnavęs Kauno eskadrilėje, iš siūlomų jo šeimai būstų Sovietų Sąjungoje pasirinko šį Vilniuje ir neilgai trukus apsigyveno čia iškeldintų lenkų namuose. Liudmila prisimena senbuvės kaimynės pasakojimą: čia gyveno aukšto rango lenkų karininkas, kurio šeima Vilnių paliko dar prieš karą. Galima numanyti, kad jis namus apleido ne savo noru: baltarusių šeimai atsikrausčius, bute esantys baldai, indai, visa kita įranga palikti sudaužyti į šipulius. Liudmilos šeima suprato, kad tai buvo prievarta iškraustyti žmonės.
Taip pat skaitykite: Reforma Lietuvoje
Kaip rašo Vilniaus tyrinėtojas Darius Pocevičius, priverstinis lenkų iškeldinimas, dar vadintas repatriacija ar egzodu, buvo reiškinys, siekęs „išlaisvinti“ Vilnių nuo lenkų, atvykusių į sostinę po Pirmojo pasaulinio karo ir vėliau. Skaičiuojama, kad iki 1947 m. iš Vilniaus iškeldinti beveik 90 tūkst. žmonių, iš kurių tik kiek mažiau nei 2 tūkst. buvo žydai, o visi likę - lenkų tautybės. Skirtingomis bangomis (1944-1947 m. ir 1956-1959 m.) iš visos Lietuvos į Lenkiją buvo išsiųsti 219 tūkst.
Tikėtasi, kad lietuviai Lenkijoje taip pat pasinaudos proga grįžti, taip pat kad į sostinę persikels tautiečiai iš kitų Lietuvos miestų. Deja, pokario realybė - sugriauta miesto infrastruktūra, būstų trūkumas, ekonominės problemos - lėmė kitokią miesto raidą. Lietuvių perkėlimo į Vilnių kampanijai nepasisekus, miesto apgyvendinimas paliktas savieigai, čia atsikėlė ne tik lietuviai, bet ir geresnio gyvenimo ieškantys baltarusių, ukrainiečių karininkai ir kitų profesijų žmonės, šeimos iš įvairiausių Sovietų Sąjungos šalių.
Jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Liudmilos šeima svarstė, ar neatsiras buvę šeimininkai, jų palikuonys, pretenduosiantys į butą, tačiau čia niekas negrįžo. Liudmilos bute vyrauja XX a. antrosios pusės interjeras. Palei dabartinę Šeimyniškių gatvę ir kieme išsidėsčiusiuose namuose turėjo būti po vieną butą aukšte - daugiau nei 100 kv. m šeimai. Antrasis aukštas buvo padalintas jau sovietmečiu. Liudmilos šeimai atsikrausčius čia buvę įrengti trys komunaliniai butai su bendra virtuve, tačiau šeima dar kartą pertvarkė erdvę, su kaimynais pasidaliję antrąjį aukštą perpus.
Būstas apstatytas naujakurių uždirbtais baldais, kilimais, puošiančiais Liudmilos namus iki šių dienų. Krosnys itin aukštų lubų kambariams šildyti buvo naudojamos iki pat septintojo dešimtmečio, kai vystant aplinkinių rajonų infrastruktūrą šį kvartalą pasiekė šildymas ir karštas vanduo. Šilumos taupymui ir saugumui taip pat gelbėjo sulankstomos langinės didžiausiame kambaryje. Tokie šimtamečiai reliktai reti, tad aptikti maloniai nustebina. Bute išliko ir mechaninis durų skambutis, į laiptinę iškraustyta saliono lempa, autentiški, nevienalyčiai virtuvės ir kitų erdvių langų stiklai.
Čia iš antrojo aukšto patogu apžvelgti Piromonto plotą: daugiau nei vieno hektaro koloniją ribojančios gatvės padėjo išlikti aiškiam kvartalo planui, geltonų plytų namai, kukliai puošti smulkiu medžio dekoru, saugomi valstybės, tad, reikia tikėtis, smarkiai nesikeis net kintant aplinkinių rajonų struktūrai.
Šnipiškių kolonijoje palei Šeimyniškių ir Slucko gatves išsidėstę namai pastatyti pagal architektų Augusto Kleino ir Vladislovo Stipulkovskio projektus. Šiuos architektus Montvila samdė daugiausia, ir ne atsitiktinai. Vokiečių kilmės lietuvis Kleinas suprojektavo Petro Vileišio rūmus - vieną moderniausių to meto rezidencijų, kurios statybai naudotas betonas, cementas, gelžbetonis, įrengta kanalizacija ir vandentiekis. Nenuostabu, kad Kleinui ir Stipulkovskiui patikėtas taip pat išskirtinai pažangus kolonijų projektas: ištisi kvartalai su šalto vandens tiekimu, kanalizacija Vilniuje buvo planuojami kone pirmą kartą. Įdomu, kad pirmoji miesto elektrinė, turėjusi suteikti miestui saugesnį, švaresnį už dujinį apšvietimą, 1903 m. pastatyta vos už poros gatvių.
Iš Liudmilos pasakojimo jaučiu, kad Šnipiškių kolonijos demografija gana gerai atspindi Vilniaus gyventojų pasikeitimus pokario laikotarpiu. Jai su šeima čia atvykus, buvo ir daugiau baltarusių, taip pat ukrainiečių šeima, lietuviai tarnautojai. Ir dabar kaimynystėje Liudmila žino nemažai senųjų naujakurių: sovietmečiu atvykusių šeimų antroji, trečioji karta gyvena tuose pačiuose būstuose, naujai atvykusiųjų (iš kitų gatvių ar miestų) atsirado vos keliuose.
Žydų Kolonizacijos Asociacija Vilniuje
XIX a. antrojoje pusėje žydų bendruomenė išgyveno nemažai pokyčių. Iki to laiko žydiškumas buvo tapatinamas su judaizmo išpažinimu ir religinių taisyklių laikymusi. XIX a. antrojoje pusėje bendruomenė ėmė sekuliarėti, integruotis į šalies, kurioje gyvena, dominuojančias bendruomenes, amžiaus pabaigoje ėmė kurti politinius judėjimus, kurie kėlė idėjas, koks turi būti naujasis žydiškumas, nebetapatinamas su religija, taip pat kaip pagerinti Rusijos imperijoje gyvenančių žydų sudėtingas gyvenimo sąlygas.
Šie du gyvenamieji namai, esantys Subačiaus gatvėje, susiję su dar viena tuo laikotarpiu įsteigta organizacija, siekusia pagerinti Rusijos imperijos žydų gyvenimą. Žydų kolonizacijos asociacija buvo įkurta žydų filantropo barono Maurice’o de Hirscho. Svarbus asociacijos veiklos aspektas buvo žydų žemdirbių kolonijų steigimas Argentinoje, Kanadoje ir Palestinoje. Žydų kolonizacijos asociacija taip pat siekė pagerinti skurdžiausiems žydams buitį, būtent taip atsirado šie du pastatai Subačiaus gatvėje.
Pastatus projektavo Varšuvos architektas Eduardas Goldbergas, pagal projektą buvo numatyti trys pastatai, galiausiai buvo nuspręsta pastatyti tik du. Pastatai buvo baigti 1902 m. Dar nebaigus statybų buvo duotas leidimas vieno iš pastatų pirmame aukšte įrengti maldos namus. Abiejuose pastatuose buvo įrengta apie 200 vieno kambario butų. Neturtingos šeimos dažnai turėdavo daug vaikų, todėl juose gyvendavo po 10-12 vienos šeimos narių. Dėl didelio gyventojų skaičiaus ir tankio, nešvaros namų gyventojai labai nukentėjo nuo šiltinės epidemijos.
HKP Priverstinio Darbo Stovykla
Nacistinės okupacijos Lietuvoje laikotarpiu šioje teritorijoje veikė žydų darbo stovykla, žymima numeriu HKP 562 (vokiška santrumpa Heereskraftfahrpark / Ost / 562), kuri daugeliui čia patekusių žydų turėjo būti tik laikina stotelė į mirtį, tačiau „geruoju naciu“ praminto Karlo Plaggės pastangomis daliai Vilniaus geto žydų tai tapo išsigelbėjimu.
1943 m. rugpjūčio pabaigoje-rugsėjo pirmojoje pusėje, prieš pat likviduojant Vilniaus getą, mieste buvo įsteigta keletas žydų darbo stovyklų, viena jų - Subačiaus gatvėje, kur į šiuos du šešiaaukščius pastatus (iki karo žinomus kaip „pigieji namai“) buvo perkelta keletas šimtų kvalifikuotų darbininkų kartu su šeimomis. Autoremonto dirbtuvės, kuriose dirbo stovyklos kaliniai, buvo išsidėsčiusios įvairiose miesto vietose: buvusiose kareivinėse ir garažuose. Dirbtuvės buvo įsikūrusios ir abiejų Subačiaus gatvės gyvenamųjų blokų pirmuosiuose aukštuose bei kaimynystėje - nedideliame vienaaukščiame korpuse, kuriame po karo veikė viešoji pirtis. Stovyklos teritorija buvo aptverta spygliuota viela ir nuolat saugoma.
Pirmieji perkeliamųjų į stovyklą sąrašai K. Plaggės buvo sudaryti 1943 metų rugpjūtį. Tačiau per rugpjūčio deportacijas iš geto į Estiją buvo išvežta didžioji dauguma kvalifikuotų mechanikų. Todėl buvo sudaromi papildomi sąrašai siunčiamųjų į HKP stovyklą, kur daugelis, ne vien specialistai, stengėsi žūtbūt pakliūti. Žmonės užrašydavo savo tėvus, giminaičius, artimuosius; kai kurie, neturėdami dokumentų, iki tol slapstėsi geto slėptuvėse ir tokiu būdu bandė „legalizuotis“ po Vilniaus geto likvidavimo. Remiantis dokumentais, yra žinoma, kad 1943 m. lapkričio 6 d. šioje stovykloje dirbo 1218 darbininkų. Šis skaičius pamažu didėjo ir 1944 m. kovo 26 d. Be vyrų, stovykloje buvo nemažai moterų ir vaikų. Pradžioje tik nedaugelis moterų dirbo autoremonto dirbtuvėse. K. Plaggė viename savo rašte aiškino, kad moterų ir vaikų buvimas stovykloje garantuoja našesnį ir geresnį vyrų darbą.
Iki Antrojo pasaulinio karo K. Plaggė buvo nacistinei ideologijai prielankumą reiškęs vyras. Jis 1931 m., dar prieš naciams ateinant į valdžią, prisijungė prie nacionalsocialistų partijos, tikėdamas, kad ji yra tai, ko reikia Vokietijai. Karo pradžioje techninį išsilavinimą turėjęs K. Plaggė buvo paskirtas vadovauti kariuomenės padaliniui, kuris prižiūrėjo ir taisė kariuomenės transporto priemones. 1941 m., naciams okupavus Lietuvą, jo dalinys buvo dislokuotas Vilniuje. Būtent čia jis ir išvydo tikrąjį nacizmo žiaurumą - kaip vyrai, moterys ir vaikai negailestingai žudomi.
K. Plaggė Vilniaus žydams masiškai dalijo darbo leidimus, liudijančius, kad jie yra įgudę mechanikai ir gali dirbti mechaniko darbą, todėl yra naudingi vokiečių kariuomenei. Dauguma tokius leidimus gavusių žydų iš tiesų jokio techninio išsilavinimo neturėjo. SS padaliniai Vilniaus žydų gete nuolat rengė reidus, kurių metu žydai buvo apieškomi. Žydai, neturintys darbo leidimų, buvo gabenami į Lukiškių kalėjimą arba tiesiai į Panerių mišką ir žudomi. Tačiau K. Plaggės išduodami darbo leidimai saugojo tiek juos gavusius žydus, tiek jų šeimos narius nuo mirties. Būdamas stovyklos vadovu, K. Plaggė išdavė per 250 darbo leidimų, kurie 1941-1944 m. nuo mirties apsaugojo per tūkstantį žydų vyrų, moterų ir vaikų.
1944 m. kovo 27 d. HKP darbo stovykloje buvo įvykdyta „vaikų akcija“. Tik keliems vaikams pavyko pasislėpti „malinose“ ir taip išsigelbėti, tačiau jie tapo nelegalai stovyklos teritorijoje, niekas neturėjo jų matyti. Per šią akciją buvo paimti ne tik vaikai, bet ir nedarbingieji, daugiausia pagyvenusios moterys. Tikslus jų likimas nėra žinomas, spėjama, kad vaikai buvo išvežti į Panerių mišką ir sušaudyti, tačiau būta ir kitų nuomonių, pavyzdžiui, kad vaikus išvežė į Lenkiją arba jų kraujas ir oda buvo „panaudoti“ vokiečių karo ligoninėje čia pat, Vilniuje.
„Vaikų akciją“ savo atsiminimuose aprašo ir garsus pasaulyje dailininkas Samuelis Bakas, jis buvo vienas iš nedaugelio vaikų, kuriam pavyko pasislėpti ir išsigelbėti šios akcijos metu. Vėliau kartu su savo mama jis pabėgo iš stovyklos, radę prieglobstį mieste. Būtent Vilniaus gete, jam dar būnant 9 metų, buvo suorganizuota pirmoji jo darbų paroda. Kadangi gete buvo sunku gauti popieriaus, jis piešė „Pinke“ - Vilniaus žydų bendruomenės metraštyje, kurį jam 1942 m. 1944 m. poetas ir vienas iš ginkluoto pasipriešinimo kovotojų Š. Kačerginskis rado „Pinką“ stovyklos teritorijoje ir ją išsaugojo.
1944 m. liepos 1 d. artėjant frontui, K. Plaggė paskutinįsyk apsilankė darbo stovykloje ir slapta įspėjo kalinius, kad ji bus evakuota ir pereis SS žinion. Suvokę tikrąją „evakavimo“ prasmę, tą pačią dieną vos sutemus kai kurie kaliniai su šeimomis sugebėjo pabėgti iš stovyklos teritorijos. Tomis dienomis „malinose“ pasislėpė tie, kurie slaptai, nežinant nė kitiems kaliniams, jau buvo įsirengę slėptuves. Likviduojant stovyklą likusieji stovyklos teritorijoje buvo varomi prie sunkvežimių, kad būtų išgabenti į Panerių mišką.
Vokiečiai stovyklą paliko liepos 4 dieną. Nuo artėjančios sovietų kariuomenės su vokiečių kareiviais į Vakarus atsitraukė ir Karlas Plaggė, kur pasidavė Jungtinių Valstijų armijai. Kadangi jis priklausė nacių partijai ir vadovavo darbo stovyklai, kurioje buvo nužudyta daug nekaltų vyrų, moterų ir vaikų, kaip ir daugelis jo bendražygių Vilniuje, buvo teisiamas už dalyvavimą Holokauste. Vis dėlto apie 20-25 proc. K. Plaggės stovykloje dirbusių Vilniaus žydų išgyveno, ir tai gerokai didesnis procentas, negu išsigelbėjo Lietuvos žydų apskritai, todėl išgelbėtieji Vilniaus žydai kelis kartus kreipėsi į Jad Vašem muziejų Izraelyje dėl Pasaulio tautų teisuolio vardo suteikimo K.
Po teismo proceso K. Plaggė buvo išteisintas ir ramiai išgyveno paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį Darmštate iki 1957 m. K. Plaggė mirė būdamas mažai kam žinomas. Jo priešmirtiniai atsiminimai rodo, kad jis iki pat gyvenimo pabaigos manė, jog Antrojo pasaulinio karo metais padarė per mažai, kad išsaugotų daugiau gyvybių. Vis dėlto 2005 m. K. Priverstinio darbo stovykla, kuriai vadovavo K. Plaggė, visame pasaulyje išskirtinė tuo, kad po karo nebuvo nei sugriauta, nei paversta muziejumi. Subačiaus gatvėje esančiuose 47 ir 49 numeriu pažymėtuose pastatuose ir dabar gyvena žmonės. Čia stovintys namai nestokoja atminimo ženklų. Prie jų kabo lentelės su užrašais hebrajų, anglų, lietuvių ir jidiš kalbomis, pasakojančios tą pačią pastatų istoriją, bet nutylinčios K. Plaggės, gelbėtojo, istoriją. Tada, kai lentelės buvo pakabintos, K. Plaggei dar nebuvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas.
| Laikotarpis | Įvykis | Poveikis |
|---|---|---|
| XX a. pradžia | Miesto urbanizacija ir plėtra priemiesčiuose | Sustabdyta Pirmojo pasaulinio karo |
| Tarpukaris | Lenkai tampa miesto demografijos branduoliu | - |
| Po Antrojo pasaulinio karo | Ištuštėję būstai siūlomi specialistams iš visos Sovietų Sąjungos | Demografinė kaita |
| 1944-1947 m. | Didžiulė migrantų krizė, tūkstančiai žmonių atvyksta kasdien | Socialinė krizė, būtinybė pasirūpinti pabėgėliais |
| 1947-1948 m. | Elgetų migravimo pikas praeina | Situacija normalizuojasi |
Vilniaus getas. Wikipedia.org nuotrauka
Masinė žydų žudymo vieta Panerių miške. Wikipedia.org nuotrauka
Karlas Plagge (trečias iš kairės). Wikipedia.org nuotrauka
Samuelio Bako tapyba. Samuelio Bako muziejaus nuotrauka