Kiekviena visuomenė pasižymi universaliais ir specifiniais kultūriniais socialinių santykių dėsningumais ir apibrėžiama pagal tai, kokie tarpusavio santykiai susiklosto tarp jos narių. Žmonės yra linkę burtis į artimas sau grupes, o kitus skirstyti į kategorijas priklausomai nuo to, kaip tie kiti yra suvokiami. Taip formuojasi skirtingos grupės, kurių narius tarpusavyje jungia bendrumo, supratimo jausmas, o mažiau žinomai grupei jaučiamas priešiškumas. Į “svetimus” žiūrima nepalankiai, su jais jaučiamasi nejaukiai, nesąmoningai iš jų tikimasi pavojų.
Visose šalyse yra sutrikusio intelekto, su vienokia ar kitokia negalia žmonių. Visuomenei yra sunku bendrauti su neįgaliais asmenimis dėl to, kad tokie žmonės buvo daugybę metų izoliuoti. Sutikus neįgalų žmogų juntamas gailestis, nerimas, dažnai į tokį žmogų reaguojama pagal išankstinę nuostatą - vargšas, bejėgis ir t. t.
Šio darbo tikslas - įvertinti neįgalių suaugusių asmenų darbinių įgūdžių formavimo galimybes ir jų poveikį neįgaliųjų socializacijai ir visuomenės humanistinių nuostatų stiprinimui. Taigi pasirinkta tema siejama su humanistinėmis nuostatomis akcentuojamomis neįgaliųjų asmenų bendrųjų gebėjimų ir darbinių įgūdžių ugdymo procese, ir nūdienos žmoniškųjų vertybių kontekste yra aktuali.
Galėtume teigti, jog kol kas neįgaliųjų socializacija pas mus didele dalimi vien deklaruojama. Lietuva jau dešimtmetį yra nepriklausoma ir aktyviai perima bei taiko Vakarų siūlomą psichosocialinį - teisinį (socialinį) integracijos ir ugdymo modelį, kuris labiau akcentuoja psichosocialinių santykių tarp neįgaliųjų ir visuomenės svarbą. Tačiau patirtis rodo, kad Lietuvoje neįgaliųjų asmenų integracijos į visuomenę procesas vyksta sudėtingai, akcentuojamos ir neigiamos visuomenės nuostatos apie neįgaliuosius.
Negalios samprata ir modeliai
Literatūroje yra išskiriami du negalios sampratos modeliai: individualus medicininis modelis ir socialinis negalių modelis (Taikomoji neįgaliųjų fizinė veikla, 2003, p. 143). Individualus medicininis modelis remiasi negalių asmeninės tragedijos teorija, kuri teigia, kad negalia yra baisus įvykis nutikęs nelaimingam individui. Žmogus turi dėti visas pastangas, kad vėl taptų „normalus“.
Taip pat skaitykite: LSMU katedros veikla
Socialinio neįgaliųjų modelio esmę sudaro idėja, kad neįgaliųjų sunkumai kyla pačioje visuomenėje. “Negalios”, “negalės”, “invalido” sąvokų ir sampratų yra įvairių, skirtingi autoriai pateikia skirtingus apibrėžimus. “Negalia”, “neįgalusis” - jais pakeisti ankstesnieji terminai “invalidumas”, “invalidas”.
Dažniausiai vartojami tokie terminai kaip „sveikatos sutrikimas“, „negalia“, „invalidumas“, kurie turi kur kas gilesnę - ne tik medicininę prasmę. Šių sąvokų samprata kito laikmečių bėgyje. Negalės suvokimas, jos priėmimas, požiūris į neįgaliuosius skyrėsi įvairiais visuomenės vystimosi etapais. Tam turėjo reikšmės savita socialinių problemų suvokimo istorinė raida bei specifinis negalės priėmimas skirtingais visuomenės vystimosi etapais.
J. Ruškus teigia, kad kiekviena epocha ir kiekviena kultūra skiria (konstruoja) specifinį „kitokio“, „svetimo“ žmogaus ar grupės vaizdinį, savaip pavadina nukrypimą nuo socialinės normos. Negalės kategorija simboliškai nurodo socialines nelygybes, pagrįstas individų sutrikimais arba neįgalumais.
Šiame darbe vartojami terminai „negalia“ ir „negalė“, kurie yra sinonimai ir apibrėžia asmenį, turintį įgimtų ar įgytų fizinių ar psichinių trūkumų. J. Ruškus (2002, p. 190) negalę apibūdina kaip istoriniame - kultūriniame kontekste konstruojamą socialinį vaizdinį, atspindintį stereotipinį visuomenės požiūrį į daugiau ar mažiau žymius raidos, kūno, intelekto ir/ar psichikos sutrikimus, kurie traktuojami kaip nukrypimas nuo visuotinai įsigalėjusių normų bei vertybių ir kurių vertinimas pasižymi kraštutinumu, dažniausiai neigiamu.
Negalė visais žmonijos vystimosi periodais buvo laikoma skirtingumu, nenormalumu, nukrypimu nuo normos, nuo to, kas visuotinai priimta. Dar negalę galima apibrėžti taip: negalė - tai bet koks sutrikimas, sindromas, susirgimas, liga, trauma ar pakenkimas, kuris atima, sumažina arba riboja asmens galimybes užsiimti kasdiene veikla ir jaustis pilnateisiu visuomenės nariu.
Taip pat skaitykite: Karjeros formavimas ir žalioji ekonomika
Visų pirma, fizinė negalia nėra liga, o tik ligos ar traumos padarinys, nelaimingo atsitikimo rezultatas. Antra, terminas „negalia“ reiškia tam tikrą būklę, kuri apsunkina arba netgi užkerta kelią visaverčiam invalido funkcionavimui. Trečia, negalia reiškia kažkokį konkretų žmogaus apribojimą - „negalėjimą“.
Tačiau pats neįgalus asmuo tobulėja, kinta, keičiasi jo mąstymas ir poreikiai kaip ir visų kitų žmonių. Negalę ir su ja susijusias problemas reiktų analizuoti priklausomai nuo to, ar ji įgimta, kokiame amžiuje, prieš kiek laiko diagnozuota.
Žmonės gali susirgti arba tapti nelaimingų atsitikimų aukomis; jie gali gimti nesveiki ar invalidai. Būti sveikam, neturėtų jokių defektų ir sveikatos problemų - tai ne visiškai priklauso nuo paties žmogaus. Niekas negali būti tikras, jog visą laiką bus sveikas, nesusižalos. Vienas nelaimingas atsitikimas gali akimirksniu viską pakeisti: visam gyvenimui gali likti invalidais, o dėl smegenų pažeidimo - ir psichiškai nesveiki.
Neįgalumo priežasčių ir jų klasifikacijų, kurių įvairovei įtakos turi konkrečios šalies ekonominės, socialinės, kultūrinės sąlygos, gali būti labai įvairių. Ilgainiui įvairių pažeidimų priežastys keitėsi. Besivystantį žmogaus organizmą veikia biologiniai, socialiniai ir psichologiniai veiksniai. Kai kurie žmonės gimsta su negalia, kiti neįgaliaisiais tampa.
Iki 1995 m. situacija Lietuvoje apibūdinanti raidos sutrikimus bei negalią buvo labai neapibrėžta. Egzistavo sutrikimų pavadinimų įvairovė, kriterijai, pagal kuriuos nustatomi sutrikimai bei jų grupės, buvo neapibrėžti ir nevienareikšmiai. Teigiamas ir reikšmingas žingsnis įveikiant egzistuojančią netvarką specialiųjų poreikių asmenų vertinimo bei ugdymo praktikoje buvo „Sutrikimų klasifikacijos“ parengimas.
Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius
Neįgaliųjų integracija
Uždavus klausimą ar neįgalieji turėtų gyventi integruotai bendruomenėse, beveik visų visuomenės socialinių sluoksnių nariai neneigia tokios jų teisės. Tačiau praktikoje yra visai kitaip, jei tarp kitų gyvenamųjų namų įkuriami nedideli grupiniai namai neįgaliesiems, dauguma kaimynų sunerimsta, yra nepatenkinti. Abi grupės turi išmokti gyventi kartu, o tai įmanoma tik per individualų bendravimą.
Neįgaliųjų integracijos į visuomenę problemos
To priežastimi nurodomas “užburtas bendravimo ratas”: tarpusavio santykių užmezgimo ribota patirtis arba visiška jos stoka nežinojimas apie santykių galimybes ir privalumus žinių, reikalingų užmegzti santykiams, nebuvimas netinkamas elgesys visuomenėje neigiama aplinkinių interpretacija maža progų socialinių įgūdžių praktikavimui nepakankami tarpusavio santykių užmezgimo įgūdžiai,- vėl grįžtant prie ribotos tarpusavio santykių patirties.
Tačiau žmogaus socialinės raidos ribos nėra absoliučios ir pastovios, jos nėra nulemtos gamtinių limitų, todėl lavinant galima tikėtis tų ribų išplėtimo. Komunikacinių gebėjimų plėtros išorinės priežastys - socialinė aplinka ir ugdymas, kuris kelia naujų veiklos tikslų [.], padeda sukaupti žinių, mokėjimų, susidaryti įgūdžių (Gučas A., 1990, p. 14).
Specialiosios pedagogikos mokslininkai atlieka tyrimus, keičiasi žiniomis ir patyrimu su pasauliu ugdant neįgaliuosius, mokant juos gyvenimo ir bendravimo įgūdžių (Ruškus J., 1997, p. 62). Tačiau sutelkus dėmesį į specialiųjų asmens poreikių analizę kaip būtiną sėkmingo ugdymo sąlygą, kartais pamirštamas kūrybiškas holistinis požiūris į žmogaus fizinių, emocinių, protinių ir dvasinių aspektų integraciją (Lepeškienė V., 1996, p. 119).
Poreikis bendrauti - prigimtinė psichikos ypatybė - vienas iš svarbiausių stimulų neįgalaus žmogaus raidoje. Todėl reikalinga pedagogų bei psichologų specialistų komanda, gebanti įvertinti asmens galimybes, išsivystymo lygį, pastebėti jo poreikius, norus bei pomėgius.
Statistika
Iki 2001 m. vykusio Lietuvos gyventojų surašymo nebuvo oficialios statistikos duomenų, apibūdinančių neįgaliuosius. Nebuvo tiksliai žinoma, kiek yra asmenų, turinčių negalią, kur jie gyvena, kokios jų demografinės, socialinės - ekonominės charakteristikos, gyvenimo sąlygos. Surašymo duomenimis 2001 m. buvo 262,9 tūkst. neįgaliųjų, t. y. 7,5 proc. visų gyventojų.
Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2003 m. Lietuvoje gyveno 229 230 asmenų, gaunančių invalidumo pensijas. Tai sudarė apie 6,5 proc. visų šalies gyventojų. Iš jų 13 852 buvo vaikai iki 16 metų. I invalidumo grupės buvo 30 057 asmenys (13 proc. viso neįgaliųjų skaičiaus), II grupės - 113 187 (60 proc.), III grupės - 47 134, visiškos negalios - 10556.
Apytiksliais duomenimis, 2003 m. Lietuvoje gyveno per 70 tūkst. judėjimo, 28 tūkst. psichikos, 15 tūkst. regos, 5 tūkst. klausos, 95 tūkst. vidaus organų ir įvairias kitas negalias turinčių asmenų.
Daugiau kaip prieš dešimtmetį neįgalūs žmonės buvo vertinami kaip nepajėgūs įsilieti į socialinę aplinką, todėl susiformavo uždarų institucijų, specialių mokyklų, internatų tinklas, o sutrikusio intelekto žmogus įvardijimas kaip „debilas“, „daunas“, „imbecilas“. Neįgaliesiems bendravimas yra vienintelis dvasinio pasitenkinimo šaltinis, tai ypač būtina vidutiniškai ir žymiai sutrikusio intelekto žmonėms. Jų bendravimas nesiformuoja savaime, tam, kad šie žmonės įgytų visuotinai priimtų bendravimo įgūdžių, būtinas ilgalaikis ir kryptingas mokytojų ir kitų specialistų darbas bei palanki socialinė aplinka.
Lietuvos visuomenei įteisinus lygių galimybių principą, iš esmės keičiasi požiūris į neįgalaus asmens vietą bendruomenėje, jo naudingumo visuomenei vertinimo kriterijus, atsiranda realios prielaidos negalę turinčiam žmogui savo gyvenimą organizuoti tais pačiais principais kaip ir visi. Integracija - įvairių fizinių ir intelektinių galimybių, skirtingų požiūrių, socialinių sluoksnių žmonių susiliejimas į vientisą, tam tikra prasme homogeninę visuomenę, reikalauja pereiti į kitą bendravimo kokybę, kitą kultūros lygmenį.
Žemiau pateikta lentelė apibendrina neįgaliųjų skaičių Lietuvoje 2003 metais:
| Negalios tipas | Asmenų skaičius (apytiksliai) |
|---|---|
| Judėjimo | 70 000 |
| Psichikos | 28 000 |
| Regos | 15 000 |
| Klausos | 5 000 |
| Vidaus organų ir kitos | 95 000 |
Socializacija yra nuolatinis procesas, kurio metu asmuo perima visuomenės normas, vertybes, įgūdžius ir elgesio modelius, leidžiančius jam tapti pilnaverčiu visuomenės nariu. Šis procesas prasideda šeimoje, tačiau mokykla atlieka itin svarbų vaidmenį, ypač vaikams ir paaugliams. Mokyklos aplinka, su savo struktūra, taisyklėmis ir socialiniais santykiais, formuoja jaunos asmenybės socialinę kompetenciją, savimonę ir gebėjimą integruotis į visuomenę.
Socializacija - tai procesas, kurio metu individas mokosi ir internalizuoja kultūros elementus, įgyja socialinius įgūdžius ir elgesio normas, būtinas sėkmingam funkcionavimui visuomenėje. Tai nuolatinis mokymosi, prisitaikymo ir adaptacijos procesas, kuris trunka visą gyvenimą.
Ugdymas yra vienas iš pagrindinių socializacijos veiksnių. Mokykla ne tik suteikia žinių ir įgūdžių, bet ir moko vaikus bendrauti, bendradarbiauti, laikytis taisyklių, gerbti autoritetus ir prisiimti atsakomybę. Ugdymo procesas formuoja vaiko vertybes, pasaulėžiūrą ir požiūrį į save bei kitus.
Socializacijai įtaką daro įvairios institucijos, tarp kurių svarbiausios yra: Šeima ir bendruomenė, mokykla, bažnyčia, bendraamžių grupė.
Mokyklos aplinka yra sudėtinga socialinė sistema, kurioje vaikai susiduria su įvairiais iššūkiais ir galimybėmis. Socialinis pedagogas mokykloje atlieka svarbų vaidmenį, padedamas vaikams ir paaugliams įveikti socializacijos sunkumus, spręsti problemas, susijusias su elgesiu, mokymosi sunkumais ir šeimos situacijomis. Socialinis pedagogas teikia konsultacijas, emocinę paramą, vykdo prevencines programas ir bendradarbiauja su mokytojais, tėvais ir kitais specialistais.
Pedagogams bei mokyklos socialiniams pedagogams ne visada pasiseka sėkmingai spręsti vaikų ugdymo ir socializacijos problemas mokykloje. Mokyklų socialiniai pedagogai nėra pajėgūs vieni išspręsti vaikų problemas, nes dažniausiai su vaiku bendrauja formalioje mokyklos aplinkoje. Todėl būtinas socialinių pedagogų bendradarbiavimas su socialiniais partneriais (nevyriausybinėmis organizacijomis), kurie gali turėti pozityvų poveikį vaikui už mokyklos ribų.
Viena vedančiųjų pozityviosios socializacijos mokslininkių Lietuvoje - G. Kvieskienė akcentuoja pozityvių veiksmų politikos (pozityviosios socializacijos scenarijų) svarbą, kuris skirtas koreguoti socializacijos subjektų elgseną, siekiant įtvirtinti kultūros pozityviuosius komponentus ir sudaryti užkardą visuomenei nepriimtinų šios kultūros elementų pasekmėms bei nurodo, kad sumaniąją socializaciją dažniausiai valdo socialinės srities profesionalas, siekdamas užtikrinti sėkmingą gyvenimo scenarijų.
Sumaniosios socializacijos praktinis modelis remiasi atvejo analize. Socialinės komunikacijos bei pilietinės edukacijos įgalinimo teigiamas rezultatas tarpkultūrinės komunikacijos procese gali būti atskleidžiamas kaip pozityvių veiksmų visuma arba pozityvioji socializacija, kurią nagrinėja daugelis užsienio ir Lietuvos mokslininkų. Pabrėžiant pozityviosios socializacijos ir bendravimo bei bendradarbiavimo sąsajas, išskiriami pagrindiniai pozityviosios socializacijos kriterijai: diagnostika; partnerystės schema, grįsta vertybinėmis nuostatomis, kaip, pvz., socialine atsakomybe); įgyvendinimas ir monitoringas.
Siekiant apibrėžti socializacijos procesą, svarbu išskirti metodologines prieigas ar pristatomus požiūrius (paradigmas), kurie padeda detaliau analizuoti pateikiamus rezultatus ir gerąją praktiką. Skirtingomis metodologinėmis nuostatomis paremti požiūriai į socialinę realybę leidžia aplinkas vertinti ir pasirinktus reiškinius ar objektus analizuoti pasitelkus objektyvistinį ir subjektyvistinį interpretavimo lauką arba pasitelkus trimatį požiūrį (E.Kvieskaitė, 2011).
Kompleksinėmis šeimos įgalinimo paslaugomis buvo siekta įvairių rizikos veiksnių silpninimą ir pašalinimą bei apsauginių faktorių, tokių kaip: tėvų kompetencijos, vaiko (jaunuolių) problemų sprendimo įgūdžių ar bendruomenės palaikymo stiprinimą. Svarbu pažymėti, kad tėvų (ar globėjų) įgalinimas vaidina labai svarbų vaidmenį, nes tėvai yra pagrindiniai asmenys, kurie gali padėti vaikams (jaunuoliams) pasikeisti.
Siekiant įgyvendinti efektyvias ir kvalifikuotas priemones, skirtas Lietuvos rizikos grupės vaikų ir jų šeimos gerovei didinti, buvo sukurta VDC tinkama aplinka, tenkinanti rizikos grupės vaikų poreikius, aprūpinant VDC reikiamomis ir būtinomis priemonėmis. Projekto metu organizuoti mokymai rizikos grupės vaikams ir jų šeimos nariams, siekiant kurti naujas kompleksines šeimos įgalinimo pagalbos paslaugas.
Švietimo sistemai mūsų šalyje toli iki tobulumo. Ypač tai aktualu šiandien, kai laimėtoju gali būti tik turėdamas novatoriškų idėjų ar būdamas savo srities profesionalas. Mokykla to nemoko. Mokykla spraudžia į rėmus, kuriuos paskui turime laužyti. Ar mes turime pasirinkimą? Taip. Tai - ir Lietuvoje jau populiarėjantis vaikų mokymas namuose, kurį skatina Mokymosi šeimoje asociacijos nariai.
Namuose auginančios vaikus šeimos dažnai išvyksta iš namų. Labai dažnai. O kai palieki namus, juk susitinki su kitais žmonėmis ir su jais bendrauji. Vaikai dalyvauja užklasinėje veikloje, lanko būrelius nepriklausomai nuo to, ar mokosi namuose, ar mokykloje. Jeigu šeima aktyviai tikinti, ji gali dalyvauti religinės bendruomenės veikloje.
Apie tai galima daug kalbėti, tačiau pirmiausia vertėtų pradėtų nuo patyčių, kurios yra labai aktuali ir skaudi tema mūsų visuomenėje. Nėra taip, kad jų visiškai nebūtų namuose mokančių vaikus šeimų bendruomenėje, tačiau jos yra žymiai retesnės. Kai kurie žmonės galvoja, kad vaikų nereikia saugoti nuo patyčių, nes tokiu būdu jie stiprins savo charakterį. Bet juk nebūtina pulti meškai į glėbį, kad išmoktum išgyvenimo pagrindų.
Vaikai mokosi kaip bendrauti su sudėtingomis asmenybėmis ir ginti save normaliuose socialiniuose santykiuose. Tad kas nusprendė, kad trylikamečio socializacijai labiausiai tinka kiti 500 trylikamečių? Vaikams naudingas bendravimas su įvairaus amžiaus žmonėmis, nuo jaunesnių vaikų iki vyresnių senolių. Sėdėjimas didžiąją dienos dalį patalpoje su 30 kitų to paties amžiaus žmonių neatspindi gyvenimo „realiame pasaulyje”.
Vaikai turi draugų. Gerų draugų. Ir tai yra labai svarbu. Tačiau svarbiausias yra į šeimą orientuotas prieraišumas, ko mes jiems ir norime. Tai nereiškia, kad to negali pasiekti šeimos, kurių vaikai lanko mokyklą, bet mokant vaikus šeimoje to pasiekti daug paprasčiau. Psichologas Gordon’as Neufeld’as parašė visa knygą apie į bendraamžius orientuotą kultūrą (Hold On to Your Kids: Why Parents Need to Matter More than Peers), kuri tik paneigia mokyklinės socializacijos būtinybę.
Ko gero, daugelis žmonių, susirūpinusių šeimose besimokančių vaikų socializacija, klausia: „Ar nebaisu, kad vaikas bus socialiai atsilikęs ar nedrąsus?” Tiesa, namuose mokyti vaikai gali atrodyti keistai, nes jie mažiau susiduria su pop kultūra. Jų interesai dažnai nesutampa su tuo, kas „ant bangos” tarp to paties amžiaus mokyklinukų. Jie nežino visų populiariausių juokelių.
Žemiau pateikta iliustracija vaizduoja socialinės integracijos svarbą neįgaliesiems:
tags: #socialiniu #sluoksniu #bendravimas